Mantas Aliukonis, substack.com/@sportsnews2
Vos 16 taškų per 13 A lygos turų bei iškritimas iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės – tokia karčią piliulę turi nuryti ištikimieji Vilniaus „Žalgirio“ fanai.
Patirti netikėti pralaimėjimai išvykoje „Šiaulių“, Gargždų „Bangos“ futbolininkams buvo tarsi įspėjimas, o po pralaimėjimo taurėje prieš „Kauno Žalgirio“ ekipą neatlaikė ir ištikimieji „Pietų IV“ ultros – paliko tribūnas nesulaukę komandos.
Tai retas reiškinys šios aktyviosios fanų grupės gyvavime, o padėka komandai ir ištikimiesiems sirgaliams po rungtynių – tarsi tvarios bendrystės tarp klubo ir jį palaikančiųjų ženklas.
Po to sekusios A lygos čempionato 13-ojo turo rungtynės ir tik lygiosios 1:1 su prieš tai taurės turnyre 6:0 sutriuškinta Alytaus „Dainava“ dar kartą parodė problemas žaliai-baltų stovykloje.
„Dainava“ yra vienintelė komanda iš Baltijos kelyje dalyvavusių šalių, kuri dar neiškovojo pergalės savo nacionaliniame čempionate.
Nuo 1995–1996 m. A lygos sezono, kai už pergalę pradėta skirti 3 taškai, Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai tik 3 kartus po pirmųjų trylikos turų A lygoje buvo blogesnėje situacijoje.
Du skaudūs smūgiai
Gegužės 17 d. vykusias 12–ojo turo A lygos rungtynes Kaune 3:0 laimėjo „Kauno Žalgiris“. Tad laikinosios sostinės Dariaus ir Girėno stadione susirinkęs gausus būrys žiūrovų buvo liudininkais didžiausios savo komandos pergalės A lygos tarpusavio rungtynių istorijoje.
Šiame mače namų komanda iki pertraukos susikrovė dviejų įvarčių persvarą ir pirmavo 2:0. Antrojo kėlinio pradžioje rezultatą triuškinamu pavertė po keitimo pirmojo įvarčio autorių Romualdą Jansoną (6 puolėjo įvarčiai bei 3 rezultatyvūs perdavimai šių metų A lygos čempionate) pakeitęs serbų puolėjas Dejanas Georgijevičius. Rezultatas galėjo būti ir 6:0, jei ne išvaistytos šeimininkų progos.
Dar po trijų dienų dabartiniai Vladimiro Čeburino vadovaujami Lietuvos čempionai turėjo galimybė atsirevanšuoti už sutriuškinimą, tačiau to jiems padaryti nepavyko.
Po pratęsimo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės turnyro aštuntfinalyje ir vėl laimėjo Eivino Černiausko treniruojami „Kauno Žalgirio“ futbolininkai. Šįkart – 4:2.
Vilniuje pokeriu (keturiais pelnytais įvarčiais) pasižymėjo po keitimo antrajame kėlinyje pasirodęs tas pats D. Georgijevičius. Tai jau 7 serbo įvartis šiame sezone.
Svečiai, nors ir buvo atsilikę, tačiau sugebėjo antrajame kėlinyje išlyginti rezultatą į 2:2, o pratęsime ir išplėšti pergalę.
Beje, serbai, prie Nemuno įsikūrusiame mieste, adaptavosi neblogai ir sudaro didžiąją dalį žaliai- baltų stovyklos pagrindo. Be jau minėto D. Georgijevičiaus klube taip pat žaidžia 190 cm ūgio vidurio gynėjas Dejanas Kerkezas bei atraminis saugas Damjanas Pavlovičius.
Kalbant apie A lygos ir taurės rungtynių MVP, manau, kad daugiausiai laurų nusipelnė Grato Sirgėdo ir D. Pavlovičiaus duetas.
Tikėkimės, kad G. Sirgėdui pavyks šį sezoną išvengti rimtesnių sužeidimų ir vėl įsitvirtinti Lietuvos rinktinėje, kurią pastaruoju metu itin retina traumos. Jis jau yra įtrauktas į birželį vyksiančių 2026 m. pasaulio čempionato atrankos varžybų nacionalinės komandos sąrašą.
Neabejoju, kad dvejose rungtynėse su kauniečiais sostinės ekipai labai būtų padėjęs buvęs jos žaidėjas Fabienas Ourega, kuris nuo šio sezono atstovauja Kauno miesto komandai, o anksčiau du sezonus yra vilkėjęs „Astana“ (Kazachstanas) marškinėlius.
Kalbama, kad pagrindinė F. Ouregos nenoro prieš šį sezoną grįžti į Vilniaus klubą priežastis – 2023 m. per pasirengimo stovyklą Turkijoje galimai kilęs konfliktas tarp „Žalgirio“ direktorės ir žaidėjo bei jo atstovų.
Prieš tai didžiausią pergalę tarpusavio rungtynėse „Kauno Žalgirio“ futbolo klubas buvo pasiekęs prieš porą metų LFF taurės ketvirtfinalyje, kai šeimininkai šventė pergalę identišku rezultatu 3:0.
Trenerių akistatos
E. Černiauskas ir V. Čeburinas tarpusavyje yra žaidę 3 kartus – 1 rungtynės baigėsi lygiosiomis, 2 pergales iškovojo buvęs kazacho mokinys. Anglų ir lietuvių kalbos per 10 metų Lietuvoje taip ir neišmokęs vyresnysis kolega triumfavo vienintelį sykį.
E. Černiauskas tik nuo šios žiemos prisijungė prie „Kauno Žalgirio“ kolektyvo bei sudarė vienerių metų sutartį su klubu. Prieš tai 40-metis specialistas yra dirbęs asistentu Marijampolės „Sūduvos“ komandoje bei Vilniaus „Žalgirio“ trenerių štabe, kur talkino šešiskart Lietuvos čempionui V.Čeburinui.
Deja vu
Kol kas tiesiog atrodo, kad viena komanda nėra tinkamai pasiruošusi šiam sezonui bei vis dar ieško savojo identiteto, o kita po truputį pradeda tikėti savo jėgomis bei įgauti pagreitį kovojant dėl A lygos aukso.
Kaip bebūtų keista, bet pasižiūrėjus į Vilniaus „Žalgirį“ šiemet išlenda deja vu jausmas bei prisiminimai apie pagiringą FK „Panevėžio“ 2024 metų sezoną bei jų letargo miegą ant laurų po netikėtai iškovoto Lietuvos čempionų titulo.
Statistikos mėgėjai Lietuvoje iki COVID-19 pandemijos mėgdavo pabrėžti, kad iškovoti titulą yra sunkiau, nei jį apginti. Tačiau jau kelerius metus visa ta statistika su iškovotais čempionų titulais ir sėkminga titulų gynyba virsta šnipštu, o čempionatas tampa labiau konkurencingas, nes daugiau lygesnių savo finansais klubų dalyvauja lenktynėse dėl pirmosios vietos.
Finansinėse lenktynėse daug metų pirmaujantis lygoje Vilniaus „Žalgiris“ su 4 mln. eurų biudžetu išsiskiria iš kitų, tačiau kasmet vis artyn jam į atlapus kimba konkurentai iš laikinosios sostinės, kurie šį sezoną disponuoja 3,1 mln. eurų.
Dėl ko buksuoja čempionai?
Kokios Vilniaus „Žalgirio“ smukimo priežastys? Jos gali būti įvairios. Nuo netikusios klubo komplektacijos, nesugebėjimo išlaikyti praėjusio sezono komandos lyderių bei rasti jiems tinkamų pakaitalų iki klubo direktorės Vilmos Venslovaitienės nesugebėjimo pripažinti klaidų ir kaltinimo visų iš eilės, tik ne savęs.
Išvykus pagrindiniam praėjusio sezono komandos atakuojančiam saugui Pauliui Golubickui į Lenkijos „Ekstraklasą“, o rezultatyviausiam praėjusio sezono puolėjui Liviu Antaliui (praėjusiame sezone pelnė 20 įvarčių) nusprendus užbaigti savo karjerą gimtosios Rumunijos 3 lygoje, Lietuvos čempionai susidūrė su rimtomis kadrų problemomis, dėl kurių reikėjo rimtai pasukti galvą praėjusiame žiemos perėjimų lange.
Šią žiema buvo atsisakyta vieno talentingiausio savo kartos puolėjo bei Lietuvos rinktinės ateities R.Jansono paslaugų, kuris perėjo pas tiesioginius konkurentus – „Kauno Žalgirį“.
Į jo vietą vyriausiasis komandos treneris norėjo perkelti prieš keletą metų dar gynybos centre žaidusį bei išskirtinėmis greičio savybėmis pasižymintį Patriką Matyžonoką, o nepavykus įsitvirtinti Kataro antrajame divizione, prie komandos prisijungė ir buvusi „TransINVEST“ aikštingoji žvaigždė brazilas Henrique Devensas.
Buvęs „Žalgiriečio“ akademijos auklėtinis R. Jansonas yra geresnė P. Matyžonoko versija, nes pasižymi geru žaidimo skaitymu, reakcija, atsitvėrimu, nuojauta. Žodžiu, R.Jansono puolėjo instinktai labiau išvystyti.
P. Matyžonokas ir Gustas Jarusevičius, nors neturi daug patirties, žaidžia ne blogiau už legionierius.
Nuo 2019 m. Vilniaus klubui atstovaujantis iš Alytaus kilęs G. Jarusevičius sostinėje su pertrauka žaidžia jau 6 sezoną. Tai vienas ilgiausiai „Žalgirio“ komandoje rungtyniaujančių žaidėjų, jam nusileidžia tik 5 sezoną pradėjęs Ovidijus Verbickas.
Tiesa, po kelių sėkmingų sezonų G.Jarusevičius kartu su Matu Vareika buvo atsidūręs žalgiriečių dublerių gretose. O pernai prisijungė prie Vilniaus rajono „TransINVEST“ ir vasarą Europos Konferencijų taurės rungtynių Čekijoje metu patyrė čiurnos traumą.
Šią žiemą G. Jarusevičius abipusiu sutarimu nutraukė kontraktą su Vilniaus rajono klubu bei vėl grįžo į „Žalgirį“.
Pagrindinė Gusto ir Mato ištrėmimo į B komandą priežastis buvo žaidėjų atsisakymas pratęsti bendradarbiavimą su „Žalgiriu“ nauja sutartimi. Vėliau sekė teisinis ginčas (už 2023 m. sezoną), kurį laimėjo žaidėjų pusė, tad V.Venslovaitienės ambicijos buvo užgautos. Tik po pripažintų savo klaidų prieš šį sezoną Gustui buvo atvertos durys atgal į komandą..
Traumų virtinė
Žinoma, reikėtų priminti, kad šią žiemą pasirengimo sezonui metu Lietuvos čempionai turėjo daug nuostolių.
Sunkią traumą sezono pradžios draugiškose rungtynėse su Rygos RFS patyrė pagrindinis sostinės klubo puolėjas serbas Nikola Petkovičius. Plyšę kelio kryžminiai raiščiai palaidojo didžiąją dalį sezono, nes reabilitacijai ir atsigavimui po panašių traumų reikia bent 9 mėnesių, o kur dar fizinės formos susigrąžinimas. Serbo grįžimas planuojamas rugsėjo gale.
Taip pat pasirengimo etape „Žalgirio“ stovykloje iš rikotės ilgam iškrito komandos naujokas vidurio gynėjas iš Balkanų regiono Petaras Bosančičius.
Dvigubą Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos pilietybę turintis 28 metų buvęs Splito „Hajduk“ sistemos auklėtinis treniruotės metu Vilniuje patyrė kelio kryžminių raiščių ir Achilo sausgyslės traumą.
Gynėjas buvo praėjęs medicininę apžiūrą ir pasirašęs kontraktą su „Žalgiriu“ šiam sezonui, tačiau klubas oficialiai naujoko nepristatė, nors jis jau buvo oficialiai užregistruotas žaidėjų sistemoje. Kontraktas nutrauktas abipusiu susitarimu. Žaidėjui buvo sumokėta kompensacija.
Apie šią istoriją „Žalgirio“ klube visi nori kuo greičiau užmiršti..
Nepaisant patirtų dviejų traumų bei pavėluotos komplektacijos klausimo, klube iki šiol nėra sporto direktoriaus, konkretaus žmogaus atsakingo už žaidėjų paiešką. Pagrindinis darbas krenta ant V.Venslovaitienės ir jos ištikimojo vėliavnešio V.Čeburino pečių.
Tiesa, šiuo metu po čiurnos traumos į rikiuotę po truputį grįžta Giedrius Matulevičius.
Rungtynėse Vilniuje prieš „Dainavą“ jis kartu su Kajumi Bička pasirodė antrajame kėlinyje, o jų abiejų atlikta kombinacija leido išlyginti rezultatą.
G.Matulevičius puikiai skaito žaidimą, jis vienas iš svarbiausių ekipos lietuvių, o be jo „Žalgirio“ atakos neturi jokios gyvybės. Jis bene vienintelis, kuris gali susikurti progą sau ir komandos draugams.
Kovingasis centro gynėjas Younnas Zahary pradės treniruotis tik po gero mėnesio, nes yra patyręs kojos raumens traumą.
Universalusis į ataką orientuotas Adamas Fofana veikiausiai iškrito iki sezono pabaigos dėl kryžminių raiščių traumos, o tarpsezoniu su trenksmu iš trečiosios Švedijos lygos atvykęs naujokas Mohammedas Youla nesiekia net A lygos lygio – dažniausiai Pirmojoje lygoje, net retai registruojamas.
Tik darbas ar kai kas daugiau?
Futbolo užkulisiuose jau senokai kalbama, kad klubo savininkę ir kazachą sieja ne tik darbiniai santykiai, o pats klubas tapo šeimyniniu projektu. Tad kai prieš šį sezoną dėl V. Čeburino sveikatos problemų rimtai buvo svarstoma rokiruotė „Žalgirio“ vyr. trenerio pozicijoje, tačiau nuspręsta sužaisti dar vieną sezoną, o jam pasibaigus deleguoti dešimtmetį Lietuvoje praleidusį, tačiau interviu vietos kalba nesugebanti duoti užsienietį į klubo sporto direktorius.
Šį sezoną V.Čeburinas panašu, kad yra perėjęs į taip vadinamą skandinavišką futbolo modulį bei reikalauja, kad komanda žaistų taip vadinamą „box to box“ variantą, kai žaidėjai nėra pririšti prie savo aikštėje užimamų pozicijų, žaidžia hibridinį futbolą, o pagrindinis tokios schemos principas orientuotas į pakylančius ir nusileidžiančius žaidėjus. Svarbų vaidmenį šioje schemoje užima ir saugai, ir krašto gynėjai. Komandai atakuojant įvairių pozicijų žaidėjai turi atbėgti į tam tikras zonas priimant kamuolį bei grįžti atgal į savo pozicijas taip sudarant taip vadinamąjį bloką – griaunant varžovų atakos užsimezgimo linijas
Vertinant bendrai, galėtume apibendrinti, kad šiųmetinis Vilniaus „Žalgiris“ dažnai renkasi 5 gynėjus iš kurių centre yra 3, o krašte, link saugų linijos, kyla dar 2.
Ar tokiu skandinavišku moduliu su šiais turimais žaidėjais Vilniaus „Žalgiris“ gali žaisti sėkmingą futbolą? Klausimas nevienareikšmiškas, tačiau prie turimų daugkartinių šalies čempionų naujokų opcijų sunkiai įgyvendinimas, nes atsivežti užsienio žaidėjai nėra atitinkamo lygio bei sugebėjimų.
Vidurio gynėjas Vytis Pavilonis pasirengimo sezonui etape ir pirmaisiais mėnesiais žaidė kur kas geriau, nei pastarąjį mėnesį. Tačiau verta pažymėti, kad poroje kartu su kitu centro gynėju Y. Zahary jis jausdavosi saugiau, nes 26 metų Komorų salų atstovas jį visada pasaugodavo. Pasaugodavo iki tos nelemtos savo traumos..
Pastarosiose rungtynėse jau buvo registruojamas pagrindinis komandos vartininkas rumunas Arpadas Tordai, kuris veikiausiai patyrė nežymią traumą treniruočių metu.
Silpnybės – varžovų stiprybės
Ypač akį rėžia dešimtojo numerio pozicijoje žaidžiančių komandos naujokų nesugebėjimas kompensuoti P. Golubicko išvykimo bei Bruno Tavareso silpnybės gynyboje. Sezone pradžioje šis portugalas akivaizdžiai turėjo antsvorio, o savo krašte kildamas aukštai ir pasijungdamas į komandos atakas nespėdavo laiku grįžti į gynybą – taip atidengdamas varžovams savo silpnąsias zonas. Jam trūksta tikslumo atliekant perdavimus atakoje ir dar klausimas ar jis yra efektyvus keliant kampinius? Nes po jo standartų nėra pelnomi jokie įvarčiai ir nėra sukuriama pavojingų progų.
Be P.Golubicko likęs bei šį sezoną traumų kankinamas G.Matulevičius neturi stipraus į ataką orientuoto aikštės porininko, kurio galėtų pasikliauti, o kitas ekipos senbuvis O. Verbickas nebegali duoti tiek naudos kiek praeityje, nes gauna per didelį krūvį. Dažnu atveju komandos kapitonas, be savo tiesioginių pareigų, dar turi ir gesinti gaisrus ir atlikti papildomas funkcijas aikštelėje.
Taip pat į vyr. trenerio rotacijas retokai patenka jaunasis Martynas Šetkus, kuris praėjusiame sezone buvo išsikovojęs didesnę rolę komandoje, jei lygintume su šiais metais. 20 metų lietuvis dažniausiai būdavo išnaudojamas dešiniajame krašte arba atramoje. Šiuo metu daugiausiai laiko šioje pozicijoje praleidžia legionieriai: E. Ofori, Dino Šalčinovičius.
G.Matulevičius 12 turo rungtynėse jau buvo registruotas, tačiau dar nepasirodė aikštelėje. Galbūt komandos daktaras nusprendė jį dar pataupyti, nes neseniai saugas buvo susidūręs su čiurnos problemomis, todėl šiai dienai žaisti visas rungtynes jis dar nėra pasirengęs, o per anksti leisti į aikštę – grėstų praradimas dar ilgesniam laikui.
Vienam geriausių komandos žaidėjų baltarusiui Jurijuj Kendyšui didelių priekaištų nėra –stengiasi kiek gali. Jis nors ir statomas daugiau žaisti gynyboje, tačiau jis geriausiai savo amplua išpildo aikštės viduryje. Galbūt vietoj E. Ofori jis ir galėtų užpildyti tą aikštės vidurio spragą, tačiau su baltarusio pozicija, kai maskuojamos aiškios sudėties gylio bėdos, bandoma išplaukti jau trečiąjį Vilniaus „Žalgirio“ sezoną – o laikrodis tiksi ir nemeluoja – baltarusiui birželio 10 d. sukaks 35 metai.
Jaunieji K.Bička ir Motiejus Burba vis dar nėra aktyviai naudojami trenerio planuose, nors ir nieko nenusileidžia atvykėliams iš užsienio, o neretai ir juos lenkia. Vienintelis legionierių koziris prieš lietuvius – patirtis.
Savo ruožtu M. Burba šiuo metu nėra V. Čeburino planuose bei dėl neaiškių priežasčių yra neregistruojamas paraiškoje, nepaisant to, kad šiame sezone pelnė savo pirmąjį įvartį už pagrindinę „Žalgirio“ komandą, o už B komandą žiba ir muša įvarčius.
Netekus P. Golubicko ir pastoviai nežaidžiant G.Matulevičiui tenka bandyti laimę renkantis jaunuosius lietuvius. Dėl šių priežasčių nėra randama pastovi sudėtis, kuri būtų laiminti ir galėtų suformuoti komandos stuburą.
Puolime – legionierių desantas
Komandos puolimo grandyje dominuoja legionieriai. Kaprizingasis H. Devensas bei JAV neįsitvirtinęs Machopas Cholis.
Su naujoku Kassimu Hadji sezono pradžioje atrodė, kad iš tiesų su juo pataikyta, nes tik atvažiavęs jis pelnė dublį Supertaurės dvikovoje su Gargždų „Banga“, tačiau vėliau atsiskleidė šio žaidėjo minusai: silpnas fizinis pasiruošimas jį priverčia būti tik vieno kėlinio žaidėju.
Šiuo metu komandai labai trūksta tokio tipažo žaidėjo, kaip visai neseniai Lietuvos čempionate žaidusio Michaelio Thuiqe įsigijimas. Šis buvęs Kauno r. „Hegelmann“ universalus puolėjas galėtų sujungti saugų liniją su puolimu, o kartu ir pridėti teigiamo impulso Vilniaus „Žalgirio“ rūbinėje bei suvienyti jėgas aikštėje su vieninteliu komandos brazilu H. Devensu. M. Thuiqe pusės metų kontraktas Azerbaidžane baigėsi, o puolėjas laukia naujų pasiūlymų.
Kalbant konkrečiai apie H. Devensą, jis negali susikurti sau progų, todėl jam reikia padėti kamuolį „ant lėkštutės“ – kitu atveju jis bus neefektyvus, o įpusėjus antrąjį kėlinį dažnu atveju išvis bus keičiamas nuo suolo kylančiais atakuojančio plano žaidėjais.
Gelbės transferų langas?
Birželio mėn. 20 d. atsidarys transferų vasaros langas, kuris tęsis iki liepos 20 d. todėl tai vienintelė išsigelbėjimo išeitis Lietuvos čempionams. Kokie tolimesni žingsniai turėtų būti atlikti norint išgelbėti susiklosčiusią padėtį?
Visų pirma Vilniaus „Žalgiriui“ siūlyčiau pasikviesti gero lygio sporto direktorių bei naująjį vyr. trenerį. Šioje situacijoje puikiai tiktų buvęs Kauno „Stumbro“ vyr. treneris Mariano Barreto. Savo laiku M. Barreto su jauna ir konkurencinga „Stumbro“ komanda du kartus pasiekė šalies taurės finalą – vieną kartą jį ir laimėjo (2017 m.) prieš tą patį Vilniaus „Žalgirį“.
Taip pat portugalas iškovojo gana aukštas vietas vietinėse pirmenybėse lyginant su turtingesniais klubais. Prie M. Barreto „Stumbras” buvo į jaunų žaidėjų ugdymą nukreiptą organizaciją, kurioje puikiai derėjo talentingi lietuviai ir užsieniečiai.
UEFA PRO licenciją turintis treneris anksčiau duotame interviu yra minėjęs, kad laikas Lietuvoje jam neprailgo ir norėtų sugrįžti atgal. Portugalų specialistas taip pat pabrėžė, kad įdomius ir ambicingus projektus jis nusiteikęs vystyti jei tam bus tinkamos sąlygos – suteikta veiksmų laisvė, o save šiuo karjeros etapu įsivaizduoja sporto direktoriaus ar vyr. trenerio rogėse bei pirmenybę teikia Europai, nors ir turi solidžių finansiniu atžvilgiu pasiūlymų iš Vidurinių Rytų, Azijos klubų.
Taip pat pokalbio gale buvęs „Stumbro“ ir įvairių aukščiausios Portugalijos futbolo lygos klubų treneris prasitarė, kad šiuo metu iš Portugalijos futbolo federacijos techninio direktoriaus ir viceprezidento pareigų yra pasitraukęs gerai lietuviams žinomas Jose Couceiro, kuris su Lietuvos futbolo rinktine buvo pasiekęs neregėtas to meto FIFA pozicijų aukštumas (2008 m. spalį lietuviai rikiavosi 37 reitingo vietoje).
Treneriai ir sporto direktorių patirties turintys portugalai Lietuvos rinkai yra gerai žinomi – ar tai bus motyvas „Žalgirio“ vadovei nusileisti ant žemės ir jiems paskambinti? Laikas parodys.
Bet kokiu atveju šiai dienai Lietuvos čempionams reikia mažiausiai 4-5 solidžių papildymų norint dar išgelbėti šį griūvantį sezoną.
