Važiavimas dviračiu – tai puikus būdas pasidžiaugti grynu oru, tuo pačiu stiprinant savo kūną. Tiesa, kartais per porą valandų važiavimo įkandami atstumai pabosta ir jėgas norisi pasitikrinti ilgesnėse distancijose.
Apie savo neįprastą kelionę papasakojo uteniškiai Edvinas Bareikis ir Žilvinas Paukštė, liepos pabaigoje iš gimtojo miesto numynę į Šventąją. Tiesa, Edvinas su kitu bendražygiu įveikti kilometrus, skiriančius Uteną ir pajūrį, dviračiu bandė dar praėjusią vasarą, tačiau tąsyk dėl įvairių kliūčių to padaryti nepavyko.
Paklausti, kas pastūmėjo leistis į tokią kelionę, vaikinai atsakė įvairiai. „Norėjau patirti kažką naujo, pabėgti nuo kasdienės rutinos. Prisidėjo ir tas faktas, jog pernai šios kelionės įgyvendinti iki galo nepavyko, todėl jaučiau šiokią tokią pareigą užbaigti kas pradėta”, – sakė E. Bareikis.
„Leistis į kelionę pasiūlė Edvinas, o kadangi vasarą mažai bendravome, norėjosi daugiau laiko praleisti drauge. Taip pat kelionė pasirodė geras iššūkis pasitikrinti savo jėgas fiziškai ir emociškai – tai tikrai buvo išėjimas iš savo komforto zonos“, – aiškino Ž. Paukštė.
„Abu su draugu reguliariai kilnojame svorius, todėl pritrūkti jėgų labai nesijaudinome. Daugiausia dirbome ties ištverme, nes žinojome, jog bus tokių dienų, kai reikės numinti šimtą ir daugiau kilometrų. Tai tikrai reikalauja ištvermės, pridėjus faktorių, kad ant dviračių prikrauta mantos. Šiai kelionei smarkiai nesiruošėme – tiesiog stengėmės kojoms suteikti nuolatinės veiklos, darydami įvairius pratimus bei reguliariai dviračiu pramindami trumpas distancijas, – teigė E. Bareikis.
Kelyje bičiuliai praleido šešias dienas, per jas įveikę apie 530 kilometrų. O namo grįžo autobusu – kaip ir planavo prieš kelionę.
„Kelionę buvau suplanavęs jau maždaug prieš pusę metų, o pasiimtus daiktus mes pasiskirstėme tarpusavyje. Aš buvau atsakingas už palapinės reikmenis, čiužinį. Žilvinas – už maistą, įvairius įrankius bei kasdienės reikmės daiktus, – prisiminė Edvinas. – Pagrindinė maršruto pasirinkimo priežastis buvo ta, jog pernai vykome per šiaurinę Lietuvos dalį (Panevėžį, Šiaulius), todėl šiemet jau nesinorėjo važiuoti tuo pačiu keliu. Taip pat, pradėjus nagrinėti Lietuvos žemėlapį, mane labiau sudomino vykti palei Nemuną dėl įspūdingo kraštovaizdžio bei gausybės lankytinų vietų aplink jį. Tokių kaip: Raudonės ir Panemunės pilys, Rambyno kalnas bei Karalienės Luizos tiltas“.
„Kai kur sustodavome, tačiau daug užsirašytų lankytinų vietų ir neaplankėme, nes šiek tiek spaudė laikas – neapskaičiavome savo galimybių. Išvykome sekmadienį, o penktadienį vakare buvome susiplanavę jau būti Šventojoje, kad galėtume apsigyventi ir savaitgalį praleisti prie jūros. Jei būtume važiavę lėčiau, būtume nespėję”, – pridūrė Žilvinas.
Iki pasiekiant kelionės tikslą – Šventąją, Edvinui ir Žilvinui teko penkias naktis iš eilės ieškotis tinkamos vietos nakvynei. „Pirmas dvi naktis miegojome palapinėse, poilsiavietėse prie ežerų. Kitus kartus pasirinkdavome nakvoti kempinguose – susimokėdavome, bet miegoti būdavo saugu, taip pat komforto gaudavome daugiau“, – sakė Ž. Paukštė.
Kelionės metu uteniškiai neišvengė ir neplanuotų sunkumų, laimei, juos pavyko išspręsti.
„Tos pačios dienos metu man du kartus prakiuro padanga, o mes kaip „didieji keliautojai” nepasiėmėme įrankių jai pasikeisti, – pasakojo Edvinas. – Mūsų laimei Žiežmariuose suradome nuostabų žmogų, kuris ne tik pakeitė dviračio kamerą, tačiau pataisė ir kitas dviračio dalis, kad jos veiktų geriau. Taip pat pasiūlė užkąsti bei pripildė vandens atsargas“.
Vaikinai išskyrė paskutinę kelionės dieną, kuri paliko nemažai neigiamų įspūdžių. Nors ryte keliautojus lydėjo puikus kraštovaizdis, o pravažiuojantys automobiliai pasitaikydavo retai, jau beveik pasiekus pajūrį prasidėjo rūpesčiai.
„Visą kelionę važiavęs be kepurės perkaitau saulėje ir jaučiau, jog pradėjo svaigti galva ir darėsi silpna, todėl Klaipėdoje sustojome ilgesniam laikui. Vienu metu galvojau, jog teks ieškotis nakvynės vietos likus labai nedaug kelio iki tikslo pasiekimo.
Tačiau Žilvinui besikeičiant jo dviračio prakiurusią kamerą išgėriau daug skysčių, šaltu rankšluosčiu apsidengiau galvą bei pavėsyje ilsėjausi. Vakarėjant bei vėstant orui pradėjau jaustis geriau, todėl nusprendėme užbaigti kelionę. Negana to, likus apie 15 kilometrų iki Šventosios, atsisuko priekinio rato konstrukcijos, tačiau jas užtaisius plastikiniais dirželiais pavyko šiaip ne taip nuvažiuoti likusį kelią“, – patirtimi dalinosi Edvinas.
Nepaisant užgriuvusių rūpesčių ir fiziškai alinančio krūvio, kelionės nutraukti uteniškiai nesvarstė.
„Kojas skaudėti pradėjo tik po dviejų dienų važiavimo. Žinoma, ryte atsikėlus pirmus 10 kilometrų būdavo sunku minti, bet po to raumenys priprasdavo. Iš esmės viskas sekėsi gana gerai ir minčių kelionę nutraukti nebuvo“, – teigė Žilvinas.
„Morališkai būdavo momentų, dažniausiai vakare, kai jausdavome nuovargį, norėdavosi poilsio ir nuotaika šiek tiek dingdavo. Tačiau rimtai svarstyti nutraukti kelionę jos eigoje neteko“, – draugui paantrino Edvinas.
Pokalbio pabaigoje draugų paklausėme, ką šie keistų, jei kelionę reikėtų kartoti.
„Nebenusibrėžčiau tikslo, per kiek laiko turime užbaigti kelionę. Tai šiek tiek neleidžia mėgautis pačiu važiavimu ir turi nenatūraliai didinti kelionės tempą, nors galbūt jau norėtum sustoti. Optimaliausias dienos numintų kilometrų skaičius tiems, kurie retai važiuoja dviračiais su manta bei nori ramiai, be nuovargio keliauti, manau, būtų apie 70-80 km“, – sakė Edvinas.
„Norint ir paturistauti, ir pailsėti, siūlyčiau kelionei skirti daugiau laiko nei galvoji, kad gali prireikti. Taip pat imti tik reikalingiausius daiktus ir susikrovus gerai patikrinti, ar nieko nepamiršai“, – savo įžvalgomis pasidalino Žilvinas.
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
