
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Šiaulių „Dubysos“ sporto centro dviračių treneris, balandžio 27 d. švenčiančiantis 60-metį, Kęstutis Norvaišas, išugdė daug puikių dviratininkų. Žinomiausi jų – Zita Urbonaitė ir Gediminas Bagdonas.
„Gaila, kad niekaip neįmžinau Zitos Urbonaitės šviesaus atminimo. Dabar gal jau per vėlu. Dviračių plento sportas Šiauliuose visiškai nyksta, apie 20 metų esu vienintelis plento dviratininkų treneris, turiu pasilikęs vos vieną mažųjų sportininkų grupelę, o visą dėmesį esame sutelkę BMX sportui. Suspėti ir ten, ir ten – neįmanoma. Gali atsitikti, kad kitąmet dirbsiu tik su BMX grupe”, – apgailestauja treneris.
Jis atviras – šviesaus atminimo Z.Urbonaitė buvo viena geriausių jo auklėtinių, visą laiką buvo ir liks širdyje.
„Ją suradau, išmokiau važinėti ir atidaviau toliau treniruotis į Panevėžį. 1997 metais Zita išvyko į Italiją ir 10 metų treniravosi su tos šalies klubais, dukart tapo Lietuvos čempione. Mano surastos ir puoselėtos dviratininkės pagrindinė užduotis buvo per lenktynes padėti lyderėms. Tai labai sunki dalia. Paprastai tokių dviratininkių darbą per varžybas pastebi tik treneriai, o žiūrovai jų triūso neįvertina.
Dėl nesavanaudiškumo Zitą vertino ir komandos draugės, mūsų dviračių sporto legendos Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Jolanta ir Rasa Polikevičiūtės, kurioms ji padėjo pasiekti įspūdingų pergalių. Apmaudu, kad pasiekus didelį meistriškumą, šiai mano auklėtinei neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse – Sidnėjuje ir Atėnuose ji buvo atsarginė“, – į praeitį nuklydo K. Norvaišas.
Jūsų trenerio karjera paženklinta dar vieno įžymaus auklėtinio, Londono olimpinių žaidynių dalyvio, Europos dviračių treko čempionato bronzinio prizininko Gedimino Bagdono puikiais pasiekimais. Ar sunku surasti ir išugdyti tokio didelio meistriškumo dviratininkus, kiek jėgų jiems teko atiduoti?
Surasti ir išugdyti tokius sportininkus tikrai sunku, bet man, galima sakyti, pasisekė.
Beje, mes visi gimėme Jaučio metais: aš – 1961 -aisiais, Zita – 1973-iaiais ir Gediminas – 1985-aisiais.
O jaučiai – užsispyrę ir siekiantys tikslų. Išugdyti tokio didelio meistriškumo dviratininkus padėjo bendradarbiavimas su garsiais treneriais Valerijumi Konovalovu, Antanu Jakimavičiumi, Algirdu Vaitkumi, Vaclovu Šiugždiniu, kuriems šiandieną dar kartą norisi nuoširdžiai padėkoti.
Jaunystėje irgi buvote dviratininkas, labiausiai pasižymėjote kroso trasose, per Lietuvos čempionatus dukart tapote vicečempionu ir vieną kartą laimėjote bronzos medalį. Patekote į Lietuvos rinktinę, dalyvavote SSRS čempionatuose, 1979-aisiais įvykdėte sporto meistro normą. Kaip dabar prisimenate tuos laikus?
Sportuoti pradėjau nuo 1975 metų. Tada pro Šiaulius nusidriekė vienas Pabaltijo daugiadienių lenktynių etapų.
Mačiau finišą, sužavėjo esto Avo Pikaus kova paskutiniuosiuose metruose su šiauliečiu Vytautu Galinausku.
Patiko sportiniai dviračiai, apranga ir pats panorau lankyti dviračių sporto pratybas. Pirmasis mano treneris – Albertas Rimša.
Kaip plento dviratininkas, buvau vidutiniokas, geriau sekėsi to meto populiariose dviračių kroso trasose. Teko rungtyniauti su to meto dviračių garsenybėmis Romualdu Rudžiu, Pranu Knieža, kurie pelnydavo medalių per SSRS čempionatus.
Sulaukėte savo 60 metų jubiliejaus, bet savo profesijos nekeičiate – dirbate Šiaulių „Dubysos“ sporto mokykloje. Kuriais metais pravėrėte šios mokyklos duris ir kurie Lietuvos dviračių treneriai jums buvo dideli autoritetai, iš kurių mokėtės?
„Dubysoje“ pradėjau dirbti nuo 1992-ųjų. Iš Lietuvos dviračių sporto trenerių man didžiausias pavyzdys buvo Narsutis Dumbauskas.
Morališkai mane labai palaikė dabar jau šviesaus atminimo kaunietis Kazys Dagilis, klaipėdietis Kazimieras Petreikis, su kuriuo iki šių dienų palaikau ryšius.
Nemažas pavyzdys buvo ir Utenos treneriai Alvydas Surgautas bei Vilius Jankauskas, kurie, kaip ir aš, gabius auklėtinius atiduodavo į centrus.
Uteniškiai mane buvo prikalbinę atvažiuoti pas juos dirbti, bet vis dėlto viršų paėmė nostalgija Šiauliams.
Jūsų trenerio karjera prasidėjo dar studijuojant tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto trečiame kurse, kai jums buvo pasiūlyta treniruoti „Darbo rezervų“ draugijos, turinčios puikią dviračių sporto bazę, mergaites. Tačiau ilgainiui darbu nusivylėte. Kodėl?
Iš darbo išėjus treneriui Antanui Rapaliui, tuometis Šiaulių „Žalgirio“ draugijos sporto mokyklos direktorius Rimas Ilgauskas pasiūlė man perimti šio trenerio auklėtinius.
Netikėtai gavęs šį pasiūlymą ilgai nesvarsčiau, nes aktyviai sportuodamas dviračių sporte žinojau savo galimybes, negalvojau, jog galiu pasiekti svarių pergalių.
Mano pirmieji auklėtiniai už mane buvo vos 3-5 metais jaunesni. Iš pradžių buvo sunku, bet po kažkiek laiko radome bendrus tikslus.
Trenerio darbe daug padėjo iš Kauno atvykęs dirbti Vytautas Stančiauskas, kuris po dvejų mano darbo metų su vaikinais pasiūlė treniruoti „Darbo rezervų“ draugijos mergaites.
Draugijos sporto bazė tikrai buvo gera, pasijutau lyg toje pasakoje, kai, sugavus auksinę žuvelę, ji viskuo aprūpina, nieko netrūko.
Padedant Vytautui, pasisekė suburti gerą komandą, kurioje buvo ir vėliau puikiomis dviratininkėmis tapo Zita Urbonaitė, Jūratė Valterytė, Jurgita Beržinytė, Daiva Vaitiekaitytė.
Netruko ateiti ir pirmosios pergalės Lietuvos pirmenybėse, SSRS „Darbo rezervų“ draugijos, SSRS pirmenybėse. Dviratininkės į Šiaulius parveždavo gausių apdovanojimų.
Tada buvau dar jaunas, nepatyręs treneris, turėjau daug azarto, su mergaitėmis kartu važinėdavau dviračiu.
Kai jos rungtyniavo jaunučių grupėje, buvo netgi stipresnės nei Diana Žiliūtė ar Edita Pučinskaitė.
Tačiau savo auklėtinėms neapskaičiau krūvių, joms skyriau per didelius, sportininkes kažkiek forsavau. Tai buvo mano klaida.
Labai išgyvenau, kad mergaitės per anksti baigė sportuoti. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę mano auklėtinė Reda Rakšnytė, kuri dabar gyvena Vokietijoje, pasaulio jaunių čempionate Graikijoje iškovojo 8-ą vietą.
Buvo laikotarpis, kai netgi metėtės į verslą, o kas jus prikalbino vėl sugrįžti prie dviračių sporto?
Labai sunkūs mums buvo pirmieji nepriklausomybės metai, blokada griovė visus planus. Pagalvojau, kad gal reikėtų pabandyti kokį versliuką.
Tačiau per tą laiką dviračių sporto nepamiršau. Vėl grįžti į rimtą trenerio darbą paskatino puikūs Lietuvos dviratininkų pasiekimai tarptautinėje arenoje.
Kad dabar vėl esu trenerių gretose, labiausiai esu dėkingas Antanui Jakimavičiui, sugrįžti kalbino ir Valerijus Konovalovas, Vytautas Juchnevičius.
Buvote vienas tų, kuris gabius savo auklėtinius atiduodavote į tuomečius Panevėžio internatinę sporto mokyklą ir Lietuvos olimpinį sporto centrą. Ar nebuvo gaila skirtis, nes jus, pirmąjį trenerį, greitai visi užmiršo?
Anksčiau kažkiek buvo gaila skirtis su savo geriausius auklėtiniais ir juos atiduoti kitiems treneriams. Bet po Zitos Urbonaitės pasiekimų nuomonę pakeičiau.
Dabar manau, kad, jeigu Gedimino Bagdono nebūčiau nukreipęs į Lietuvos olimpinį sporto centrą, jis nebūtų nuėjęs tokį puikų profesionalaus ir ilgaamžio dviratininko kelią.
Pavyzdys dar viena mano auklėtinė Žavinta Titenytė, kuri 2013 metais per pasaulio jaunių čempionatą Italijoje atskiro starto lenktynėse užėmė 4 –ą vietą.
Man tada irgi buvo sudaryta galimybė stebėti šį pasaulio čempionatą, mačiau savo auklėtinės sėkmingą pasirodymą. Ji tik per žingsnį liko nuo bronzos medalio, teskyrė vos 3,32 sek.
Suradęs šią talentingą dviratininkę ir per treniruotes skyręs daug dėmesio, ją atidaviau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą ir jos treneriais tapo Vytautas Indreliūnas ir Vitalija Breivienė.
Jeigu geriausių savo auklėtinių nebūčiau atidavęs į centrus, jie paprasčiausiai galėjo pražūti, sužlugti jų sportinės karjeros.
Savo mokiniams visada sakote, kad reikia daug ir kruopščiai treniruotis – tada darbas tikrai nenueis veltui ir ateis atpildas. Bet juk jūsų gyvenime irgi buvo metų, kai daug dirbote, o rezultatų – jokių. Kaip visa tai jus veikė psichologiškai, kas padėjo nepalūžti?
Tikrai buvo metų, kai nesisekė surasti pajėgių bei atsidavusių sportininkų, nebuvo rezultatų. Kilo mintis netgi baigti karjerą.
Nepalūžti padėjo tuometinis sporto mokyklos „Dubysa“ direktorius Alfonsas Gulbinas.
Jis ne vieną sykį man sakė, kad esu surinkęs neblogą grupelę – reikia dirbti toliau ir tikrai ateis diena, kai kruopštus darbas duos vaisius.
Tuos žodžius dabar dažnai kartoju savo auklėtiniams.
„Dubysos“ sporto mokykloje, kuri vėliau tapo centru, visą laiką ugdėte plente rungtyniaujančius jaunuosius dviratininkus, tačiau pastaraisiais metais pagrindinį dėmesį skiriate BMX entuziastams. Kodėl jūsų karjeroje įvyko tokie pokyčiai?
Dabartinis sporto centro „Dubysa“ direktorius Aivaras Strockis prieš trejus metus pasiūlė treniruoti ir BMX dviratininkus.
Iš pradžių buvo sunku, visai kita specifika. Bet padėjo kolegos Donata Šiaudvytė ir Donatas Armonas, padeda ir palaiko sporto centro direktorius.
Antraisiais darbo metais jau turėjau Lietuvos jaunučių čempioną, keletą prizininkų. BMX matau didesnę perspektyvą, vaikams ši sporto šaka įdomesnė ir patrauklesnė nei plentas.
Viena jūsų svajonių buvo, kad kuris nors auklėtinių, atsisveikinęs su sportu, dirbtų treneriu. Ar ji išsipildė?
Svajonė vis dar lieka. Gediminas Bagdonas jau treniruoja Lietuvos U-23 jaunimo rinktinę.
Tikiuosi, kad į trenerio darbą sugrįš mano auklėtinis Žilvinas Linkus, kuris dabar išvažiavo į užsienį užsidirbti pinigėlių.
Lietuvos dviračių sporte situacija su jaunaisiais treneriais yra liūdnoka, nes jauno trenerio atlyginimas, neturint stažo ir kategorijos, mažas.
Be to, vaikai nesiveržia minti dviračio pedalus plente, nes reikia daug dirbti, kentėti.
Šiauliai visą laiką buvo vadinami dviračių miestu, o ar dabar tęsiamos tos tradicijos?
Šiauliai visada buvo minimi dviračių miestu, bet dabar tradicijos nublanko, nebeliko dviračių švenčių.
Tačiau džiugina tai, kad atsiranda dviračių sporto veteranų. Gal jų pavyzdys užkrės mūsų jaunimą.
Koks jūsų pagrindinis siekis, treniruojant BMX dviratininkus, ko iš jų tikitės?
Dabar mano BMX grupėje treniruojasi 12 sportininkų. Vaikai noriai ateina į BMX sportą, jų netgi ir kalbinti nereikia.
Tačiau jie nekantrūs, greitai nori pasiekti pergalių, pamiršta, kad reikia daug ir kantriai treniruotis.
Norėčiau, kad nors vienas jų pasiektų gerų rezultatų tarptautinėje arenoje, kaip padarė mano buvę auklėtiniai plente.