Vienas sėkmingiausių ir žinomiausių šalies verslininkų Petras Narbutas neabejingas, kokioje Lietuvoje ir kokiame pasaulyje gyvens ateities kartos.
P. Narbutas pagrindinį savo fokusą vis dar skiria verslui – lietuvis daugelį metų sėkmingai vadovauja savo paties įsteigtai tarptautinei biuro baldų įmonei „Narbutas International“, o didžioji verslininko aistra laisvalaikiu – vaikų neformalus švietimas ir futbolas.
2019 m. jis kartu su bendraminčiais įkūrė futbolo klubą „Vilnius“, kuris iškart debiutavo I lygoje – antrajame pagal pajėgumą Lietuvos čempionate. Tiesa, apsilankęs Vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo asociacijos (VJNŠA) laidoje P. Narbutas pripažįsta, kad toks sprendimas buvo per ankstytas.
„Kai prieš 3 metus pradėjome vystyti klubą, man tai buvo visiškai nežinoma sritis. Nebuvo paprasta – reikėjo išsiaiškinti, nuo ko viską pradėti, kas yra svarbiausia. Pirmaisiais metais kartu su Baltijos futbolo akademija (BFA) subūrėme vyrų komandą, kuri žaidė I lygoje. Tai man padėjo suprasti, kas tai apskritai yra ir kaip veikia futbolo pasaulis. Vėliau nusprendėme, kad nėra tikslinga toliau žaisti I lygoje. Turime pradėti nuo pamato – vaikų“, – sako P. Narbutas.
Tikslas moterų klubui – užimti prizinę vietą aukščiausioje lygoje
Pašnekovas atkreipia dėmesį į moterų ir merginų futbolą, kuriam Lietuvoje reiktų gerokai daugiau dėmesio. Čia FK „Vilnius“ įdirbis ir potencialas akivaizdus – klubas turi merginų komandas aukščiausioje Lietuvos moterų A lygoje, antrajame pagal pajėgumą divizione ir jaunimo komandas. Aukščiausioje šalies lygoje šį sezoną rungtyniauja 6 komandos, o „Vilnius“ čempionatą pradėjo užtikrinta pergale 6:0 prieš Gargždų „Bangą“.
„Pamačiau, kad futbole labai yra apleistos mergaitės ir moterys. Skirdami palyginus nedaug lėšų, galime pasiekti ženklių rezultatų. Šiuo metu turime moterų komandą A lygoje, kuri rimtai šį sezoną varžysis dėl prizinės vietos. Taip pat turime moterų komandas I lygoje, U15, U17 kartose. Ekipos žaidžia gerai ir visos yra pajėgios kovoti dėl prizinių vietų. Tuo metu berniukai dar tik eina į pradinę mokyklą, o iš viso šiuo metu treniruojasi beveik 300 vaikų“, – kalba P. Narbutas.
Kodėl verslininkas nusprendė investuoti į sportą šaką, kuri Lietuvoje vertinama itin dviprasmiškai?
„Išskyrus sovietinį periodą, kai būti turtingu žmogumi buvo nusikaltimas, visais laikais būdavo turtingų žmonių, kurie mirdami ar kažkur išeidami tuos pinigus kažkam palikdavo. Senovėje dažniausiai turtus palikdavo bažnyčiai, bet pasaulis pasikeitė. Dabar kiekvienas turime savo bažnyčią. Natūralu, kad žmonės, kurie uždirba daug pinigų, juos nori palikti savo bažnyčiai. Esminis klausimas – kokią bažnyčią tu pasirinki. Žinoma, reikia visko – meno, mokslo, reikia ir sporto. Tikiu, kad nebūsiu vienintelis, kuriam futbolas bus jo bažnyčia. Žmonių, norinčių prisidėti prie futbolo vystymo ir klestėjimo Lietuvoje tikrai atsiras. Ne dėl to, kad galėtume kažkada žaisti Čempionų lygos finale, bet todėl, kad gerų komandų turėjimas skatina vaikus žaisti“, – motyvus savo lėšas skirti futbolui atskleidžia pašnekovas.
Tolimoje vizijoje – stadionas
Verslininkas atkreipia dėmesį, kad vystant futbolo klubą egzistuoja vadinamosios „softo“ ir „hardo“ dimensijos. P. Narbutas atskleidžia, kad tolimoje klubo vystymo perspektyvoje – treniruočių bazė ir futbolo stadionas.
„Softas“ – vaikai, treneriai, metodikos, sirgaliai, rėmėjai. „Hardas“ – treniruočių bazė ir, galbūt, stadionas. Vaikų sportui nereikia stadiono. Vaikams reikia gerų ir pasiekiamų aikštelių prie mokyklų, reikia gerų trenerių, kurie skatina žaisti ir neatmuša noro sportuoti. Kai vaikai užauga, tampa sportininkais, atsiranda komandos, kurias stebi žiūrovai, kurių Lietuvoje dabar beveik nėra, tada reikia stadiono. Sakyčiau, kad stadionas yra tolima vizija ir, jeigu „Vilnius“ kažkada pateks į Čempionų lygą, labai tikiuosi, kad jis turės savo stadioną.“
Futbolo mecenatas atviras – UEFA Čempionų lyga yra tarsi tolimas miražas, tačiau norint augti ir progresuoti reikia kelti sunkiausiai įgyvendinamus tikslus. Čia pat P. Narbutas primena, kad reikia stovėti ant žemės ir primena futbolo akademijai reikalingus bazinius dalykus.
„Jeigu neturi savo aikštyno, treniruočių bazės, tu negali vadintis akademija. Mes, FK „Vilnius“, kol kas viską nuomojamės ir sostinėje su tuo yra sudėtinga. Kalbant apie moterų Čempionų lygą, gali atsitikti taip, kad moterų klubas šiemet laimės Lietuvos čempionatą ir pateks į Čempionų lygą. Su vyrų komanda tai yra vizijoje, bet visų pirma, reikia turėti bazę, kur ruošti jaunimą. Žinote, supirkti sportininkus, padaryti komandą ir siekti tapti Lietuvos čempionais ir bandyti išeiti į Čempionų lygą – kelias, kuris niekur neveda ir bent jau mano tikslų visiškai neatitinka. Aš atėjau sukurti tikro, „pilno“ klubo. Kai sakau klubas, turiu omenyje vaikų mokyklą, jaunimo akademiją, įvairių lygių komandas.“
Vargani 15 eurų ir esminiai 3 banginiai
2019-ųjų pabaigoje P. Narbutas kartu su iniciatyvine grupe įsteigė Vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo asociaciją (VJNŠA) ir tapo pirmuoju jos valdybos pirmininku.
Šiandien asociacija viena didžiausias Vilniaus sporto mokyklas ir akademijas, kuriose reguliariai sportuoja 10 000 vaikų.
„Tikslas – padaryti permainas, kurios būtų ilgalaikės ir rezultatą duotų net tada, kai manęs nebebus. Norisi padaryti tokį klubą, kokio Lietuvoje šiuo metu nėra. Tai stiprus, įtaką visuomenei turintis klubas, kuris skatina vaikus žaisti, siekti sportinio meistriškumo aukštumų, rėmėjus ir valdžios atstovus – remti klubą. Kodėl Ukraina sustabdė Rusijos karo mašiną, tą didžiulę armiją? Ukrainoje 3 svarbūs komponentai – prezidentas su vyriausybe, kariuomenė ir visuomenė. Jeigu nors vieno iš šių elementų nebūtų, Ukrainos didieji miestai būtų buvę užimti per pora savaičių. Futbole taip pat reikia tų trijų banginių – visuomenė, futbolo bendruomenė ir valdžios atstovai. Futbolo klubas – mano paramos materializavimas. Norėčiau, kad mes, kaip futbolo bendruomenė, inicijuotume pokyčius visuomenės ir valdžios atstovų požiūryje į vaikų sportą.“
Paklaustas, kur šiuo metu stringame labiausiai, laidos svečias atsakė: „Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, vaikai mums rūpi mažiausiai. Pažiūrėkime, kiek žmonės pinigų skiria kelionėms, būstui, automobiliams, drabužiams, o kiek vaikų neformaliam švietimui, lavinimui, vystymui, treniruotėms? Lygiai taip pat su visų lygių politikais. Vaikai neturi pinigų, jie nebalsuoja, todėl nėra įdomūs. Per mažai skiriame dėmesio jų fiziniam lavinimui. Tik taip galiu paaiškinti šitą varganą mūsų sporto ir konkrečiai futbolo situaciją.“
Pradėjęs kalbėti apie vaikų neformalųjį švietimą, P. Narbutas akcentuoja, kad 15–20 eurų NVŠ mokinio krepšinio, kurį šiuo metu neformaliam švietimui skiria Vilniaus savivaldybė, tikrai neužtenka.
„Nepretenduoju į labai didelį šios srities specialistą, sportas man yra paramos objektas, bet tie 15 eurų yra juokas. Sportas kainuoja brangiai. Ypač didžiuosiuose miestuose. Kainuoja pati žemė, infrastruktūra, jos išlaikymas, treneriai. 15 eurų yra daugiau tokia vargo vakarienė. Mano požiūriu, futbolo klubo „Vilnius“, neformalaus švietimo asociacijos ir visų sporte veikiančių žmonių tikslas turėtų būti atkreipti valdžios atstovų dėmesį, kiek svarbus yra sportas. Vaikai kasdien 6–8 valandas praleidžia prie knygų besimokydami, o pasportuoti 1–3 kartus per savaitę dažnai yra prabanga, – atkreipia dėmesį P. Narbutas. –Taip yra todėl, kad vaiką reikia nuvežti į kitą miesto galą, reikia sumokėti už treniruotes, reikia nupirkti jam batelius, aprangą ir visa kita. Toms šeimoms, kurios negyvena pasiturinčiai, tai yra tikrai didžiulė problema. Manau, kad turėtų būti 3 krepšeliai – dabar egzistuojantis NVŠ, socialiai remtinų šeimų krepšinis ir sportininko krepšelis. Klausimas, kas kuriuos krepšelius turi formuoti, bet aš manau, kad miesto savivaldybė tikrai turėtų prisidėti prie sportininkų krepšelio formavimo.“
P. Narbutas džiaugiasi įkūręs VJNŠA asociaciją ir aktyviai palaiko dabartinę asociacijos direktorę Neringą Juškienę. „Didžiulis dalykas tai, kad tokia asociacija apskritai atsirado. Tai, jog iki šiol neformalaus švietimo įstaigos neturėjo savo vienijančios ir jas atstovaujančios organizacijos, buvo tiesiog nesusipratimas. Dabar organizacija veikia, ją žino, ją pripažįsta, su ja tariamasi. Tai didžiulis pasiekimas ir mes dar tikrai daug pasieksime atkreipiant valdžios atstovų dėmesį ir gerindami vaikų sportavimo sąlygas.“
Pokalbio pabaigoje P. Narbutas įvardino savo mažąją ir didžiąją svajonę:
„Didžioji svajonė, kad galėčiau balsuoti už prezidentą, kuris iškeltų Lietuvai kelis tikrai svarbius prioritetus. Pirmas prioritetas galėtų būti tvarumas. Mes turėtume rimtai susirūpinti civilizacijos ir žmonijos išlikimu. Kitas prioritetas turėtų būti vaikai. Vaikai neturėtų būti gimstamumo didinimo rezultatas. Labai dažnai kalbama, kad mažėja gimstamumas, nebus kam mokėti mokesčių, uždirbti pensijoms. Vaikai gimsta ne tam, kad mokėtų mokesčius ir dirbtų gamyklose. Vaikai yra mūsų gyvenimo esmė ir turėtų būti mūsų aukščiausias prioritetas. Maža svajonė – pasikviesti tave, Andriau (laidos vedėjas, – autoriaus pastaba), į FK „Vilnius“ – „Barcelona“ rungtynes pilname stadione Čempionų lygoje (šypsosi).“
Daugiau P. Narbuto minčių – VJNŠA tinklalaidėje.
