Lietuvos motorlaivių sporto atstovas Edgaras Riabko pasiekė didžiausią pergalę savo karjeroje.

Portugalijoje, Vila Velha de Ródão trasoje vykusiame lemiamame sezono etape, lietuviui pakako užimti ketvirtąją vietą, kad užsitikrintų prestižinį UIM F2 pasaulio čempiono titulą.

Paskutinėse sezono lenktynėse („Grand Prix of Portugal II“) pergale džiaugėsi prancūzas Nelsonas Morinas, 38 ratus įveikęs per 33 min. 27,385 sek. Antrąją vietą finišo linijoje kirto Švedijos atstovė Mathilda Wiberg, o trečias liko jos tėvynainis Hilmeris Wibergas. Tačiau, nepaisant N. Morino pergalės etape, pagrindinis sezono trofėjus atiteko 4-oje vietoje finišavusiam E. Riabko.

Galutinėje sezono įskaitoje E. Riabko surinko 46 taškus ir 4 taškais aplenkė artimiausią varžovę – titulą gynusią Švedijos sportininkę M. Wiberg (42 tšk.). Trečiąją vietą bendroje įskaitoje užėmė N. Morinas, sąskaitoje turintis 36 taškus.

Kelias link aukso: lemiami sezono etapai

Į paskutinį etapą Portugalijoje E. Riabko atvyko būdamas čempionato lyderis.

Priešpaskutiniame etape Peso da Régua trasoje finišavęs šeštas, lietuvis išsaugojo trapią, bet itin svarbią persvarą prieš lemiamą savaitgalį.

Esminiu lūžiu kovoje dėl čempiono karūnos tapo birželį Brindizyje (Italija) iškovota užtikrinta pergalė. Tąkart E. Riabko pademonstravo nepriekaištingą greitį: laimėjo kvalifikaciją, triumfavo pagrindinėse lenktynėse ir pakilo į bendrosios įskaitos viršūnę, kurios neužleido iki pat sezono pabaigos.

Ilga kelionė iki viršūnės

Šis titulas – pirmasis pasaulio čempionato auksas E. Riabko karjeroje, karūnuojantis ilgametį darbą ir nuoseklumą aukščiausio lygio varžybose.

Lietuvos lenktynininkas jau anksčiau garsino šalies vardą tarptautinėje arenoje: 2018 ir 2019 m. jis tapo UIM F2 Europos čempionu, 2020 ir 2022 m. iškovojo pasaulio čempionato sidabrą, o praėjusį sezoną galutinėje pasaulio čempionato įskaitoje užėmė trečiąją vietą.

2026 m. UIM F2 pasaulio čempionato galutinė įskaita:

sportas24.lt

The post Istorinis lietuvio triumfas: Edgaras Riabko iškovojo „Formulės 2“ motorlaivių pasaulio čempiono titulą first appeared on Sportas24.

Pekino nacionaliniame uždarų patalpų stadione finišavo FIBA Tarpžemyninės taurės turnyras. Didžiajame finale Vilniaus „Rytas“ po neįtikėtinos kovos ir dramatiškos atomazgos 86:89 (18:24, 28:18, 9:26, 31:21) nusileido dvejų pastarųjų sezonų šių varžybų vicečempionei NBA G lygos „United“ komandai bei iškovojo sidabro medalius.

FIBA Čempionų lygos nugalėtojas „Rytas“ – pirmas nepriklausomos Lietuvos klubas, iškovojęs Tarpžemyninės taurės, dar vadinamos FIBA pasaulio klubų čempionatu, apdovanojimus. Nuo 1965 m. su pertraukomis rengiamose varžybose 1986 m. Argentinoje triumfavo Kauno „Žalgiris“.

Pakeliui į finalą Nedo Pacevičiaus treniruojamas „Rytas“ pirmo etapo grupės varžybose 107:89 įveikė Afrikos krepšinio lygos čempionę Kigalio „RSSB Tigers“ (Ruanda) ir net 107:66 nepaliko vilčių Kinijos čempionams Šanchajaus „Sharks“. 

Pusfinalyje vilniečiai 77:70 palaužė Pietų Amerikos čempionus Buenos Airių „Boca Juniors“ krepšininkus.

Argentinos ekipa iškovojo bronzą, mažajame finale 93:62 įveikusi „RSSB Tigers“. rungtynėse dėl penktosios vietos Pekino „Royal Fighters“ 101:87 pranoko „Sharks“.

Finale, kurį stebėjo net 8342 žiūrovai, sėkmingiau pradėjo NBA G lygos rinktinė. Ji pirmą ketvirtį laimėjo 24:18, bet antrajame kėlinyje vilniečiai pavijo ir pralenkė varžovus – įpusėjus rungtynėms „Rytas“ pirmavo 46:42

Po ilgosios pertraukos atkakli kova tęsėsi. Tačiau JAV komanda po truputį nutolo ir prieš paskutinį kėlinį susikrovė 13 taškų pranašumą – 68:55.

Tačiau Lietuvos ekipa nenuleido rankų. Augusto Marčiulionio perdavimai Artūro Gudaičiui ir Kay Bruhnke tritaškiui sumažino atotrūkį (60:68). Nors Kyloras Kelley pelnė septynis taškus iš eilės ir vėl sukrovė 13 taškų skirtumą (64:77), „Rytas“ nepasidavė: Matas Jogėla sudrebino krepšį dėjimu (66:77), A. Marčiulionis prasiveržė po krepšiu (68:77), o Gytis Masiulis po paties perimto kamuolio pelnė dvitaškį (71:78). K. Bruhnke realizavo keturias baudas paeiliui (75:78), o likus dviem minutėms Michaelas Devoe pelnė du taškus su pražanga ir išlygino rezultatą – 78:78.

Lemiamoje atkarpoje į Erico Dixono tritaškį (78:81) M. Jogėla atsakė šaltakraujišku tolimu šūviu (81:81). „United“ vėl pabėgo 85:81, bet M. Jogėla pelnė dvitaškį iš po krepšio (83:85). Varžovams sumetus baudas (83:87), tas pats M. Jogėla likus 5 sekundėms po atkovoto kamuolio puolime įskraidino neįtikėtiną tritaškį (86:87). Vis dėlto Seanas Eastas II vėl realizavo abi baudas (86:89), o paskutinis A. Marčiulionio tolimas metimas su sirena tikslo nepasiekė.

„Rytui“ taškų pelnė: Kay‘us Bruhnke (9 atk. kam.) ir Matas Jogėla po 15, Gytis Masiulis 14, Augustas Marčiulionis 12 (9 rez. perd.), Michaelas Devoe 11, Gytis Radzevičius 9, Artūras Gudaitis 7, Ricky Lindo Jr. 3 (Ignas Urbonas, Martynas Paliukėnas).

rytasvilnius.lt, sportas24.lt

The post Sidabrinis finišas Pekine: dramatiškame FIBA Tarpžemyninės taurės finale Vilniaus „Rytui“ nepavyko išplėšti titulo first appeared on Sportas24.

„Aš tai padariau!“. Tokius pirmuosius žodžius po istorinio finišavo parašė panevėžietė Alina Ranceva, pasiekusi sunkiai suvokiamos distancijos – dvidešimtgubo ultratriatlono – pasaulio rekordą.

Italijoje vykusiose varžybose ji 76 km nuplaukė, 3600 km nuvažiavo dviračiu ir 844 km nubėgo per 546 val. 2 min. 43 sek.

„Ačiū visiems, kurie buvote šalia ir tikėjote manimi. Šį kelią įveikiau ne viena. Dabar laikas miegui“, – po finišo praėjusią naktį šviesdama šypsena parašė planetos rekordininkė.

Anksesnis dvidešimtgubo pasaulio ultratriatlono rekordas priklausė austrei Alexandrai Meixner – 554 val. 56 min. 32 sek. Beje, pastaroji sportininkė šiuo metu Italijoje tęsia kovą su savimi ir laiku trisdešimtgubo ultratriatlono trasoje.

42 metų A.Ranceva rugsėjo 4 d. startavusiose varžybose plaukimo distanciją įveikė per 35 val. 32 min. 29 sek., dviračio pedalus mynė 238 val. 50 min. 23 sek., 259 val. 34 min. 3 sek.

Praėjusiais metais A.Ranceva tapo pirmąja lietuve, įveikusia dešimtgubą ultratriatloną – nuplaukė 38 km, dviračiu numynė 1800 km ir nubėgo 10 maratonų – 422 km. Tam jei prireikė kiek daugiau nei 10 parų.

Šią vasarą panevėžietė triumfavo keturgubo ultratriatlono (15,2 km plaukte, 720 km dviračiu, 168 km bėgte) varžybose Prancūzijoje.

Klasikinio – olimpinio – triatlono distanciją sudaro 1,5 km plaukimas, 40 km važiavimas dviračiu ir 10 km bėgimas.

sportas24.lt

The post Italijoje – neįtikėtinas lietuvės pasiekimas: po 546 valandų trasoje Alina Ranceva tapo dvidešimtgubo ultratriatlono pasaulio rekordininke first appeared on Sportas24.

Neįtikėtinu sugrįžimu pažymėtame FIBA Tarpžemyninės taurės pusfinalyje Vilniaus „Rytas“ įrodė čempionišką mentalitetą.

Pekino nacionaliniame uždarų patalpų stadione Nedo Pacevičiaus auklėtiniai lemiamu metu panaikino aštuonių taškų deficitą, 77:70 (11:16, 22:24, 17:18, 27:12) palaužė Pietų Amerikos čempionus Buenos Airių „Boca Juniors“ krepšininkus ir iškovojo istorinį bilietą į didįjį turnyro finalą.

Lemiamame mače dėl trofėjaus sekmadienį „Rytas“ susikaus su dviejų pastarųjų sezonų Tarpžemyninės taurės vicečempione NBA G lygos rinktine. Ši pusfinalyje 114:95 sutriuškino Ruandos „RSSB Tigers“.

„Ryto“ akistatos su „Boca Juniors“ pirmajame ketvirtyje aikštėje vyravo gynybinis krepšinis: Kay Bruhnke tolimu metimu atidarė vilniečių sąskaitą (3:0), tačiau Jose Vildoza ir Leonardo Lema greitai atsakė tritaškiu (3:3). Nors Cassiusas Winstonas išvedė Gytį Radzevičių greitam dvitaškiui (7:5), o Augustas Marčiulionis reidu didino persvarą (9:7), Martinas Cuello tolima bomba persvėrė rezultatą oponentų naudai (10:9).

Michaelo Devoe perimtas kamuolys ir taškai trumpam grąžino persvarą (11:10), tačiau Agustino Barreiro baudos bei Krisso Helmanio dėjimas leido Argentinos klubui laimėti pirmąją atkarpą 16:11.

Antrajame ketvirtyje M. Devoe tolimu šūviu bei Gyčio Masiulio metimu po puolime atkovoto kamuolio vilniečiai persvėrė rezultatą (17:16). Visgi Lucasas Faggiano ir Nicolasas Stenta tolimu metimu greitai susigrąžino iniciatyvą (21:17).

Į G. Radzevičiaus tritaškį (20:21) ir C. Winstono prasiveržimą (22:23) varžovai atsakė agresyviais Michealo Warreno bei Francisco Caffaro išpuoliais baudos aikštelėje (29:23).

Mato Jogėlos tolimas metimas (26:29), K. Bruhnke baudos ir A. Marčiulionio dvitaškis neleido varžovams nutolti (31:35). Prieš pat ilgąją pertrauką F. Caffaro dėjimas su pražanga didino atotrūkį (38:31), M. Devoe perdavimas leido Artūrui Gudaičiui pelnyti dvitaškį (33:38), tačiau J. Vildoza baudomis po Martyno Paliukėno pražangos įtvirtino oponentų persvarą – 40:33.

Antrojo kėlinio viduryje „Rytas“ liko be vieno lyderių C. Winstono, kuris po atakos paliko aikštę susiėmęs už dešinės šlaunies ir daugiau nebežaidė.

Po ilgosios pertraukos M. Warrenui padidinus skirtumą (42:33), M. Jogėla smeigė du tritaškius po G. Radzevičiaus ir A. Marčiulionio perdavimų (41:46). Į F. Caffaro baudas A. Gudaitis atsakė metimu iš po krepšio (43:48), G. Masiulis realizavo baudas, o po jo paties bloko gynyboje M. Devoe greitoje atakoje pakabino kamuolį K. Bruhnke dėjimui, ištirpdžiusiam atsilikimą iki minimumo (47:48). Visgi oponentai atsakė L. Faggiano tolimu šūviu (51:47). Nors Ricky Lindo Jr. smeigė tritaškį (50:52), ketvirčio pabaigoje tas pats L. Faggiano pataikė du tolimus metimus paeiliui, vėl nutolindamas oponentus – 58:50.

Ketvirtajame ketvirtyje „Rytas“ surengė lemiamą šturmą. M. Devoe baudomis ir po Igno Urbono perimto kamuolio G. Masiulio greitu dvitaškiu pradėtas spurtas (54:58) greitai įgavo pagreitį: R. Lindo Jr. įskraidino du tritaškius, A. Marčiulionis pridėjo du prasiveržimus ir išlygino rezultatą (64:64). Į J. Vildozos tolimą metimą A. Marčiulionis atsakė baudomis (66:67), M. Devoe perėmė kamuolį, o po jo perdavimo A. Gudaitis dvitaškiu po krepšio persvėrė rezultatą vilniečių naudai (68:67).

Netrukus M. Devoe pataikė dvitaškį (70:67), A. Gudaitis blokavo M. Warreno metimą, o likus pusantros minutės tas pats M. Devoe smeigė lemiamą tritaškį (73:68).

Likus 37 sekundėms A. Marčiulionis pelnė auksinį dvitaškį (75:70), o M. Devoe ir G. Radzevičiaus baudos galutinai sužlugdė varžovų viltis.

Ketvirtąją atkarpą net 27:12 laimėjęs „Rytas“ šventė dramatišką pergalę 77:70.

„Rytui“ taškų pelnė: M. Devoe ir A. Marčiulionis po 14, K. Bruhnke 10, M. Jogėla ir R. Lindo po 9, A. Gudaitis 7, G. Radzevičius ir G. Masiulis po 6, C. Winstonas 2. I. Urbonas ir M. Paliukėnas taškais nepasižymėjo.

rytasvilnius.lt, sportas24.lt

The post Lemiamoje atkarpoje kovingumą pademonstravęs Vilniaus „Rytas“ palaužė Pietų Amerikos čempionus ir prasibrovė į FIBA Tarpžemyninės taurės finalą first appeared on Sportas24.

Asociacija „Lietuvos krepšinis“ iki nustatyto termino pabaigos gavo keturių kandidatų į prezidento postą paraiškas.

Dėl teisės artimiausius dvejus metus vadovauti asociacijai konkuruos keturi pretendentai.

Iki penktadienio, rugsėjo 25 d., 16 val. ALK sulaukė keturių kandidatų oficialių paraiškų. Norą perimti asociacijos „Lietuvos krepšinis“ vairą išreiškė 3×3 krepšinio asociacijos įkūrėjas bei ALK viceprezidentas Rolandas Skaisgirys, LKL prezidentas Remigijus Milašius, „FIBA Europe“ valdybos narys Darius Gudelis bei NKL prezidentas Gediminas Kvietkauskas.

Pretendentų kandidatūros pirmadienį bus pristatytos asociacijos Vykdomajam komitetui.

Naujasis ALK prezidentas bus išrinktas spalio 14 d. neeilinėje rinkimų konferencijoje Kaune, „Krepšinio namuose“.

ALK informacija

The post Paaiškėjo keturi kandidatai į asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidento postą first appeared on Sportas24.

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ketvirtadienio vakarą svečiuose 83:77 palaužė Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipą ir pergalingai pradėjo naująjį Eurolygos sezoną.

Po rungtynių savo komentarais apie žaidimo aspektus, atvedusius į pergalę ir nesustabdomą Jono Valančiūno klaidinimą judesį specialiai „Žalgiris Insider“ prenumeratoriams pasidalijo 23 naudingumo balus surinkęs ir dvigubą dublį įsirašęs Ąžuolas Tubelis.

„Jaučiuosi gerai. Tos energijos tam tikruose momentuose turėjau netgi per daug, bet tiek aš, tiek komanda kovėsi, visi stengėsi atsitverti savo žmones, o kitoje pusėje lipti ant lentos, tai, aišku, varžovai buvo stiprus, jie turi tą dydį, jėgą, bando žaisti ispanišką krepšinį, tai nėra lengva, bet galvoju, kad pirmoms rungtynėms tos klaidelės yra normalu. Gale rungtynių sužaidė tas šaltas protas, mūsų koncentracija gynyboje, pražangų nesirinkimas, kadangi pakankamai anksti buvome bonuse“, – kalbėjo žalgirietis.

Aukštaūgis su šypsena pakomentavo ir iš po krepšio pramestą metimą.

„Taip būna, kai jau esi labai laisvas. Toje vietoje neapsisprendžiau, ar dėti, ar mesti. Aišku, ir jų sirgaliai pridėjo“, – atsakė Ą.Tubelis.

Aukštaūgis aptarė buvimą aikštėje su J.Valančiūnu ir pastarojo pirmąjį pasirodymą Senojo žemyno pajėgiausioje lygoje.

„Jei dar kažkas nežinojo, tai dabar jau visi pamatė ir žino, kad Jonas yra mūsų jėga po krepšiu ir mes turime jam irgi padėti. Jei ateina pagalba, mes turime atsilaisvinti, nes jis labai gerai nusimeta kamuolį“, – akcentavo žalgirietis.

Galiausiai Ą.Tubelis išskyrė kantrybės svarbą ir pakomentavo antrajame kėlinyje išvystą J.Valančiūno klaidinamą judesį.

„Treniruotėse nelabai jį dengiu, tai man dar neteko pasimauti, bet kai žaidžiame vienas prieš vieną ant „ūselio“, tai nėra šansų. Aš žinau, kad oponentai stengiasi, bet galų gale, Jonas arba pelno taškus, arba išprovokuoja pražangą. Šiandien pamatėme, kad tik smūgiai į nosį gali jį sustabdyti, tada jau reikėjo pasikeisti“, – šypsojosi Ą.Tubelis.

zalgiris.lt

The post Ąžuolas Tubelis apie Jono Valančiūno dominavimą: „Tik smūgiai į nosį gali jį sustabdyti“ first appeared on Sportas24.

Kauno „Žalgirio“ komanda Eurolygos sezoną pradėjo kovinga pergale išvykoje. Tomo Masiulio auklėtiniai nugalėjo Belgrado „Crvena Zvezda“ krepšininkus 83:77 (28:21, 15:24, 16:12, 24:20).

Pirmuosius taškus „Žalgiriui“ po Jono Valančiūno perdavimo tritaškiu pelnė Carsenas Edwardsas. Netrukus pats Jonas dukart galingai sužaidė po krepšiu, o C.Edwardsas smeigė dar vieną tolimą šūvį – 10:8. Šeimininkams pataikius iš toli, kauniečiai atsakė atkarpa 11:0, per kurią Ąžuolas Tubelis rinko 4 taškus, po 2 pridėjo J.Valančiūnas ir jį keitęs Marekas Blaževičius, Sterlingas Brownas įmetė tritaškį greitoje atakoje – 21:11. Pirmojo kėlinio pabaigoje po Ą.Tubelio pasižymėjo M.Blaževičius, į aikštę grįžęs J.Valančiūnas pelnė dar 5 taškus – 28:21.

Dustinas Sleva taikliai atakavo iš toli po Ą.Tubelio perdavimo (31:23), tačiau žalgiriečių klaidomis ir pramestais metimais iš po krepšio pasinaudojusi „Crvena Zvezda“ lygino rezultatą – 31:31. Edgaras Ulanovas ir D.Sleva pataikė tik 2 baudas iš 6, Marius Grigonis pagaliau nutraukė taiklių metimų iš žaidimo badą – 35:31. Ą.Tubelis ir Nigelas Williamsas-Gossas leido „Žalgiriui“ pirmauti (39:34), bet tada Belgrado ekipa sumetė 3 tritaškius per 1 minutę ir išsiveržė į priekį – 41:43. Antrąjį kėlinį baudų metimais užbaigė S.Brownas – 43:45.

„Žalgiris“ trečiąjį kėlinį pradėjo smagia atkarpa, per kurią N.WIlliamsas-Gossas rinko 4 taškus, C.Edwardsas pridėjo baudos metimą ir dvitaškį – 50:45.

N.Williamsas-Gossas pelnė dvitaškį su pražanga, vieną baudą įmetė M.Blaževičius, bet varžovai vėl tritaškiu lygino rezultatą – 54:54. Kėlinio pabaigoje prie baudų metimo linijos vis stojo E.Ulanovas, nuo ten surinkęs 5 taškus iš 6 galimų – 59:57.

D.Sleva taikliai atakavo iš toli, N.Williamsas-Gossas ir J.Valančiūnas įmetė iš po krepšio – 66:64. Tritaškiais skirtumą didino S.Brownas ir Maodo Lo – 72:66. „Crvena Zvezda“ palaipsniui išlygino rezultatą – 72:72. Tada N.Williamsas-Gossas įmetė tritaškį, C.Edwardsas pataikė 2 baudas, Ą.Tubelis – vieną (78:73). S.Brownas porą kartų sužibėjo gynyboje, o puolime gražų dvitaškį įraitė C.Edwardsas – 80:75. S.Brownas ir Ą.Tubelis uždarė rungtynes baudų metimais – 83:77.

„Žalgiris“: N.Williamsas-Gossas 14 (6 rez. perd., 2 per. kam.), J.Valančiūnas 13 (8 atk. kam., 3 blk.), C.Edwardsas 13 (2 per. kam.), Ą.Tubelis 10 (12 atk. kam., 4 rez. perd.), S.Brownas 10, D.Sleva 7, E.Ulanovas 6, M.Blaževičius 5, M.Lo 3, M.Grigonis 2, A.Butkevičius 0 (6 atk. kam., 2 per. kam.), D.Giedraitis 0.

„Crvena Zvezda“: C.Jonesas 15 (8 rez. perd., 2 per. kam.), J.Butleris 11 (4 rez. perd.), D.Krameris 11, J.Nwora 10 (5 atk. kam.).

zalgiris.lt

The post Kauno „Žalgiris“ Eurolygos sezoną atidarė pergale Belgrade first appeared on Sportas24.

Marytė Marcinkevičiūtė

Rugsėjo 24 dieną 85 metų jubiliejų sutinka Lietuvos sportinių šokių legenda, nepakartojamo Klaipėdos „Žuvėdros“ ansamblio vadovė Skaistutė Idzelevičienė.

Praeityje ji – daugkartinė Lietuvos čempionė, tarptautinės klasės šokėja (1974), Maskvos olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalyvė ir konkurso prizininkė, nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja (1985), Lietuvos nusipelniusi artistė (1990) ir trenerė (1996), tarptautinės kategorijos teisėja (1995), garbingiausioji Klaipėdos miesto pilietė (1996), Metų klaipėdietė (2003), Klaipėdos miesto (2005) ir Telšių (2006) garbės pilietė, geriausioji Lietuvos 2004 ir 2005 metų trenerė.

Jos kartu su vyru Romaldu Idzelevičiumi vadovaujama Klaipėdos „Žuvėdra“ – 7 kartus pasaulio ir 9 kartus Europos Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempionė – tapo Lietuvos vizitine kortele, ansambliu žavėjosi planetos šokių salės, komanda ant parketo sukeldavo tikrą audrą, nuvilnijusią per visą Europą ir pasaulį.

Žvelgiant iš garbingo jubiliejaus aukštumos, dar ir šiandieną S. Idzelevičienę šildo „Žuvėdros“ triumfas pasaulio ir Europos čempionatuose, didelis žmonių dėkingumas už pasiektas įspūdingas pergales.  

„Šokantis žmogus – ypatingas. Meniška siela, sportiškas kūnas, graži išvaizda išskiria šokėjus visur: ir gatvėje, ir aikštėje, kasdienio darbo vietose.

Giedras, optimistinis šokėjų požiūris į gyvenimą skaidrina visuomenę, savuoju pavyzdžiu ragina gyventi sveikai, gyvybingai.

Visa tai – didžiausia gyvenimo dovana. Džiaugiamės, kad kasdiene kūryba su vyru Romaldu pavyko sukurti „Žuvėdros“ šokio mokyklą, gyvą ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse.

Mūsų auklėtiniai yra įsteigę daug šokių klubų, pradedant Plunge, Kretinga, baigiant Niujorku, Los Andželu.

Jie treniruoja jaunimą „Žuvėdros“ mokyklos metodika ir dvasia. Tai šiandien liudija ir naujas Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblis „Danė“, vadovaujamas žuvėdriečio Tado Romeikos.

„Žuvėdros“ 60-mečio vakare pamatėme, kaip Nyderlandų ansamblis šoka mūsų sukurtą auksinį ir sidabrinį „Džeimsą Bondą“.

Tai mūsų kūrybos tęsinys į ateitį naujuose kraštuose“, – mintimis dalijasi S. Idzelevičienė.

Sakykite, kur dabar širdis plaka stipriau: ar kai „Žuvėdra“ žengė ant parketo kovoti dėl medalių ir ant jūsų pečių gulė visos komandos pasirodymas, sprendėsi metų nuveiktas darbas, naujai įsavintos įspūdingos programos, ar dabar, sulaukus gražaus gimtadienio?

Dabar viskas ramiau. O nuolatinė įtampa buvo per kasdienes treniruotes, kuriant naujas programas, jas tikrinant ir derinant salėje, kad būtų galima žengti į pasaulio ar Europos čempionatų arenas.

Jose, kur tiek daug stiprių varžovų, negali nesijaudinti dėl savo šokėjų komandos sėkmės.

Kai jau viskas dešimtis kartų suderinta, nušlifuota, ir atsisegęs šokėjos batelio dirželis gali pakenkti visos komandos triūsui.

Savo jaudulio negali parodyti šokėjams, kad jie neprarastų pasitikėjimo savo jėgomis, programą atliktų drąsiai, veržliai, tiksliai ir linksmai.

Ar jūsų jubiliejus priverčia stabtelėti ir suprasti, kokį milžinišką legendos svorį nešiojote ant savo pečių?

Kasdien prisimenu, pergalvoju savo ir „Žuvėdros“ kelią. Nors mudviejų su  Romaldu pasai meluoja, tačiau ateina metas peržvelgti nueitą kelią, apmąstyti ir atskleisti patirtį, kuri kaupėsi daugiau nei 50 metų ir gali būti pravarti visiems pedagogams, sportininkams, menininkams ir apskritai jaunajai tautos kartai.

Pirmiausia galvojame apie klasikinių ir sportinių šokių atlikėjus bei jų trenerius, šokių būrelių vadovus ir visus, kurie mėgsta šokti ir nori, kad jų vaikai šokdami sveikai ir turiningai leistų laisvalaikį.

Mums gyvenime pasisekė, nes iš esmės nėra ko gailėtis. Turėjome laimę dirbti labai mėgstamą darbą, tiksliau ne darbą, o ištisą, visokeriopą kūrybą.

Sėkmės ir pergalės neiškrito kaip kortų žaidime, dėl jų reikėjo kantriai, atkakliai stengtis daugelį metų dieną naktį.

Kas skatino ir padėjo?

Mudviejų prigimtis ir magnetinis šokio menas, kuris sukelia ir kūrybiškumą, ir azartą.

Ir, žinoma, atsakomybė už mumis patikėjusius vaikus, jų tėvus, jaunimą. Būtent jauni, į gyvenimą besiskverbiantys žmonės mums skleidė energiją, neleido apsileisti ir senti.

Iš pradedančio šokėjo išugdyti pasaulio čempionate galintį laimėti medalius sportininką – tai panašu kaip geležį paversti auksu ar deimantu. Toks stebuklas negali nekelti pasigėrėjimo ir pasididžiavimo rezultatais.

 Esame apdovanoti pačiais aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais, gavę daugybę gėlių, kurias nors vežimu vežk.

Sulaukėme ir konkurentų pavydo, intrigų, šmeižtų, bet juos užgožė  plojimai, padėkos ir maloniausi prisiminimai iš gausių šokėjų, kurie, kad ir kaip būtų gaila, turėjo keistis ir keistis.

Jie pasiskleidė po visą Lietuvą ir visą pasaulį, sėdami šokio meno sėklas, kurias gavo Klaipėdoje.

Esate pripratusi prie daugiatūkstantinės minios ošimo, kurtinančių ovacijų legendinei „Žuvėdrai“, o kaip dabar jaučiatės, kai didelį šurmulį pakeitė ramuma, nereikia skubėti į darbą, kurti kompozicijų ir pagaliau sulaukėte dienų, kai galite gyventi  sau be jokio streso, kas jums šiandieną suteikia didžiausią laimę ir pilnatvę?

Visa laimė ta, kad Dievas suteikė galimybę kurti ir sukurti (dabar jau galima sakyti klasikinius) šokių meno kūrinius.

Didžiausias, svarbiausias jų – Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblis „Žuvėdra“.

Septynis kartus (1999, 2002–2005, 2008, 2011) tapome pasaulio čempionais, devynis kartus  (1999, 2001, 2003–2006, 2009, 2012, 2013) Europos čempionais.

Visi pripažįsta, kad tai unikalus reiškinys šioje sporto šakoje, kur konkurencija ypač didelė.

Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Olandijos, Vengrijos, Lenkijos, Anglijos komandos turi ir gilesnes tradicijas, ir nepalyginamai geresnę materialinę bazę.

Kad į mus atkreiptų dėmesį, turėjome būti aukštesni ne tik visa galva, bet visomis trimis.  

Buvome iš mažos valstybės, neturtingi, taigi tik ryškiausiu pranašumu galėjome konkuruoti dėl prizinių vietų čempionatuose, daryti įtaką Tarptautinėje sportinių šokių federacijoje.

Kai kurie žiūrovai, eidami į mūsų koncertus arba čempionatus, tikėjosi  atsidurti vos ne Kubos, Argentinos, Brazilijos užeigose ir pasigėrėti aistrų audromis.

Mūsų ansamblio šokiai kitokie – juose vyravo sportas, greitis, akrobatika, tikslumas.

Vakarų Europos ansambliai diktavo roko ir disko stiliaus madą, Lotynų Amerikos šokių muzikinėse kompozicijose buvo atsisakoma tradicinių ispaniškų melodijų.

Sportiniai šokiai Lotynų Amerikos temomis krypsta į šiuolaikinius šou, mažai ką bendra turinčiais su ispaniško šokio tradicija.

Sportinis šokis Lotynų Amerikos tema – tai stilistiškai perdirbtas senasis etninis šokis, kuriame tradicinė plastika sujungta su sporto akrobatikos elementais.

Ne be reikalo tai olimpinė sporto šaka, deja, dar neįtraukta į olimpinių žaidynių programas. Būtume pagrįstai tapę olimpiniais čempionais.

Aukščiausių laimėjimų pasiekia ir mūsiškės klasikinių, standartinių šokių poros.

Laimėjimai garsina Klaipėdos ir Lietuvos vardą pasaulyje, kelia lietuvių savivertės jausmą, kviečia vaikus ir jaunimą įsilieti į šokių pamokas, treniruotes.

Dabar, kai aktyvieji darbai jau praeityje, galėčiau ramiai leisti dienas su Romaldu jaukiame name prie Klaipėdos.

Tačiau tokia jau gimiau – negaliu gyventi be jokios veiklos. Trenere nebedirbu, tačiau jei auklėtiniai paprašo patarimų, mielai konsultuoju.

Turėti savo širdyje šokio meną – tai  gyvenimo pilnatvė. Patiems sau netikėtai pasinėrėme į savanorystę „Maisto banke“.

Gimėte Lieplaukėje prie Telšių, netoli Germanto ežero, nuo penktos klasės gyvenote Plungėje, dabar – Klaipėdoje. Iki kaulo smegenų esate žemaitė: ar Žemaitijoje užgrūdintas kietas charakteris, užsispyrimas ir tvirtybė buvo didžiausi jūsų palydovai, padėję įveikti pačias didžiausias kliūtis ir nepalūžti karjeros viršūnėje?

Gimiau Lieplaukės kaimo pakrašty 1941 metų rugsėjo mėnesį. Laikai buvę baisūs: prieš metus Lietuvą okupavusi stalininė Rusija pradėjo tremti gyventojus į Sibirą.

Paskui – vokiečių okupacija, vėl rusų. Lietuvius jie trėmė ir po karo. Tai, kad mano tėtis buvo geležinkelio stotelės viršininkas, sugrįžusių sovietų buvo iškviestas į Šiaulius ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo kaip politinis kalinys.

Bausmę atliko Vorkutos akmens anglies kasyklose. Kas paaiškins, kuo eilinis geležinkelininkas galėjo pakenkti „didžiajai tarybinei tėvynei“?

Karą girdėjau ne iš pasakojimų, o iš bombardavimų garsų. Kartais bėgte leisdavomės slėptis į rūsį.

Pro Lieplaukę geležinkeliu keliavo užkariautojų ešelonai – iš pradžių rusai, po to vokiečiai, po to vėl rusai. Ilgam…

Įkalinus tėvą, mama su mumis, dukterimis, grįžo pas savo tėvus į Lieplaukę.

Pamenu, parsivedė ir karvę. Ją kartais reikėdavo paganyti ir pasišildyti basas kojas karvės šlapimo balutėje.

Apniko mus įvairios bėdos, nepritekliai. Vasaromis reikėdavo rinkti uogas pardavimui.

Babūnėlė sutarkuodavo bulvių, užberdavo miltų, ant rinkių pakepdavo paplotėlių, kurie uogaujant malšindavo alkį.

Man buvo aštuoneri, ir vieną kartą reikėjo eiti devynis kilometrus į Telšių turgų parduoti žemuogių, bet nepavyko, nes atsiradęs iškrypėlis išvijo iš jo.  

Lieplaukėje pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Mokytoja pastebėjo mano lankstumą, klasės renginiams ruošė man šokelius: plasnoti rankomis, bėgiojant po sceną ir paskui atlikti tiltelį.

Po karo okupantai Lietuvoje vykdė kolektyvizaciją. Seneliams sūnūs neleido stoti į kolūkį –  kolchozą.

Vasarą seneliai, viską palikę, išvyko į Plungę pas sūnų Antaną. Aišku, ir mes su sese bei mama.

Gyvenome parke Oginskio dvaro laikrodinėje. Dabar ten Plungės savivaldybės viešoji biblioteka.

Kilmingas pastatas. Aplink vien medžiai ir takeliai, kurie vedė tai prie Babrungo, tai prie tvenkinių, tai prie Oginskio dvaro rūmų.

Man ir sesei atrodė, kad patekome į rojų. Taigi po tokios vaikystės išgyvenimų visi kiti sunkumai buvo įveikiami.

Jums gyvenime netrūko didelių iššūkių. Pradedant vaikyste ir karjerą pradėjus akušerės darbe. Kada įvyko gyvenimo lūžis ir pajutote, kad jūsų pašaukimas ir talentas slypi tautiniuose, pramoginiuose ir galop sportiniuose šokiuose?

Plungėje kažkas prisiminė, jog gerai šokau pionierių stovykloje ir pakvietė į tautinių šokių būrelį „Suvartukas“ (1957–1960).

Tai buvo tikslus pirmųjų šokių žingsnių mokymasis, o būreliui vadovavo ilgametė šokių entuziastė Danutė Radvilavičienė.

Ji buvo griežta, reikli mokytoja, per repeticijas vyravo tvarka ir drausmė. Nors tapau „Suvartuko“ soliste, mokytoja retai mane girdavo.

D. Radvilavičienė išugdė apie 20 šokėjų, vėliau tapusių garsiais šokių mokytojais.

„Suvartukas“ pelnė pirmąsias vietas Lietuvos dainų šventėse 1960 ir 1965 metais.

Jo vadovė pastebėjo mano pedagoginius gebėjimus ir prieš Dainų šventę pavedė vadovauti Plungės „Lino audinių“ kolektyvo šokėjams, o kaip savo mokinę nusiuntė į Kretingoje surengtą liaudies šokių kolektyvų vadovų seminarą.

Jame vienas pirmųjų Lietuvoje pramoginių šokių entuziastų Algimantas Astikas su Danute Subatnikiene sušoko kvikstepą ir tango.

Tuos šokius  jie nusižiūrėjo 12-ajame pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje, kur dalyvavo ir Vakarų Europos kolektyvai.

Žodžiu, susižavėjo, pasitreniravo ir parodė mums: taip mikliai lakstė jų kojos, kad man atrodė kaip aukštoji matematika.

Žiūrėjau ir galvojau, kad taip straksėti niekuomet neišmoksiu. Seminare taip pat didelį įspūdį paliko klasikinio šokio trenažas, kurį dėstė profesorius Juozas Gudavičius.

Rudenį neišdrįsau mokymosi tęsti dieninėje vidurinėje mokykloje, nes Vorkutoje buvau praradusi metus, ir nuėjau mokytis į darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą.

Pasisekė įsidarbinti Plungės miesto vaikų darželyje. Tėvai iš Vorkutos grįžo po metų ir išsikėlė gyventi į Panevėžį, nes aukštaitis tėvas negalėjo prigyti tarp žemaičių. Pasirodo, mes labai skirtingi.

Važiavau į Kauną mokytis pas pirmąjį pramoginių šokių pedagogą Tomą Petreikį, kuris mane ragino užsiimti vien pramoginiais šokiais.

Kai buvau pakviesta dirbti su jaunimu į Klaipėdos miesto kultūros rūmus, pramoginiai šokiai iš mano veiklos išstūmė tautinius.

Tų naujoviškų pramoginių šokių reikėjo mokytis. Jau buvo išleista Algimanto Astiko knygelė „Pramoginiai šokiai“, kurią intensyviai studijavau.

Ten buvo aprašyti tik klasikiniai pramoginiai šokiai. Pagal aprašytus pagrindus pati mokiausi ir šokėjus mokiau šokti „Lėtą valsą“.

Deja, iš knygų dar niekas neišmoko šokti be mokytojų pagalbos. Dalyvavome konkursuose, sekėsi gerai, užimdavome prizines vietas.

Mūsų šokėjai labai sparčiai tobulėjo, dalyvavo miesto šventėse, konkursuose.

Nuo 1966 metų pradėjau rengti tarpmiestinius konkursus, o vėliau ir respublikinius, tarptautinius.

Su pavydu žiūrėjau į šokančias merginas. Tobulindama šokėjų judesius, pati norėjau bandyti šokti. Ir išdrįsau.

Pirmas partneris buvo Ričardas Grigaliūnas. Net konkurse šokome, bet jautėme, kad nepavyko. Nebuvo su kuo konsultuotis dėl atlikimo technikos.

 Po konkursų prieidavo T. Petreikis, Jūratė ir Česlovas Norvaišos, pasakydavo savo nuomones, patardavo. Pamažu atsirado pasitikėjimas, drąsa.

Reikėjo pačiai susikurti kostiumų eskizus. Sako, kad mano pūstos suknelės buvo stilingos, elegantiškos, atitinka šokio stilių.

Ne visi geri šokėjai būna tinkami pedagogai, ne visi moka perduoti savo žinias, ne visiems užtenka kantrybės.

Aš stengiausi visose repeticijose pati kartoti sambos, rumbos ir kitų šokių judesius, daug dėmesio skyriau šokio ritmui, stilistikai.

Kolektyve šoko daugiau kaip šimtas šokėjų, patys mažiausi – pirmų, antrų klasių mokinukai.

Mano pastabos šokėjams turėjo būti visada tikslios, lakoniškos, o kombinacijos – organiškos ir patogios.

Neįsivaizduoju gyvenimo be šokio. Metams bėgant mano pasirodymai ant parketo vis retėjo, užtat daugėjo repeticijų, kai reikėjo mokyti kitus.

Kiekvieną repeticiją teko stovėti prieš savo mokinius ir rodyti judesius tol, kol mokiniai juos tiksliai pajunta ir išmoksta.

Bet kartu neleidžiu savęs kopijuoti, noriu skatinti kiekvieno mokinio temperamentą, individualybę, kad mokinių poros nebūtų panašios.

Kaip jūs susipažinote su savo vyru Romaldu Idzelevičiumi, kiek metų kartu šokote, skynėte pergales SSRS ir Lietuvos čempionatuose, tapote tarptautinės klasės sporto meistrais, buvote SSRS rinktinės nariai?

Po 1965 metų Dainų šventės į kolektyvą pasimokyti pramoginių šokių atėjo laivų statyklos „Baltija“ inžinierius Romaldas Idzelevičius.

Jis 1969 metais liko be šokių partnerės, kuri ištekėjo ir išvyko. O sykį … Pamenu, su Romu reikėjo šokti medikų vakare.

Po to su juo šokome kelerius metus ir vėliau viskas taip savaime susiklostė, kad sukūrėme šeimą.

1969–1982 metais su vyru šokome ir treniravome šokėjus Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmų sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“.

1974-aisiais mums buvo suteikta tarptautinė sportinių šokių šokėjų klasė, 1975-aisiais tapome sąjunginio konkurso Kijive laureatais, 1979-aisiais – socialistinių šalių čempionato Maskvoje prizininkais, SSRS čempionato Gorkyje prizininkais, 1975-1981-aisiais – Lietuvos dešimties šokių vicečempionais, o mums labai sėkmingais 1976-aisiais – Lotynų Amerikos šokių Lietuvos čempionais.

Taip pradėję daugiau kaip pusę amžiaus esame poroje ir ant parketo, ir šokėjų treniruotėse, čempionatuose, namuose.

Pirmosios mudviejų profesijos – medikė akušerė ir laivų mechanizmų inžinierius.

Viską nurungė šokio menas, kuris mus užvaldė ištisiems šešiems dešimtmečiams.

Kai pagalvojame ir pasvarstome, pirmosios specialybės padėjo meninei kūrybai, pedagogikai.

Meilė žmonėms ir tikslūs sprendimai buvo reikalingi buriant „Žuvėdros“ kolektyvą, kuriant sportinių šokių kompozicijas, kurios įgyvendintos ansamblyje.

Gyvenimas ir meilė šokiui, noras tobulėti vertė studijuoti, kaupti patirtį kas dieną, savaitę, mėnesį. Tai buvo turininga ir prasminga kelionė.

Kai atsigręžiu atgal, matau, kad ramybės niekada nebuvo. Vis reikėjo labai stengtis, kovoti, pavargti.

Nei vaikystėje, keliaujant iš vienų giminių pas kitus, kol tėvas buvo tremtyje Vorkutoje, nei vėliau, skinantis kelią į šokių aukštumas, nei kuriant kompozicijas Dainų ir šokių šventėms, nei treniruojant dabar jau priverstą sparnus suglausti legendinį „Žuvėdros“ ansamblį.

Šokiai jus suvedė ir jau neišskirs, pažymėjote savo bendro gyvenimo 50-metį. Kaip taip ilgai jums pavyko išlaikyti tokius puikius tarpusavio santykius?

Tiesą sakant, per nuolatinius darbus, rūpesčius nebuvo kada per daug analizuoti tarpusavio santykių.

Apskritai, jeigu per daug narpliosiesi kas taip ar ne taip, gali trypčioti vietoje ir nieko dora nesukurti.

Romaldas man – labai dėmesingas ir jautrus vyras, tikras bendražygis, padedantis įgyvendinti kūrybinius sumanymus, manęs nevaržantis, bet patariantis esminiais momentais. Tai labai svarbu.

Su Romaldu kartu nuėjote įspūdingą kelią, kuriam jūsų kilo mintis 1965-aisiais suburti visą pasaulį stebinusį „Žuvėdros“ ansamblį?   

Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio idėja brendo ilgai. Iš pradžių patirtis kaupėsi tautinių šokių ansambliuose, pramoginių šokių treniruotėse, čempionatuose.

Pamatę, kas darosi Europos šalyse, ryžomės siekti sportinio statuso. Būtent sportinio, tai buvo esminis lūžis, kuriant kompozicijas, repetuojant, treniruojantis. Gailėtis niekada nesigailėjome. Tai ne mūsų būdui.

„Žuvėdrą “ pakėlėte į neregėtas aukštumas, ansamblis tapo tikru Lietuvos stebuklu, kultinėmis tapo jūsų sukurtos ir įgyvendintos programos „Viva Ispanija!“, „Džeimsas Bondas“, „Uraganas“. Kaip gimdavo tos kompozicijos, ar daug sveikatos jos atimdavo?

Naujų šokių, jų kompozicijų, programų kūrimas – pats įdomiausias ir sudėtingiausias procesas.

Tuščioje erdvėje nieko nesukursi. Visa patirtis klostėsi šokant, treniruojant, stebint stipriausius Europos ir pasaulio ansamblius, kuriuos teko ilgai ir kantriai vytis, o pasivijus ir pralenkti.

Programos naujumo, originalumo, šokių sustygavimo pagrindas – muzika. Ją parinkti, aranžuoti, priderinti prie Lotynų Amerikos šokių stiliaus įmanoma tik su labai geru kompozitoriumi Audriumi Balsiu.

Kai ansamblis skindavo vieną po kitos svarias pergales, su juo kartu praleisdavote kiauras dienas, o ar turėjote savo asmeninį gyvenimą, ar nuo per didelio krūvio nekentėjo šeimoje augantis sūnus Artūras?

Mene asmeninis gyvenimas ir yra menas! Jam turi skirti visą laiką, visą energiją, kitaip būsi tik vidutinybė, o to tikrai nenorėjome.

Sūnus Artūras vaikystėje kurį laiką šoko ir visai gerai šoko, gaila, kad nepriverčiau jo peržengti sunkų slenkstį tarp mėgėjiško šokimo ir profesionalumo.

Nebūdamas ansamblio nariu, jis visąlaik lydėjo mus į keliones, čempionatus ne tik panešėdamas lagaminus, drabužius, pasirūpindamas apsistojimu viešbučiuose, bet ir dvasiškai palaikydamas daugelį šokėjų porų.

„Žuvėdra“ iš Artūro nieko neatėmė, o daug davė. Jo duktė Ieva ir sūnus Deividas, mano vaikaičiai, taip pat myli šokio meną.

Ieva – ne tik puiki šokėja, bet ir kvalifikuota pedagogė. Ji choreografiją studijavo Barselonoje, o dabar dirba Indijoje, Mumbajuje.

Džiaugiuosi, kad mano genai rado tęsinį. Ieva domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, mus aplanko, tiesa, galėtų dažniau.

Vaikaitis Deividas – išmaniųjų technologijų specialistas. Jis lanko visus Vilniuje ir Klaipėdoje vykstančius šokių čempionatus.

Tikriausiai jums neužtekdavo 24 valandų per parą, tačiau kaip jūs surasdavote laiko šokėjus nuteikti pergalėms, gal naudojotės psichologų paslaugomis, rūpintis jų studijomis Klaipėdos universitete?

Nepaisant kai kurių nesusipratimų ir nesklandumų, mes turėjome ambicijų parodyti savo jėgą ne vien arenoje.

Štai į Velsą atvyko daug sirgalių iš Vokietijos. Austrai taip pat palaikė kaimynus.

Bremerhaveno komanda gavo auksą, o mes – sidabro komanda – gerokai po vidunakčio bankete ant parketo atkartojome čempionų programą.

Atkartojome įspūdingai, tiksliai, sulaukdami ovacijų. Mes įrodėme, kad esame pajėgūs atlikti jų programą be jokių treniruočių.

Na, pats geriausias psichologas – pats ansamblis. Jeigu treneriui pavyksta šokėjus sustatyti ant „gerų bėgių“, tada jie auklėja vienas kitą, vienas dėl kito stengiasi. Juk ir žodis „ansamblis“ reiškia „kartu, vieningai“.

Ar buvo akimirkų, kai po daugybės valandų repeticijose atrodydavo, jog viskas griūva, tačiau staiga įvykdavo lūžis ir gimdavo fantastiškas  pasirodymas?

Naujų programų kūrimas – ne tik džiaugsmingas, bet ir skausmingas procesas.

Stebuklingų lūžių tikėdavomės, bet juos reikėdavo užsidirbti. Noras tobulėti buvo toks didelis, kad katastrofos nuotaikų tiesiog neprisileisdavome.

Esate sakiusi, kad stebint auklėtinių pasirodymus čempionatuose kartais norėdavosi tiesiog užsimerkti, kad nematytume jų padarytų  klaidų. Kuris momentas per visą „Žuvėdros“ istoriją reikalavo didžiausios jūsų stiprybės ir nervų, kuri pergalė buvo pati įspūdingiausia?  

Pergalės skriste neatskrido. Ilgai yrėmės iki finalinio šešetuko, iki bronzos,  sidabro.

Kaip nesidžiaugsi, kai pagaliau pelnomas auksas! Pasaulio čempionate Esene 2003-aisiais pasidabinome aukso medaliais, o aukštai arenoje Lietuvos trispalvė buvo aukščiau dviejų Vokietijos vėliavų. Aukščiau!

Taip buvo keletą kartų. Vokiečiams tai buvo taip skaudu, kad vėliau vėliavas nebe kabindavo, o parodydavo per projektorių. Vis ne taip akivaizdu, ne taip apčiuopiama.

Kaip namuose pavykdavo „išjungti“ griežtą trenerės režimą ir tiesiog būti žmona?  

Leiskite tai pasilikti savo paslaptimi.

 Per visus tuos „Žuvėdros“ dalyvavimo čempionatuose metus būta ir daugybės nuotykių, kurie jų labiausi įsiminė?

Nuotykių nutiko daugiau, negu reikia. Ne visi jie buvo linksmi, o linksmai prisimenami tik praėjus daug laiko.

Mene tai vadinama distancijos teorija: tigras gražus tik už grotų, o vandenyno audros žavi, kol tu neiškritai iš laivo.

Neturėdami lėšų skraidyti lėktuvais, į čempionatus Europoje važinėdavome autobusais.

Eilės pasieniuose, muitinių tikrinimai, galėjai į varžybas pavėluoti. Kad pasieniečiai greičiau praleistų į Lenkiją, o iš jos į Vokietiją, Austriją –  tekdavo jiems pašokti.

Seni autobusai dažnai gesdavo. Pagal kelionės reglamentą jie turėdavo nustatytas valandas „ilsėtis“.

Tai registruodavo vadinamoji „šaiba“, kurią prakeikė ir vairuotojai, ir šokėjai.

Mes tuo metu treniruodavomės degalinių aikštelėse, sulaukdami daugybės žiūrovų.

Vienoje kelionių senas autobusas prikaitino kaip pirtyje, o kitoje sušaldė kaip Sibire.

2009-aisiais patyrėme graudžiai linksmų akimirkų: kai autobuso vairuotojas Paryžiuje niekaip negalėjo pataikyti į gatvę, vedančią prie jau matomo viešbučio ir vis suko ratus, sugedo pavarų dėžė.

Autobusas galėjo slinkti tik antra pavara, pėsčias būtum suspėjęs eiti greta.

Toje beviltiškoje tyloje staiga viena šokėja, regis, Lauryna Varanavičiūtė visu balsu užtraukė tuomet iki skausmo populiarią dainą: „Sustok, traukiny!..“

Kai „Žuvėdrai“ buvo pakirsti sparnai ir baigė gyvuoti, kaip skaudžiai išgyvenote tą momentą, gal prireikė netgi medikų pagalbos?

Sunkumai nenukrito kaip čerpė nuo stogo, jie ėmė slėgti metodiškai, pamažu, iš pradžių net neįtariant, kad taip lemtingai ansamblis bus sugriautas.

Kol Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedroje turėjome daug studentų, o jie plūdo dėl „Žuvėdros“ garso iš visos Lietuvos, tol galėjome atsirinkti pačius gabiausius.

Buvome suformavę net dvi komandas. „Jaunėliai“ buvo geras rezervas ansambliui, galinčiam sėkmingai rungtis su vokiečių, austrų, olandų, lenkų, rusų komandomis pasaulio ir Europos čempionatuose.

Lietuvos aukštosiose mokyklose įvedus vadinamuosius „Steponavičiaus studijų krepšelius“, negavome užtektinai valstybės kompensuojamų studijų vietų, o mokėti solidžias sumas už studijas retas kas galėjo.

Labai apmaudu, kad nei universiteto, nei ministerijos, nei Klaipėdos miesto vadovybė  nekreipė dėmesio į mūsų studijų specifiką, į konkurencingų šokėjų sportininkų ugdymo sąlygas.

Juk vienaip reikia rengti mechanikų, laivų remontininkų studijas, o kitaip – meninių sportinių šokių.

Blaivus protas turėjo daryti išimtis iš prigimties talentingiems šokėjams. Juk tik vienas iš šimto, gal net iš tūkstančio gali tapti pasaulio čempionu.

Ir tas iš prigimties apdovanotasis šokėjo duomenimis bei gabumais vis vien turėjo visą savo laiką ir jėgas skirti studijoms, kasdienėms treniruotėms.

Nieko stebėtina: ir kitose sporto šakose nematome laimėjimų, jei stengiamasi tik šiek tiek, o ne maksimaliai.

Taigi, pirmiausia mokestis už studijas užkirto kelią daugeliui gabių šokėjų. Negalėdami apsirūpinti finansais ir paremti šokėjų, kad jie galėtų tiesiog išgyventi, apsirengti koncertiniais kostiumais, apsiauti tinkamais bateliais, pasigrimuoti, mes praradome visą Lietuvą garsinusį ansamblį.

Gaila, kad tuo metu nebebuvo Klaipėdos universiteto rektoriaus Stasio Vaitekūno, šalies Prezidento ir Premjero Algirdo Brazausko.

Jie tikrai nebūtų palikę mūsų apverktinoje padėtyje, o sudarę tinkamas materialines sąlygas ansambliui tęsti veiklą.

Kai pagalvoji, kiek mūsų valstybėje pinigų sukišama visokiausių ministerijų, agentūrų, valdybų, komisijų biurokratams, kurie, paaiškėja, tik krapšto nosį ir skaito kokį nors portalą.

Krepšininkai ir futbolininkai, gaudami pasakiškus pinigus, aukso, sidabro ir net bronzos medalių kaip neatneša, taip neatneša.

Kodėl abejingai žiūrėta į pasaulio sportinių šokių lyderio sunkumus, sunku suvokti.

Vėliau nuskambėjo klaipėdiečių idėja, kad „Žuvėdra“ derėtų kaip Lietuvos karinių jūrų pajėgų ansamblis.

Tačiau Klaipėdoje suburtas ansamblis, kuris šiemet ruošiasi dalyvauti viename čempionatų. Ar ir dabar vėl esate su juo, padedate tobulėti, ką apie jį galite pasakyti?

Šešiasdešimtmetį minėjęs ir atšventęs „Žuvėdros“ kolektyvas, šokių klubas neišsiskirstė.

Jam sėkmingai vadovauja viena pirmųjų garsiausių „Žuvėdros“ šokėjų Daina Bertulienė.

Klube treniruojasi vaikai ir jaunimas, čempionatuose šoka ir laimi šokėjų poros, tačiau Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio su šiuo vardu nebėra.

„Danės“ ansamblį, spėjusį iškovoti bronzą ir auksą Europos čempionatuose, Klaipėdos universitete subūrė „Žuvėdros“ auklėtinis Tadas Romeika, kurį stengiamės visokeriopai skatinti ir palaikyti. Mūsų patirtis neturi išsisklaidyti kaip aukuro dūmai.

The post Jubiliejų sutinkanti legendinė „Žuvėdros“ ansamblio vadovė Skaistutė Idzelevičienė: „Neįsivaizduoju gyvenimo be šokio“ first appeared on Sportas24.

Robertas Trakys, Lietuvos kariuomenės Sporto klubas

„Noras sportuoti, didesnis pasitikėjimas savimi ir, žinoma, patirtis – šitie trys dalykai. Labai daug motyvacijos duoda vaikai, dabar jaučiuosi tuo užpildyta“, – sugrįžimo į geriausios karjeroje sportinės formos priežastis išvardijo Lietuvos maratonininkė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė.

38-erių KASP karė savanorė praėjusį savaitgalį Kopenhagoje (Danija) vykusiame pasaulio bėgimo plentu čempionate pagerino asmeninį rekordą pusmaratonio rungtyje, 21,098 km distanciją nubėgusi per 1 val. 14 min. 43 sek. Sėkmingai V. Žūsinaitei-Nekriošienei klostėsi tiek šis, tiek praėjęs sezonas: 2025-ųjų rudenį, praėjus vos kiek daugiau nei metams po sūnaus Beno gimimo, maratoną Ravenoje (Italija) ji nubėgo per 2 val. 33 min. 26 sek. – tai antras geriausias rezultatas jos karjeroje.

„Dabar prisiminus visą tą maratoną atrodo, kad galbūt netgi galėjau prabėgti geriau. Bėgdama pasiekiau pusmaratonio asmeninį rekordą, bet nesimaitinau, praktiškai nenaudojau angliavandenių ir tik gėriau skysčius, todėl likus maždaug 10 km „atėjo siena“. Staigus sulėtėjimas po 10 sek. per kilometrą parodo, kad tai galėjo nutikti dėl angliavandenių trūkumo. Šiaip labai džiaugiausi, nesitikėjau ir paskui galvojau, kad nereikia Dievo varyti į medį, nes ir taip labai gerai prabėgau“, – prisiminė V. Žūsinaitė-Nekriošienė.

Sėkmė Ravenoje maratonininkei atvėrė kelią ir į trečiąjį karjeroje Europos lengvosios atletikos čempionatą: šiose varžybose ji debiutavo 2012 metais Helsinkyje (Suomija), 2018-aisiais dalyvavo Berlyne (Vokietija), o šiemet Birmingame (Didžioji Britanija) vykusiose pirmenybėse užėmė 29 vietą tarp 52 teisę startuoti iškovojusių maratonininkių.

„Šiaip labai geras jausmas sugrįžti ir daug mąsčiau apie tai, kad sugrįžau. Taip stengiausi nestresuoti prieš varžybas, galvoti, kad eilinis maratonas, bet varžybų rangas davė didelį stresą. Džiaugiuosi, kad pavyko mobilizuotis, nes trasa tikrai nelengva. Iš tos pusės buvo geriausias maratonas, nes labai jaučiau savo kūną, jaučiau, kad kontroliuoju situaciją. Buvo sunku, bet jaučiau, kad kovoju ir bėgu, kad padaryčiau, ką galiu geriausia šiam momentui“, – dėstė lengvaatletė.

Vienus svarbiausių karjeros laimėjimų V. Žūsinaitė-Nekriošienė iškovojo atstovaudama Lietuvos kariuomenei. 2018 metais Beirute (Libanas) vykusiame pasaulio kariškių maratono čempionate ji iškovojo bronzos medalį, o po ketverių metų Limoje (Peru) tokios pačios prabos apdovanojimu pasidabino su Lietuvos moterų komanda.

„Jau devynerius metus esu kare savanore. Ryšys su kariuomene atsirado dar seniau, nes buvau šaulė, svajojau apie karo akademiją. Tada atsirado sportas, kelias pasisuko kitur. Siekiau sporto rezultatų, olimpiados, išvažiavau į olimpiadą ir po jos supratau, kad dabar pats laikas ir kad noriu tapti kare savanore. Labai džiaugiuosi, ypač kalbant apie dabartinę situaciją. Jaučiuosi ramesnė, kad žinau apie ginklo valdymą, ir turiu daug kitų žinių, kurios prireikus būtų naudingos“, – sakė maratonininkė.

V. Žūsinaitės-Nekriošienės socialiniuose tinkluose netrūksta įrašų, kur sportininkė pozuoja su karine uniforma. Buvimas kare savanore lengvaatletei suteikia pasididžiavimo jausmą.

„Dėvėti uniformą man yra garbė, stengiuosi visą laiką būti tvarkinga, pasitempusi, atstovauti kariuomenei taip, kaip pridera. Stengiuosi kiek įmanoma dažniau dalyvauti svarbiausiose pratybose – šaudymo, ginklų valdymo testuose, būna vertinamosios pratybos, lauko pratybos. Jei tik turiu laisvą savaitgalį be varžybų, tai stengiuosi sudalyvauti. Be to, planuodama sezoną į kalendorių įtraukiu ir kariuomenės varžybas“, – pasakojo V. Žūsinaitė-Nekriošienė.

Antrą jaunystę išgyvenanti lengvaatletė yra dalyvavusi 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ir neveja šalin svajonės po dvejų metų startuoti Los Andželo žaidynėse. Beje, prieš dvejus metus Paryžiuje Lietuvos garbę gynė net penki kariai savanoriai.

„Ta viltis kažkokia rusena, bet neįpareigoju savęs, kad reikia. Noriu, kad būtų toks jausmas, kaip dabar, kad išeinu į treniruotę ir padarau geriau nei planuota. Nesinori per daug kelti sau streso, iš kurio po to nieko gero nebūna. Ruošiuosi, treniruosiuosi ir matysime, kur nuves pasiruošimas. Juo labiau, kad esu dirbanti, turiu du vaikus, dažniausiai treniruojuosi per pietų pertrauką arba po darbo ir tas kilometražas yra gal dvigubai mažesnis nei buvo 2016 metais, kas galbūt man ir tinka“, – sakė V. Žūsinaitė-Nekriošienė.

Bent vieneriose žaidynėse karė savanorė turėtų pasirodyti: kitų metų vasarą Šarlotėje (JAV) vyks pasaulio kariškių žaidynės, kur lengvaatletė planuoja bėgti 1500 m arba 5000 m distanciją stadione. V. Žūsinaitę-Nekriošienę neretai galima išvysti ir bėgančią varžybose Lietuvoje: rugpjūtį sportininkė laimėjo pusmaratonį Alytuje, rugsėjį greičiausiai įveikė Vilniaus maratono 5 km distanciją, o spalio 17 d. sostinėje varžysis pagarbos ir paramos bėgime „In Memoriam“ – jo metu vyks ir atvirasis Lietuvos kariuomenės 10 km bėgimo čempionatas.

Jau 12-ą kartą vyksiantis „In Memoriam“ bėgimas skirtas pagerbti mirusius Lietuvos kariuomenės karius bei surinkti paramą šių karių šeimoms ir artimiesiems.

„Šiame renginyje esu bėgusi ne vieną kartą, prasmė tikrai svarbi ir norisi pritraukti daugiau dalyvių. Man atrodo, kiekvienais metais bėgančių žmonių skaičius vis didesnis, noriu pakviesti padalyvauti kuo daugiau žmonių ir šiemet“, – dalyvauti kvietė V. Žūsinaitė-Nekriošienė.

The post Bėgimo trasose ir vėl žibanti Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė: „Dėvėti uniformą man yra garbė“ first appeared on Sportas24.

Kelialapio į Los Andželo olimpines žaidynes siekiantis buriuotojas Radvilas Janulionis atvedė „Keturi vėjai“ komandą ant Italijoje vykusio „Platu 25“ jachtų klasės pasaulio čempionato garbės pakylos.

26 metų kapitono vadovaujamą Lietuvos įgulą, surinkusią 22 baudos taškus, aplenkė tik Australijos „Euz II/Team Aftershock“ (10 baudos taškų) ir italų „Fandango“ (21) įgulos.

„Keturi vėjai“ laimėjo net tris iš dešimties plaukimų – ketvirtą, septintą ir paskutinį, dešimtą.

Šeštąją vietą pasaulyje iškovojo dar viena Lietuvos komanda – kapitono Aurelijaus Grikinio vedama „La revoltosa“ iš „Gero vėjo klubo“ (41).

„Prieš išvykdamas treniruotis pas savo „IlCA7“ klasės trenerius, gavau savaitę atostogų – su „Keturiais vėjais“ startavome suplaukėme kreiserinių–sportinių jachtų „Platu 25“ pasaulio čempionate Italijoje. Tikrai buvo geros ir sėkmingos varžybos – į priekį praleidome tik australų ir italų įgulas. Taip pat laimėjome 3 plaukimus iš 10! Turėjome įvairių sąlygų, vyravo brizai – pirmi dienos plaukimai vyko pučiant silpnesniems vėjams, o į popietę jau įsipūsdavo pakankamai stipriai. Varžytis su italais buvo nelengva, jie gerai išmano šios klasės laivus bei vietines sąlygas“, – teigė paprastai olimpinės klasės „ILCA7“ burlaiviu lenktyniaujantis R.Janulionis. Jis siekia kelialapio į 2028 m. Los Andželo olimpines žaidynes.

Trečiąją vietą pasaulio čempionate kartu su juo iškovojo ir sportininko tėvas Adomas Janulionis bei pastarojo brolis Jurgis Janulionis. Taip pat – Dalius Nalivaika ir Justinas Staliūnas.

Iš viso Tarptautinės buriavimo federacijos kalendoriuje esančiame čempionate dalyvavo 20 jachtų iš Australijos, Italijos, Japonijos, Lietuvos, Portugalijos ir Prancūzijos.

„Platu 25“ jachtų pasaulio čempionatai rengiami nuo 2007 metų, 2021-ųjų planetos pirmenybės buvo surengtos Nidoje.

Sportas24.lt

The post Olimpinės svajonės siekiančio kapitono vadovaujamai Lietuvos buriuotojų įgulai – pasaulio čempionato bronzos medaliai first appeared on Sportas24.