Nusipelnęs treneris vilnietis Algirdas Klimkevičius valstybės dienos proga už ilgametį uolų ir sąžiningą darbą bei futbolo puoselėjimą ir plėtrą buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
„Ta proga sulaukiau ir netikėto savo buvusių auklėtinių, Kūno kultūros instituto studentų, trenerių, kolegų, bendražygių pasveikinimo.
Sveikino Algirdas Vosylius, Juozapas-Rimgaudas Simaška, Benjaminas Zelkevičius, Artūras Poviliūnas, Vytautas Jančiauskas, Stanislovas Danisevičius, Rimvydas Kochanauskas, kiti.
Su jais ir mano šeima kartu papietavome, smagiai praleidome laiką, dalinamės prisiminimais“, – džiaugėsi A.Klimkevičius.
Kitąmet spalio 14 dieną jums sukaks 90 metų, tačiau vis dar esate aktyvus: lankotės futbolo varžybose, įvairiuose renginiuose, rašote knygas. Kas jums padeda būti tokiam gyvybingam?
Žiauru, kad man jau tiek metų. Gyventi ir būti optimistu padeda aplinka, šeima, auklėtiniai, fizinis darbas.
Turiu į ką lygiuotis. Orientuojuosi į ilgaamžius žmones, ypač sporto mokslininkus profesorių Juozą Skernevičių, kuriam jau 92-eji, o jis vis dar mina dviračio pedalus ir plaukioja, rašo knygas, ir 93-ejų Vytautą Kuklį.
Tarp kitko, galiu pasigirti, kad gimiau po laiminga žvaigžde, nes būdamas septynerių, galėjau atsidurti po žeme. Istorija buvo tokia. Karo metais mano šeima Kalvarijoje nuomojo butą rusų karininkui. Tą lemtingą 1941-ųjų birželio 22 dieną apie miestelį ratais ėmė sukti lėktuvai. Rusų karininkas mus ramino, kad nesijaudintume, nes vyksta manevrai. Tačiau, kai pradėjo kristi bombos, tapo aišku, kad čia jau ne jokie manevrai, o prasidėjo karas.
Mūsų šeima ėmė bėgti pasislėpti į griovį. Aš bėgau paskutinysis ir, sprogus bombai, viena skeveldra kliudė mano ausį. Žmonės pradėjo šaukti, kad Klimkevičiukas sužeistas.
Kaip jūs atsidūrėte Kalvarijoje, juk gimėte Kaune?
Taip, gimiau Kaune, bet vėliau šeima persikėlė gyventi į Kalvariją. Mama buvo medicinos sesuo ir, matyt, gavo paskyrimą dirbti į gimtąją Kalvariją. Abu mano tėvai ten ir palaidoti.
Ar jūsų draugystė su sportu prasidėjo būtent Kalvarijos vidurinėje mokykloje?
Taip, vaikystėje žaidžiau futbolą ir ledo ritulį, tai buvo mano pačios mėgstamiausios sporto šakos.
Ten buvo stipri „Orijos“ komanda, kuriai ir aš buvau pakviestas atstovauti. Žiemą žaidžiau ledo ritulį, o vasarą – futbolą.
Buvau įvairiapusiškas: dar žaidžiau ir krepšinį, tinklinį, netgi diską teko mesti srities pirmenybėse. Numečiau nedaug, nes žmonės iš manęs pradėjo juoktis.
1952 metais Kalvarijos futbolininkai gavo pakvietimą dalyvauti Lietuvos jaunių pirmenybėse.
Transporto negavome, o noras dalyvauti buvo didžiulis, tai 18 km ėjome pėsti į Marijampolę. Pusiaukelėje dalis žaidėjų apsisuko ir grįžo atgal.
Debiutas nebuvo sėkmingas. Tada Lietuvos jaunių čempione tapo Alytaus „Dainava“, kuriai atstovavo vėliau gerais futbolininkais išaugę Jonas Muliuolis ir Juozas Račkauskas.
Tais pačiais metais Į Marijampolę vienui vienas ėjau ir žiemą žaisti ledo ritulį.
Komanda išvažiavo, o manęs į varžybas neišleido matematikos mokytojas. Ant pečių užsidėjau slides ir keliavau į Marijampolę.
Kelis kilometrus rogėmis mane pavėžino vienas ūkininkų, tačiau didžiąją dalį kilometrų įveikiau pėsčiomis ir slidėmis.
Baigęs mokyklą, norėjau studijuoti Kauno politechnikos institute, nes Kalvarijos vidurinę mokyklą baigiau gana neblogais pažymiais.
Šią aukštąją mokyklą rinkausi todėl, kad Kūno kultūros institute nebuvo futbolo komandos.
Tačiau iš matematikos gavau trejetą ir neįstojau. Tada dokumentus nunešiau į Kūno kultūros institutą ir tapau studentu.
Ne kartą teigėte, kad negalite būti be darbo, rašote ir knygas. Gal ir kompiuteriu išmokote dirbti?
Turėjau progą išmokti. Apie 1992-uosius kartu su tuomečiu Kūno kultūros ir sporto departamento darbuotoju Jonu Žilinsku lankėme kompiuterių kursus.
Tačiau mokslus greitai užleidau, nesistengiau, pasinėriau į kitus darbus. Taip ir likau beraštis, dėl to dabar gailiuosi.
Sulaukęs solidžių metų esate sveikas?
Per gyvenimą rituosi gana sunkiai. 1955 metais baigus Kūno kultūros instituto pirmą kursą, buvau išsekintas ir grįžau į Kalvariją.
Mama, būdama medikė, man leisdavo vaistų, jų pavadinimus atsimenu ir šiandien, ir ji mane pastatė ant kojų.
Vėliau, kai rentgenu man buvo peršviesti plaučiai, gydytojas manęs paklausė, ar aš tik nebuvau fronte.
Supratau, kad mane palietė baisi tuberkuliozės liga. Dabar irgi sveikas kaip ridikas nesijaučiu.
Nelaiko kojos, esu ligų iškamuotas. Man padaryta vienos kojos klubo operacija, skauda kitos kojos kelį. Reikėtų daryti operaciją, bet gydytojai tokių metų žmogui to nepataria daryti.
Visą gyvenimą susiejote su futbolu: buvote Lietuvos moksleivių, Lietuvos jaunimo ir studentų rinktinių, Kauno „Bangos“, Klaipėdos „Granito“ ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandų vyr. treneris. Su kuria komanda jautėte didžiausią malonumą dirbti?
Sakoma, kad pirma meilė nerūdija. Kauno sporto mokykloje labai patiko treniruoti vaikus.
1958 metais man, jaunam treneriui, pavyko paruošti gerą komandą ir laimėjome Lietuvos moksleivių spartakiadą.
Toje komandoje žaidė ir trejais metais jaunesnis Benjaminas Zelkevičius, būsimasis garsusis rankininkas Albertas Macežinskas.
Antrasis etapas – KKI studentai, juos treniruoti irgi jaučiau didelį malonumą ir pasitenkinimą.
Turėjau gerą partnerį, buvusį savo auklėtinį Romą Leščinską, su kuriuo abu dirbome dėstytojais Kūno kultūros institute. Sudarėme dvi instituto komandas.
Trečiasis etapas – darbas su meistrų komandomis, tai buvo mano, trenerio, kilstelėjimas.
Vargana buvo Kauno „Banga“, kuria niekas nesirūpino. Kai ši komanda iširo, buvau pakviestas treniruoti Klaipėdos „Granitą“.
Geriausi bangiečių žaidėjai papildė Vilniaus „Žalgirį“, o su manimi į uostamiestį išvyko keli ne tokie pajėgūs žaidėjai.
Klaipėdoje, galima sakyti, maudėmės piene. 1964-aisiais „Granitas“ tapo sąjunginių respublikų B klasės nugalėtojais. Tačiau su komanda irgi buvo nemažai vargo. Granitiečius mėgo žiūrovai, o patys futbolininkai – degtinę.
Taip atsitiko, kad vėl atsidūriau Kaune. KKI rektorius Stanislovas Stonkus vėl pakvietė treniruoti instituto „Atleto“ komandą.
Tapus Lietuvos čempionais, buvau pakviestas treniruoti Vilniaus „Žalgirį“. Nebūčiau palikęs studentų komandos, jeigu KKI būtų išpildęs mano keliamus reikalavimus.
Su šeima gyvenome 28 kvadratų butelyje, buities sąlygos nebuvo pagerintos ir išvažiavau į Vilnių.
Negaliu sakyti, kad su žalgiriečiais nebuvo vargo. Kai kurie žaidėjai irgi buvo pamėgę stipresnius gėrimus.
Kurį iš savo auklėtinių vadintumėte geriausiu?
Kaip žmogų – Vytautą Jančiauską, kuris žaidė KKI ir „Žalgirio“ komandose, tapo treneriu.
Jis mano atžvilgiu buvo labai rūpestingas, lankydavo mane, atsidūrus ligoninėse, visada pasveikindavo įvairių švenčių progomis.
Kaip žaidėją, norėčiau išskirti Vaidotą Žitkų, atstovavusį SSRS jaunių ir jaunimo rinktinėms, Maskvos „Spartakui“.
Buvo ir daugiau pajėgių mano auklėtinių.
Kuriuos Lietuvos futbolo trenerius labiausiai vertinate, kurie jums darė ir dabar daro didžiausią įspūdį?
Yra daug gerų ir vyrų, ir vaikų trenerių. Vaikus puikiai treniravo Jonas Stažys, Bronius Kičas, jau šviesaus atminimo Vytautas Blinstrubas, gerai dirba Rimantas Kochanauskas.
Vyrų komandas puikiai treniravo Benjaminas Zelkevičius, Algimantas Liubinskas, kuris tobulino ir mano sūnų Audrių, bet šis patrė stuburo traumą ir baigė karjerą. Geras treneris ir Česlovas Urbonavičius.
Ar jūsų gyvenime buvo daugiau džiaugsmo, ar nusivylimo?
Buvo ir to, ir to. Tamsą keičia šviesa arba naktį – rytas.
Kokia svariausia jūsų gyvenimo pergalė, suteikusi daug džiaugsmo?
Ypač daug džiaugsmo suteikė antrojo sūnaus Giedriaus gimimas.
Tai jis 2010 metais rudenį žemaitukų veislės žirgais surengė istorinį žygį iki Juodosios jūros.
Su dideliu futbolo entuziastu, dabar jau šviesaus atminimo Romualdu Grušu visą jo komandą išlydėjome iš Senųjų Trakų.
Kaip ir Vytautas Didysis Juodojoje jūroje girdė žirgus, tą padarė ir sūnus. Dabar 57 metų Giedrius – Pakruojo dvaro valdytojas, organizuoja daug įvairiausių renginių, švenčių.
Jaunesnis sūnus Audrius dirba inžinieriumi Kaune. Gyvename dviese su žmona, turime 10 anūkų, kurie išsibarstę po visą pasaulį, jau yra ir porą provaikaičių.
Žmona sako, kad jūs retai būnate namie, tai kokia paprastai būna jūsų diena?
Keliuosi apie 5-6 valandą. Mankštos nedarau. Apie pietus išvažiuoju į sodybą Šalčininkų rajone. Ją su žmona padovanojome savo vyriausiajam anūkui dailininkui, bet jis užsiėmęs kitais darbais, tai sodybą kiek apleido. Todėl dabar ten, pasiremdamas lazdomis, ir tvarkausi: šienauju, genėju medžius.
Į namus grįžtu apie 20 valandą ir pavargęs krentu miegoti. Labai norėčiau gyventi, kaip profesorius Juozas Skernevičius, kuris mėgsta dviratį ir vandenį.
Anksčiau su Romualdu Grušu maudymosi sezoną irgi kaime atidarydavome birželio pradžioje. Tačiau po jo mirties 2015 metais daugiau maudymosi sezono neatidarau.
Kai sūnus jojo link Juodosios jūros, aš Šalčininkų rajone Vilkiškių kaime „Žalgirio“ mūšio garbei pasodinau 700 ąžuoliukų.
Šimtmečio ąžuolyną nuo 2019 metų užveisiau ir Pakruojo dvaro sodyboje.
Iš Vilniaus mašinos bagažinėje rudenį veždavausi po 5-10 įvairaus dydžio miškuose išsikastų ąžuoliukų ir ten sodindavau.
Esate parašęs ne vieną knygą futbolo tematika, o kada ėmėtės plunksnos?
Jau mokyklos suole apie jos sportinį gyvenimą rašiau į vietinį Kalvarijos laikraštį „Komunizmo tiesa“.
Vena mano svajonių buvo pasitaupyti pinigų ir nusipirkti radijo imtuvą bei pasiklausyti „Amerikos balso“.
Susitaupęs nusipirkau to meto madingą nešiojamą radijo aparatą „VEF“ ir naktimis klausydavau lietuviškų žinių iš Amerikos.
Studijuodamas Kūno kultūros institute, rašydavau į „Kauno tiesą“. Rašyti knygas iššaukė poreikis dirbant KKI dėstytoju ir treneriu.
Visus dėstytojus rašyti itin skatino instituto rektorius Stanislovas Stonkus, kadangi iki tol nebuvo sportinės literatūros lietuvių kalba.
Rektoriaus raginimu, dėstytojai (Gintautas Stasiulevičius, Adolfas Mickus, Mykolas Vygintas Bogušas, aš, kiti) susibūrėme į darbštų kolektyvą ir bendromis pastangomis išleidome keletą knygelių.
Pirmąją savo knygą „Lietuvos olimpinis krikštas: 1924 m. Paryžius” parašiau 2004-aisiais.
Parašiau ir knygas „ Nepriklausomos Lietuvos futbolo istorija 1918-1940“, „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911 – 1990“, „Lietuvos futbolas 50 metų nelaisvėje“.
Jau parengta ir leidykloje sumaketuota penktoji mano knyga „Lietuvos futbolo akimirkos“, tačiau išvysti dienos šviesą jai trukdo pinigų trūkumas.
Rašote tik apie sovietinių laikų Lietuvos futbolą, o kodėl nenorite pareikšti savo įžvalgų apie šiandienos šalies futbolą?
Laikausi diplomatijos, kad geriau nekišti nosies ten, kai nežinai situacijos. Savo nuomonę apie Lietuvos futbolą galiu pareikšti savo bendraminčių ratelyje, bet ją reikšti viešai nenoriu.
Vienam savo kolegai pasakiau, kad reikėtų surinkti medžiagą apie Lietuvos futbolo federacijos buvusius vadovus ir aprašyti jų nuveiktus darbus.
Tada daug kas paaiškėtų, kodėl pasauliniame reitinge užimame tokias žemas vietas.
Man užsiimti tokiu rimtu darbu ir surinkti medžiagą bei ją apdoroti jau reikia sveikatos, kurios trūksta.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
