Garsus Lietuvos fechtuotojas ir treneris Gintas Maisiejus, pernai gruodžio 17 dieną sulaukęs 80 metų, dar ir šiandieną rankose tvirtai laiko špagą.
Šalies čempionas, Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris (1978-1982 m.), Lietuvos fechtavimo federacijos atsakingasis (1990-1993 m.) ir generalinis (2001-2006 m.) sekretorius dabar – fechtavimo klubo „Gintarinė špaga“ treneris, padeda savo kolegoms ugdyti jaunuosius fechtuotojus.
Su Gintautu susitikome Vilniaus Lukiškių vidurinėje mokykloje, kur erdvioje sporto salėje treniruojasi klubo fechtuotojai.
Iki užsiėmimų pradžios dar buvo likę keliolika minučių, todėl Gintas su klubo prezidentu Jurijumi Mašalo nutarė pamėtyti kamuolį į krepšį. G.Maisiejus nepataikė vos kelis kartus.
Ir tinklinyje, ir krepšinyje – kapitonas
„Jaunystėje žaidžiau krepšinį, buvau komandos kapitonas. Man patiko ši sporto šaka, bet krepšininku netapau dėl žemo ūgio. Žaidžiau ir tinklinį, taip pat buvau komandos kapitonas, draugams skirsčiau kamuolius, bet gyvenimas mane nukreipė į fechtavimą.
Fechtavimo treneris aš visą savo gyvenimą. Metai bėga, o aš vis dar noriu tobulėti, stengiuosi jaunuosius sportininkus kuo geriau išmokyti, kad jie taisyklingai judėtų takelyje, sėkmingai gintųsi ir atakuotų, pasiektų kuo svaresnių pergalių.
Visada lankausi šiuolaikinės penkiakovės, fechtavimo varžybose, semiuosi pačių naujausių žinių, mokausi subtilybių. Dirbsiu ik tol, kol sveikata leis, kol jėgos neapleis“, – laikydamas kamuolį rankose mintimis dalijosi sulaukęs garbingo amžiaus, bet kupinas energijos treneris.
Krepšinio kamuolį netrukus pakeitė fechtavimo liemenė ir kaukė. Prasidėjo treniruotė.
Puiki reakcija, fizinis pasirengimas
G. Maisiejus apie gerą pusvalandį su špaga rankose dallijo meistriškumo pamokas savo geriausiam mokiniui, Vilniaus universiteto pirmo kurso studentui Alanui Rinkevičiui.
Stebino puiki trenerio reakcija, greitos atakos, tvirta laikysena, geras fizinis pasirengimas. Viskas – kaip jaunystėje.
„Alaną užsiauginau nuo mažumės. Kai iki 2020 spalio mėnesio penkerius metus dirbau su jaunaisiais penkiakovininkais ir juos tobulinau fechtavimo rungtyje, toje grupėje su Elze Adomaityte, Medėja Gineityte buvo ir Alanas.
Tačiau jam iškilo problemų su keliais, ir Alanas atsisveikino su šiuolaikine penkiakove, pasiliko fechtavime. Tapo Lietuvos jaunių, jaunimo čempionu, suaugusiųjų čempionate pelnė bronzą. Alanas anksčiau priklausė tuomečiam Vilniaus miesto sporto centrui, bet, baigus vidurinę mokyklą, jam jau nebepriklausė ir tapo „Gintarinės špagos“ klubo nariu. Jis dabar rengiasi pasaulio U20 čempionatui Dubajuje, šiandien – paskutinė treniruotė.
Labai norėčiau, kad auklėtinis pasirodytų kuo sėkmingiau, bet toje amžiaus grupėje yra didžiulė konkurencija, dalyvaus 120 sportininkų, bus nepaprastai sunku“, – teigė G.Maisiejus.
Namie nesinori sėdėti, nuobodu
Paklaustas, kur slypi tokia didelė jo fizinio aktyvumo paslaptis, treneris šyptelėjo: „Visą gyvenimą sportavau, o dabar dirbu, judu. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir genai: tėvukas iki 94 metų gyveno, senelė irgi buvo ilgaamžė, mirė 91-erių.
Gyvenu už Grigiškių, Valų kaimo sodininkų bendrijos „Putinas“ sodo namelyje. Yra puikios sąlygos pasivaikščioti, ta galimybe mielai pasinaudoju. Nueinu į mišką parsinešti malkų, jas pakapoju ir pasikūrenu namelį. Prisikapotų malkų parsivežu ir iš savo tėviškės Senkonyse, kur gimiau, Ji yra 6 km už Leipalingio.
Nereikia eiti ir į sporto klubą, fiziškai gerai padirbu ir namie. Nuvažiuoju į savo tėviškę uogauti, grybauti, paplaukioti, turiu valtelę, kurią nuirkluoju pažvejoti.
Praėjusiais metais rugpjūčio mėnesį palaidojau savo žmoną Oną Elvyrą, todėl dabar visas ūkininkavimo krūvis tenka man pačiam.
Vilniuje gyvena abu mano sūnūs Arūnas ir Mindaugas, turiu du anūkus Liną ir Dominyką, anūkę Jovitą, kuri dabar studijuoja Danijoje, bei proanūkę Faustę.
Namie nesinori sėdėti, labai nuobodu. Nuo praėjusių metų rudens visuomeniniais pagrindais klube „Gintarinė špaga“ pradėjau treniruoti fechtuotojus, tris-keturis kartus per savaitę važiuoju į pratybas.
Praktikuojantis poroje su sportininku, kaip reikiant plušu, išsikraunu, kiekvieną kartą reikia keistis sušlapusius sportinius marškinėlius.
Jaunimas mane labai įkvepia, suteikia daug džiaugsmo ir motyvacijos. Plūsteli naujų jėgų, nesijaučiu pavargęs, dirbdamas jaučiuosi laimingas“.
Neseniai G.Maisiejus įsidarbino Sostinės sporto centre darbininku-ginklų meistru, pakeitė iki tol čia dirbusį Jurijų Moskvičiovą.
Jis būna atsakingas už aparatūrą per šiuolaikinės penkiakovės varžybas ir pratybas, kad ji veiktų sklandžiai be jokių trukdžių, dalyvaus įvairiose penkiakovininkų treniruočių stovyklose.
Puikus fechtavimo treneris
Lietuvos fechtavimo federacijos prezidentas Vytautas Polujanskas ypač vertina Gintą Maisiejų kaip gerą trenerį-pedagogą.
„Fechtavimo trenerio darbas labai sunkaus ir alinantis. Šios sporto šakos specifika ta, kad treneriui reikia duoti pamokas sportininkams, gerai išmanyti fechtavimą ir dirbti su špaga rankose, parodyti, kaip viską reikia atlikti, o tai reikalauja ypač gero fizinio pasirengimo.
Turint mintyje šią trenerio darbo specifiką, Gintas yra unikalus: net ir sulaukęs garbingo amžiaus, jis sėkmingai dirba sunkų fechtavimo trenerio darbą, reikalaujantį ypač aštraus proto ir fizinės kondicijos.
Tarp Ginto ir mokinių – didžiulis amžiaus skirtumas, atrodo, jie būna skirtingose barikadų pusėse, tačiau to nesijaučia, jų santykiai puikūs“, – gerų žodžių G.Maisiejui negaili LFF prezidentas.
Gintai, prisiminkite tas jaunas dienas, kai jūs, gimęs ir augęs Senkonių kaime bei vidurinę baigęs Leipalingyje, kur niekas nežinojo apie fechtavimą, visą savo gyvenimą susiejote su šia sporto šaka?
Jau besimokydamas septynmetėje mokykloje žaidžiau tinklinį ir tarp rajono septynmečių mokyklų užėmėme pirmą vietą.
Kai Leipalingyje pradėjau lankyti aštuntą klasę, iš karto buvau pakviestas atstovauti mokyklos tinklinio rinktinei.
Dešimtoje klasėje buvau išrinktas komandos kapitonu. Po tinklinio treniruočių dar likdavau pažaisti ir krepšinį, kurį gal netgi geriau žaidžiau už tinklinį.
Joks treneris manęs netreniravo, mokytojas paridendavo kamuolį – žaiskite.
Per Veisiejų moksleivių spartakiadas buvau Leipalingio mokyklos krepšinio ir tinklinio komandų kapitonas, dar ir lengvosios atletikos varžybose užimdavau prizinių vietų.
Per įvairias varžybas mane dažnai apdovanodavo Leipalingio švietimo skyriaus vedėjas Česlovas Šerkšnas, kuris buvo Kūno kultūros instituto Dvikovės sporto šakų katedros vedėjo, garsaus fechtuotojo ir trenerio Juozo Subačiaus pusbrolis.
Baigęs vidurinę, norėjau kur nors įstoti studijuoti, kad nebūčiau pašauktas atlikti karinės tarnybos.
Galvojau netgi studijuoti Politechnikos institute, nes gerai sekėsi matematika, bet prasčiau buvo su kalbomis.
Tačiau būtent Veisiejų švietimo skyriaus vedėjas man ir pasiūlė studijuoti Kūno kultūros institute, kuriam reikėjo dviejų fechtavimo specializantų.
Apie fechtavimą nieko neišmaniau, iš pradžių jis man pasirodė labai nuobodus, galvojau, kur aš čia įlindau.
Mane treniravo garsusis Juozas Subačius, fechtavimui atidavęs daugiau nei 40 metų ir septynis kartus iš eilės tapęs Lietuvos fechtavimo kardu čempionu bei išugdęs daug šalies čempionu ir prizininkų.
Jo pamoks buvo domios, įtaigios. Kai pradėjau dalyvauti varžybose, fechtavimas man jau pradėjo patikti. Krepšinį žaisti moka visi, o fechtuotis – retai kas.
Besimokant trečiame kurse, į KKI studijuoti fechtavimą netgi sugundžiau tris savo kraštiečius.
Studijuoti įstojau, nežinodamas, kas yra fechtavimas, o institutą baigęs 1963-iaisiais, po poros metų jau įvykdžiau SSRS sporto meistro normatyvą.
Kada pradėjote dirbti treneriu?
Kai baigiau Kūno kultūros institutą. Tada Vilniaus fechtavimo komandai labai trūko kardu fechtuojančio sportininko, ir Vytautas Matulevičius įkalbėjo Vilniaus sporto komiteto pirmininką, jog atsidurčiau sostinėje.
Tačiau Vilniuje nebuvo fechtavimo trenerio etato ir įsidarbinau vadinamoje pašto dėžutėje 52 (vėliau – „Vilmos“ gamykla) gamybinės gimnastikos metodininku, kuriuo dirbau pusantrų metų.
Kai Vilniuje pradėjo veikti vaikų ir jaunių sporto mokykla, 1965-aisiais sausio 1-ąją dieną buvau pakviestas joje dirbti treneriu.
Vienas pirmųjų mano auklėtinių buvo špaga kovojantis Jurijaus Moskvičiovo pusbrolis Vladimiras Suchačiovas, kurį gerai išmokiau gynybos veiksmų bei kaip sėkmingai atlikti dūrį su įtūpstu, ir jis po pusmečio treniruočių SSRS moksleivių spartakiadoje užėmė ketvirtą vietą.
Fechtavimo takelyje nenorėjai kovoti su savo mokiniais ir baigiau savo sportinę karjerą.
Pavyko išugdyti 12 Lietuvos čempionų, 13 mano auklėtinių tapo SSRS sporto meistrais.
Ankstesniais metais Lietuvoje buvo rungtyniaujama keturiais ginklais (moterys – rapyra ir vyrai – kardu, špaga ir rapyra), tai su jais visais ir dirbau.
Vis prisimenu nepakartojamus keturis Lietuvos fechtavimo muškietininkus – rapyrininkus Romą Karpickaitę ir Algimantą Pajaujį, špagininką Vytautą Matulevičių ir kardininką Gintą Maisiejų, kurie skindavo pergales per asmenines ir komandines varžybas. Smagūs buvo laikai?
Nepakartojami. Niekada neužmiršiu, kai mes visi keturi laimėdavome Lietuvos ir Pabaltijo komandinius čempionatus.
Tikrai buvo puiki komanda, ypač buvau susidraugavęs su dabar jau šviesaus atminimo korektiškuoju Algimantu Pajauju, su kuriuo per įvairias išvykas gyvendavau viename kambaryje.
Kaip ir Romą Karpickaitę, jį netgi truputį treniravau, daviau pamokų. Iš šių fechtuotojų ir pats pasimokydavau, kadangi jie buvo ganėtinai stiprūs.
Fechtavimas nėra populiarus Lietuvoje, ar nesigailite, kad su juo susiejote savo gyvenimą?
Tikrai ne. Yra daug gražių sporto šakų, bet nors fechtavimas vienas sunkiausių ir sudėtingiausių, bet man jis labiausiai prie širdies, nes daugiausiai apie jį žinau.
Labai sunku dirbti treneriu, nes reikia ypač daug judėti, būti fiziškai stipriam. Sportininkui būni varžovas, jam duodi pamokas, su juo fechtuojuosi, per treniruotes visada būni šlapias.
Kadangi trenerio darbas itin sunkus, Lietuvoje dabar trūksta fechtavimo trenerių, tarkime, Sostinės sporto centre Vilniuje fechtuotojus ugdo tik du etatiniai treneriai Jurijus Mašalo ir Jolanta Švecova.
Fechtavimas visame pasaulyje sparčiai populiarėja, plečiasi geografija, o pas mums atvirkščiai.
Fechtavimui Lietuvoje skiriamas mažas dėmesys, prastas finansavimas. Nepaisant to, šioje sporto šakoje suradau save, džiaugiuosi, kad galiu dirbti treneriu, su savo mokiniais siekti didesnio meistriškumo.
Ar namie turite kardą, su kuriuo fechtavotės?
Tokio neturiu, bet vieną padovanojo Lietuvos fechtavimo federacija, ir tas kardas man – brangus suvenyras.
Mane anksčiau daug kas kalbino bandyti jėgas veteranų čempionatuose, bet prieš vienuolika metų man buvo atlikta širdies operacija, todėl bijojau rizikuoti ir senjorų varžybose nepanorau dalyvauti.
Kuriuos savo kartos Lietuvos fechtuotojus įvardytume pačiais geriausiais?
Kairiarankę rapyrininkę Rasą Kajokaitę-Rimgailienę, kuri buvo viena perspektyviausių mūsų fechtuotojų.
Iš vyrų – Jurijų Mašalo, kuris gerai fechtavosi ir špaga, ir rapyra, bei špagininką Vytautą Matulevičių.
Geri fechtuotojai buvo ir Algimantas Pajaujis, Algimantas Stasiukynas.
Na, o pats geriausias visų laikų Lietuvos fechtuotojas, žinoma, – špagininkas Juozas Ūdras, kuris dalyvavo 1652 metų Helsinkio ir 1956 metų Melburno olimpinėse žaidynėse.
Tai – vienintelis Lietuvos fechtuotojas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. Labai gaila, bet jo man neteko matyti kovojančio.
