Didelis sporto entuziastas, Akmenės rajono savivaldybei nuo 2008 metų vadovaujantis meras Vitalijus Mitrofanovas – ne tik dažnas svečias įvairiose varžybose, bet ir pats dalyvauja futbolo senjorų turnyruose.
Per šiemetines „Žalgirio taurės“ veteranų futbolo 7×7 varžybas Palangoje meras atstovavo rajono komandai ir per paskutines rungtynes patyrė kelio traumą. Tačiau susitikimo pabaigoje jis vis dėlto vėl išbėgo į aikštę.
„Metai jau ne tie, eina 51-ieji. Turiu labai daug pareigų, darbų, neišeina nuolat pajudėti. Dar ir tėvo ūkį, maždaug 400 ha, perėmiau, tenka ir ten padirbėti. Futbolas – tvirtas sportas, trauma pagydoma“, – šypsosi V. Mitrofanovas.
Ar seniai sportuojate? , – paklausėme mero.
Nuo vaikystės. Gimiau Akmenės rajone Ramučių kaime. Dar kolūkio laikais ten patys pasidarėme aikštę ir stadioną, susikalėme medinius vartus ir žaisdavome.
Viską patys ir prižiūrėjome, pjovėme žolę. Toje aikštėje vykdavo kolūkio šventės.
Sporto mokykloje lankiau futbolą ir šachmatus, kuriais žaisti sekėsi pakankamai neblogai.
Tačiau vyresnėse klasėse daugiau dėmesio reikėjo skirti mokslams, turėjau kažko atsisakyti.
Šachmatų treneris labai norėjo, kad žaisčiau toliau. O žmona Ingrida pridūrė, jog ji žinanti viena: niekada gyvenime man niekas nenukonkuruos futbolo.
Su žmona pradėjome draugauti nuo 14 metų, tai pajuokaudamas pasakiau, kad, nepyk, bet futbolą pradėjau žaisti nuo devynerių, o abu susitikome, būdami keturiolikos.
Ar šeimoje esate vienintelis sportininkas?
Ne, 27-erių dukra Marta Anglijoje Kembridžo universitete studijuoja mediciną ir lanko irklavimo pratybas. Ir pats nustebau, kad ji pradėjo irkluoti, dalyvauja legendinėse Oksfordo ir Kembridžo universitetų aštuonviečių lenktynėse, kurios rengiamos jau 158 kartą.
Dešimtmetis sūnus Jokūbas lankė futbolą, bet po to pasirinko kiokušin karatė.
Turime vieną geriausių Lietuvoje šios sporto šakos trenerį Vladimirą Silvaško ir sūnui yra didelė laimė lankyti jo vadovaujamas pratybas „Energijos“ sporto klube.
Akmenė nuo seno garsėjo gražiomis futbolo tradicijomis, ar jos dabar tęsiamos?
Rajone turime futbolo metraštininką, iš kurio sužinojau ir nustebau, kad nėra buvę metų, kad Naujosios Akmenės vyrų komanda nuo 1951-ųjų nežaistų kokioje nors lygoje.
Akmenės „Cementininkas“ 1961-aisiais netgi laimėjo Lietuvos futbolo taurę, dabar tai būtų vienas aukščiausių apdovanojimų.
Dabar mūsų komanda žaidžia Lietuvos trečiosios lygos pirmenybėse ir yra tarp lyderių, turime tikslą patekti į antrąją.
Mūsų futbolo klubas „Saulės kraštas“ žaidžia salės futbolo A lygoje ir šiemet užėmė penktą vietą, o taurės varžybose pateko į pusfinalį.
Lietuvos mažojo futbolo asociacijos A lygoje irgi turime savo komandą.
Kažkada turėjome labai stiprų ir moterų komandą, kuri dukart A lygoje laimėjo sidabro ir dukart bronzos medalius.
Anksčiau Lietuvos U19 merginų rinktinei atstovavo pusę mūsų žaidėjų, man netgi teko būti Lietuvos merginų rinktinės vadovu, važinėjant į atrankos varžybas.
Tiesa, tada dar neužsiėmiau politika. Ko gero, jeigu ne mero pareigos, politika, tai antroji mano profesija, galbūt, būtų buvusi trenerio.
Gal jaunystėje svajojote studijuoti Kūno kultūros institute?
Kažkada norėjau stoti į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Tačiau, kaip mėgstu sakyti, nieko gyvenime be priežasčių nevyksta.
Du kartus turėjau važiuoti į Panevėžį ir abu kartus buvau traumuotas, taip mano svajonė ir neišsipildė.
Jeigu būčiau patekęs į internatinę sporto mokyklą, gal būčiau įnikęs ne į mokslus, o į futbolą.
Ar būtent rajono futbolo tradicijos jus paskatino rinktis šią sporto šaką?
Galbūt. Mano pirmasis treneris J. Šerpytis 1976-aisiais atstovavo Klaipėdos „Atlanto“ meistrų komandai ir mus treniravo porą metų.
Po to treneriu tapo Eugenijus Jogminas, būdamas 16 metų jau atstovavau rajono suaugusiems ir mus treniravo Edmundas Liaudanskas.
1996 metais su savo kartos žaidėjais laimėjome rajono pirmenybes ir mums pasiūlė dalyvauti Lietuvos čempionate.
Tais pačiais metais Įkūrėme FK „Akmenė“, kuris gyvuoja iki šių dienų ir esu jo prezidentas.
Dirbame visuomeninį darbą, jokios asmeninės naudos negauname, užimame jaunimą, futbolas rajone labai populiarus, pasirgti už komandą susirenka daug žiūrovų.
Tačiau prezidento pareigų noriu atsisakyti, nes Lietuvoje yra keistas požiūris: jeigu esi politikas, klubo prezidentas, tai bet koks finansavimas siejamas su viešųjų ir privačiųjų interesų saitais.
Suprasčiau, jeigu gaučiau atlyginimą, bet kuk dirbu visuomeniniais pagrindais, atimu daug laiko nuo šeimos.
Sistema labai keista, kodėl politikai negali būti klubų, federacijų prezidentais.
Kai pagalvoji, kad iš savivaldybės biudžeto klubui, dalyvaujančiam trejuose čempionatuose, per sporto programas skiriama vos 20 tūkst. eurų, tai yra juokinga suma.
Negali gauti ir paramos. Bet juk ji skiriama ne man, o žaidėjams, kuriems reikia nupirkti sportinę aprangą, išvykti į varžybas, duoti dienpinigių.
Ten, kur yra pažeidimai, juos reikia tirti, įrodyti. Šiandien, deja, negalime sukurti konkurencingo sporto, kuris išgyventų iš kažkokių pajamų, bilietų, reklamos, kuri nėra palanki sportui.
Tai nori nenori savivaldybės turi remti sportą ir tai yra natūralu. Savotiškas sportas yra ir pati politika.
Tai – ir pergalių siekimas, strategijų įgyvendinimas, varžytuvės tarp politinių partijų. Sportas man nemažai padėjo politikoje.
Ar per savo futbolo karjerą esate įmušęs daug įvarčių?
Niekada nežaidžiau puolėjo pozicijoje, todėl įvarčiais nesu pasižymėjęs. Jaunystėje daugiausiai žaidžiau saugu.
Futbolą reikia žaisti ne tik kojomis, bet ir galva. Ko gero, didžiausia Lietuvos futbolo spraga – intelektualių žaidėjų stoka.
Kai žaidžiate Akmenės senjorų komandoje, ar komanda nejaučia įtampos, nes šalia jų aikštėje – rajono meras?
Nemanau. Savo darbe irgi vadovaujuosi principu, kad visi lygūs. Mane vadina paprastu žmogumi.
Palangoje dar išgirdau frazę, kad nereikia vaidinti, jog esi iš paprastų, o reikia būti su paprastais.
Kai laimėjau praėjusius mero rinkimus, dukra sveikindama pasakė, kad, tėti, tuos savo žmones taip myli, jog pagaliau ir jie tave pamilo.
Futbolo aikštėje autoritetų neturi būti, visi žaidėjai yra vienodi. Su vyresnio amžiaus žaidėjais stengiuosi treniruotis porą kartų per savaitę, bet dažniausiai pavyksta vos vieną.
Sportiškas meras, o ar sportiškas jūsų vadovaujamas rajonas?
Manau, kad taip. Puoselėjame ne tik futbolo, bet ir krepšinio, bokso, lengvosios atletikos, karatė, stalo teniso gražias tradicijos.
Nemaža mūsų problema – neturime labai geros infrastruktūros. Prieš pandemiją įsirengėme dirbtinės dangos pilnų matmenų futbolo stadioną, kuris ypač pagyvino mūsų sportinį gyvenimą.
Apšviestame stadione galima žaisti ir vakarais. Turime pačią ilgiausią Lietuvoje BMX dviračių trasą (428 m) su įvairiais aukščio kalneliais.
Pasak žinomo Lietuvos šios sporto šakos trenerio šiauliečio Alberto Rimšos, šią trasą patobulinus ir įrengus automatinį paleidimą, ji šalyje būtų geriausia.
Bazė puiki, o neturime trenerių. Ta pati problema ir su teniso specialistais. Rajone turime 6 teniso kortus, kuriuose galima žaisti nemokamai.
Atvažiuoja pasižaisti netgi teniso mėgėjai iš Rygos, kur jie pas save už valandą moka po 30-40 eurų.
Bazių turime, bet įspūdingais pasiekimais kol kas negalime pasigirti ir tenka pasikliauti pasakymu, kad kadrai sprendžia viską.
Sporto infrastruktūra reikalinga ir esu giliai įsitikinęs, kad, kai kalbama apie darbo vietų sukūrimą, tai viešasis sektorius jų neturi kurti, nes yra biudžetininkas.
Viešasis sektorius turi sudaryti sąlygas kurtis verslui, bet iš kitos pusės turi būti sudarytos visos sąlygos, kur dirba tėvai, kad vaikai turėtų tinkamas sąlygas sportuoti, dalyvauti neformalaus ugdymo popamokinėje veikloje.
Tai – savivaldybės pagrindinis uždavinys.
Kuriuos rajono sportinius renginius įvardytume prestižiniais?
Vasaros rajoninę futbolo lygą, vis gausesnis tampa mūsų bėgimas „Smuikelio ritmu“, įspūdingi „Trenk Turo“ kas antrus metus organizuojami „Karjerų žygiai“, kur į Akmenę, turinčią 10 tūks. gyventojų, suvažiuoja iki 5 tūkst. dalyvių.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
