Buvusiam ilgamečiam Lietuvos vandensvydžio federacijos generaliniam sekretoriui, šalies įvairių amžiaus grupių rinktinių nariui (1968-1972 m.), Vilniaus „Delfino“ komandos kapitonui, treneriui, sporto organizatoriui, LTOK nariui Rolandui Vizgirdai lapkričio 6 dieną sukako 70 metų.
Jubiliejaus proga jam buvo įteiktas LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“, sveikino Lietuvos vandensvydžio sporto federacija, Vilniaus vandensvydžio sporto klubas „Delfinas“, „Žalgirio“ sporto draugija.
Žinomas Lietuvos vandensvydžio puoselėtojas sulaukė daugiau kaip 200 pasveikinimo skambučių ir žinučių telefonu, Facebook paskyroje.
„Visą dieną ir dar kitomis buvo ką veikti“, – šypsodamasis dabar sako R. Vizgirda.
Kaip vertinate savo septynias dešimtis metų?
Objektyviai – tai gal patenkinamai tiek pragyventu gyvenimu, tiek nuveiktais darbais, tiek sveikata.
Visko tiek daug, kad vienu sakiniu neapibūdinsi, o daug kalbėti aš mėgstu, bet tik savoje kompanijoje. Tevertina kiti.
Dabar svarbu nugalėti savyje tinginį ir, kai tai įvyksta – nuvažiuoju į „Impuls“ baseiną triskart per savaitę ir praplaukiu savo kilometrą.
Tada ir nuotaika kita, ir kūnas išsitiesia, ir mintys kitokios. O jų daug.
Kuo vaikystėje ir jaunystėje norėjote būti?
Vilniaus 15-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Žvėryno gimnazija) aštuntoje klasėje buvau parašęs rašinį, kuo noriu būti užaugęs.
Parašiau, kad arba sporto komentatoriumi, arba vandensvydžio treneriu. Tas rašinys buvo pripažintas geriausiu. Galbūt todėl vėliau taip susidraugavau su garsiais sporto komentatoriais Algiu Matulevičiumi ir Virgilijumi Mundriu.
Gavau pasiūlymą dirbti LRT sporto redakcijoje komentatoriumi, bet jau buvau apsisprendęs, nes gavau darbą Sporto komitete ir atsisakiau.
Per Pekino olimpines žaidynes su Tautvydu Meškoniu teko kartu komentuoti finalines vandensvydžio rungtynes tarp JAV ir Vengrijos komandų, kurias laimėjo vengrai. Tą savo jaunystės norą tapti sporto komentatoriumi kažkiek įgyvendinau.
Visą savo gyvenimą praleidote vandensvydyje, o kas turėjo didžiausios įtakos, jog pasirinkote būtent šią sporto šaką? Juk mokėtės M. K. Čiurlionio meno mokyklos fortepijono klasėje ir muzikai jautėte didelę trauką.
Turbūt atsitiktinumas, nes norėjosi ir futbolo, ir krepšinio, bet pakliuvau į baseiną ir jame likau visam gyvenimui.
Muzikos norėjosi tiek anksčiau, tiek dabar. Kadangi visi artimiausi giminės buvo Sibire, o mes likę su mama mokytoja neturėjome pinigų nuosavam pianinui, todėl teko eiti pas močiutės draugus groti.
Tai ilgai tęsti negalėjo, nes svetimiems atsibosdavo mano muzika. Nutarėme eiti į Žvėryno vidurinę mokyklą, kur ir prasimokiau iki abitūros.
Ar jūsų šeimoje daugiau kas domėjosi muzika?
Tėvas, jis net buvo subūręs pučiamųjų orkestrą, kuriame man teko padirbėti mušamaisiais instrumentais.
Teko ir pagroti vestuvėse, kad prisidurčiau prie pragyvenimo. Taip su daina ir gyvenau.
Buvau liudininkė, kad per Londono olimpines žaidynes vakarais viešbutyje sėsdavote prie pianino ir pagrodavote ne tik Lietuvos specialistams, stebėjusiems žaidynes, bet ir viešbučio gyventojams, po atlikto kūrinio sulaukdavote daug plojimų ir prašymų pakartoti.
Ne tik Londone grojau. Prisimenu, gal prieš 10 metų su šalies rinktine skridome iš Maltos.
Oru uoste iki skrydžio į Vilnių buvo likusios trys valandos. Nebuvo ką veikti.
Žiūriu – fortepijonas stovi. Mūsų rinktinės žaidėjai nežinojo, kad aš groju, todėl ir nutariau jiems patrumpinti laukimo valandas.
Pagrojau savo jaunystės mėgstamą dainą „Kodėl nežydi žiemą gėlės“ ir savo didelio autoriteto Raimondo Paulo populiarią melodiją iš kino filmo „Ilga kelionė per kopas“.
Laukimo salė man pradėjo ploti. Kažkas iš keleivių mane telefonu nufilmavo ir įkėlė į Facebook. Patiktukus uždėjo net 3,5 tūkst. lankytojų.
Panašiai buvo ir Londone per olimpines žaidynes. Japonišku fortepijonu viešbutyje grojau kiekvieną vakarą ne tik Lietuvos įvairių sporto šakų specialistams, kurie buvo deleguoti stebėti olimpiados, bet susirinkdavo ir nemažai viešbutyje gyvenančių žmonių, kai kurių šalių federacijų atstovų.
Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Dainius Pavilionis man ir sako, kad jis užmokės man už vakarienę, jog tik gročiau ir dainuočiau.
Tačiau viešbučio direktorius atsakė, kad šitam žmogui mokėti nereikia, nes jų baras tomis dienomis būna pilnas žmonių ir duoda daug pelno.
Tam direktoriui, dideliam ženkliukų kolekcininkui, padovanojau Lietuvos vandensvydžio federacijos ženkliuką.
Pasibaigus Londono olimpinėms žaidynėms ir prabėgus kažkuriam laikui, įrašą su mano grojimu man atsiuntė tuometis Lietuvos badmintono federacijos prezidentas Vilmantas Liorančas.
Ta patį padariau ir per savo antrąsias olimpines žaidynes Pekine. Tik viešbutyje prie unikalaus balto pianino, stovinčio ant pakylos, nebuvo galima net prisiliesti.
Buvęs ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas manęs paprašė pagroti.
Užlipau ant pakylos ir pagrojau tas pačias melodijas kaip ir Maltos oro uoste. Kinams taip patiko, kad man buvo leista groti vakarais.
Kokių minčių ir svajonių vedinas, paėmėte vandensvydžio kamuolį į rankas ir ar dabar nesigailite, kad netapote pianistu?
Nesigailiu to, kas įvyko, nors svajones visada reikia įgyvendinti. Tam, matyt, tada buvau per mažas.
Mielai praleisčiau visą savo gyvenimą muzikoje. Jeigu galėčiau nusipirkti dar vieną gyvenimą, tai jį praleisčiau sporte.
Kas buvo jūsų vandensvydžio autoritetai vaikystėje ir paauglystėje?
Mano treneris Bronius Putrimas bei visa vyresnioji už mane karta. Aš jais žavėjausi ir norėjau būti panašus į juos.
Vėliau tapau kaip ir tarpininku tarp praeities ir dabarties kartų. Žmonės, negerbiantys praeities, mano nuomone, neturi tvirtos ateities.
Gyvenime man kaip tėvas-mokytojas ir didelis autoritetas buvo Lietuvos rankinio patriarchas Janis Grinbergas.
Kai pradėjau dirbti sporto funkcionieriumi, orientavausi į jį, kito pavyzdžio neturėjau.
Jeigu ne jis, tai mano gyvenimas gal būtų susiklostęs kitaip. Kai 1981–aisiais atėjau dirbti į tuometį Sporto komitetą ir kuravau keturias sporto šakas, nežinojau nuo ko pradėti, nes neradau jokių dokumentų.
Nuėjau pasitarti su priešais kabinete dirbančiu Janiu Grinbergu, kuris tuomet buvo Lietuvos rankinio federacijos generalinis sekretorius.
Jam sakau, kad esu Skorpionas, o jis man atsako, kad jis – irgi Skorpionas.
Rankinio legenda pasakė, kad pamokys ir patars, bet tik vieną kartą, nes dukart nekartoja. Jam atsakiau, o aš dukart, kaip Skorpionas, neklausiu, nes pats padarysiu.
Janis man po to užleido savo kabinetą, kuriame pradirbau iki savo pensijos.
Dalyvavau visuose jo jubiliejuose ir visuose grojau, netgi kartu su garsiuoju „Armonikos“ ansamblio vadovu Stasiu Liupkevičiumi.
Jeigu matydavau, kad Janis į namus eina pėsčiomis, jį visuomet pasisiūlydavau parvežti. Užeidavau į jo namus, pasikalbėdavome, pasitardavome, išklausydavau patarimų.
Kaip sporto žurnalistę, labai vertinau ir jo žmoną Romą Griniūtę-Grinbergienę, puikiai rašančią probleminius straipsnius. Iš jos daug ko pasimokiau, nes pats irgi mėgau rašyti.
Atstovavote Vilniaus „Delfino“ komandai, buvote jos kapitonas, ar realizavote save kaip žaidėjas, kokio lygio vandensvydininku pavyko tapti, kokios gyvenimiškos patirties pasisėmėte jį žaisdamas?
Lietuvos jaunių, moksleivių, jaunimo rinktinėse žaidžiau vidurio puolėju, sekėsi gan neblogai, tačiau jaunas sukūriau šeimą.
Būdamas dieninio fakulteto studentu jau turėjau dvi dukras ir treniruotis visu pajėgumu trūko laiko, nes dirbau kaip bitė, kad namie nieko netrūktų. Ir netrūko.
Kita jūsų gyvenimo stotelė – treneris, 1987-aisiais jums buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Kokį save prisimenate šioje srityje?
Ketverius metus dirbau „Žalgirio“ draugijoje treneriu, vėliau gavau pasiūlymą dirbti Sporto komitete.
Buvau vandensvydžio, regbio, teniso ir stalo teniso valstybinis treneris. Krūvis buvo didžiulis, bet aš mėgstu iššūkius ir juos įveikti.
Manau, tas laikotarpis man pavyko ir už gerą organizacinį darbą gavau Lietuvos nusipelniusio trenerio vardą.
Buvau laimingas, tačiau beveik iki to laiko manęs neleido išvykti į užsienio šalis, gal dėl šeimos Sibiro, lagerių, tai buvau įsižeidęs.
Bet po to viskas stojo į savo vietas. Man pats didžiausias gyvenimo malonumas – suvokti atliktą pareigą. Stengiausi ir, atrodo, dalinai tai pavyko.
Esu dėkingas LTOK, kuriame teko padirbėti, už apdovanojimus, kuriuos man įteikė per tiek metų.
Dėkingas „Žalgirio“ draugijai, kurioje pradėjau savo karjerą, ir jos vadovams, kurie iki šiol manęs nepamiršta ir apdovanoja sukaktuvių proga.
Nuoširdus ačiū Lietuvos vandensvydžio sporto federacijai, kurios prezidentas dabar yra mano auklėtinis Anatolijus Asajavičius.
Jis atvažiavo į namus ir įteikė unikalų jubiliejinį prizą, Vilniaus vandensvydžio sporto klubo „Delfino“ prezidentui Nerijui Papaurėliui ir treneriui Tadeušui Pašukui, kurie apdovanojo puikia plakete bei 70-mečio marškinėliais.
Garsus Lietuvos vandensvydžio treneris Nerijus Papaurėlis prisiminė, kad, jeigu ne Liudas Putrimas, jo galėjo ir nebūti vandensvydyje, nes jūs nepriėmėte jo lankyti į savo grupę. Neįžvelgėte Nerijaus talento ir ar nepagedo vėliau santykiai su juo, tapus ilgamečiu Lietuvos rinktinės treneriu?
Tokio momento neatsimenu. Tuo metu priiminėjau visus, kurie tik ateidavo į vandensvydį.
Jei tikrai taip buvo, tai Nerijaus užsispyrimas laimėjo ir dabar turime puikų vandensvydžio specialistą, su kuriuo santykiai buvo ir yra geri.
Daug teko jį paremti ir padėti, kad taptų tuo, kuo dabar yra. Įdomi detalė: tiek mūsų gerbiamas veteranas Jonas Čirūnas, tiek Nerijus Papaurėlis, tiek aš, visi turime bendra tai, kad mūsų tėvų bei senelių gimtinė yra Rokiškio kraštas.
Jums dirbant Lietuvos vandensvydžio federacijos generaliniu sekretoriumi, šalies vandensvydyje įvyko dideli pokyčiai, ar juos įgyvendinti kainavo daug sveikatos, fizinių ir dvasinių jėgų?
Koks yra mūsų pasitikėjimas, tokie ir sugebėjimai. Kai kas pavyko, kai kas ne. Buvo daug iššūkių dėl baseinų, blokadų, trenerių Vilniuje etatų ir t t.
Kai ką ir dabartinė karta turi kaip senąjį palikimą. Bet reikia kovoti, ko ir linkiu jaunesniems – visą laiką.
Prieš eilę metų sakau federacijai – gal pabandom federacijos 80 metų proga prašyti Europos vandensvydžio vadovų Lietuvoje surengti Europos jaunių atrankos čempionatą.
Visi pasijuokė. Baseino normalaus nėra, vartų nėra ir t. t. Aš pats parašiau į Europos vadavietę laišką ir, ką jūs manote – gavau teigiamą atsakymą.
Iki varžybų pradžios liko trys mėnesiai. Viskas pavyko ir Europa apie mus sužinojo.
Varžybų organizacija buvo įvertinta aukščiausiu balu, nepaisant to, kad vartus ir aikštę pasidarėme patys.
Savo rankomis tai darė, o vėliau Elektrėnų treneriu tapo dabar jau šviesaus atminimo Liudas Putrimas.
Komisaras net to nepamatė. Už tai buvome dėkingi tuomečiam Elektrėnų sporto centro direktoriui Kęstui Vitkauskui, tik jo supratingumo dėka pavyko tai įgyvendinti, ir Elektrėnuose atsirado vandensvydis.
Dar vėliau – ir vandensvydžio klubas „Žaibas“, triskart Lietuvos čempionas bei Eurolygos nauja perspektyvi ateities komanda, remiama buvusio LVSF prezidento Andriaus Jankūno.
Elektrėnai tapo tikra vandensvydžio Meka, dabar Lietuvos rinktinei čia ruošiami žaidėjai, kuriuos po Liudo Putrimo mirties treniruoja buvęs rinktinės žaidėjas Antonas Sugoniakas.
Pavydžiu Kaunui, turinčiam jau du 50 metrų baseinus ir nenuilstančių trenerių Artūro ir Rimvydo Šimanskų dėka einančiam seniausias tradicijas turinčiu geros ateities keliu, po truputį atgimstančiai Klaipėdai, kuriai jau matomi geresni horizontai.
Tačiau gaila Vilniaus entuziastų, trenerių, kurie kol kas vis dar merų pažadais laukia geresnių laikų.
Alytaus treneriams Artūrui ir Tomui Vainikoniams, turintiems geriausias vandensvydžiui sąlygas, palinkėčiau pritraukti jaunų trenerių, perteikiant jiems savo patirtį ir įkvepiant naujos ugnelės.
Dar noriu paminėti ir tuos, kurie rašo ir rašė apie mus. Tai neišsenkamos energijos Marytė Marcinkevičiūtė, puikiai šefuojanti vandensvydį jau daugelį dešimtmečių, bei mano prašymu ir prisidėjimu parašiusį knygą apie vandensvydį Vytautą Žeimantą.
Ta knyga tapo M. Marcinkevičiūtės parašytos kitos knygos pagrindu. Jei ne šie žmonės, apie mus žinotų tikrai siauresnis ratas žmonių. Tai varomoji jėga.
Kaip dabar vertinate Lietuvos vandensvydį, praėjusiais metais šventusį 90 metų garbingą jubiliejų, kas jus džiugina ir neramina?
Vandensvydžio problemos nesikeičia 90 metų nuo pat jo atsiradimo. Tiek man, tiek ateinančioms kartoms tenka spręsti tas pačias problemas.
Nepasiduokit, spręskit ir, kas nepavyko man, jums pavyks būtinai. Kelią įveikia tik einantis.
Imkit molį ir minkykit, kol sukursit vazą ar puoduką, o ne visą laiką tik minkykit.
Tai nuo algos ir finansų kitą kartą nepriklauso – daugiau nuo entuziazmo, kurio galima pasisemti iš senesnės kartos.
Vandensvydžio šeima jus žino, kaip šmaikštų, linksmą, dėmesingą, žinantį daug anekdotų žmogų. O koks būnate sunkiomis gyvenimo akimirkomis, ar nebūna momentų, kad palūžtumėte, kas padeda pabėgti nuo depresijos?
Šmaikštumas – pokalbio druska, bet tikrai ne jo maistas. Jei kompanijoje vien anekdotai, tai kompanijos nėra.
Sunkios akimirkos Skorpionui yra tik į naudą, kuo blogiau, tuo jam pačiam geriau.
Susikaupi, suvarai visas bėdas į kiemą, sukovoji su jomis ir laimingas kaip kūdikis, nors pagal patirtį žinau, kad dažniausiai problemas žmogus susikuria pats sau.
Žmogus – vienintelė gyva būtybė, kuri juokiasi ir verkia, nes jis vienintelis jaučia skirtumą tarp to, kas yra, ir to, kas turi būti.
Depresija negali manęs pasivyti ir aš nuo jos nebėgu – ji bėga priešaky ir būna, kad aš ją pasiveju.
Pazyziame kartu ir išsiskiriame kol kas geruoju. Pagroji draugams, padeklamuoji ir ji nubėga nelaboji.
Ar ir šiandieną vandensvydis dar jūsų širdyje, ar jau tik smagi praeitis?
Turiu dvi puikias dukras – Dianą, kuri gyvena Amerikoje, ir Deimantę, Vilniuje dirbančią prokurore, anūką Roką ir tris gražias anūkes Rūtą, Ingridą ir Liepą bei vieną proanūką Ąžuolą bei netrukus pasaulį išvysiančią proanūkę.
Su šia gražia ir smagia šeima gali gyventi šimtą metų. Vandensvydis su muzika likusiame nebeilgame mano kelyje darniai žygiuoja.
* * *
Sveikiname!
Garbingo 70 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname buvusį ilgametį federacijos generalinį sekretorių, puikų žaidėją ir trenerį, sporto organizatorių
Rolandą Vizgirdą
Džiaugiamės jūsų nuveiktais gražiais darbais, populiarinat mūsų mėgstamą sporto šaką.
Linkime jums niekada nepritrūkti ryžto, išminties, veržlumo siekti naujų užsibrėžtų tikslų!
Lietuvos vandensvydžio sporto federacija
**
Ramybės, įkvėpimo, džiaugsmo!
Gražaus jubiliejaus proga norime pasveikinti buvusį mūsų komandos kapitoną, sumanųjį žaidėją ir pergalių įkvepėją
Rolandą Vizgirdą.
Sakoma, kad laimingas tas žmogus, kuris tiki, kad patys gražiausi metai dar ateity.
Tegu kiekvieni bėgančio gyvenimo metai jums atneša įkvėpimo, ramybės, džiaugsmo ir didelio optimizmo!
Vilniaus vandensvydžio federacija ir Vilniaus vandensvydžio sporto klubas „Delfinas“
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
