Legendinis Lietuvos dviračių sporto treneris Vytautas Balčiūnas, gegužės 4 dieną sutinkantis savo 80 metų jubiliejų, dabar gyvena Palangoje ir kiekvieną dieną mina dviračių pedalus pamėgtais maršrutais.
Į Palangą jubiliatas atsikėlė gyventi prieš penkerius metus, praėjus metams po to, kai Kaune palaidojo savo žmoną.
Dukra Vilma, sveikatingumo specialistė, buvusi dviračių sporto teisėja gražiajam kurorte tėvui nupirko butą, ir Vytautas tapo palangiškiu.
„Nusipirkau naują sportinį karboninį dviratį, kokių mes neturėjome anksčiau aktyviai sportuodami. Juo dabar be galo džiaugiuosi, saugau kaip savo akis. Vidutiniškai kasdien numinu po 40 kilometrų. Plente neteko matyti vyresnių už save žmonių. Pagrindiniai mano maršrutai: 30 km į Šventąją, 35 km – į Darbėnus ir daugiau kaip 50 km – į Klaipėdą.
Džiaugiuosi, jog Palangoje yra dviračių takai, kuriuose būna labai saugu važinėti.
Susiskambinu su Klaipėdoje gyvenančiu Andrejaus Zadneprovskio tėvu Viačeslavu Zadneprovskiu ir susitinkame plente, kartu važiuojame, kartais matau ir buvusį savo auklėtinį Rimantą Stirbį.
Gyvendamas Kaune triskart per savaitę vasarą mėgėjiškai žaisdavau futbolą, o žiemą – krepšinį senjorų komandose, kuriose būdavau vyriausias.
Tačiau gavau traumelę, iš naujo vėl atradau dviratį. Juo važinėju jau dešimt metų.
Mano dienos režime – ir šachmatų žaidimas internete su viso pasaulio šachmatų mėgėjais, kurių reitingas panašus kaip mano.
Praėjusiais metais sužaidžiau daugiau kaip 1000 partijų, toks pat aktyvus esu ir šiemet.
Šachmatais susidomėjau dar mokykloje, man jie patinka“, – pasakoja jubiliatas.
Praėjusiai metais V. Balčiūnas su artimaisiais buvo išvykęs į Tenerifę ir ten dviračiu važinėjo kalnuose.
Atėjus žiemai, jubiliatas irgi būna fiziškai aktyvus, sėda ant dviračio.
Kaip pats sako, nuo galvos iki kojų yra aprengtas Gintauto ir Mindaugo Umarų žiemine sportine apranga, o vasarinę jam padovanojo auklėtinis Edmundas Peseckis.
„Nueinu pas juos į parduotuvę, pradedu kažką žiūrinėti, o jie iš karto prisistato ir klausia, kuo, treneri, jums galime padėti.
Padaro šimto procentų nuolaidą. Dabar net nepatogu pas juos nueiti, nes viskuo esu aprūpintas.
Su savo auklėtiniais draugauju iki šios dienos. Prieš trejus metus su mus visus vienijančiu Vidmantu Žukausku mašina buvome nuvažiavę aplankyti savo auklėtinio, dabar jau šviesaus atminimo, o tada gyvenančio Rusijoje, Tverės mieste Vladimiro Filipovo“, – prisiminė V. Balčiūnas.
Jubiliatui pavyko išugdyti daug gabių kelių kartų Lietuvos dviratininkų. Pats ryškiausias – 1978 metų pasaulio vicečempionas 100 km komandinėse lenktynėse Algimantas Guzevičius.
Legendinis treneris treniravo Aleksandrą Kašiną, Sergejų Raicevą, Edmundą Peseckį, Vasilijų Dolgichą, Vladimirą Filipovą, Petrą Šimkų, už juos jaunesnius Rimantą Stirbį, Vidmantą Žukauską, Algimantą Peseckį, Kęstutį Margį.
„Pačius talentingiausius dviratininkus labai greitai į savo grupę pasiimdavo Narsutis Dumbauskas, bet nesuprantu, kodėl jis nieko nepaėmė iš tos grupės, kurioje buvo Algimantas Guzevičius su savo bendraamžiais, kai jie dar mokėsi mokykloje.
Kad Algimantas dviračių sporte gali daug pasiekti, pajutau antraisiais ar trečiaisiais darbo su juo metais.
Tačiau tuo metu visus lenkdavo Vasilijus Dolgichas, kuris už kitus buvo metais jaunesnis, bet kiek anksčiau pradėjęs sportuoti.
Tačiau jo karjerą sužlugdė poros metų karinė tarnyba“, – mintimis dalijasi Vytautas.
Dviračių treke pasižymėjo V. Balčiūno auklėtinė kaunietė Agnė Bagdonavičiūtė, kuri 2003 metais pasaulio dviračių treko jaunių čempionate (17-18 metų) grupinėse lenktynėse tapo vicečempione, o Europos čempionate persekiojimo lenktynėse buvo trečia.
Dviračiu važinėjo ir jubiliato dukra Vilma Balčiūnaitė, kuri mokykloje mokėsi dešimtukais, bet labai anksti, būdama vos 15 metų metė sportuoti. Ji baigė Kūno kultūros institutą, dažnai teisėjaudavo įvairiose dviračių varžybose.
Sutikdamas savo 80 metų jubiliejų, V. Balčiūnas teigia, kad širdyje tiek metų nejaučia, tačiau praeinant pro veidrodį – matyti.
Gimėte ir augote krepšinio mieste Biržuose, ar savo sportinę karjerą pradėjote nuo krepšinio?, – paklausėme jubiliato.
Biržuose gyvenau tik iki aštuonerių metų ir išvykome gyventi į Kintus, Priekulę. Tėvas blaškėsi po visą Lietuvą, tai ir šeimyną tampė.
Labai patiko Kintai, kur baigiau septynmetę mokyklą. Čia, galbūt, ir prasidėjo mano sportinė karjera. Laimėjau šaudymo iš lanko varžybas ir vykau į varžybas Šilutėje.
Turėjau ir 4 m ilgio valtelę, kurią irkluodavau. Dar šiandien prisimenu, kaip buvo gera.
Su keliais bendraamžiais vaikais vaikščiojome pas kitų vaikų tėvus ir rinkome parašus, kad Kintuose įsteigtų ir aštuntą klasę. savo tikslą pasiekėme, buvo įsteigta aštunta vakarinė klasė.
Tėvams pervažiavus gyventi į Plungę, ten pradėjau lankyti devintą klasę, o vėliau baigiau ir vidurinę mokyklą.
Lankant dešimtą klasę, važinėjau turistiniu dviračiu, kurių keturis nupirko mokykla.
Su klasės draugais dalyvaudavome tarprajoninėse varžybose ir visur laimėdavome.
Klaipėdoje antrus metus iš eilės tapome Lietuvos moksleivių spartakiados komandinių lenktynių čempionais rajonų grupėje, rungtyniaujant turistiniais dviračiais.
Su savo draugu po to norėjome varžytis miestų grupėje sportiniais dviračiais, tačiau grupinėse varžybose mums neleido dalyvauti.
Kada kilo mintis savo gyvenimą susieti su sportu?
Dar gyvenant Plungėje. Viena gerai pažįstama mergaitė man ir sako, kad, kaip abu sportininkai, tai vyksime studijuoti į Kūno kultūros institutą.
Jai juokais pasakiau, kad, jei tu stosi į KKI, tai aš – į Vilniaus pedagoginį institutą.
Pirmame kurse sėkmingai išlaikiau žiemos sesiją, penkiabalėje sistemoje gavau vos du ketvertus.
Tačiau tėvai negalėjo padėti finansiškai, reikėjo pačiam verstis per galvą, todėl pasimokiau vos pusę metų ir man studijos baigėsi.
Vilniuje išbuvau trejus metus. Įdomu tai, kad savo pirmąjį Lietuvos čempiono aukso medalį laimėjau ne dviračių sporte, o lietuviškame ritinyje.
Sužinojau, kad vilniečių ritinio komanda vyksta į antrąjį Lietuvos ritinio čempionatą Plungėje.
Pagalvojau, kad reikia ir man užsirašyti, bus puiki galimybė nemokamai nuvažiuoti aplankyti Plungėje gyvenančių savo tėvų.
Savaitę pasitreniravau ir to užteko tapti šalies lietuviškojo ritinio čempionu, tą aukso medalį turiu išlaikęs iki šių dienų.
Dviračių pratybas lankiau pas trenerį Algirdą Virbicką, savo patarimais daug padėjo Vaclovas Vincelis, 1962 metų aplink Lietuvą daugiadienių lenktynių laimėtojas.
1965-aisiais mane, 27-erių, Narsutis Dumbauskas, kažką manyje įžvelgęs, pasikvietė dirbti treneriu į Klaipėdą.
Dar aktyviai sportavau, uostamiesčio dviračių komandoje buvau išrinktas jos kapitonu, pagal pajėgumą buvau gal trečias komandos narys.
1965-1967 metais tapome daugiadienių lenktynių aplink Lietuvą nugalėtojais komandinėje įskaitoje.
Mūsų komandai tada atstovavo ir Antanas Berankis, Eduardas Martynovas, Mykolas Veršila, Juozas Šumskas, Bronius Šiukšta.
1969 -aisiais Palangoje laimėjau Lietuvos čempionato žiedines lenktynes.
Klaipėdoje dirbau 9 metus ir per treniruotes kartu su savo auklėtiniais važinėjau dviračiu.
Jie tikrai buvo stiprūs, Vladimiras Filipovas būdamas 18-mečiu netgi įvykdė SSRS sporto meistro normą.
Mano auklėtiniai yra dalyvavę Klaipėdos žiemos lengvosios atletikos bėgimo pirmenybėse Girulių plente ir užėmė ketvirtą – šeštą vietas.
Visi lengvaatlečiai bėgo su startukais, o mano jaunieji auklėtiniai – su sportbačiais.
Mano grupėje treniravosi ir fiziškai labai stiprus Raimondas Zenkevičius. Po poros metų treniruočių jį nukreipiau į sunkiąją atletiką ir sportininkas per pirmuosius keturis Lietuvos galiūnų čempionatus tapo nugalėtoju.
Suskaičiavau, kad net 12 mano auklėtinių dirbo dviračių sporto treneriais. Vidmantas Žukauskas, Kęstutis Margis ir Algimantas Buivydas tapo Lietuvos nusipelniusiais treneriais.
Kodėl nutrūko jūsų, dviratininko karjera?
Kai su savo auklėtiniais mindavau dviračių pedalus, jie neįveikdavo daug kilometrų, kokie buvo reikalingi vyrams, ir aš nesugebėdavau gerai pasiruošti savosioms varžyboms.
Be to, kuo toliau, tuo sunkiau darėsi derinti darbą su sportu, supratau, jog nėra šansų tapti didelio meistriškumo dviratininku. Reikėjo rinktis arba vieną, arba kitą.
Dirbant treneriu reikėjo baigti aukštąją mokyklą. Įstojau studijuoti į Kūno kultūros institutą.
Kai ateidavau vasaros sesija, kaip treneriui reikėdavo išvykti į Pabaltijo daugiadienes lenktynes.
Porą kartų buvai išmestas iš instituto. Tačiau 1985 metais jį vis dėlto pavyko baigti neakivaizdiniu būdu.
Ką jūs tokio turėjote, kad Narsutis Dumbauskas jus pakvietė dirbti į Klaipėdą?
Galiu pasakyti tiek, kad nebuvau tas treneris, kuris savo auklėtiniams buvo reikalingas padėti daryti karjeras.
Buvau tik dviratininkų pagalbininkas, dirbau atsidavusiai, piestu kovojau už mokinius, nors už juos buvau ne ką vyresnis.
Auklėtiniai tai vertino. Man nerūpėjo asmeninis gyvenimas, kažkokia asmeninė nauda.
Kaip jūs atsidūrėte Kaune, negi susibarėte su Narsučiu Dumbausku?
Klaipėdoje dirbau žvejybos uosto mikrorajone ir neturėjau jokios bazės, dviračius laikydavome tuometės 13-os vidurinės mokyklos dušuose.
Kai tame rajone pastatė dviračių sporto bazę, man buvo liepta dirbti su iš visų trenerių surinkta dviratininkų grupe.
Šito labai nenorėjau, nes mėgau treniruoti tik savo auklėtinius. Man tai teikė didelį malonumą, nepaisant netgi to, jei jie kartais ir būdavo silpnesni už kitų trenerių dviratininkus.
Vėliau teko būti įvairių amžiaus grupių (jaunučių, jaunių, suaugusiųjų) Lietuvos rinktinių treneriu ir man tai būdavo nemaža kankynė, kadangi jose būdavo ir kitų trenerių auklėtinių.
Kai vieni mano auklėtiniai išvažiavo studijuoti į aukštąsias mokyklas, o kiti buvo pašaukti į karinę tarnybą, po ilgų svarstymų nutariau toliau dirbti Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.
Apie tai išgirdę mano patys jauniausieji auklėtiniai irgi susiruošė mokytis ir sportuoti į Panevėžį.
Tačiau ten manęs gal kokį mėnesį nepriėmė į darbą, kažko buvo delsiama.
„Dinamo“ draugijos respublikinės tarybos pirmininko pavaduotojas Stasys Šaparnis pakvietė dirbti į Kauną vietoje į užtarnautą poilsį besiruošiančio išeiti Kazio Paršaičio.
Į Kauną suvažiavo mano auklėtiniai klaipėdiečiai, mano grupėje treniravosi ir iš kitur atvykę Antanas Taučius, Algimantas Buivydas, Aleksandras Mitunevičius, Raimondas Bukauskas, kurie pradėjo studijuoti Kūno kultūros institute. Jiems „Dinamo“ draugija suteikė bendrabutį, davė maitinimą, buvo puikios sąlygos tobulėti.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
