Marytė Marcinkevičiūtė
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos baidarininkų, 1979 metų pasaulio vicečempionas ir bronzinis prizininkas kaunietis Jonas Zautra, baigęs sportininko karjerą, irklo nepadžiovė.
Jis stengėsi irkluoti savo malonumui. Dalyvaudavo veteranų varžybose Panevėžyje ir Trakuose. Tačiau per pastaruosius 12-14 metų kaunietis retai irkluodavo.
„Vėl atsiradus galimybei bandau atgaivinti įgūdžius. Įsigijau valtį ir irklus, sportinis inventorius labai ištobulėjo. Pojūčiai fantastiški, vien dėl to verta pradėti irkluoti. Gerinu savo pasirengimą, valtyje jaučiuosi vis tvirčiau ir jau kitais metais galvoju dalyvauti pasaulio meistrų čempionate. Norėčiau irkluoti vienvietę ir komandinę valtį. Šiemet liepos mėnesį buvau nuvykęs į Bulgariją pasižiūrėti pasaulio meistrų čempionato, pamačiau, kokio lygio irkluotojai į jį susirenka.
Rugsėjo mėnesį dalyvavau meistrų varžybose Trakuose ir keturviečių baidarių varžybose užėmiau antrą vietą“, – sakė SSRS rinktinės, dalyvavusios Maskvos olimpinėse žaidynėse, atsarginis baidarininkas.
Lapkričio 25 dieną jis sutiko savo 65-ąjąį gimtadienį, sulaukė daug sveikinimų iš irkluotojų, su kuriais sportavo, draugų, bendradarbių.
„Kad man jau 65-eri, kažkaip nejaučiu. Nepastebimai užaugo dukra ir sūnus, turiu keturis nuostabius anūkus. Kad išėjęs į pensiją tuščiai nešvaistyčiau laiko, įsidarbinau vienoje iš logistikos įmonių. Dabar, kai ežeruose jau šalta irkluoti, 4-5 kartus per savaitę kilnoju štangą, bėgioju. Nesinori sėdėti tarp keturių sienų”, – šypteli J. Zautra.
Turtinga jūsų karjera, net 27 kartus pavyko tapti įvairių nuotolių Lietuvos baidarių irklavimo čempionu (1977-1985). Kas labiausiai išliko atmintyje?
Lietuvos čempionu tapau 27 kartus, bet per tą laikotarpį dalyvavau tik šešiuose šalies čempionatuose. Jeigu būtų tekę varžytis visuose čempionatuose, medalių gal būtų ir daugiau.
Labiausiai įsiminė pergalė 1977 metų Lietuvos čempionate, kai pirmą kartą, būdamas 17 metų, su savo bendraamžiais iškovojome aukso medalius irkluodami keturvietę baidarę 500 m distancijoje.
Aplenkėme visus stipriausius Lietuvos baidarininkus. Ne tik nugalėjome, bet ir tapome sporto meistrais.
Dar po mėnesio mūsų baidarės įgula laimėjo SSRS jaunimo iki 18 metų žaidynes.
Gimėte ir augote tremtinių šeimoje Sibire, Irkutsko srityje, o 1963-aisiais su tėvais grįžote į Lietuvą. Kaip atsidūrėte irklavimo trenerio Petro Darulio grupėje?
Tuo metu buvo draudžiama iš tremties sugrįžusiems apsigyventi Lietuvos teritorijoje, todėl nuo 1963 iki 1967 metų mūsų šeima gyveno nelegaliai, nebuvo registruota, dažnai persikeldavome iš vienos vietos į kitą.
Iš prigimties buvau gana silpnas, todėl, būdamas 12-13 metų, pradėjau galvoti, ką reikėtų daryti, kad sutvirtėčiau.
Bandžiau krepšinį, bet nepatiko. Po kelių mėnesių 1973-aisiais pavasarį atsidūriau Kauno „Žalgirio” irklavimo bazėje Šančiuose.
Iš pradžių buvo nelabai jauku, bet pamažu irklavimas vis labiau pradėjo patikti.
Beje, toje bazėje, kurioje pradėjau treniruotis, dirbo žinomo Lietuvos teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, muzikanto Kosto Smorigino tėvas, mes jį vadinome bocmanu. Jis buvo labai puikus žmogus.
O mano treneris nuo pat pradžios iki karjeros pabaigos buvo Petras Darulis, išmokęs mane irkluoti ir už tai jam esu dėkingas.
Mano treneris jau sulaukė 80 metų, šiemet su juo Trakuose pasimačiau, pasikalbėjome, prisiminėme ankstesnius laikus.
Ar tiesa, kad, lankydamas irklavimo pratybas, nemokėjote plaukti?
Taip, tiesa, bet apie tai niekam nesakiau. Žinoma, treneriai liepdavo dėtis liemenes, kol išmoksime irkluoti.
Plaukti išmokau netikėtai: 1973 metų vasarą Dubingiuose, vienas irkluodamas baidarę, viduryje ežero iš jos išvirtau.
Bet nesutrikau, įsikabinau į baidarę ir taip išplaukiau į krantą. Po kelių dienų ežere jau nuplaukdavau po kelis šimtus metrų. Kartais reikia ir ekstremalių situacijų, kad kažko išmoktum.
Pirmąją savo svarią pergalę iškovojote 1977-aisiais per Europos jaunimo čempionatą Prancūzijoje irkluodamas keturvietę baidarę 500 m distancijoje. Prisiminkite ją?
Tuo metu buvo dvi amžiaus grupės: jaunimas iki 18 metų ir suaugusieji, kuriems per 18-a.
Į SSRS jaunimo rinktinę patekau po SSRS jaunimo žaidynių, kuriose vienviečių baidarių varžybose tapau vicečempionu, o su Lietuvos jaunimo rinktinės keturvietės baidarės įgula tapome čempionais ir iš karto buvau įtrauktas į SSRS keturvietės baidarės komandą.
Europos čempionate iki finalo kova buvo lengva, buvome ryškiai pranašesni už varžovus, o finale tikėjomės didesnio Vokietijos ir Rumunijos irkluotojų pasipriešinimo.
Tačiau ketvirtu numeriu sėdinčiam mūsų komandos nariui lūžo vadinamasis pakojis ir jis neteko atsparos yrių metu.
Faktiškai likome trise, o ketvirtasis irkluotojas tik palaikė tempą, stengėsi mums netrukdyti.
Nepaisant to, nugalėjome nesunkiai, bet jau distancijos pabaigoje nuo nuovargio pradėjo žaibuoti akyse.
Mums ši pergalė buvo ypač brangi. Vokiečiai buvo nustebę, kai sužinojo, kas mums atsitiko ir vis tiek sugebėjome laimėti.
Ar tremtinio vaikui sovietmečiu buvo sunku išvykti į užsienį?
Tikrai buvo sudėtinga. Be specialių anketų pildymo, dar vykdavo „draugiški” pokalbiai su SSRS saugumo darbuotojais.
Ypatingai „draugiškai” su manimi buvo kalbama po 1979 metų, kai per pasaulio čempionatą į vakarus pasitraukė mūsų olimpinis čempionas Vladas Čėsiūnas.
Po šio įvykio, nors ir buvau įtraukiamas į SSRS rinktinės sudėtį, per Maskvos olimpines žaidynes ir 1981 metų pasaulio čempionatą buvau atsarginis ir man neleido startuoti, nors už daugelį SSRS rinktinės keturvietės narių buvau ryškiai stipresnis.
Dėl to, kad nepatekau į olimpiadą labai nusivylęs nebuvau. Tik buvo kažkaip šlykštu dėl kai kurių veiksmų sudarant komandas.
Tas pats buvo ir 1981 metais per pasaulio čempionatą Anglijoje. Rinktinės treneriai man vis primindavo, jog aš atsisakiau palaikyti sprendimą atimti iš V. Česiūno olimpinio čempiono vardą. Žinojau, kuo tai gali man baigtis, atsisakant palaikyti tokį spendimą. Buvau kandidatas ir į Los Andželo olimpiadą.
Per SSRS čempionatus laimėjote visų spalvų medalius, kaip dabar vertinate tuos apdovanojimus?
Per SSRS čempionatus pelniau 3 aukso, 4 sidabro ir vieną bronzos medalį. Vertinant irkluotojų meistriškumą, SSRS čempionatai buvo labai aukšto lygio.
Jeigu jau laimi SSRS čempionatą, tai pasaulio čempionate medalis būdavo garantuotas.
Tie medaliai man leido pamatyti vakarų pasaulį ir kad ten yra kitos gyvenimo spalvos.
Kuo jūs pasižymėjote valtyje ir išsiskyrėte iš kitų: savo fiziniu pasiruošimu, irklavimo technika, ištverme?
Gera irklavimo technika be gero fizinio pasiruošimo nelabai kažką duoda.
Daugiau išsiskyriau fiziniu pasiruošimu ir ištverme. Irklavimo technika galėjo būti ir geresnė, bet irkluojant keturvietę treneriai dėl irklavimo technikos priekaištų neturėjo.
Labai sėkmingi jums buvo 1979-ieji, kai pasaulio čempionate Duisburge pelnėte sidabro (500 m) ir bronzos (1000 m) medalius keturviečių baidarių varžybose. Bet ar iš SSRS rinktinės trenerių negavote priekaištų, kad neiškovojote aukso, o pelnėte „tik“ sidabro ir bronzos laimikius?
Dėl neiškovotų aukso medalių treneriai man priekaištų neturėjo, o atvirkščiai – vertino labai teigiamai.
Jie žinojo tikrąsias priežastis, kodėl neiškovojome pirmų vietų. Čempionate keturvietę baidarę irklavau dviejose distancijose.
Kiekvienoje rungtyje SSRS rinktinės keturviečių komandos buvo skirtingos. 1000 m distancijoje rungtyniaujančioje keturvietės komandoje turėjome vieną „keleivį”, kuris nuo pusės distancijos išsijungdavo.
Žinant, kokie procesai ir povandeninės srovės įsijungdavo, sudarant SSRS rinktinės keturviečių komandas, tai manęs toks „keleivis” nestebino.
O 500 m nuotolio SSRS keturvietės komanda buvo tikrai stipri, bet Duisburgo irklavimo kanale kartais pučiant stipriam priešiniam šoniniam vėjui įguloms susidaro nelygios sąlygos.
Į tokias sąlygas finale mes ir patekome. Mūsų yrininkas dėl vėjo vos išlaikė valtį takelyje ir beveik pusę distancijos irklavome su pilnai susuktu vairu.
Mes irklavome devintame takelyje, o vokiečių įgula – pirmame, kur tuo metu jiems buvo didelė užuovėja.
Ar į keturvietę pretendavo daugiau Lietuvos irkluotojų?
1981-1984 metais Lietuvos baidarininkai turėjo šimtaprocentines galimybes sudaryti keturvietės komandą, kuri buvo pajėgi laimėti ne tik SSRS, bet ir pasaulio čempionatus.
Tačiau vėl gi buvo skirtingi SSRS sporto klubų (CSKA, „Dinamo“, kiti) ir SSRS rinktinės trenerių interesai. Jie savo darbą padarė.
Kodėl atsisveikinote su didžiuoju irklavimu?
Su irklavimu atsisveikinau 1985-aisiais todėl, kad 1984-aisiais buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo nurodyta, jog sportininkai, kuriems yra 23 metai ir daugiau, yra neperspektyvūs ir jiems neleidžiama dalyvauti varžybose.
1985 metais man buvo uždrausta jėgas bandyti SSRS čempionate, nors buvau pasiruošęs labai gerai.
Jei ne šis įstatymas, būčiau dar ilgai irklavęs, nes rezultatai kiekvienais metais gerėjo.
Šis įstatymas palietė visas sporto šakas, išskyrus komandines – krepšinį, futbolą, ledo ritulį ir kitas.
1985 metais baigėte Lietuvos kūno kultūros institutą, norėjote dirbti irklavimo treneriu?
Trenerio darbas mane viliojo, bet baigus institutą juo nenorėjau dirbti todėl, kad tuo laiku SSRS prasidėjo procesai, kurie vėliau sunaikino tą valstybę.
Reikėjo spręsti, kaip išlaikyti šeimą. Mokslai institute ir turima patirtis veltui nenuėjo, savo žinias panaudojau rengiant tarnybai karius, kurie tarnavo Vidaus tarnybos 1-ame pulke ir po reorganizacijos Viešojo saugumo tarnyboje prie VRM.
Buvau Vidaus tarnybos 1-o pulko Apsaugos bataliono vadas, šio pulko štabo viršininko pavaduotojas ir viršininkas, Viešojo saugumo tarnybos vado pavaduotojas, 2005-aisiais man buvo suteiktas pulkininko laipsnis.
Geras fizinis pasirengimas padėdavo ekstremalių situacijų metu, o jų buvo gana daug, drąsino būti atspariu psichologiniam krūviui.
Ar dabar turite svajonių?
Kiekvienas žmogus jų turi, nepaisant to, kiek jam metų. Svajonių, ir ne vieną, turiu ir aš. Turiu ir tikslą, kurio sieksiu.
Gal irkluoja jūsų vaikai, anūkai?
Neirkluoja, jie lankė karatė. O anūkai dar maži, bet aš bandysiu juos supažindinti su baidare, gal ir patiks.
Ką galite pasakyti apie šiandienos Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimą?
Jis mane džiugina. Turime olimpiečių, pelnome medalių pasaulio ir Europos čempionatuose.
Tačiau nieko negirdėti apie mūsų pačius jauniausius irkluotojus. Pamaina, manau, opus klausimas, nėra gerai sprendžiamas. Jaunimu reikėtų labiau rūpintis.
