Marytė Marcinkevičiūtė
Gegužės 14-ąją 70 metų jubiliejų sutiko žinomas Lietuvos futbolininkas, treneris, sporto organizatorius, o dabar Lietuvos studentų futbolo lygos (LSFL) direktorius Vytas Jančiauskas.
Jis visą savo gyvenimą pašventė futbolui, su juo nesiskiria ir dabar, įžengus į aštuntą dešimtį.
„Laikas bėga labai greitai ir kuo toliau – tuo greičiau. Sulaukus jubiliejaus, nuotaika tikrai puiki, dažnai einu pasivaikščioti Neries pakrante.
Įvairiapusis paukščiukų čiulbėjimas nuteikia optimistiškai. Tiesiog viskas aplinkui alsuoja gyvybe ir visam šitam atbudimo ir prisikėlimo fone, koks beprasmiškas yra karas Ukrainoje.
Dar vis dirbu, jau 25 metus esu Lietuvos studentų futbolo lygos (LSFL) direktorius, organizuoju čempionatus.
Sutikdami 10 metų veiklos sukaktį, išsileidome knygą „Lietuvos studentų futbolo raida 1999 – 2009“.
2024-aisiais spalyje atšventėme lygos gyvavimo 25-metį. Lietuvos futbolo federacijoje (LFF) esu įvairių komisijų narys: trenerių tarybos, licencijavimo komiteto, moterų futbolo asociacijos, apdovanojimų teikimo.
Geram organizmo tonusui palaikyti du kartus per savaitę su kolega po pusantros valandos žaidžiu stalo tenisą.
Su anūkais, vis dar pagainioju futbolo kamuolį, būna daug juoko ir gerų emocijų.
Futbolas – tai mano gyvenimas, džiaugiuosi, kad pasukau jo keliu“, – pasakoja V. Jančiauskas.
Net 63 metus iš 70 paskyrėte futbolui, prisiminkite savo vaikystę, kuri bėgo Oziorsko mieste Kaliningrado srityje. Kaip įsiliepsnojo aistra futbolui?
Gimiau 1955-aisiais gegužės 14 dieną Kaliningrado srityje, Oziorske (Rusija), tėvai ten išvyko uždarbiauti.
Po poros metų grįžo į Lietuvą, Šeštokų miestelį (Lazdijų rajonas), kur jau gyveno mamos sesuo.
Mano vaikystė buvo sunki, šeima buvo didelė, augome keturi vaikai – sesuo ir trys broliai.
Nuo pat mažens teko kovoti pačiam už save. 1959-aisiais, būdama 33-ejų, anksti mirė mama, man buvo ketveri.
Vienus mūsų paėmė globoti mamos sesuo, o aš su broliu Gintautu atsidūrėme Tamošavos vaikų namuose (Vievio raj.).
Ten buvo kvalifikuotos auklėtojos, kurios sekė bei stebėjo mūsų raidą, gabumus, polinkius muzikai, dainai, šokiui, sportui, menui.
Vėliau sulaukus mokyklinio amžiaus, jos nukreipdavo mus į panašaus profilio internatines mokyklas.
Nuo mažens buvau vikrus, greitas, koordinuotas, todėl mane nukreipė į Panevėžio internatinę mokyklą, kuri buvo pertvarkoma į sportinio profilio mokyklą.
Ten beveik į kiekvieną kūno kultūros pamoką ateidavo sporto mokyklos treneriai rinktis vaikų į grupes.
Mūsų smalsumui nebuvo ribų, dauguma norėjo lankyti visas siūlomas sporto šakas iš karto. Tokį norą turėjau ir aš.
Būdamas pirmoje klasėje lankiau gimnastiką, tačiau, žaisdamas futbolą mokyklos kieme, susilaužiau kairę ranką, todėl gimnastiką teko atidėti vėlesniam laikui.
Tada ėmiau lankyti dailųjį čiuožimą, treniruotės vykdavo su ratukinėmis „pačiūžomis“ dar tebestatomuose sporto rūmuose ant betonu dengtų grindų.
Rizika nukristi bei pažeisti dar pilnai po lūžio neatsistačiusią ranką buvo didelė, todėl ir šią sporto šaką teko atidėti vėlesniam laikui.
Mokykloje per visas pertraukas ir laisvalaikiu ištisai žaidėme futbolą, kuris mieste buvo labai populiarus, mat „Statybos“ komanda sėkmingai rungtyniavo Lietuvos čempionate.
Joje tuo metu žaidė kylančios žvaigždės Romas Kazlauskas, Algis Madeikis, Vytautas Dičkus, Henrikas Purauskas, Algirdas Kunčina, kiti.
Susidomėjimas tos komandos žaidimu buvo didelis, beveik visų rungtynių metu tribūnos būdavo pilnos žiūrovų.
Bėgdavome iš pamokų stebėti rungtynių, pritaikę momentą į stadioną patekdavome peršokę tvorą.
Atėjus žiemai futbolą teko užmiršti – dešinė ranka nebuvo traumuota, todėl nutariau lankyti stalo teniso treniruotes.
Iš pradžių buvo įdomu, išmokau tris žaidimo pradmenis, sekėsi visai neblogai.
Tačiau po pusmečio pajutau, kad pavargau nuo monotonijos, trūko kitokių emocijų.
Pirmuoju futbolo treneriu internatinėje mokykloje buvo Edmundas Dūda, kuris vasaros metu Berčiūnuose (Panevėžio rajonas) dirbdavo pionierių stovyklose vadovu.
Jam vadovaujant, nuolat vykdavo futbolo varžybos (5×5, 7×7) tarp vaikų. Trūko kamuolių, todėl per treniruotes tik žaisdavome, patys turėjome ieškoti, kokia pėdos dalimi yra patogiau perduoti kamuolį, smūgiuoti į vartus ir t.t.
Tokiomis sąlygomis lengviausiai buvo išsiaiškinti vaiko prigimtį, jo charakterį, norą laimėti dvikovą dėl kamuolio, pergalės, panaudoti visas prigimtines savybes, padovanotas tėčio ir mamos.
Jūsų futbolo karjera glaudžiai susijusi su Marijampole, kaip jūs ten atsidūrėte?
Pirmiausiai atsidūriau Kalvarijoje. Mokantis ketvirtoje klasėje, iš Švietimo ir mokslo ministerijos atėjo raštas, jog mane ir brolį Gintautą (jis buvo atvežtas į Panevėžį ir mokėsi pirmoje klasėje) reikėtų pervežti į Marijampolės rajono Kalvarijos miestelio mokyklą – internatą, kuriame mokėsi brolis Algimantas ir sesė Vida.
Kodėl buvo pasirinktas Kalvarijos internatas bet ne Panevėžio? Todėl, kad Šeštokai, kur gyveno tetos šeima, nuo Kalvarijos yra nutolę tik 18 kilometrų, ir ji norėjo, jog savaitgaliais vaikai būtų visi kartu šeimoje.
Man šis pokytis buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, psichologiškai buvo sunku tai išgyventi.
Buvau netgi užmiršęs, kad dar turiu brolį ir seserį, nes Panevėžyje jau buvo nauji draugai, visai kita aplinka, galėjau treniruotis ir žaisti futbolą. Reikėjo metų priprasti prie naujų sąlygų.
Kalvarijos internatas buvo aštuonmetis, kasmet vykdavo Marijampolės rajono aštuonmečių mokyklų slidinėjimo, lengvosios atletikos, krepšinio, kvadrato varžybos, praktiškai visur užimdavau prizines vietas.
Futbolą žaisdavome kasdien per kūno kultūros pamokas, pertraukas, po pamokų.
Sporto mokyklos Kalvarijoje nebuvo, futbolo technikos veiksmų mokiausi savarankiškai.
Kartą paklausiau kūno kultūros mokytojo, ar Marijampolėje yra sporto mokykla ir kas yra futbolo treneris.
Gavau teigiamą atsakymą, jis padėjo man susikontaktuoti su treneriu Jurgiu Brazausku,kuris pakvietė mane atstovauti Marijampolės jaunučių komandai ir sužaisti rungtynes su varėniškiais.
Treneris pakvietė treniruotis kartu. Sutarėme, kad tris kartus per savaitę Iš Kalvarijos po 18 km atvažiuosiu į futbolo treniruotes Marijampolėje. Treniruočių stengiausi nepraleidinėti, nors tai nebuvo lengva.
Jaunių komandoje žaidžiau dešinio krašto arba vidurio gynėjo pozicijoje. Sekėsi gerai, todėl nuolat atstovaudavau vyresnių berniukų komandai.
Baigęs Kalvarijos aštuonmetę mokyklą, toliau stojau mokytis į Marijampolės Vinco Mykolaičio-Putino vidurinę mokyklą-internatą, kuriame buvo sustiprintas užsienio kalbų (vokiečių ir anglų), matematikos, lietuvių kalbos ir literatūros mokymas.
Visą mokymosi Marijampolėje laiką žaidžiau jaunių komandoje, o įsigaliojus taisyklei, kad Lietuvos futbolo čempionate dalyvaujančios vyrų komandos privalo turėti du jaunus 16-18 metų žaidėjus, buvau pakviestas į „Sūduvos“ vyrų komandą.
Žaidžiau dešinio gynėjo pozicijoje, dažnai patekdavau į pagrindinę sudėtį. 1971-aisiais komanda laimėjo Lietuvos „Nemuno“ draugijos čempionatą ir įgijo teisę dalyvauti SSSR kaimo draugijų finalinėse varžybose „Auksinės varpos“ taurei laimėti.
Tai buvo mano, 16-mečio, pirmoji kelionė lėktuvu iš Vilniaus į Maskvą ir pirmasis tarptautinių rungtynių krikštas.
„Sūduvos“ vyrai prieš rungtynes drąsino mane, bet jų metu galvojau, į kokį pragarą aš čia patekau: dideli greičiai, dvikovos, kamuolio kontrolė, smūgiai į vartus.
Akyse raibuliavo, viskas buvo kaip sapne. Komanda užėmė ketvirtą vietą. Po turnyro galvojau, kad man toli iki vyrų futbolo.
Po metų, 1972-aisiais per Lietuvos futbolo taurės rungtynes su Kauno „Atletu“ žaidžiau pagrindinėje „Sūduvos“ sudėtyje dešinio gynėjo pozicijoje.
Po rungtynių mūsų treneris Jonas Rudžianskas pasakė, jog su manimi nori pasikalbėti „Atleto“ treneris Algirdas Klimkevičius.
Jis pasiteiravo, kokie mano planai, baigus mokyklą, nes tada dar lankiau dešimtą klasę, ir pasidomėjo, ar nenorėčiau studijuoti KKI trenerių fakultete.
Ir tada nutarėte žengti futbolo keliu, studijuoti Kūno kultūros institute?
Taip, nuo tada ėmiau galvoti, kad gal tikrai verta pabandyti stoti į KKI, žaisti „Atleto“ komandoje, pasvajoti ir apie reprezentacinį Vilniaus „Žalgirį“, kuris buvo daugumos jaunųjų futbolininkų svajonė.
Tuomet įstoti mokytis į trenerių fakultetą buvo nepaprastai sudėtinga, nes institutas šios specialybės moksleivius kviesdavo studijuoti tik kas antrus metus.
Priimdavo tik 6-8 studentus, o norinčiųjų būdavo 40-50.
Stojantiesiems reikėjo laikyti ne tik teorijos egzaminus, bet dar ir fizinio parengimo, ištvermės, greitumo, jėgos ir futbolo specializacijos testus su kamuoliu bei gebėjimą žaisti futbolą komandoje.
Man pavyko, 1973-aisiais tapau futbolo specializacijos fakulteto studentu.
Dėstytoju ir „Atleto“ komandos treneriu tuomet dirbo Algirdas Klimkevičius. Treniravausi su pirmąja Instituto komanda, kuri žaidė Lietuvos čempionato aukščiausioje lygoje.
Nebuvo lengva, konkurencija buvo didelė, tuomet futbolo specializantų buvo apie 50 vaikinų, o tie, kas nepateko į pirmą komandą, žaidė antroje.
Treniruočių sąlygos buvo blogos, viską lėmė didelis noras patekti į Vilniaus „Žalgirį“.
Treniruodavomės kasdien po kelis kartus, krūviai buvo dideli, pagrindinė atsigavimo priemonė – pirtis ir vitaminai „Undivit“.
Futbolą toliau žaidėte išsvajotoje Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, ar buvo sunku patekti į šią reprezentacinę Lietuvos komandą?
1974-aisiais sausio pradžioje A. Klimkevičius išvyko treniruoti Vilniaus „Žalgirį“.
Pasikvietęs mane jis pasakė, jeigu iki sausio 1-osios išsilaikysiu žiemos sesiją, vyksime kartu. Netekau žado.
Sesiją išlaikiau laiku. Nuvykau į Vilniaus „Žalgirio“ sporto bazę – bendrabutį, kur gyveno įvairių sporto šakų, tarp jų ir futbolo, aukšto meistriškumo sportininkai.
Meistrų komandos treniruotės vyko „Žalgirio“ draugijos sporto salėje, kuri buvo krepšinio aikštelės dydžio (18 X 28 m).
Treniruodavomės dviem grupėmis po 14 žaidėjų. Pirmosiomis dienomis buvau šokiruotas, net gražiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad treniruosiuosi su tokiomis žvaigždėmis kaip Petras Glodenis, Vaidotas Žitkus, Vincas Kateiva, Kęstutis Latoža, Algirdas Žilinskas, Juzefas Jurgelevičius, Vytautas Brivinskas ir sugrįžusiais iš armijos Gediminu Paberžiu, Vytautu Dirmeikiu, Šonderiu Giršovičiumi ir kitais perspektyviais futbolininkais, KKI studentais.
Visi „Žalgirio“ senbuviai savo meistriškumu buvo visa galva aukštesni už mūsų studentų pasirengimą.
Jaučiausi kiek nejaukiai, bet stengiausi iš visų jėgų. Trejus studijų metus (1974-1977) treniravausi meistrų komandoje.
Kartu vykdavau į treniruočių stovyklas Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, žaidžiau kontrolines rungtynes, o oficialiose – atstovaudavau „Atletui“.
Kas antrus metus SSRS studentų sporto draugija „Burevestnik“ organizuodavo sąjungines studentų žaidynes.
Norint patekti į finalinį varžybų etapą, reikėjo įveikti kvalifikacinį barjerą. 1974-aisiais kvalifikacinis turnyras vyko Kaune.
Mūsų grupėje buvo stiprios komandos, bet, pademonstravus gražų futbolą, laimėjome turnyrą ir patekome į finalinį etapą, kuris vyko Uzbekistane, šalia Taškento.
Visos rungtynės vyko mums neįprastomis sąlygomis, oro temperatūra siekė iki 40 laipsnių karščio. Užėmėme ketvirtą vietą.
Atstovavote ir Lietuvos jaunimo rinktinei, ar daug teko sužaisti rungtynių?
1974-aisiais vasarą vyko Lietuvos jaunimo žaidynės, finalinėse rungtynėse dėl nugalėtojų vardo kovojo Klaipėdos ir Kauno rinktinės.
Kauniečiams atstovavo sporto klubo „Atletas“ žaidėjai, tarp kurių buvau ir aš.
Dramatiškai susiklosčiusias rungtynes, kai antrą kėlinį siautėjo liūtis ir aikštė buvo panaši į didelę balą, laimėjome 1:0.
Tais pačiais metais buvau pakviestas į Lietuvos jaunimo rinktinę, su kuria laimėjome du tarptautinius turnyrus.
Iš Minske vykusio Baltijos šalių ir Baltarusijos turnyro parsivežėme nugalėtojų taurę.
Tose varžybose vyr. trenerio pareigose debiutavo Benjaminas Zelkevičius, laimėjome ir Vilniuje vykusį tarptautinį turnyrą.
1975-aisiais Chersone (Ukraina) dalyvavome SSRS profsąjungų organizuojamose SSRS jaunimo rinktinių varžybose.
Suburta komanda buvo gera, bet dėl netinkamo kai kurių žaidėjų požiūrio į pasiruošimą rungtynėms, pasirodėme nesėkmingai – užėmėme 7-ą vietą.
Kaip toliau klostėsi jūsų karjera?
1976-aisiais įvyko pokyčiai „Žalgirio“ futbolo meistrų komandoje: vietoje Algirdo Klimkevičiaus vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas Benjaminas Zelkevičius.
Baigiantis sezonui tradiciškai buvo surengtos rungtynės tarp „Žalgirio“ ir „Atleto“ komandų.
Po jų Benjaminas pakvietė toliau likti komandoje ir, baigus institutą, prisijungti prie kolektyvo. Sutikau.
1977 metais prieš valstybinius egzaminus institute vyko būsimų absolventų skirstymas į darbo vietas.
Komisijoje buvo ir tuometis „Žalgirio“ respublikinės tarybos pirmininkas Viktoras Želvys.
Man užėjus į kabinetą, supratau, kad mano paskyrimo vieta jau nuspręsta – futbolo meistrų komanda Vilniaus „Žalgiris“.
Komanda tuo metu rungtyniavo SSRS čempionato antroje lygoje. Kreipiausi į komandos vadovus, ar jie galėtų man skirti bendrabutį, nes ruošiausi įvyksiančioms vedyboms su KPI penktame kurse studijuojančia būsima mano žmona.
Teigiamo atsakymo negavau, todėl kreipiausi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl darbo vietos pakeitimo.
Po ilgų diskusijų gavau naują paskyrimą į Respublikinę vaikų ir jaunių sporto mokyklą. Tačiau gyvenamų patalpų ir ten negavau.
Tuo pat metu iš „Žalgirio“ respublikinės tarybos gavau leidimą žaisti Lietuvos aukščiausios lygos čempionate, atstovaujant Vilniaus „Pažangos“ komandai.
Po poros metų darbo trukmės sutiktas buvęs mano rinktinės treneris Algirdas Kulikauskas pasiteiravo manęs, kodėl atsisakiau žaisti „Žalgiryje“.
Pasakiau priežastis, kad vedžiau, neturiu gyvenamo būsto, kad žmona Kaune aš Vilniuje, kasdien tenka traukiniu važinėti į darbą Vilniuje.
Jis pasipasakojo, kad dirba Vilniaus statybos ir remonto treste ir yra atsakingas už visus įmonės bendrabučius.
Pasiūlė pereiti dirbti sporto instruktoriumi į tą trestą ir garantavo, jog po poros mėnesių gausiu šeimyninį bendrabutį. Paklausiau jo patarimo ir perėjau dirbti į Vilniaus SRT.
Dirbdamas Vilniaus SRT nuo futbolo, tikriausiai, irgi nenutolote?
Tuo metu SRT valdytoju dirbo šviesi asmenybė Kostas Kalinauskas, kuris prieš kurį laiką buvo išrinktas LFF prezidentu.
Federacijos vykdomojo komiteto posėdžiai dažnai vykdavo SRT patalpose. Kadangi jau turėjau sukaupęs darbo patirties, puikiai žinojau apie esamą futbolo padėtį Lietuvoje, LFF prezidentas apie kai kuriuos futbolo reikalus klausdavo ir mano nuomonės.
Jis konsultuodavosi ir su futbolo legenda A. Kulikausku, Romualdu Grušu. Dažnai padėdavau jiems paruošti LFF vykdomojo komiteto posėdžių dokumentus.
Be savo konkretaus darbo treste rengti dirbančiųjų įvairių sporto šakų vasaros ir žiemos spartakiadas, pavasarį ir vasaros pradžioje kelis kartus per savaitę organizuodavau keturių amžiaus grupių vaikų, nelankančių futbolo treniruočių sporto mokyklose, varžybas „Odinio kamuolio“ taurei laimėti Vilniaus mieste.
Kai 1977-aisiais „Žalgirio“ meistrų komanda iš antros lygos pateko į pirmą, visa Lietuvos futbolo bendruomenė tiesiog šėlo iš džiaugsmo.
LFF prezidentas K. Kalinauskas sugebėjo organizuoti čarterinį lėktuvo reisą sirgaliams stebėti lemiamų rungtynių Kišiniove (Moldavija), kur žalgiriečiai nugalėjo 3:2.
Tai buvo istorinė pergalė, kuri įkvėpė Lietuvos futbolo bendruomenę naujoms pergalėms.
1982-aisiais, lygiai po 5 metų naujas triumfo ir pasididžiavimo protrūkis – „Žalgiris“ su trenerių štabu, vadovaujamu B. Zelkevičiaus, pateko į SSRS čempionato aukščiausią lygą.
Ši pergalė tarsi vainikavo Lietuvos futbolo čempionatų 60 metų jubiliejų. Visą tą laikotarpį toliau dirbau SRT instruktoriumi, kartu su A. Kulikausku subūrėme futbolo komandą, kuri žaidė Vilniaus miesto pirmenybėse. Buvau tos komandos žaidžiančiuoju treneriu.
Toliau Lietuvos čempionate atstovavau „Pažangai“. Sėkmingi buvo 1982-ieji, tapome Lietuvos čempionais ir laimėjome Lietuvos futbolo taurės turnyrą. Tame pergalingame sezone buvau komandos kapitonas.
Kaip jūs atsidūrėte Respublikiniame sporto komitete ir Lietuvos futbolo federacijoje?
Vilniaus „Žalgirio“ komandai, besiruošiant SSRS čempionato aukščiausios lygos varžyboms Adleryje, kilo nesutarimai tarp žaidėjų ir trenerių štabo.
LFF ir Respublikinis sporto komitetas nusprendė pakeisti komandos vyr. trenerį B. Zelkevičių ir nauju paskirti Algimantą Liubinską, kuris tuo metu Kūno kultūros ir sporto komitete buvo futbolo vyr. treneris.
Jam išėjus į trenerio darbą, reikėjo naujo specialisto futbolo sporto šakos veiklai plėtoti.
LFF prezidentas K. Kalinauskas man pasiūlė užimti laisvą vietą federacijoje. Keletą dienų pasvarstęs, sutikau, nes jau turėjau sukaupęs tam tikrą organizacinio darbo patirtį, žinojau visas futbolo vystymo problemas šalyje.
Gerai pažinojau ir Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybos narius, kurie buvo aukšto lygio savo srities specialistai, ir neabejojau, kad visi kartu, dar labiau tobulindami didelio meistriškumo futbolininkų paruošimą, galime pasiekti svarių rezultatų.
Mano etatas vadinosi „SSRS futbolo rinktinių vyr. treneris Lietuvos respublikai“.
Užduotis buvo stebėti jaunus futbolininkus per varžybas, surasti talentus ir rekomenduoti SSRS jaunių ir jaunimo rinktinių vyr. treneriams kviesti į komandas.
Tuomet Lietuvoje turėjome apie 240 vaikų ir vaikinų, kurie treniravosi pagal profesionalaus futbolininko rengimo programą.
Darbo buvo daug, reikėjo susipažinti su visomis šalies sporto mokyklomis, jų vadovais treneriais, infrastruktūra.
Per maksimaliai trumpą laiką privalėjau susipažinti su SSRS futbolo federacijos nariais, šie ryšiai buvo būtini, norint gauti visokeriopą paramą sėkmingam futbolo vystymui šalyje.
Susipažinau su tokiomis Rusijos futbolo legendomis kaip Viačeslavas Koloskovas, Levas Jašinas, Dmitrijus Kačalinas, Anatolijus Byšovecas, Anatolijus Malofejevas, Sergejus Moseginas, Borisas Ignatjevas ir kt.
Gaudamas tokį darbo krūvį, jau niekaip negalėjau žaisti Lietuvos čempionato aukščiausioje lygoje.
Būdamas 28-erių ir daugiau kaip 20 metų rungtyniavęs futbolo aikštėse, turėjau baigti savo karjerą. Tačiau turėdamas laiko dar žaidžiau Vilniaus SRT komandoje.
Nauja patirtis, rungtyniaujant SSRS čempionato aukščiausioje lygoje, klostėsi gerai.
„Žalgirio“ komandos vaikinai su naujuoju treneriu buvo pasiryžę įrodyti, kad nepakeičiamų nėra ir stengėsi maksimaliai.
Po pirmo varžybų rato tarp 18 komandų žalgiriečiai buvo pirmi. Tai buvo staigmena visoms aukščiausios lygos komandoms ir „Žalgiris“ buvo apdovanota taure „Už pirmą didelį pasiekimą lygoje“.
Po atstatydinimo „Žalgiryje“ B. Zelkevičius pradėjo dirbti Respublikinėje VJSM, kuravo vaikų ir jaunimo futbolo reikalus, rūpinosi moksleivių rinktinės pasiruošimu sąjunginėms moksleivių spartakiadoms.
Su juo teko tampriai bendradarbiauti, tobulinant vaikų ir jaunių varžybų organizavimo sistemą, artimiau susipažinti vienam su kitu kitoje veikloje.
Kada jūs įgijote Benjamino Zelkevičiaus pasitikėjimą ir buvote pakviestas į „Žalgirio“ komandos trenerių štabą, džiaugėtės triumfu pasaulio universiadoje, SSRS aukščiausiosios lygos čempionato bronzos medaliais?
1984-aisiais „Žalgirio“ reprezentacinė komanda kiek silpniau pradėjo antrąjį savo sezoną čempionate.
Pralaimėjimas sekė pralaimėjimą, komanda palaipsniui leidosi į turnyrinės lentelės apačią, mikroklimatas komandoje blogėjo.
Iškilo grėsmė atsidurti pavojingoje turnyrinės lentelės pozicijoje. Tuomet komandos žaidėjai ėmėsi iniciatyvos ir susitikime su Benjaminu pakvietė jį sugrįžti į komandą.
Po pirmojo čempionato rato jis perėmė komandą ir ėmė formuoti naują trenerių štabą, į kurį pakvietė Gintautą Kalėdinską, Eugenijų Riabovą ir mane.
Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas naujomis sąlygomis. 1987-aisiais Maskva komandai pasiūlė dalyvauti pasaulinėje studentų Universiadoje Zagrebe.
Pasiūlymas buvo viliojantis, tačiau atskiro pasiruošimo šiam turnyrui nebuvo skirta, amžiaus ribojimas taip pat kiek susilpnino komandos sudėtį.
Turnyre dėl amžiaus apribojimo negalėjo dalyvauti Sigitas Jakubauskas, Vaclovas Jurkus, Algis Mackevičius.
Sunkiai, bet pavyko laimėti Universiadą. Po pirmųjų rungtynių su Pietų Korėjos komanda, kurias pralaimėjome 2:3, iš SSSR delegacijos vadovo gavome pastabą, jog „Žalgiris“ galvoja į Universiadą atvyko turistauti, noriu jus įspėti, kad ne to – Universiadą privalote laimėti.
Po rungtynių per spaudos konferenciją vietiniai sporto žurnalistai manęs paklausė, kaip galėčiau pakomentuoti komandos pasirodymą pirmosiose rungtynėse ir kokį rezultatą galėtų pasiekti SSRS studentų rinktinė žaidynėse.
Atsakiau labai paprastai: rungtynėse su Korėjos komanda mums pritrūko sėkmės, o į žaidynes atvykome nugalėti.
Daugelis žurnalistų į mano komentarus pasižiūrėjo skeptiškai, tačiau jaunatviškas mano prognozių pareiškimas pasiteisino.
Po žaidynių visai komandai buvo suteikti SSRS tarptautinės klasės sporto meistrų vardai, o treneriams – Lietuvos nusipelniusių trenerių vardai.
Žaidėjai įgavo didesnį pasitikėjimą savo jėgomis, o tai labai pravertė SSSR čempionate, kai buvo laimėti bronzos medaliai.
Po Universiados net 6 komandos žaidėjai buvo kviečiami į SSRS olimpinę rinktinę. Pergalė Universiadoje, psichologiškai nuteikė komandos žaidėjus naujoms pergalėms tarptautinėse varžybose.
Seulo olimpinių žaidynių futbolo turnyre SSRS olimpinė rinktinė, kurioje buvo ir Arminas Narbekovas bei Arvydas Janonis, tapo olimpine čempione.
Iki patenkant į Seulo žaidynių finalinį etapą olimpinės rinktinėje dar rungtyniavo Stasys Baranauskas ir Valdas Ivanauskas, kurių pastangų dėka buvo laimėtas kvalifikacinis turnyras.
Dar vienas žalgirietis Viačeslavas Sukristovas buvo kviečiamas į SSRS rinktinę, kuri 1988-aisiais Europos futbolo čempionato finalinėse varžybose laimėjo sidabro medalius.
Tais pačiais metais „Žalgiris“ pradėjo dalyvauti UEFA taurių var=ybose.
Ar galite teigti, kad prie tų laimėjimų daug prisidėjo ir „Žalgirio“ trenerių štabas, kuriame buvote ir jūs?
Nemenkinant trenerių štabo atlikto darbo, tobulinant talentingų futbolininkų žaidimo kokybę iki tarptautinio meistrų lygio, tai buvo kartu visos Lietuvos futbolo trenerių ir organizatorių atlikto didelio darbo veiklos rezultatas.
Prasidėjęs Lietuvos atgimimo procesas 1988-aisiais apėmė visą sporto sritį.
„Žalgirio“ stadione rungtynių metu sirgaliai, rizikuodami susilaukti rimtų nemalonumų, viešai kėlė vis dar draudžiamą Trispalvę, dainavo „Ant kalno mūrai joja lietuviai“.
Dar po metų išsipildė daugelio sportininkų kartų svajonė oficialiose varžybose dalyvauti su iškelta Trispalve.
„Žalgirio“ futbolo klubas 1989-aisiais po dviejų turų atsisakė dalyvauti SSRS čempionate. Sovietinė futbolo federacija tuoj pat priėmė sprendimą diskvalifikuoti komandą iš visų varžybų.
Toliau komanda dalyvavo sukurtoje Baltijos šalių lygoje ir Lietuvos čempionate.
Kokie prisiminimai užplūsta, kai jums 1989-aisiais buvo patikėta vadovauti „Žalgirio“ U19 rinktinei 10-ame tarptautiniame turnyre „Dallas Cup“ taurei laimėti JAV?
Tai – žurnalisto Rolando Baryso, „Tėviškės draugijos“, Rono Grifito iš JAV ir „Žalgirio“ draugijos pastangomis įgyvendinta idėja.
Vadovauti rinkinei man pasiūlė B. Zelkevičius ir, žinoma, su džiaugsmu sutikau.
Teko spręsti daug įvairiausių organizacinių ir finansinių problemų, tačiau nežiūrint į nieką, sudarėme pasiruošimo turnyrui planą ir ėmėmės darbo.
Lengva nebuvo, reikėjo forsuoti pasiruošimą, nes varžybos Amerikoje turėjo vykti mums neįprastai ankstyvu metu – kovo viduryje.
Ši išvyka mūsų futbolininkams buvo svarbi tuo, kad Lietuvos trispalvė pirmą kartą buvo iškelta oficialiame tarptautiniame turnyre ir, plazdėdama tarp suverenių pasaulio valstybių, skelbė pasauliui Lietuvos atgimimą.
Pagaliau pirmą kartą po ilgos pertraukos suskambėjo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ – Lietuvos valstybinis himnas.
Ašaros sutvisko mūsų tautiečių ir žaidėjų akyse. Apie šią kelionę ir jos reikšmę mūsų jaunajai kartai būtų galima parašyti knygą.
Tarp 15 komandų užėmėme trečią vietą. Pusfinalyje pralaimėjome tik po 11 metrų baudinių 6:7 Bolivijos „Tahuichi“ komandai, kuri tapo turnyro nugalėtoja.
Gerą komandos pasirodymą lėmė nuoširdus išeivijos lietuvių sutikimas tiek Čikagoje, tiek Dalase.
Atvykus į JAV, mūsų sutiktuvėms Johno F. Kennedy tarptautiniame oro uoste vadovavo Valdas Adamkus.
Žaidėjai gyveno šeimose, visi stengėsi padėti kuo tik galėjo. Arčiausiai komandos reikalų buvo Alfredas Kleinaitis (FIFA futbolo teisėjas) ir Jonas Žukauskas, kurie teikė visą informaciją apie komandas, dalyvaujančias turnyre, žaidimo taisykles gavus korteles ir t.t.
Pasibaigus turnyrui, Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininkas, LTOK įgaliotinis Amerikoje V. Adamkus kalbėjo: „Po penkių dešimtmečių priespaudos prie Baltijos krantų nuskambėjo tautos apsisprendimas būti vėl laisvais.
Šį Lietuvos ryžtą reikėjo skleisti ne tik žodžiu, bet ir gyvu pavyzdžiu. Vieni pirmųjų tai padarė jauna „Žalgirio“ jaunimo futbolo komanda.
Jos pasirodymas Teksaso valstijoje „Dallas Cup“ varžybose yra reikšmingas žingsnis grįžtant į laisvų pasaulio valstybių šeimą.
Jaunieji žalgiriečiai ne tik nešė Lietuvos trispalvę varžybų atidarymo metu, bet ir garbingai ją apgynė.
Viso pasaulio lietuviai didžiuojasi šiuo mūsų jaunimo pasirodymu. Mes sveikiname visus komandos narius, vadovus ir tariame jums ačiū. Jūs įrodėte, kad esame gyvi ir lygiaverčiai dalyviai laisvų tautų bendrijoje“.
Po dvidešimties metų 2009 -aisiais vykusiame Amerikoje žaidusių komandos narių ir atstovų susitikime dalyvavęs Lietuvos Prezidentas V. Adamkus pasakė, kad mūsų sportininkų atvykimas į Ameriką padarė daugiau naudos laisvės siekiui, nei daugelio seimūnų ilgametė veikla Lietuvos seime.
