Marytė Marcinkevičiūtė
Birželio 19 dieną 70 metų jubiliejų sutinka buvęs ilgametis Lietuvos moterų dviračių rinktinės vyriausiasis treneris Valerijus Konovalovas, su kuriuo susiję kone visi ryškiausi šalies moterų dviračių sporto istorijos įvykiai.
Jubiliatui pavyko išugdyti pirmo ryškumo žvaigždes, olimpinių žaidynių medalininkes, pasaulio čempiones ir prizininkes Laimą Zilporytę, Dianą Žiliūtę, Editą Pučinskaitę, Rasą ir Jolantą Polikevičiūtes.
Legendinis treneris sukūrė savąją dviračių sporto mokyklą, apie kurią išgirdo visas pasaulis. Nors buvo laikai, kai tam, kad išgyventum, reikėdavo netgi braškes ravėti ir skinti.
„Dviratininkės pačios nuoširdžiu darbu išsikovojo gerą vardą ir pagarbą. Mano geriausios auklėtinės, pasaulio čempionės jau nuo šešiolikos metų pradėjo rungtyniauti moterų grupėje, dalyvavo gana aukšto rango varžybose.
Pergalės lengvai nepasiekiamos, tam reikia milžiniško triūso, valios pastangų, moralinės ir fizinės paramos.
Taip, aš vedžiau savo komandą, kuri Lietuvai pelnė didelę šlovę, į pergales. Merginoms liepiau sėsti ant dviračių, kai lyja, pučia stiprus vėjas, saulė kepina ar gausiai sninga.
Atsisakėme visko – šiltos lovos, kaitrių paplūdimio spindulių, diskotekų. Su dviratininkėmis buvau vieningas ir siekėme bendro tikslo – pergalės.
Komanda galėjo dalyvauti visose prestižinėse daugiadienėse lenktynėse, kaupė patyrimą, tobulėjo. Kai sumažėjo finansavimas, beliko vienintelis kelias – užsienio klubai.
Dabar mano didžiausia svajonė – kad sugrįžtų tie rezultatai, kuriuos pasiekėme, ar būtų dar geresni, tęstųsi įspūdingų pergalių istorija. Žinau, mūsų treneriams tai padaryti bus nepaprastai sunku, tos dienos aš gal ir nesulauksiu, bet tikėkimės, būkime optimistai“, – dabar sako V.Konovalovas.
Sulaukėte 70 metų jubiliejaus. Kaip jaučiatės, kaip dabar bėga jūsų dienos?
Morališkai ir dvasiškai jaučiuosi labai gerai, o fiziškai – gerokai prasčiau, nes kai kurios negeros diagnozės riboja mano fizines galimybes.
Būnant 21-erių per individualines lenktynes Kirgizijoje buvau automobilio numuštas ir tris paras negalėjau vaikščioti.
Po to atsigavau, dar gana sėkmingai sportavau. Tačiau kai „prilipau“ prie mašinos vairo, sumažėjo mano fizinis aktyvumas, ėmė ryškėti traumos pasekmės. Gydytojas teigė, kad atmintis išliko, bet kai nustojau fiziškai aktyviai gyventi, toje vietoje, kur buvo sumušta, atsirado ataugos, jos užpildė nugaros smegenų kanalą ir užspaudė nervų šakneles. Pradėjau blogai valdyti kojas.
Savo metus vertinu pagal paso duomenis, man – 70 metų.
Stengiuosi pagerinti savo fizinę būklę: mankštinuosi, važiuoju dviračiu, kaime auginu daržoves.
Labai džiaugiuosi bendravimu su savo vaikais ir anūkais. Iš pirmosios ir antrosios santuokų turiu du sūnus, dvi dukras, penkis anūkus, kurie man atneša didžiausią džiaugsmą ir jausmą, jog mano gyvenimas pasisekė visu 100 procentų.
Vaikai ir anūkai – protingi, kultūringi, dėmesingi, jais be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Su žmona Laima žiemas stengiuosi praleisti Kanarų salose, kur galiu važinėti dviračiu, plaukioti baseine, ten mano fizinei būklei palaikyti yra žymiai daugiau galimybių. O vasaromis smagu būti ir Lietuvoje.
Dviračių sportui paskyrėte visą savo gyvenimą, pats aktyviai mynėte dviračio pedalus, įvykdėte sporto meistro normą, buvote pajėgus ir slidininkas. Kas nulėmė, jog pagrindine sporto šaka tapo dviračių sportą?
Gimiau ir augau Kazachstane, tuomečiame Uralske, kuris dabar vadinasi Oralas. 1975 metais ten baigiau Pedagoginį institutą.
Studijų metais aktyviai slidinėjau, tapau srities čempionu. Mane pradėjo kalbinti dviračių treneris, jog išbandyčiau tą sporto šaką.
Argumentas buvo viliojantis: kai vasarą sukaupsiu daug ištvermės plentuose, gal net sporto meistro normą įvykdysiu, tai žiemą netrukdys gerai slidinėti.
Po dvejų metų treniruočių per dviračių varžybas atstovavau Uralsko komandai ir 100 km komandinėse lenktynėse nuotolį įveikėme per 2 val. 12 min. 7 sek., įvykdžiau sporto meistro normą.
Dviračių sportas mane visiškai užvaldė ir su slidinėjimu atsisveikinau.
Kokie buvo jūsų tikslai baigus Uralsko pedagoginį institutą?
Jau studijų metais žinojau, kad noriu tapti labai geru treneriu. Kai baigiau vidurinę mokyklą, per vokiečių kalbos abitūros egzaminą buvo klausiama, kuo noriu būti.
Parašiau, jog noriu būti treneriu ir sieksiu, kad mano auklėtinės taptų pasaulio čempionėmis.
Mokytoja man skaudžiai įgėlė savo žodžiais: dėl penketuko egzamine neverta svaidytis aukštais žodžiais, prisimink, jaunuoli, už savo žodžius reikės atsakyti. Jos pasakyti žodžiai mane lydėjo visą gyvenimą.
Buvote pašauktas atlikti karinės tarnybos Vilniuje, po kurios jau nenorėjote gyventi Kazachijoje. Kuo jus sužavėjo Lietuva ir ar ilgai teko mokytis lietuvių kalbos, kuri nėra iš lengvųjų?
Vilnius, Lietuva, žmonės, architektūra, kultūra mane labai nustebino. Kai po tarnybos grįžau į Kazachiją atsiimti savo paso, pasibaisėjau Uralsku ir visa jo aplinka, mintyse sumečiau, kaip čia anksčiau galėjau gyventi ir jaustis gan laimingas.
Žinojau, jog grįšiu į Lietuvą. Apsidžiaugiau, kai netrukus mane pakvietė toliau sportuoti bei pažadėjo mokėti trenerio atlyginimą dabar jau šviesaus atminimo vilniečių treneris Algirdas Virbickas.
Grįžau į Lietuvą, turėjau didelį norą išmokti lietuvių kalbą ir greitai ją išmokau.
Jūsų dviračių trenerio karjera prasidėjo 1980 metais, kai pradėjote dirbti Panevėžyje. Tad gal jus būtų galima vadinti dviračių sporto pradininku Panevėžyje?
Galiu save vadinti Panevėžio merginų dviračių sporto pradininku. Tuometis Panevėžio kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Romanas Kryževičius man pasiūlė dviejų kambarių butą, dviračių sporto bazę po stadiono tribūnomis, o ateityje su perspektyva gal netgi dirbti Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.
Tačiau buvo viena sąlyga – reikėjo dirbti su merginomis. Grupę surinkau iš vidurinių mokyklų ir profesinės technikos mokyklos. Tačiau joje buvo ir berniukų.
Pradėjau dirbti pagal berniukų programą, tikėdamasis, jog merginos neatlaikys didelio jų krūvio ir atsisveikins su dviračių sportu.
Tačiau nė viena mergina nemetė dviračių sporto. Kai jos tarp savo bendraamžių pradėjo skinti pergales Lietuvoje, pradėjo atstovauti šaliai SSRS jaunių pirmenybėse, kitose stambiose varžybose.
Merginos tapo SSRS jaunių čempionėmis ir prizininkėmis, o mano auklėtiniai beniukai išsilakstė – kas pas kitus trenerius, o kas iš viso metė. Taip tapau moterų treneriu.
Kadangi svajonė išugdyti pasaulio čempiones, niekur nedingo, tai tokiu tikslu ir ruošiau savo auklėtines. Labai svarbu buvo gauti informacijos, kaip ruošti čempiones.
Bendravau su treneriais, sukurdavau jaukią atmosferą prie plovo, šašlikų, diskutuodavome.
Daug naudingos informacijos gavau iš trenerio Narsučio Dumbausko, žurnalų, konferencijų, kuriose savo patirtimi dalijosi Rusijos, Vokietijos, Lenkijos dviračių sporto treneriai.
Domėjausi informacija apie treniruočių metodiką aukštikalnėse. Tada suformavau savo sintezę – bandymai, klaidos, analizė privedė prie geresnės metodikos, kuri pasitvirtino.
Parašiau atmintinę, nuo ko priklauso aukšti rezultatai, ir ja rėmiausi.
Ką joje užrašėte?
Kad turi būti dėkinga pasiruošimo vietovė, geros sveikatos užtikrinimas, tikslo suformavimas ir pasitikėjimas juo, kad reikia gerai mokytis, tada mokykla ir tėvai lengviau išleis savo atžalas į treniruočių stovyklas bei varžybas, palaikyti gerus kontaktus su sportininkių tėvais ir artimaisiais, juos kviesti į varžybas.
Akcentavau ir teisingą mitybą, pats irgi išmokau gaminti maistą, kad dviratininkės, kaip ir jų varžovės, turi būti aprūpintos geros kokybės dviračiais, kad reikia nuolat varžytis su pačiomis pajėgiausiomis kitų šalių dviratininkėmis ir įgyti patirties, o jeigu atsirastų galimybė – tai kartu ir treniruotis.
Būtinai reikia suburti bendro tikslo siekiantį vienminčių kolektyvą, o treneris turi būti reiklus, mylėti dviratininkes, kurios juo pasitikėtų.
Man pavyko įgyvendinti tuos darbo principus: subūriau gerą kolektyvą, merginoms įskiepijau norą ir troškimą tapti pasaulio čempionėmis.
Jos per varžybas kovojo devizu: „Visos už vieną, viena – už visas“, tapo pasaulio čempionėmis ir prizininkėmis.
Kurią iš šių dviratininkų vadintumėte talentų talente, kuo ji išsiskyrė iš kitų?
Nenorėčiau išskirti nė vienos, nes visos buvo skirtingos ir skirtingai tobulėjo bei formavosi. O talentas pats nevažiuoja. Tik kryptingas ir kruopštus darbas, tikėjimas treneriu, kolektyvu, savimi atveria vartus į pergalę.
Rezultatų kreivė varžybose bylojo apie tai – sportininkės laimėdavo vis daugiau svarbių lenktynių.
Kurią savo auklėtinių pergalę laikytumėte pačia įspūdingiausia ir kodėl?
Labai įspūdinga buvo Dianos Žiliūtės pergalė 1998 metų pasaulio čempionate Valkenburge, Olandijoje. Pirmą sykį nepriklausomos Lietuvos istorijoje mūsų dviratininkė tapo planetos čempione 103,2 km grupinėse lenktynėse.
Dar ir šiandieną mano akyse paskutinis ratas, kai nuo pagrindinės grupės su Rasa Polikevičiūte atitrūko 9 dviratininkės, tačiau joje nebuvo Dianos.
Grupė bėgles nustojo vytis, skirtumas išaugo daugiau nei 1 minute. Tada Jolanta Polikevičiūtė į ilgą kalną didžiuliu greičiu „ištampė“ antrąją grupę ir sudarė pagreitį Dianai Žiliūtei pabėgti nuo jos.
Skirtumas ištirpo iki 20 sekundžių, Diana netrukus priartėjo prie bėglių. Likus iki finišo apie 500 metrų, Rasa sudarė galimybę įsibėgėti Dianai, kuri jai buvo už nugaros.
Per paskutiniuosius 200 metrų Diana šovė į priekį, jai nepasipriešino netgi garsioji olandė Leontien Zijlaard-van Moorsel. Mūsų dviratininkė ją aplenkė ir finišavo iškėlusi rankas.
Kai iki finišo buvo likę paskutinieji metrai, iš džiaugsmo rankas į viršų iškėlė ir Rasa Polikevičiūtė, kuri sušuko: „Mes nugalėjome!“ ir užėmė ketvirtą vietą.
Dianos pergalė spalio 10 dieną man buvo pats įspūdingiausias momentas karjeroje. Buvo puikiai įrodyta, kad dviračių sportas yra komandinė sporto šaka, o ne individuali.
Nuo tada ir prasididėjo mūsų dviratininkių pergalės pasaulio čempionatuose. 1999-aisiais aukso medalį pelnė Edita Pučinskaitė, o 2001-aisiais – Rasa Polikevičiūtė.
Ar visos dviračių lenktynės, kuriose būdavo didžiulė įtampa nuo pat starto iki paskutiniųjų distancijos metrų, jums baigdavosi sėkmingai? Ar dėl didelių išgyvenimų nė karto neatsidūrėte ligoninėje?
Ne, į ligoninę patekau tik jaunystėje kaip sportininkas, kada mane per lenktynes nutrenkė mašina.
Kokie dabar jūsų santykiai su savo auklėtinėmis? Ar dažnai susitinkate ar susiskambinate, ar tikitės jų sulaukti savo jubiliejiniame vakare?
Mūsų santykiai labai šilti ir geri, susitinkame ir bendraujame, karts nuo karto su Edita, Diana, Rasa ir Jolanta, Modesta Vžesniauskaite susirašome žinutėmis.
Džiaugiuosi, kad jos surado vietą savo gyvenime, sukūrė šeimas ir užaugino vaikus.
Rasa Polikevičiūtė buvo sukūrusi šeimą su 1988-ųjų olimpiniu dviračių treko vicečempionu Nikolajumi Kovšu, bet išsiskyrė.
Tada ištekėjo už Seulo olimpinio dviračių treko čempiono Viačeslavo Jekimovo, augina aštuntokę dukrą ir gyvena Maskvoje.
Jolanta Polikevičiūtė gyvena Sankt Peterburge, buvo sukūrusi šeimą su Maskvos olimpiniu dviračių treko čempionu Viktoru Manakovu, kuris 2019 metais, būdamas 58-erių, mirė ir dabar yra našlė.
Jų sūnui Viktorui Manakovui jaunesniajam, kuris 2013 metais tapo Europos dviračių treko čempionato omniumo čempionu, dabar 32-eji. Antrasis garsių dviratininkų sūnus Maksimas lanko mokyklą.
Diana Žiliūtė, kuri Lietuvai iškovojo net 17 aukso, sidabro ir bronzos medalių, nuo 2009 metų iki šiol dirba sportinę aprangą ir inventorių gaminančioje italų bendrovėje „Diadora“ ir yra atsakinga už sporto rinkodarą tarptautiniu mastu. Jos dukrai Ilariai – 18-a.
Edita Pučinskaitė yra ištekėjusi už komandos fizioterapeuto, masažuotojo, o dabar dirbančio sveikatos apsaugos sistemoje Roberto Rossi, ir augina du sūnus: 2012 metų gruodį gimusį Tomą ir 2014-ųjų rugsėjį – Luką.
Edita aktyviai dalyvauja dviračių mėgėjų klubo veikloje. Italijoje Toskanos regione rengiamos tradicinės labdaringos jos vardo „Gran Fondo Edita Pučinskaitė“ dviratininkų mėgėjų varžybos, kurias ji organizuoja kartu su kraujo donorystę propaguojančiu dviratininkų mėgėjų klubu „Avis Bike Pistoia“.
Praėjusiais metais Editos vardo 130 km lenktynes laimėjo Daiva Tušlaitė. Pasaulio čempionė daug padėjo režisieriui Arūnui Mateliui, jam kuriant dokumentinį filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
Ji režisierių supažindino su „Giro d‘ Italia“ prestižinių daugiadienių lenktynių organizatoriais, kurie jam varžybų metu leido filmuoti.
Garsiosios auklėtinės į mano jubiliejų neatvažiuos, nes šventėje dalyvaus tik giminės ir artimieji, iš viso apie 70 žmonių.
Jūsų šeimoje – trys dviratininkai: jūs, žmona Laima Zilporytė – 1988 metų Seulo olimpiados grupinių lenktynių bronzinė prizininkė ir 1989 metų pasaulio komandinių lenktynių čempionė, sūnus Ignatas – Atėnų, Pekino ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, atstovauja profesionalų komandoms, pasižymėjo ir dviračių treke. Ar ir dukra Irma buvo dviratininkė?
Irma trumpai lankė dviračių treko pratybas pas trenerį Antaną Jakimavičių, bet nuo devintos klasės visą dėmesį sutelkė ją dominančiai psichologijai.
Baigusi vidurinę mokyklą ji išvyko į Angliją ir viename iš koledžų studijavo psichologiją.
Po to ji baigė universitetą ir doktorantūrą, tapo mokslų daktare ir dirba praktikuojančia psichologe anglų klinikoje. Irma dabar ruošiasi sukurti šeimą.
Į pabaigą eina Ignato karjera, kitąmet jam sukaks 40 metų. Ką sūnus numatęs daryti, baigęs aktyvųjį sportą?
Kai sūnus baigs savo karjerą, tada ir galvos, kuo norės tapti. Pasak Ignato, jeigu dabar apie tai galvos, tai tikrai nebaigs 260 km profesionalų daugiadienių lenktynių distancijos, nes visos mintys ir sugebėjimai yra sutelkti komandai.
Kaip šiandien gyvena dar vienas jūsų užaugintas kūdikis – garsusis Panevėžio merginų dviračių sporto klubas „Fortūna“?
Sunkiai gyvena, neturi pastovaus finansavimo. Stokojant pinigų negalime rengti treniruočių stovyklų, nusipirkti geresnės kokybės dviračių, todėl paruošti didesnio meistriškumo dviratininkus sunku.
Pagal parodytus rezultatus klubą kažkiek remia Panevėžio miesto savivaldybė, bet tai lašas jūroje.
Klube sportininkus visuomeniniais pagrindais ugdo du treneriai – Vitalija Breivienė ir Vytautas Indreliūnas, visada pasiruošusi padėti mano žmona Laima.
Klubo treneriai važinėja į Biržus, Vabalninką, Kupiškį ir kviečia jaunimą lankyti dviračių pratybas. Juos treniruoja, o po kažkiek laiko kelis pačius geriausius pakviečia į Panevėžį, kur apgyvendina kubo viešbutyje, jie mokosi gimnazijoje.
Jūsų gyvenimas vertas atskiros knygos ar filmo. Žinau, kad buvo pradėtas kurti filmas apie legendinę jūsų šeimą, tačiau stokojant finansavimo, darbai sustojo. Negi Panevėžio savivaldybė ir rėmėjai nusisuka nuo jūsų, neįvertina to, ką padarėte miestui?
Filmo miesto savivaldybė neparėmė, gal per mažai nusipelnėme miestui, dviratininkių pergalės ir medaliai buvo nereikšmingi.
Rodos, tos Panevėžio moterų dviračių sporto istorijos, kurią kūrėme ir sukūrėme, kaip ir nebūta, viskas pamažu tolsta. O rėmėjus šiais laikais surasti sunku.
Ar Panevėžyje vis dar esate populiarus, žmonės jus atpažįsta ir užkalbina?
Susidarau nuomonę, kad mane gerbia ir myli tik mano šeimos nariai bei auklėtiniai.
Mūsų šeimoje – 27 žmonės. Į svečius Anglijoje pakviečia Irma, į Ispaniją Ignas.
Daug pačių artimiausių žmonių sulaukiame ir Panevėžyje. Džiaugiuosi sūnumi iš pirmosios santuokos pulkininku leitenantu Andriumi Konovalovu, kuris nuo 2020-ųjų iki šių metų buvo Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vadas, o dabar dirba Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje viršininko pavaduotoju kariniam rengimui. Andriaus sūnus Kajus, mano anūkas, žaidžia krepšinį.
Dukra iš pirmosios santuokos Margarita gyvena Kopenhagoje, turi aukštąjį išsilavinimą, yra optimizavimo programos vadovė, o jos 24-erių dukra, buvo profesionali karininkė Marija, ji tarnavo NATO misijoje Latvijoje, o dabar dirba projektų vadove.
Visą savo gyvenimą praleidau su dviratininkėmis, patyriau daug džiaugsmingų akimirkų.
Per Lietuvos nepriklausomybės metus dviračių sporte tik mano auklėtinei Dianai Žiliūtei pavyko tapti olimpiados bronzine prizininke, ji Sidnėjuje per grupines lenktynes finišavo trečia.
Kai mano dviratininkės karaliavo pasaulyje, jos užkariavo panevėžiečių širdis, kartu su jomis populiarus buvau ir aš.
Tačiau metams bėgant tas mano populiarumas, manau, mažėja. Anksčiau džiaugiausi savo auklėtinėmis, o dabar – savo vaikais ir anūkais, kurie yra superiniai, mane myli, aplanko. Esu laimingas žmogus.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
