Lietuvos dviračių sporto legenda, 1978 metų pasaulio vicečempionas 100 km komandinėse lenktynėse Algimantas Guzevičius balandžio 11 dieną sutinka savo 70 metų jubiliejų.
Du kartus jis tapo SSRS komandinių lenktynių (1977-1978 metais) ir keturis kartus – Lietuvos komandinių bei daugiadienių lenktynių aplink Lietuvą čempionu (1976-1977 metais).
Įžymaus dviratininko karjera buvo labai trumpa, sulaukęs vos 26-erių jis atsisveikino su didžiuoju sportu. Kurį laiką dirbo treneriu.
Nuo 2000 metų Vilniuje gyvenantis A. Guzevičius dabar per savaitę keturis kartus mina dviračio pedalus po porą valandų ir įveikia po 60 kilometrų.
Mėgstamiausias maršrutas – nuo Žaliųjų ežerų link Nemenčinės. „Nebūsiu joks pranašas: važiavimas dviračiu – viena, tikriausiai, iš nedaugelio sporto veiklų, kuriomis gali mėgautis bet kokiame amžiuje. Jei tau skauda nugarą ar sąnarius, tu negali žaisti krepšinio ar futbolo. Bet dviračiu važiuoti gali.
Aš visa tai išbandžiau savo kailiu, nes turiu stuburo išvaržą dar nuo tų laikų, kai sportavau su SSRS rinktine. Ta išvarža ir buvo viena priežasčių, dėl ko teko praleisti Maskvos olimpines žaidynes ir paankstinti savo profesionalaus sportavimo pabaigą.
Kita priežastis – suaukęs 26 metų SSRS rinktinėje jau buvau „senis“, nes į nugarą alsavo 20-mečiai. Taip jau buvo anuomet.
Dabar atsikeliu ryte – nugarą maudžia. Papusryčiauju ir – ant dviračio. Gyvenimas prie Žaliųjų ežerų turi tą pranašumą, kad į kurią pusę bevažiuotum, visur puikūs ir tušti keliai, kuriais gali saugiai važiuoti.
Taigi, atsisėdu ir važiuoju. Nugara išriesta kaip katino. Kojos sukasi ratu. Sąnariai neapkrauti. Jokių šuolių ar staigių judesių.
Širdelė ritmingai stuksi. Ir jaučiu, kaip po kiekvieno nuvažiuoto kilometro nugaros maudulys slopsta.
Po poros valandų važiavimo namo grįžtu sveikas. Ir taip per vieną vasarą užmiršau nugaros skausmą.
Kalbant apie treniruočių partnerius, tik spėk kelti ranką, besisveikindamas su prasilenkiančiais dviratininkais. Jų čia Nemenčinės plente širšynas“, – pasakoja jubiliatas.
Kai vienam pasidaro nuobodu, Algimantas paskambina savo kaimynui ir senam bičiuliui Edmundui Peseckiui.
Jie abu Klaipėdoje gimė, toje pačioje gatvėje užaugo, tą pačią mokyklą baigė, abu Klaipėdoje pas tą patį trenerį Vytautą Balčiūną pradėjo sportuoti. O dabar abu gyvena Vilniuje per 1 kilometrą vienas nuo kito.
„Ar galima svajoti apie geresnį treniruočių partnerį? – šypteli Algimantas. – Be to, mano bičiulystė su kaimynu Edmundu turi ir tokį praktišką aspektą: Edmundas kelerius metus dirbo, o ir dabar dar retsykiais pasidarbuoja, dviračių gamykloje Olandijoje, todėl mano plieninis žirgelis (ir kas sugalvojo lyginti dviratį su arkliu?) visada techniškai tvarkingas“.
Įžymusis dviratininkas su žmona, su kuria susipažino studijuodamas Kauno politechnikos institute, kurio, tiesa, nebaigė, užaugino dvi dukras.
Jūratė gyvena Vilniuje, jos šeimoje prieš porą metų gimė dukra Teodora ir Algimantas tapo laimingu seneliu, o vyresnioji Gintarė ketvirtus metus gyvena ir dirba Romoje.
Algimantai, aktyviai minate dviračio pedalus, tačiau mėgėjų varžybose, įvairiuose dviračių žygiuose nematome dalyvaujančio. Kodėl? Gal todėl, kad per daug jėgų mėgstamam sportui atidavėte jaunystės metais, kai nuo 15-os pradėjote lankyti treniruotes?
Nesu masinių renginių mėgėjas, kur į vieną vietą susiburia minia nuo mažo iki seno. Nesu ir veteranų lenktynių šalininkas.
Žinoma, galėčiau pabandyti. Bet kokios čia dar lenktynės ir, svarbiausia, su kuo, kai tau 70?
Galėčiau startuoti, prisiversčiau kentėti, valia gi liko. Bet kažin ar pajausčiau malonumą. Ir širdelė vargu jau ar padėkotų.
Nors, iš kitos pusės, prizinė vieta savo amžiaus grupėje beveik visada būtų garantuota.
Savo sportinę karjerą baigiau 1980-ais, būdamas vos 26-erių. Tikrai nesijaučiau ir nebuvau visko atidavęs, dabar mes matome, kad tai ‒ dviratininko aukso amžius.
Bet ta visuotinė anuometinė sportininkų jauninimo banga užkabimo ir mus. O kai tavęs jau nebeima į rinktinę, kito kelio be baigimo sportuoti nėra.
Tikrai nėra lengva tokių metų baigti aktyvų didįjį sportą. Neradau sau vietos, psichologiškai nebuvo lengva.
Išgelbėjo tai, kad pats pradėjau treniruoti vaikus. Ir taip palaipsniui viskas nurimo.
Ar sunku buvo patekti į SSRS rinktinę, kuriai vadovavo Romos olimpinis čempionas grupinėse lenktynėse Viktoras Kapitonovas?
Dviračių sportas SSRS buvo labai populiarus, dauguma sovietinių respublikų turėjo specializuotus dviračių centrus. Vien tik Rusijoje jų buvo keli. Geriausiai žinomi buvo tuometiniai Leningrade ir Kuibyševe.
Konkurencija buvo didžiulė ir patekti į SSRS rinktinę buvo ypač sunku. O atsirinkti į startinį komandinių lenktynių ketvertą tuo labiau.
Laimei, SSRS dviračių rinktinės vyr. treneris Viktoras Kapitonovas daugmaž buvo objektyvus.
Į 1978 metų pasaulio čempionatą tuometėje VFR išvykome šešiese: baltarusis Vladimiras Kaminskis, estas Aavo Pikus, ukrainietis Viačeslavas Dedionovas, rusas Vladimiras Kuznecovas, klaipėdietis Algis Mockus ir aš.
Po kelių kontrolinių varžybų Vokietijoje rinktinės treneris atrinko galutinį ketvertą, kuris startavo pasaulio čempionate. Tai – V. Kaminskis, A. Pikus, V. Kuznecovas ir aš.
Būdamas 24-erių į Lietuvą parvežėte pirmąjį pasaulio dviračių sporto vicečempiono apdovanojimą, o iki auksinio, kurį pelnė olandai, ar daug trūko?
Olandams pralaimėjome 1 min. 6 sek. Tai nemažai. Bet čia yra vienas niuansas: Sovietų Sąjungoje tradiciškai ir standartiškai komandinės lenktynės vykdavo automagistralėse.
Dažniausiai Lietuvoje atkarpoje Kaunas – Vilnius. Plentas – styga, keturios atkarpos po 25 km su trimis posūkiais.
Jokių papildomų posūkių, jokių techninių momentų. Jei komanda gerai sukomplektuota, jei visi keturi dviratininkai maždaug vienodo pajėgumo, tuomet komanda atidirba kaip gerai suderintas keturtaktis varikliukas. Velniškai sunku, bet ir nežmoniškai malonu.
Vokiečiai 1978 metų pasaulio čempionato komandines lenktynes praleido užmiestyje ūkininkų keliais, važiuodami per mažus miestelius su daugybe aštrių posūkių – taip, kaip dabar mes matome Europoje vykstančias lenktynes.
Skirtingai nei olandai mes nebuvome pratę prie tokių trasų, neturėjome tokios patirties.
Po kiekvieno posūkio komanda išsitempdavo, trukdavo viena kita sekundė susirinkti ir susistyguoti, o čia – vėl kitas posūkis.
Po 50 km prieš olandus pirmavome apie 30 sek., po 75 km jau buvo lygu, o finišavome jau antri.
Ta trasa ištampė komandą, paskutinieji 15 km praktiškai buvo be V. Kuznecovo.
Jei komandoje vietoje jo būtų buvęs Algis Mockus, lenktynės galėjo pasibaigti kitaip.
Ko jau ko, bet ištvermės mūsų dviratininkui neatimsi. Bet ar įsivaizduojate SSRS rinktinę be Rusijos atstovo?
Pasaulio čempionato sidabras – pats didžiausias mano sportinis pasiekimas.
Bet emociškai taip pat labai džiaugiuosi asmeniškai laimėtomis dvejomis – 1976 m. ir 1977 m. – daugiadienėmis lenktynėmis aplink Lietuvą, kurias komandinėje įskaitoje irgi laimėjo Vytauto Balčiūno treniruojama komanda.
100 km komandinės lenktynės – sunkiausia dviračių sporto rungtis, jos jau nebeliko varžybų programoje. Kur ir kaip jums pavyko sukaupti tą didžiulę ištvermę ir greitį?
Negalima teigti, jog komandinių lenktynių laikui neliko visai. Praėjusių metų „Tour de France“ lenktynių pirmasis etapas buvo būtent toks. Jos liko, nors vykdomos nedažnai.
Ar ši rungtis sunkiausia? Greičiausiai – ne, nes ir grupinėse lenktynėse būna atkarpų, kuomet keiki visus ir viską.
Tiesiog komandinės lenktynės – bekompromisės, nepagudrausi, nepasislėpsi, privalai išsikrauti iki galo ir tiek.
Man jos tiko fiziologiškai. Atidirbus šimtu procentų savo atkarpą, man užtekdavo trijų kitų dviratininkų atkarpų „ant rato“, t. y. už nugaros, kad vėl galėčiau laisvai kvėpuoti.
Gyvenimas taip susiklostė, kad savo karjerą pradėjote pas trenerį Vytautą Balčiūną Klaipėdoje, o baigėte vėl gi pas jį tik Kaune.
Mums pasisekė, kad treneris Vytautas Balčiūnas atvažiavo į Klaipėdos žvejybos uosto rajoną rinkti vaikų.
Jam dar labiau pasisekė, nes kitur tokių vaikų niekur nebūtų radęs. Septyniasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais (negaliu patikėti, kokiomis čia laiko kategorijomis operuojame), kuomet net nebuvo tokių sąvokų ir žodžių, kaip „išmanusis“ ar „dirbtinis intelektas“.
Atsirinkti į komandą ir gauti sportinį dviratį emocine prasme atrodė be jokio hiperbolizavimo daugiau, nei dabar paaugliui gauti iPhone‘ą.
Į atranką susirinko šimtai. Treneris išrikiavo visus stadione grupelėmis ir paleido bėgti.
Bėgdamas užkliuvau už kažkieno kojos ir nugriuvau ant stadiono šlako dangos. Viskas! Nuplaukė viltis gauti dviratį.
Įsivaizduokite mano nuostabą, kai treneris perskaitė mano pavardę atrinktųjų sąraše.
Kažką manyje jis įžiūrėjo, ko aš pats savyje nemačiau. Priskirkime tai trenerio profesinei intuicijai.
Štai keletas iš tų anuomet per kelis kartus atrinktųjų – Vasilijus Dolgichas, Vladimiras Filipovas, Petras Šimkus, Vidmantas Žukauskas, Rimantas Stirbis, Kęstutis Margis, Edmundas Peseckis.
Didžiajame dviračių sporte išbuvote vos penkerius metus (1978-1980). Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?
Nors baigiau tuometį Kūno kultūros institutą, bet labiau esu technokratas. Aš ir savo studijų kelią pradėjau 1972 metais Kauno politechnikos institute.
Kai viena Lietuvoje gerai žinoma patentų ir prekių ženklų agentūra pasiūlė darbą, susijusį su intelektinės nuosavybės teisių apsauga, nedvejodamas sutikau.
Žinoma, teko tobulintis, lankyti kursus, tarp jų ‒ ir Europos patentų organizacijoje, tuo labiau, kad tai buvo gana naujas dalykas nepriklausomoje Lietuvoje.
Todėl esu labai patenkintas, kad man pavyko padėti mūsų išradėjams ir prekių ženklų ar dizainų savininkams užregistruoti jų intelektinės nuosavybes teises.
Ar jūsų šeimoje buvo daugiau dviratininkų?
Esu vienintelis.
Ar galite teigti, kad dviračių sporte buvote laimingas? Ką apskritai jums davė šis sportas?
Laikas, praleistas sportuojant, paliko žymę. Tas sportiškumas ir azartas niekur nedingo, įaugo į mane, neįsivaizduoju savęs pasyvaus.
Kiekvienais metais per Jūros šventę, kuri vyksta paskutinį liepos savaitgalį, mes – trenerio V. Balčiūno auklėtiniai klaipėdiečiai, susirenkame Klaipėdoje, pravažiuojame porą bendrų treniruočių ir po to labai skaniai paplepame. Kas gali būti geriau?
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
