
Utenos dviratininkų ugdytojas Vilius Jankauskas, balandžio 4 dieną sutinkantis savo 75 metų jubiliejų, džiaugiasi, kad jo auklėtinis Martynas Maniušis, kuris treniravosi Belgijoje, pasekė trenerio pavyzdžiu – dabar Utenos daugiafunkciame sporto centre treniruoja jaunuosius uteniškius.
Su juo jubiliatas sieja dideles viltis ir vadina vienu perspektyviausių Lietuvos dviračių sporto trenerių.
Prieš trejus metus, 2021-aisiais dėl stuburo skausmų V. Jankauskas buvo priverstas palikti dviračių sporto trenerio darbą, bet šiandieną yra apsuptas savo buvusių auklėtinių, kurie jį aplanko Labeikių kaime, Leliūnų seniūnijoje, kur jubiliatas turi savo sodybą.
Susitikęs gatvėje ilgametis Utenos dviratininkų ugdytojas paklausia auklėtinių, ar jie nesigaili, jog lankė dviračių pratybas. Visada sulaukia teigiamų atsakymų: visi džiaugiasi, jog jų jaunystė prabėgo minant dviračio pedalus, nors ne visiems ir pavyko pasiekti svarių pergalių. Tačiau jie tapo gerais, dorais, sąžiningais žmonėmis.
Malonu viską prisiminti
Utenos dviračių sportą sunku įsivaizduoti be V. Jankausko. Jis išugdė daug kartų gero meistriškumo dviratininkų.
„Malonu viską prisiminti. Į dviračių pasaulį atėjau iš kaimo, todėl esu laimingas, jog sutikau ir bendravau su tiek puikių, daug gyvenime pasiekusių žmonių.
Jų dėka išprusau, pajutau, kas yra gyvenimas ir kaip reikia jį branginti. Vis dėlto apgailestauju, kad su žmonėmis neišmokau gerai bendrauti ir tai – mano trūkumas.
Iki šiol Utenoje esu vadinamas dviračių tėvu. Šiai sporto šakai atidaviau visą save, nes kitaip nieko nebūtų buvę.
Kai kas man priekaištavo, jog nebuvau baigęs aukštojo mokslo. Tačiau kiti treneriai, nors ir turėdami aukštųjų mokyklų diplomus, tokių aukštų rezultatų nepasiekė.
Tėvai man įskiepijo meilę darbui, nuo pat vaikystės daug dirbau, tas darbštumas išliko ir trenerio darbe.
Buvau sąžiningas, teisingas, stropus, mėgau drausmę ir tvarką. Visa tai man padėjo įgyvendinti siekiamus tikslus.
Matydamas, jog toliau nepavešiu, reikia kitaip dirbti, turėti geresnę techniką, todėl savo geriausius auklėtinius nepagailėdavau atiduoti į didesnius dviračių centrus, kad jie išplauktų į plačiuosius vandenis“, – mintimis dalijasi jubiliatas.
Panevėžio internatinėje sporto mokykloje toliau tobulėjo Darius Tamošiūnas, Egidijus Brauka, Algis Kajutis, o po to jie pateko į Narsučio Dumbausko rankas. Dviratininkų centruose savo karjeras tęsė Remigijus Lupeikis, Aidis Kruopis, Egidijus Juodvalkis, Egidijus Juršys, kiti“, – prisimena jubiliatas.




Į mokyklą – pėsčiomis arba dviračiu
V. Jankauskas irgi mynė dviračio pedalus. Tačiau ant dviračio sėdo vėlai. Iš Mockėnų kaimo, kur gyveno, į mokyklą tekdavo eiti po 3 kilometrus pėsčiomis, o šiltuoju metu Vilius kartais nuvažiuodavo ir dviračiu. Porą metų jis dar lankė muzikos mokyklą.
V. Jankauskas, tuometėje Utenos 1-oje vidurinėje mokykloje baigęs devynias klases, toliau mokėsi Jonavos profesinėje technikos mokykloje.
Ten kartu baigė ir vidurinę mokyklą, įgijo šaltkalvio specialybę. Po to buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos. 1970-aisiais uteniškis sugrįžo namo ir pradėjo domėtis dviračių sportu.
Pagal tuometinę tvarką per mėnesį jis turėjo būtinai įsidarbinti, nes priešingu atveju būtų nutrūkęs stažas.
Vilius pradėjo dirbti Trikotažo fabrike, kuriame dviratininko Dmitrijaus Kolosovo iniciatyva buvo pradėta burti dviračių komanda.
Tačiau šiam dviračių entuziastui krūvis netrukus pasirodė per didelis, kadangi reikėjo viskuo rūpintis, ir jis atsisakė pradėtų darbų.
Jaunam treneriui padėjo kolegos
Tuometis įmonės direktorius Albertas Rubavičius treneriu paskyrė Vilių. „Toks iš manęs ir buvo treneris, kažkam juk reikėjo rūpintis“, – šypteli V.Jankauskas. Jam pirmiausiai pavyko prikalbinti po tarnybos sugrįžusį Paulių Čečį, kad šis atvažiuotų į Uteną ir pastiprintų komandą.
Su juo kartu Vilius irgi aktyviai mynė dviračio pedalus, įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvą. „Neturėdamas dviratininko pagrindų, daugiau nieko ir nebuvo galima pasiekti“, – dabar sako jubiliatas.
Kai komanda iširo, 1973 m. V. Jankauskas pradėjo dirbti dviračių sporto treneriu „Nemuno” draugijos Utenos filiale.
Jaunam treneriui nemažai padėjo praeityje garsus dviratininkas Bronius Krulikauskas, kuris tuo metu jau nebedirbo treneriu ir V.Jankauskui atidavė savo seną motociklą.
Su tuo motociklu, kuriuo buvo galima išvystyti 50 km per valandą greitį, uteniškių dviračių ugdytojas leisdavosi į Šiaulius atsivežti dviračių dalių.
Vilius daug mokėsi iš to meto žinomų Lietuvos dviračių trenerių, ypač jam daug patardavo kaunietis Vytautas Balčiūnas.
Jubiliatas prisiminė, kaip šis treneris jam, atvažiavusiam motociklu, padėjo išvengti nemalonaus atvejo: „Dar buvau nepatyręs, o turėjome dalyvauti, berods, tuometėse Pabaltijo daugiadienėse lenktynėse. Man nuvykus į Vilnių pateikti paraišką, žiūriu, jog ją palikau namie. Vytautas Balčiūnas jau buvo jas pridavęs paraišką ir ruošėsi grįžti į Kauną. Nei jo prašiau, nei ką, o jis man ir sako: sėsk į mano mašiną – nuvešiu į Uteną. Su juo kartu atsivežiau paraišką. Mano džiaugsmas buvo didžiulis, buvau labai dėkingas šiam geros širdies treneriui“.
Jubiliatas prisiminė ir tai, kad neturėjo didesnių problemų su plentais, kurie ankstesniais metais nebuvo ypatingai apkrauti ir buvo galima daug kur važinėti.
Pradžia nebuvo lengva
„Tačiau mano trenerio karjeros pradžia man nebuvo rožėmis klota. Pirmaisiais metais nepavyko susirasti gabių dviratininkų. Pradėjau daryti išvadas, kad kažką ne taip darau. Suradau Remigijų Lupeikį, Arūną Čepelę, Algį Kajutį, Egidijų Brauką, kurie greitai pateisino mano viltis“, – pasakoja V.Jankauskas.
Šiandieną jubiliatui jau gali daug ką prisiminti, nes išugdytos kelios pajėgių dviratininkų kartos, kurių kiekviena turėjo savo lyderius.
Jam vadovaujant savo karjerą dviračių sporte Utenoje pradėjo Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, pasaulio vicečempionas R.Lupeikis, Pekino olimpietis Dainius Kairelis, pasaulio jaunių (17-18 metų) treko čempionas grupinėse lenktynėse Egidijus Juršys, Lietuvos rinktinės nariai A.Kruopis, Dmitrijus Kolosovas, P.Čečys, A. Čepelė, D.Tamošiūnas, E.Juodvalkis, kiti.
„Visi treneriai kažką paruošė – kuklinasi jubiliatas. – Tikrai nebuvau pats gudriausias iš visų. Dviračių sporto trenerio darbas – ypatingai sunkus. Puikiai prisimenu, kada su Zigmu Šniūrevičiumi treniravome Lietuvos moksleivių rinktinę, kurioje buvo ir trys mano auklėtiniai, bei sovietiniu „Moskvičiumi“ vykau į treniruočių stovyklą Taškente.
Tada ruošėmės SSRS moksleivių spartakiadai ir vežiau įvairią dviračių techniką, atsargines detales.
Gerai, kad Karakumų dykumoje neužklupo smėlio pūga, nors ta kelionė ir truko penkias paras“.
Pačiu talentingiausiu ir perspektyviausiu savo auklėtiniu Vilius įvardija 2005 metų pasaulio jaunių treko čempioną 18-metį E.Juršį: „Jis pratybas lankė nuo penktos klasės, pasižymėjo geru finišu, o vėliau tobulėjo Klaipėdos dviračių sporto centre.
Nebuvau liudininkas, kaip auklėtinis tapo čempionu, nes nieko neišmaniau apie treką.
Vietoj manęs į Austriją vyko klaipėdietis treneris Edmundas Zakaras. Čempionate mano auklėtinis visą grupę aplenkė ratu, iš karto gavo 20 taškų ir to užteko pergalei pasiekti.
Tačiau netrukus treniruojantis dideliais krūviais Egidijui pradėjo streikuoti širdis ir jis, būdamas 19 ar 20 metų, turėjo mesti dviračių sportą.
Jis – vienintelis mano auklėtinis, kuris čempionu tapo visą laiką man vadovaujant jo treniruotėms, o kiti sportininkai svariausias pergales pasiekė jau tobulinantis pas kitus trenerius“, – pasakoja V.Jankauskas.
Jubiliato paklausius, kaip dabar jis gyvena, atsakė: „Laukia stuburo operacija. Esu patenkintas savo pensiniu amžiumi. Gera gyventi, kai gauni pensiją, tačiau blogai, kad puola ligos.
Kol kas negaliu važinėti dviračiu. Paskutinį kartą pedalus myniau prieš porą metų, kada prasidėjo stuburo ligos požymiai.
Pavažiavau kokius 3 km, taip mane suėmė, jog turėjau sustoti. Tačiau dviratis, manau nesurūdys, jis stovi sausoje vietoje (šypsosi).
Labai norėjau, kad kūno kultūros mokytoja taptų mano dukra Vaida, ją nukreipiau studijuoti į Kūno kultūros institutą, tačiau atėjus Lietuvos nepriklausomybei buvo sunku įsidarbinti ir ji pakeitė savo profesiją. Šeštą klasę lanko mano anūkė Paulė, kuri su tėvais gyvena Kaune ir lanko LSMU pradinę mokyklą“.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.