Mantas Aliukonis, sportas24.lt
Dvejos pastarosios pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynės uždavė daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų.
Nors Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edgaras Stankevičius prieš šios atrankos pradžią išreiškė viltį grupėje užimti antrąją vietą, o prieš praėjusios savaitės rungtynes pareiškė, kad mačuose su suomiais ir lenkais pavyks iškovoti 4 taškus, nieko panašaus neįvyko.
Rungtynės išvykoje prieš Suomiją (1:2) ir namuose prieš Lenkiją (0:2) neleido Lietuvos rinktinei papildyti savo sąskaitos ir G grupėje lietuviai lenkia tik Maltą.
Kas kaltas dėl šių pralaimėjimų? Ar netinkamos stratego Edgaro Jankausko taktikos schemos? Gal gero meistriškumo žaidėjų trūkumas? O gal bendra šalies futbolo strategija?
Apie daugiau nei dešimtmetį nuolat smunkančias Lietuvos rinktinės pozicijas (šiuo metu FIFA reitinge – 145 vieta) bei ko reikia, kad Lietuvos futbolo lygis kiltų iš letargo miego, kalbėjomės su buvusiu ilgamečiu šalies rinktinės vyriausiuoju treneriu Algimantu Liubinsku.
Treneri, ar pastarosiose dvejose Lietuvos rinktinės rungtynėse įžvelgėte kažką teigiamo, ar galėjome sužaisti geriau?
Tokių frazių, kaip galėjome sužaisti geriau, aš nesuprantu. Mes tikrai galėjome ir turėjome sužaisti geriau su Suomija ir Lenkija.
Ta dabartinė krizė, kurioje yra mūsų futbolas ir rezultatų nebuvimas, mano manymu, užsitęsė per ilgai. Tęsiasi ta pati rinktinės liga. Mes praleidžiame įvarčius, kurių negalima praleisti. Tai yra nesusikalbėjimai gynybos linijoje ir jie yra vieni iš pagrindinių pralaimėjimų priežasčių.
Kitas svarbus dalykas, kodėl nelaimėjome rungtynių, yra tas, kad visas mūsų žaidimas yra nuspėjamas: mes kovojame, bėgame, bet to nepakanka. Mes neturime aiškaus žaidimo plano.
Žiūrint į tuos pačius lenkus – matėsi aiškus jų planas ir ką jie nori žaisti. Jų įvarčiai į mūsų vartus krito po mūsų žaidėjų klaidų. Norint kažką pasiekti, reikia turėti aiškų planą rungtynėms. Visas Lietuvos rinktinės žaidimas lengvai prognozuojamas tiek puolime, tiek gynyboje.
Dar viena didelė problema – trenerių štabe nėra nei vieno tinkamos kompetencijos žmogaus, kuris galėtų patarti Edgarui Jankauskui, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nėra nei vieno, kuris padėtų suprasti, kaip komandai reikia gintis.
Edgaras, kaip buvęs puolėjas, propaguoja daugiau atakuojantį žaidimą, tačiau kiekvienam treneriui reikalingi tinkami pagalbininkai. Mes kalbame su juo jau seniai apie tai, bet jis yra užsispyręs ir laikosi savo suformuotos trenerių brigados.
Šiuo metu mes esame tokiame lygmenyje – ties 150 FIFA reitingo pozicijos riba, kad kristi žemiau jau nėra kur.
Tikrai nesame tokio lygio rinktinė ir šie skaičiai, nors ir yra skaudūs, bet neatspindi mūsų potencialo. Aš jau seniai kartoju, kad jei kiekvienose rungtynėse tu praleidi po du ar daugiau įvarčių – tu niekada nelaimėsi.
Prie Edgaro Jankausko mes nematėme prasmingų rungtynių. Visos buvo nuspėjamos: tiek rezultatų, tiek taškų prasme.
Visi rezultatai prasideda tik nuo geros, subalansuotos gynybos ir kiekvienose rungtynėse laimi ta komanda, kuri geriau apsigina.
Kiekvienos komandos trenerių štabas turi būti suformuotas pagal atitinkamas kompetencijas ir tas pozicijas turi užimti specialistai, kurie savo srityje yra kažką pasiekę.
Šiuo metu mes einame netinkamu keliu. Mes ugdome jaunus žmones, duodame jiems praktikuotis, bet šios pozicijos yra per svarbios, kad jas nurašytume praktikai ar kaupiamai patirčiai. Į šias pozicijas lygiuojasi jauni specialistai, augantys žaidėjai nuolat mato neigiamus rezultatus – visi šie faktoriai neprideda jokio pasitikėjimo.
Ar abejotinos kokybės legionierių skaičiaus sumažinimas Lietuvos klubiniame lygmenyje yra tas kelias, kuriuo turi eiti LFF keičiant varžybų reglamentą ir lygų įstatus? Gal tai padėtų sustiprinti ir rinktinę?
Tikrai taip. Dar kitas svarbus dalykas yra tas, kad mes į Lietuvos pirmenybes įsileidome per daug trečiarūšių žaidėjų iš kitų šalių. Federacijos reikalavimas, kad A lygoje vienu metu aikštėje turi žaisti trys lietuviai, yra strateginė klaida. Ją reikia nedelsiant naikinti. Tai atsispindi ir mūsų klubų pasirodymuose šią vasarą klubiniame lygmenyje Europoje. Rezultatai visur buvo blogi. Mes turime didinti lietuvių skaičių aikštėje ir tai daryti drastiškai. Pasižiūrėkime į Lenkijos pavyzdį ar tą patį krepšinio flagmaną Kauno „Žalgirį“, kuriame yra daugiau lietuvių, nei užsieniečių. Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje augantys vaikai turi gauti šansą tobulėti, kitaip nieko nebus.
Tačiau praktiškai tai nėra taip lengva padaryti ir tie vaikai neturi galimybių tobulėti, nes mes įsileidome į pagrindines savo lygas: A lyga, Pirmą, net Antrąją lygą labai daug trečiarūšių legionierių.
Savo laiku „FC Vilnius“ kartu su Algimantu Breikštu irgi vežė daug brazilų, bet tie brazilai buvo aukščiausio lygio. Keli iš jų žaidė, net Brazilijos rinktinėje, tai reiškia, kad mes galime atvežti daug dirbant ir gerų žaidėjų bei integruoti kartu su jais savo jaunimą, bet tam reikia dirbti, važinėti, domėtis, megzti kontaktus įvairiose šalyse ir t. t. Ar tai yra daroma šiuo metu? Abejoju.
Kiek, jūsų nuomone, reikia didinti lietuvių skaičių A lygos komandų pagrinde jau kitą sezoną?
Kadangi mes laipsniškai nusmukome šiuo atžvilgiu, todėl atitinkamai turime ištaisyti šias klaidas, kurios buvo padarytos praeityje. Sakykim gal po metų būtų penki, vėliau, dar po kitų metų, šeši lietuviai turėtų būti kiekvienos A lygos komandos starto sudėtyje. Palikime jiems galimybę augti integruojantis į vyrų futbolą. Tegul savo meistriškumu įrodo, kad jie yra verti išgyventi toje konkurencinėje kovoje už būvį. Kalbant apie Pirmąją lygą – ten viską perstatyčiau kardinaliai, palikčiau daugiausiai du užsieniečius komandose, o Antrojoje lygoje, mano nuomone, turėtų žaisti tik lietuviai, be jokių užsieniečių.
Jeigu kalbame apie aukščiausiąją Lietuvos lygą, užsieniečiai turi atitikti tam tikrus reikalavimus, žaisti tam tikrame lygyje. Mes negalime atvežti bet ką jeigu norime kelti savo futbolo lygį. Mes šiuo metu vežame tuos svetimšalius, kurie pigesni ar tai mokesčių lengvatos yra klubams palankesnės. Tai idealiu atveju turi sustoti ir reikia pradėti klubams tiek A lygos asociacijai pradėti dirbti kitaip.
Grįžtant prie praėjusių dviejų rungtynių su suomiais ir lenkais. Ar taktinės schemos buvo teisingos, ar jos nesuveikė?
Atvirai pasakysiu: buvome susitikę su Jankausku ir aš dėsčiau jam savo nuomonę, bet tai yra tik mano nuomonė ir kiek jis iš to mūsų pokalbio panaudojo realiai pritaikant tai žaidime, man sunku pasakyti.
Aš galiu paminėti tik tai, kad mes neapsiginame. Pagrindinės klaidos tos, kad mes nedengiame žmonių individualiai. Vietoj to, kad mes prie varžovų priliptume ir neleistume jiems jaustis pernelyg laisvai, mes jiems leidžiame daryti, ką nori jie: pelnyti įvarčius, kurti situacijas. Vietoj to mes bėgame į vartus.
Pagrindinė problema – rinktinės gynėjai tiesiog nemoka užsiimti pozicijų, nemoka net pasirinkti tinkamos stovėsenos gynyboje – tai turėtų jiems būti įdiegta jau nuo vaikystės, bet to nėra ir tos rengimo spragos matosi plika akimi.
Nuo jaunių futbolo jiems nebuvo įskiepyta, kad negalima gynyboje stovėti veidu į savo vartus, čia ne krepšinis, kur mes žiūrime į lanką, čia yra vartai ir gynybinė zona, kurią mes turime saugoti ir ją apginti išsirenkant savo žaidėjus gynyboje. O kaip tu juos išsirinksi, jei esi atsukęs jiems savo nugaras? Buvo daug įvairių momentų, kurie man labai nepatiko ir jų iš principo negali būti rinktinės lygmenyje.
Tęsiant kalbą apie Lietuvos rinktinę, pakalbėkime apie krepšinį. Ar Lietuvos futbolo rinktinė turi ko pasimokyti iš krepšinio nacionalinės komandos, kuri šių metų Europos čempionate nutildė skeptikus ir, vertinant visas aplinkybes, pasirodė gana pagirtinai – užėmė penktąją vietą?
Futbolo rinktinė tikrai galėtų lygiuotis į krepšinio rinktinės trenerių štabą, kuriame yra visai kito lygio ir profesionalumo pagalbininkai, kurie gali patarti vyr. treneriui. Kai Rimas Kurtinaitis pasiėmė Tomą Pačėsą sau į asistentus, visi jį puolė už tokį sprendimą, visi žurnalistai buvo nusiteikę priešiškai jo atžvilgiu, visi juos kritikavo. Bet T. Pačėsas – žmogus, kuris gerai supranta ir išmano krepšinį, todėl atitinkamai ir E. Jankauskui reikėtų turėti stiprų žmogų šalia, kuris galėtų jam pateikti autoritetingą nuomonę iš šalies, o ne jam pritarti ir sutikti su visais jo sprendimais.
Pirmas praleistas įvartis prieš lenkus tiesiogiai iš kampinio – retas reiškinys futbole. Ar prisimenate savo ilgametėje karjeroje tokius momentus?
Savo karjeroje esu matęs daug visokių įvarčių. Reikėtų atidžiau išnagrinėti būtent šią situaciją.
Lenkas, pakėlęs kampinį, suklaidino visus musiškius ir įsuko įvartį į tolimąjį vartų kampą. Bet kodėl gynėjai nesužaidė galva ar vartininkas rankomis?
Dabartiniuose jaunų trenerių mokymuose diegiama, kad žaidėjai turi žaisti linija. Ką reiškia žodis linija?
Nėra tokio išsireiškimo, kaip linija. Linija turi būti laužoma. Tu negali ant popieriaus nubrėžęs liniją ją nubrėžti ir aikštėje, o gynėjai negali linijos būdu visi tvarkingai bėgti į vartus žiūrėdami į juos. Taip anksčiau nebūdavo mūsų laikais ir tai yra naujadaras, kuris prasilenkia su futbolo logika.
Prisiminkime 2006 metus ir jūsų vadovaujamos Lietuvos futbolo rinktinės pergalę prieš pasaulio čempionatui besiruošiančius lenkus. Kokie jūsų atmintyje prisiminimai iš tų rungtynių? Pati rinktinė tų metų gale laikėsi apie 70 FIFA reitingo vietą. Ar tuometinės A lygos lygis buvo stipresnis nei dabar?
Mano laikų rinktinėje rezultatai būdavo daug geresni nei yra dabar. Daug žaidėjų tuo metu buvo iš A lygos. Tais laikais lygiosiomis sužaidėme su vokiečiais, danais. A lyga tada dar nebuvo užkimšta trečiarūšiais legionieriais. Pati LFF su savo vykdoma politika tai padarė savo rankomis. O dabar, kaip mums atsigauti ir išlipti iš tos duobės? Juk ir kitos rinktinės stengiasi, todėl mums reikės dar daug metų grįšti į tas aukštumas, kuriose mūsų futbolas buvo.
Tarkim,e prie pasikeitusios Vilniaus „Žalgirio“ vadovybės atsirado šiek tiek naujų lietuvių starte, kurie sugeba mušti įvarčius. O kur jie buvo anksčiau? Deja, jie nebuvo išnaudojami pilnu pajėgumu ir jų vietą užimdavo kiti. Reiškia mūsų jaunimas nėra toks blogas, kaip kiti galvoja, tik reikia jiems sudaryti sąlygas pilnai atsiskleisti. Viskas priklauso nuo požiūrio. Reikia tikėti jaunimu, nes jie mūsų ateitis.
Farerų salos praėjusią savaitę nugalėjo praeityje galingą Čekijos rinktinę ir pretenduoja patekti į pasaulio čempionatą. Ar mes galime perimti gerąjį Farerų pavyzdį?
Puikus pavyzdys, sutinku. Tuo metu pas juos, kaip ir pas mus buvo auginama ta pati karta. Jie visada pralaimėdavo dideliais skirtumais praeityje, bet jie sistemingai augino vaikus, integravo juos sėkmingai į vyrų futbolą. Tai padarė kompetentingi treneriai. Visa futbolo piramidė yra visuma dalykų ir, norint kažką pasiekti, reikia strategijos, vizijos ką ir kaip daryti. Deja, daugeliu atvejų, to Lietuvoje pasigendu.
Iki 2012 metų Lietuvos futbolo rinktinė FIFA reitinge tilpdavo šimtuke, tačiau po 2016 atrankos į pasaulio futbolo čempionatą su nuėjusia senąja karta mes galutinai užleidome savo pozicijas galutinai ir velkamės reitingo uodegoje. Kokios priežastys lėmė tą kritimą?
Pirmiausia, aš nemanau, kad mes esame tokie silpni, kad taip bejėgiškai žaistume su Lenkija ar kitomis komandomis. Ką aš dabar matau po rungtynių? Kad mūsų trenerių štabas ir žaidėjai po pralaimėtų rungtynių eina, lenkia galvas prieš žiūrovus bei tribūnas, bet kiek gali būti tos laisvės? Turi pagaliau būti ir atsakomybė ir kažkas ją turi prisiimti.
Daug kas taip pat priklauso nuo skaidrumo ir valstybės politikos. Mes neturime konkrečios sporto politikos Lietuvoje. Galiu paminėti Gruzijos atvejį, kai veidu į futbolą atsisukę šalies vadovai davė teigiamą impulsą proveržiui šalyje. Šalyje buvo pristatyta daug stadionų, buvo tinkamas pačios valstybės dėmesys. Pakilęs futbolo bumas davė impulsą vietinių žaidėjų perėjimams į stipresnius čempionatus. Tai davė pradžią ir geresniam rinktinės žaidimui.
Mūsų valdžios požiūris į futbolą yra nulinis ir mes nuolat maitinami pažadais, o jaunųjų futbolininkų ugdymo būreliai bei kelionės tapo didžiule našta tėvams, kurie ne visada pajėgus apmokėti tas išlaidas.
Visas akademijų modelis yra pastatytas ant pinigų, turbūt, ne paslaptis, kad norint treniruotis Vilniuje, tėvams reikia sumokėti mažiausiai 120 eurų per mėnesį už vieną vaiką. Viskas pastatyta ant pinigų ir masiškumo, o kokybės nėra.
Akademijų noras turėti daugiau vaikų yra gerai, bet tokiam mieste, kaip Vilnius, paprasčiausiai nėra sąlygų visiems sutilpti. Reikia turėti daugiau aikščių.
Pavyzdžiui, Vilniuje, Sportimos manieže jau daugelį metų treniruojasi futbolo akademija „Ateitis“. Bet jie per tiek daug metų nesugebėjo paruošti nei vieno futbolininko Lietuvos vyrų rinktinei. Reiškia kažko trūksta jų veikloje..
Galbūt, tiesiog, viskas daug paprasčiau ir pasirinktas verslo modelis leidžia užsidirbti iš tėvų pinigų?
Tai jau arčiau teisybės. Jei mes norime turėti didesnes grupes, tarkim, iki 20 vaikų, tačiau iš jų tik po teisybei yra tik 5-6 gabesni vaikai, o kiti vidutinybės. Tai ką mes ugdome tokiu atveju ir kokio lygio konkurencija tie talentingesni vaikai gauna?
Neseniai nuskambėjo atvejis privertė mane labai sunerimti. Jei mes turime jaunių lygmenyje, kurios baigiasi rezultatu 0:44. Tai labai daug ką pasako ir parodo mūsų futbolo sistemos rengimo spragas. Tai yra tragedija. Tokių dalykų negali būti.
Paskutinis klausimas. Kas yra svarbiau – renkami taškai ar demonstruojamas malonus akiai, atakuojantis žaidimas?
Geras žaidimas yra tada, kai iškovojami taškai. Tai yra geras žaidimas. O kai kalbama apie gražų žaidimą neiškovotus taškus, jeigu atvirai mano nuomone tai prasilenkia su realybe. Gražus yra meninis piešinys, paveikslas, o futbolas ne meninė gimnastika. Jame neskiriami balai už gražų pasirodymą. Geras žaidimas yra paremtas pasiektais gerais rezultatais. Jeigu tu neiškovoji taškų, nepasieki pergalių, lygiųjų – reiškia kažkas neveikia. Ir tai neveikia pas mus jau daugelį metų.
