
Marytė Marcinkevičiūtė
Sausio 13-ąją 60 metų jubiliejų sutinka 1985 ir 1986 metų pasaulio dviračių treko 4 km komandinių persekiojimo lenktynių bronzinis prizininkas, pasaulio rekordininkas Vasilijus Špundovas.
Legendinio dviratininko karjera buvo labai trumpa, tęsėsi vos aštuonerius metus, tačiau ypač intensyvi.
1980-aisiais patekęs į Klaipėdos dviračių sporto centrą, vilnietis, vadovaujant treneriui Narsučiui Dumbauskui, jau po poros metų pasiekė įspūdingas pergales ir toliau tobulino savo meistriškumą.
„Treniravomės tikrai daug, kartais netgi triskart per dieną. Tai buvo nuostabūs laikai, Klaipėdoje turėjome viską, kas reikalinga žengiant didelio sporto keliu. Buvome jauni, ambicingi, turėjome savo svajonių ir siekėme pačių svariausių pergalių. Esu be galo dėkingas savo pirmajam treneriui Valerijui Konovalovui, kuris manyje kažką pastebėjo ir įskiepijo meilę dviračių sportui, taip pat Narsučiui Dumbauskui, kuris mus grūdino, mokė vyriškumo, drąsino nesutrikti, ištikus pirmosioms nesėkmėms“, – dabar sako jubiliatas.
Vasilijau, kaip atsidūrėte dviračių sporte, nes jaunytėje domėjotės sunkiąja atletika, šachmatais, kitomis sporto šakomis?
Mano sportiniame kelyje buvo dar jojimas, įvairūs žaidimai. Augau Vilniaus rajone, Beržiškių kaime, kuris yra 20 km nuo sostinės, ir vienintelis mano draugas buvo dviratis.
Vaikystėje man kažkas padovanojo dviračio rėmą ar ratus. Įvairiais būdais išsikeičiau detalių ir pats susirinkau dviratį, kuriuo labai didžiavausi. Tai buvo mano rankų darbas.
Lankiau tuometę Vilniaus 3-iąją vidurinę mokyklą prie Aušros vartų. Į ją atėjęs tuomet Vilniuje gyvenęs treneris Valerijus Konovalovas rinko dviračių sporto grupę, į kurią pakvietė ir mane. Prisimenu, tada jis pasakė, kad, kai patys vaikai ateina į dviračių sportą, tai jie ilgai neužsibūna.
Į grupę 1979-aisiais atėjau kartu su vieneriais metais jaunesniu Viačeslavu Kovaliovu, kuris tada lankė kitą mokyklą ir vėliau tapo keturis kartus Lietuvos plento čempionu bei SSRS vicečempionu.
Kai lankiau aštuntąją klasę, mano pirmasis treneris ruošėsi persikelti dirbti į Panevėžį su jaunomis dviratininkėmis.
Vieną dieną jis man tarė, kad išlaikyčiau egzaminus, nes vakare vyksime į varžybas Palangoje.
„Jeigu tas varžybas laimėsi, tai tavo sportinė karjera tęsis toliau, nes tave į Klaipėdos dviračių sporto centrą gali pakviesti treneris Narsutis Dumbauskas. Jeigu nelaimėsi, tai tavo karjera gali baigtis“, – pasakė man treneris.
Prisimenu, per vieną treniruočių stovyklą Saldutiškyje, V. Konovalovas man sudarė tokį planą: 1982 metais turiu patekti į SSRS jaunimo rinktinę ir tapti pasaulio jaunimo dviračių treko čempionu, o 1984-aisiais dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse.
Viską įvykdžiau, tik į olimpiadą, kurią boikotavo SSRS, nenuvažiavau.
Varžybas Palangoje pavyko laimėti ir 1980-aisiais, Maskvos olimpinių žaidynių metais, atsidūriau Klaipėdoje. Vieną dieną iš Klaipėdos kartu su Gintautu Umaru bei jo pirmuoju treneriu Vytautu Slanina mynėme pedalus: jie – į Kauną, o aš – Vilnių, tai treneris įjungė radiją ir mes klausėmės olimpiados transliacijos.
Įspūdis buvo didžiulis. Pagalvojau, kaip būtų nuostabu, jeigu ir man pavyktų įkopti į tokias aukštumas.
Uostamiestyje baigėte vidurinę mokyklą. Ar tėvai jus, dar nepilnametį, lengvai išleido nežinomybėn – į Klaipėdą?
Mamos tada paklausiau, ar galiu važiuoti į varžybas Palangoje. Sako – važiuok, vakare sugrįši. Tačiau tas sugrįžimas prasitęsė aštuoneriems metams. Po varžybų Palangoje vykau ne į Vilnių, o į Klaipėdą. Tik po kelių dienų sugrįžau į namus pasiimti daiktų.
Mama nelabai norėjo, kad savo gyvenimą susiečiau su dviračių sportu. Mat, sportuodamas Vilniuje, nebuvau išvengęs griuvimo ir mamai pasirodė, kad dviračių sportas yra pavojingas gyvybei.
Tačiau mane labai užstojo vienintelis brolis Pavelas, kuris buvo didelis sporto entuziastas, tačiau anksti iškeliavo į amžinybę.
Jam pavyko įkalbėti mamą ir ji neprieštaravo, jog pasirinkčiau dviratininko kelią.
Devintą ir dešimtą klasę baigiau uostamiestyje. Mokslai man nelabai sekėsi.
Sau buvau įsikalęs į galvą, jog viską padarysiu, treniruosiuosi dieną-naktį, kad tik nereikėtų laikyti egzaminų.
Klaipėdos dviračių sporto centre buvo griežtas režimas: keldavomės šeštą ryte, nes 7 valandą jau laukdavo mankšta. Mokykloje per pirmą-antrą pamokas tiesiog miegodavau. Vienas mokytojų vis sakydavo, kad, Špundovai, jei ir toliau miegosi, tavęs neprileisime prie egzaminų. Jam atsakydavau, kad jų ir nelaikysiu. Pranašystė išsipildė. Baigiant mokyklą, vyko pasaulio jaunimo čempionatas Italijoje ir iš ministerijos atėjo raštas mane atleisti nuo egzaminų.
Mano klasiokai laikė dešimtos klasės egzaminus, o aš kovojau pasaulio jaunimo dviračių treko čempionate Florencijoje ir 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse su SSRS jaunimo rinktine laimėjau aukso medalį.
Mokyklos vadovai baigimo charakteristikoje parašė, kad per mokslo metus mokykloje iš viso tebuvau vos kelis mėnesius.
Kai stojau studijuoti į Kūno kultūros institutą, dekanas, pamatęs mano tokią charakteristiką, iš karto pasakė: vyruti, bus sunku mokytis. Jam kažkodėl atsakiau, kad, tikriausiai, pas jus ilgai ir neužsibūsiu. Taip susiklostė, kad KKI net nepradėjau studijuoti.
Aktyviai sportuojant, per metus namie tebūdavau vos dvi savaites – visą laiką stovyklos, stovyklos, varžybos.
Jeigu būtumėte baigęs KKI, visai kitaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, gal būtumėte įžymus treneris, ugdantis Lietuvos olimpiečius.
Treneriu tikrai nebūčiau, nes neturiu pašaukimo. Treneris turi būti ir geras psichologas, o aš su vaikais nemoku dirbti.
Galėjau būti tik dviračių mechaniku, sukti varžtus, taisyti dviračius, tai man nuo mažumės patiko.
Treniruojantis klaipėdiečių dviračių sporto centre jūsų rezultatai augo kaip ant mielų: dar lankydamas mokyklą 1982 metais tapote SSRS jaunių ir pasaulio jaunimo 4 km komandinių persekiojimo lenktynių treko čempionu, įvykdėte SSRS sporto meistro normą. Ar tie laimėjimai jums, jaunam vaikinui, neapsuko galvos?
Tikrai ne. Tai buvo tik mano karjeros pradžia, įžanga į suaugusiųjų dviračių sportą, patekimas į tą mėsmalę.
Po pirmųjų svarių pergalių negalėjau išpuikti, to nebūtų leidęs reiklus ir griežtas Narsusis Dumbauskas, kuris mus auklėjo įvairiapusiškai.
Jis sakydavo, kad, vyrai, žiūrėkite: užlipote ant pjedestalo, rankas pakėlėte iš džiaugsmo ir nulipote – vėl tapote paprastais mirtingaisiais žmonėmis. Viską pradedate iš naujo, darykite dvigubai daugiau nei darėte prieš tai.
Treniravotės kartu su mūsų dviračių treko legendomis Gintautu Umaru, Artūru Kaspučiu, žymiuoju plento ir treko meistru Jonu Romanovu, tikra treko legenda buvo jūsų treneris Narsutis Dumbauskas, kokį vaidmenį jie suvaidino jūsų gyvenime?
Didžiulį. Į Klaipėdą atvažiavau visai žalias, buvo į ką lygiuotis ir iš ko mokytis. Dar žalias buvo ir Gintautas Umaras.
Tada mes nedrąsiai žvalgėmės į Joną Romanovą, Alfredą Vaitkų, kurie buvo tikri dviračių asai.
Kartu augau ir tobulėjau su Gintautu Umaru, Vladimiru Vaščiula, prisijungė dvejais metais jaunesnis Artūras Kasputis, kurį auginome.
O mūsų treneris – tai tikra legendų legenda, dabar tokio vyrų dviračių trenerio Lietuvoje nėra.
Buvote tvirtas 4 km komandinių persekiojimo lenktynių narys, o ar dažnai tekdavo dalyvauti asmeninėse persekiojimo lenktynėse?
Tikrai buvau komandininkas. Tačiau mūsų treneris sakydavo, kad, kuo daugiau startų turėsime, tuo labiau tobulėsime.
4 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse 1983 metais laimėjau SSRS taurę, o 1984-aisiais tapau SSRS vicečempionu.
Medalių turiu ne vien treke. Pagrindinis mūsų pasiruošimas vykdavo plente, kaupėme ištvermę.
1983 metais tapau Lietuvos 100 km komandinių plento lenktynių čempionu, o 1986-aisiais – SSRS vicečempionu.
Tada su SSRS treko rinktine Armėnijoje sugalvojome dalyvauti 100 km komandinėse lenktynėse ir vos netapome SSRS čempionais.
Nugalėtojai SSRS plento pirmajai rinktinei tepralaimėjome vos 14 sek. Kelyje susidūrėme su nemaloniais siurprizais: ant kelio buvo iššokę avinų, o įveikus 30 km mūsų kvarteto narys Sergejus Chmelininas pasijuto blogai ir pasitraukė iš kovos.
Kitus 70 km įveikėme trise: aš, Gintautas Umaras ir leningradietis Viačeslavas Jekimovas.
SSRS I plento rinktinė po to dalyvavo pasaulio čempionate ir pelnė aukso medalius.
Įspūdingi jums buvo 1984-ieji metai. Per socialistinių šalių „Draugystės“ taurės varžybas pagerinote pasaulio rekordą 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, taip pat pelnėte kelialapį į Los Andželo olimpines žaidynes. Buvo apmaudu, kad į jas nenuvažiavote, nesinorėjo viską mesti?
Tokia anksčiau buvo sporto politika. Ką valdžia pasakė, tą turėjome vykdyti. Nuo mūsų niekas nepriklausė.
Nenuvažiavau į savo pirmąją, o kaip vėliau paaiškėjo, ir į vienintelę savo olimpiadą. Seulo jau nesulaukiau, atsisveikinau su sportu.
Los Andželo olimpiadą pakeitė socialistinių šalių „Draugystės“ taurės varžybos.
Mums buvo pažadėta, kad laimėjus varžybas, būsime pamaloninti lygiai taip pat, kaip ir tapus olimpiniais čempionais.
Per tas varžybas pagerinome pasaulio rekordą, tačiau jis nebuvo įskaitytas.
Mat, pagal Tarptautinės dviračių sąjungos (UCI) reglamentą turėjo teisėjauti 5 UCI kategorijos teisėjai, tačiau jų tebuvo keturi.
Kai stojome į pagrindinę kovą dėl medalių, mums nepavyko nugalėti dėl techninių kliūčių.
Vienam mūsų komandos nariui lūžo galinis ratas ir pralaimėjome savo pagrindiniams varžovams vokiečiams.
Už pelnytus sidabro medalius gavau vieno kambario butą ir paskyrą mašinai pirkti.
Tačiau 1986-aisiais Maskvoje per „Geros valios“ žaidynes vėl nudžiuginote pasaulio rekordu, kuris jau buvo įskaitytas.
Tam rekordui specialiai ruošėmės. Pasaulio rekordai 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse gerinami tada, kai komanda važiuoja viena, kai kitoje treko pusėje nebūna varžovų.
Kartu su manimi komandoje buvo ir planetos rekordininkais tapo Sergejus Chmelininas, Viačelavas Jekimovas ir Aleksandras Krasnovas.
Tas rekordas, pagerintas net 10 sekundžių, laikėsi ilgai. Pradėjus tobulėti treko dviračiams, aportinei aprangai, visos komandos pradėjo važiuoti labai greitai.
„Geros valios“ žaidynėse komandinėse persekiojimo lenktynes tapome nugalėtojais, o asmeninėse pelniau bronzą.
Tais pat metais per pasaulio čempionatą JAV, kaip ir 1985-iaisiais Italijoje, vėl laimėjau pasaulio čempionato bronzą.
Kas jums buvo brangiau: pasaulio rekordas ar čempionatų medaliai?
Tą rekordą SSRS sporto komitetas įvertino kuklia, berods, 600 rublių premija. Palyginimui – kiekvieną mėnesį gaudavau po 150 rublių atlyginimą.
Tačiau svarbiausia buvo ne tai. Svarbiausia – stovėti ant nugalėtojų pjedestalo, kai iš vietų pakildavo pilnutėlės tribūnos žmonių ir tave sveikindavo.
Man daug kas sakė, kad tau, Vasia, pasisekė. Bet aš aukojau savo laisvalaikį, dviračių sportui atidaviau visas jėgas ir savo sugebėjimus.
Niekas negalvoja, kad sportinis gyvenimas rytoj ar poryt baigsis, visi kažkodėl yra įsitikinę, jog jis yra ilgas, ilgas.
Šiandien – pasaulio rekordas, kitąmet – pasaulio čempionatas, dar po metų – olimpinės žaidynės. Sportinis gyvenimas būna labai trumpas, pralekia lyg viena diena.
Kas labiausiai išliko atmintyje iš jūsų gyvenimo Klaipėdos dviračių sporto centre, kuriame praleidote aštuonerius metus ir buvote viskuo aprūpinti, tereikėjo tik treniruotis. Ar dabar galite teigti, jog tai buvo geri laikai?
Tikrai buvo labai geri laikai ir džiaugiuosi, kad patekau į tą dviračių sporto centrą, kuriame dirbo superiniai treneriai, kolektyvas buvo tvirtas kaip uola.
Neturėjome jokių rūpesčių, todėl netgi eilėraštį sukūrėme: „Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti, tik mums nepatinka, kad kelia anksti“.
Buvome jauni, visiems norėjosi ilgiau pamiegoti, o reikėdavo keltis anksti.
Kirgizijoje kasmet praleisdavome po tris mėnesius ir gyvendavome ne viešbučiuose, o pas babą Šurą.
Tik dukart per savaitę galėdavome pasidžiaugti pirtimi, kur galėdavome išsimaudyti, išsiskalbti drabužius. O per dieną treniruodavomės triskart.
Baba Šura sakydavo, kad surastumėme kur nors padangų, tai pirtelę dažniau pakurs. Padangas kapodavome ir jomis buvo pakuriama pirtis.
Valgyti važiuodavome į valgyklą, tačiau sekmadieniais po ilgosios treniruotės mus nudžiugindavo treneris N. Dumbauskas, kuris pagamindavo savo firminį plovą ar kokį nors kitą patiekalą.
Į Kirgiziją su mašina atsiveždavome lietuviškų bulvių, trenerio, tarp kitko, aistringo medžiotojo, pagamintų šernienos konservų. Naminis maistas mums buvo didelis skanėstas, puiki šventė.
Mūsų treneris buvo reiklus, principingas, mums sakydavo: „Vyrai, jums nenoriu būti geras dėdė, noriu būti geras treneris. Kada baigsite sportuoti, tada jums būsiu geras dėdė“.
Mes tikėjome savo treneriu ir darėme viską, ką jis liepdavo.
Labai norėčiau, kad dabar Lietuvoje atsirastų nors vienas toks dviračių sporto treneris, kuris padarytų nors dešimt procentų to, ką padarė šis legendinis treneris su savo pagalbininkais.
Jūsų dviratininko karjera buvo trumpa (1980-1987 metai), bet labai intensyvi. Kodėl ji taip anksti nutrūko?
Labai buvau pavargęs ne fiziškai, o morališkai. Trenerio prašydavau, kad man leistų nors kiek pailsėti morališkai. Tačiau pailsėti nebuvo kada.
Būdamas 23-ejų, atsisveikinau su didžiuoju sportu. Po to net 15 metų negalėjau sėsti ant dviračio.
Treke – labai trumpos distancijos, svarbus kiekvienas metras, negali padaryti nė mažiausios klaidos. O plento dviračių lenktynėse nuotoliai ilgi, apie 200 kilometrų, galima padaryti kelias dešimtis klaidų ir jas visas spėti ištaisyti. Gi treke negali būti klaidų, nes kiekviena jų yra lemiama.
Kai vėliau N. Dumbausko komandoje dirbau dviračių mechaniku, vakarais su treneriu apie daug ką diskutuodavome.
Jis man su ašaromis akyse yra pasakęs, kad galėjau būti visa galva stipresnis už Gintautą Umarą ir Artūrą Kasputį, tačiau abu buvome užsispyrę, nenusileisdavome vienas kitam ir buvau priverstas baigti karjerą.
Treneris vėliau mane priėmė dirbti dviračių mechaniku, trejus metus su juo dirbau, gavau gerus pinigus.
Iš trenerio Narsučio Dumbausko lūpų ne kartą girdėjau, kad buvote vienas tų, kuris pažeisdavote sportinį režimą, dėl to kentėdavo treniruotės. Ar dabar galite teigti, kad, jeigu to nebūtų buvę, galėjote pasiekti dar geresnių rezultatų?
Šventas tikrai nebuvau: norėjosi laisvės, užtraukti dūmą, aplaistyti pergales, pakibinti mergaites. Tačiau tie pažeidimai nebuvo ženklūs, kaip sakoma, normos ribose. Nebūdavo taip, kad mano kišenėse nuolat būtų cigarečių.
Kada turėdavome laisvo laiko, nebūdavo pagrindinių startų, tada sau galėdavome leisti paišdykauti.
Visko buvo, tačiau nė sykio nebuvau trenerio pagautas, pažeidinėjant sportinį režimą.
Kadangi pasiekdavome gerų rezultatų, tai treneris ant mūsų nelabai ir pykdavo, nors ir stengdavosi paauklėti.
Jeigu N. Dumbauskas būtų vertęs mus dar daugiau dirbti, kažin, ar būtume ištvėrę ir neišsibėgioję.
Krūvis buvo didžiulis: rytais – mankšta, po to rytinė ir popietinė treniruotės, o po vakarienės 21 valandą – dar ir baseinas bei pirtelė.
Kas gerai plaukdavo, reikėdavo įveikti 1500 m, o kas blogiau – 1000 m nuotolius. Po atsigavimo baseine ir po pirties nenorėdavome jokių diskotekų.
Kai N. Dumbauskas sunkiai sirgo, jam paskambinau ir paskutinį kartą su juo pasikalbėjau. Treneris atsiprašė, kad neturi sveikatos su manimi daug kalbėti, blogai jaučiasi. Jam padėkojau už viską, ką dėl manęs padarė.
Paskutinį kartą su dviračių sporto legenda mačiausi per dokumentinio filmo „Narsutis Dumbauskas. Dviračių sporto profesorius“ peržiūrą Klaipėdoje. Suspaudė širdį, kai pamačiau, kad taip sušlubavo jo sveikata.
Dviračių sportas jums atvėrė vartus į gyvenimą: sportavote, daug metų dirbote dviračių mechaniku: pakvietė Valerijus Konovalovas ir Panevėžyje išbuvote iki Seulo olimpinių žaidynių, buvote ir Klaipėdos dviračių sporto centro, Lietuvos dviračių treko ir plento rinktinių mechanikas, važinėjote po pasaulio čempionatus, pusę metų praleidote Kolumbijoje, po to Europoje, dirbote ir vairuotoju ekspeditoriumi, o kaip dabar gyvenate?
Dirbant mechaniku, išliko daug šiltų prisiminimų, ne kiekvienam duota tiek patirti.
Teko prisiliesti prie visų Lietuvos dviračių sporto žvaigždžių, pradedant moterimis ir baigiant vyrais.
Per Pasaulio taurės varžybas Prancūzijoje vietos dviračių sporto aistruoliai labai stebėjose, jog tokia maža Lietuvėle išugdė tris pasaulio čempiones, o jie – tik vieną Jeannie Longo, kuri, tiesa, net 13 kartų tapo pasaulio čempione ir iškovojo keturis olimpinius medalius.
Prisimenu, su dvynėmis Rasa ir Jolanta Polikevičiūtėmis traukinyje Moldavijoje netgi teko susimušti.
Buvau jų nagais apdraskytas vien už tai, kad joms pasakiau, kad, jei jos pasieks bent 50 proc. to, ką aš pasiekiau – tai bus super. Jos kaip reikiant ant manęs supyko. Tačiau po to tapau jų geriausiu draugu ir dabar mūsų santykiai puikūs.
Kai pradedu savo draugams pasakoti apie savo sportinį ir nesportinį gyvenimą, jie man sako, kad visa tai reikėtų įamžinti knygoje.
Praėjusiais metais dar bandžiau padirbėti mechaniku dviračių parduotuvėje, bet vis dėlto nutariau, jog jau laikas pailsėti.
Gyvenu vienkiemyje, tėvų name Beržiškių kaime su drauge Dana, kuri ypač domisi joga.
Ūkinių darbų netrūksta, tik spėk suktis. Praėjusiais metais kovo mėnesį prisiverčiau save vieną kartą per savaitę sekmadieniais pavažinėti sportiniu dviračiu.
Rūpinuosi savo sveikata, stiprinu širdį ir savo malonumui Valakampiuose pakankamai nemažu tempu įveikiu iki 60 kilometrų, bet ne daugiau.
Kartais prisijungiu prie trenerio Vytauto Juchnevičiaus auklėtinių, kurie dviračiais atmina į Valakampius.







