VFA atstovai – Robertas Šuškevičius, Tomas Staniūnas ir Emilijus Zubas lapkričio viduryje lankėsi Kroatijoje, kur stažavosi legendiniame Splito „Hajduk“ klube. Vizito metu turėjo galimybę iš arti stebėti akademijos ir pagrindinės komandos treniruočių procesus, analizavo skirtingus darbo metodus bei bendravo su treneriais ir klubo vadovais.
Taip pat jie dalyvavo tarptautiniame futbolo industrijos „meetup’e“, skirtame aptarti, kaip pasitelkiant įvairius marketingo įrankius ir strategijas sukurti sporto prekės ženklą. Renginyje VFA vystymo direktorius Robertas Šuškevič pristatė akademijos kelią – nuo įkūrimo pradžios ir augimo etapų iki dabartinių rezultatų bei ateities vizijos. Be to, vyko atvira diskusija su Kroatijos futbolo legenda Ivanu Rakitičiumi, suteikusiu vertingų įžvalgų apie profesionalių futbolo akademijų veiklą ir identiteto formavimą.
Apie įspūdingą patirtį Kroatijoje savo įspūdžiais pasidalino akademijos vystymo direktorius ir pagrindinės komandos vyr. treneris Robertas Šuškevič, sporto direktorius – Emilijus Zubas bei techninis direktorius – Tomas Staniūnas.
– Robertai, koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie Splito „Hajduk“ klubą, jo kultūrą ir atmosferą vos tik atvykus bei kaip jus priėmė klubo vadovai bei personalas?
– „Hajduk“ klube esame ne pirmą kartą. Pirmą kartą buvome „lietuviškajame Hajduke“, kur tuo metu sporto direktoriumi buvo Mindaugas Nikoličius, o komandos vyr. treneriu Valdas Dambrauskas. Beje, apie abu iki šiol girdimi tik patys geriausi atsiliepimai ir puikiai abu specialistus prisimena. Vos atvykus į miestą tampa akivaizdu, kokią reikšmę Splito „Hajduk“ turi tiek miestui, tiek visai šaliai. Sienos atspindi klubo istoriją, žmonės nešioja klubo atributiką, o geriant kavą dažnai galima išgirsti diskusijas apie futbolą. Kalbant apie pasitikimą, tai mus pasitiko pats pirmos komandos vyr. treneris Gonzalo García ir jo svetingumas, paprastumas ir nuoširdumas nuteikė labai optimistiškai visai savaitei. Jau pirmame susitikime buvome pakviesti į pagrindinį klubo ofisą, kur tuo metu vyko trenerių štabo susirinkimas ir gavome galimybę įsitraukti į vykstančius procesus.
– Emilijau, kaip vertinate savo patirtį Splito „Hajduk“ klube ir akademijoje? Kas jums labiausiai patiko arba nustebino jūsų stažuotės metu?
– Patirtis „Hajduk“ klube ir akademijoje buvo labai teigiama. Labiausiai patiko šiltas ir nuoširdus priėmimas – visi jautėmės lyg būtume komandos nariai. Nustebino labiausiai tai, kad mums leido dalyvauti visur ir išsamiai supažindino su visais treniruočių proceso aspektais. Turėjome galimybę stebėti įvairius treniruočių metodus, susipažinti su klubo organizacija ir komandos kasdienybe, kas suteikė daug vertingos patirties bei įžvalgų apie profesionalų futbolą.
– Tomai, kas labiausiai patraukė jūsų dėmesį stebint „Hajduk“ klubo ir akademijos treniruotes bei trenerių darbą aikštėje?
– Turbūt labiausiai įspūdį daro trenerių įsitraukimas į treniruotę, detalių perteikimas, tikslūs akcentai, nėra informacijos pertekliaus, todėl žaidėjams aišku ko iš jų norima, dėl šios priežasties greitai matomas progresas. Treniruočių tempas visose amžiaus grupėse išties aukštas. Nors ir atliekamas darbas visų labai panašus, tačiau treneriai yra labai skirtingi. Vienas treneris visai ramus, kitas treneris gana triukšmingas. Individualybės yra vertinamos ir nebandoma visų suvienodinti.
– Robertai, kokias įžvalgas gavote stebėdami pirmosios komandos treniruotes ir trenerių darbą aikštėje bei kaip vertinate vyr. trenerio Gonzalo García vadovavimą ir treniruočių organizavimo stilių?
– Patiko bendras procesų organizavimas, požiūris, kokybė. Bet tuo pačiu ir pozityvi aplinka, kurioje treneriai gali reikšti idėjas ir dalintis nuomonėmis. Aikštėje jaučiasi aukšti standartai ir noras kiekvienoje treniruotėje žengti tik į priekį, turėti tinkamą fizinį krūvį. Procese dalyvauja apie 14 specialistų ir kiekvienas iš jų turi savo atsakomybes.
– Emilijau, ar akademijoje žaidžia tik vietiniai vaikai, futbolininkai, ar taip pat kviečiami jaunieji žaidėjai iš kitų šalių ar miestų?
– Akademijoje žaidžia ne tik vietiniai vaikai, bet kviečiami jaunieji žaidėjai iš kitų šalių ir miestų. Klubas siekia pritraukti pačius talentingiausius žaidėjus, todėl atranka vyksta nuo pat mažų dienų – nuo U8 amžiaus grupių. Akademija nuolat stebi ir renkasi perspektyviausius vaikus, o konkurencija yra labai didelė. Net jauniausi žaidėjai turi parodyti aukštą motyvaciją, įgūdžius ir norą tobulėti, kad galėtų tapti klubo dalimi.
– Tomai, kaip stebėdami trenerių darbą ir treniruočių procesus supratote, kas yra svarbiausia žaidėjų ugdymui „Hajduk“ akademijoje?
– Visi treneriai darbuojasi panašia kryptimi, todėl sakyčiau, kad visose treniruotėse matomos tendencijos, kad didelis dėmesys yra skiriamas individualios technikos lavinimui, nuo mažiausių grupių iki vyriausių. Toliau keliaujama prie sprendimų priėmimo, žaidybinėse situacijose. Labai daug žaidžiama vienas prieš viena. „Hajduk“ akademija ir turbūt visi klubai Kroatijoje, tiki, kad prieš mokinant sprendimų priėmimo, techninė bazė yra labai svarbi, nes be jos, žaidėjai negalės sėkmingai išspręsti žaidimo keliamų iššūkių.
– Emilijau, kokius panašumus ar skirtumus pastebėjote tarp Kroatijos ir Lietuvos futbolo, ypač jaunimo ugdymo ir futbolo kultūros srityse?
– Tiek Kroatijos, tiek Lietuvos futbolo sistemoje jaunimo ugdymui skiriamas didelis dėmesys, o futbolo kultūra nuolat vystosi. „Hajduk“ akademijoje žaidėjų atranka vyksta labai griežtai – žaidžia tik atrinkti geriausi vaikai. Kai žaidėjas gauna pasiūlymą, jo šeima dažniausiai noriai persikelia į Splito miestą, norėdama būti šalia vaiko bei stebėti jo pasiekimus ir jį palaikyti treniruočių procese. Lyginant su mūsų akademija, didelių skirtumų nėra – mūsų akademija taip pat siekia aukščiausių standartų, aktyviai ugdo jaunus talentus ir suteikia galimybes tobulėti. Manau, kad tiek Kroatijoje, tiek Lietuvoje svarbiausia – nuolatinis darbas, motyvacija ir profesionalus požiūris į jaunųjų žaidėjų ugdymą, todėl mūsų akademija tikrai nenusileidžia užsienio klubams šiuo aspektu.
– Tomai, kokią jaunimo ugdymo sistemą pamatėte „Hajduk“ klube, kuo jų akademijos procesai ir ugdymo filosofija skiriasi nuo Lietuvos praktikų?
– Visų pirma, didžiausias skirtumas yra tai, kad „Hajduk“ akademijoje visi žaidėjai yra atrinkti ir pakviesti treniruotis pas juos. Į jų vietą nuolat taikosi kiti žaidėjai, kas jiems neleidžia atsipalaiduoti ir nustoti dirbti, nes žinai, kad būsi pakeistas tą akimirką, kai nustosi tobulėti.
Kas aiškiai matoma pas juos ir ko trūksta pas mus, tai darbo pagal amžiaus tarpsnius. Visi treneriai žino, ką turi nuveikti per metus ir su savo amžiaus grupe. Progresuojama palaipsniui, nepuolama mokinti per sudėtingų ir jų žaidžiamam formatui nereikalingų dalykų. Labai didelis dėmesys skiriamas technikos mokymui, su labai aiškiomis detalėmis, nenorint palikti spragų. Mano nuomone Lietuvoje to labai trūksta, o mums ypač to reikia. Taip pat akademijoje mažieji lanko gimnastikos treniruotes, o vyresni dirba su fizinio pasirengimo treneriais. Bendrai vertinant, labai džiaugiuosi, kad pas mus akademijoje matau labai daug panašumų, o nuo to laiko, kai įkūrėme „Vilnius Football Academy“, nuėjome didelį kelią kokybės link visomis prasmėmis, tiek trenerių edukacija ir žiniomis, tiek infrastruktūros prasme. Labai tikiuosi, kad vieną dieną ir mes galėsime pritraukti talentingiausius Vilniaus ir visos Lietuvos jaunuosius futbolininkus, kurie patikės mūsų kompetencijomis, įvertins turimas sąlygas ir tada bus padėtas dar vienas žingsnis kokybės link.
– Tomai, ar manote, kad akademijos auklėtiniai galėtų konkuruoti bei patekti į „Hajduk“ akademiją?
– Jei vertintume pagal tarptautinių turnyrų rezultatus, mūsų akademijos jaunuoliai jau ne kartą yra susitikę su „Hajduk“ jaunimo auklėtiniais ir rezultato prasme tikrai nenusileido. Todėl, manau kiekvienoje grupėje galėtume rasti jaunuolį, kuris ten tikrai nepražūtų ir kuo puikiausiai atitiktų jų keliamus standartus.
– Robertai, iš ko gavote pakvietimą dalyvauti diskusijoje kartu su Ivanu Rakitičiumi ir pristatyti Vilnius Football Academy?
– Praėjusiais metais Lietuvoje vyko futbolo trenerių konferencija, kurioje vienas iš pranešėjų buvo Kroatijos futbolo atstovas Andro. Su juo užmezgėme ryšį, galiausiai gavome ir pakvietimą į šį renginį. Manau, kad futbole didžiulę svarbą turi „networkingas“ bei bendravimas, tuomet atsiranda ir daug galimybių.
– Robertai, ar teko bendrauti su Ivanu Rakitičiumi ar kitais žinomais futbolo žmonėmis? Kokiomis įžvalgomis jie pasidalijo?
– Teko diskutuoti su Ivanu panelinėje diskusijoje ir šiek tiek pasikalbėti po renginio. Bendrai, labai nustebino renginyje dalyvavusių specialistų atsiliepimai apie mūsų veiklą, nueitą kelią ir požiūrį į futbolą. Lietuvoje tokio įvertinimo sulaukiame gerokai rečiau, bet, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi.
– Robertai, kokia buvo svarbiausia susitikimo ar diskusijos žinutė, kuri jus labiausiai įkvėpė, ir kaip ši kelionė pakeitė jūsų požiūrį į mūsų akademijos ateities vystymą?
– Mes transliavome tris esminius dalykus: kokybę kiekviename žingsnyje, žmonės daro didžiausią įtaką ir skirtumą, edukacija ir žmonės pradžioje, o paskui futbolininkai. Manau ši žinutė labai patiko auditorijai, o mes šia žinute gyvename kiekvieną dieną.
VFA
