Klaipėdietis Edmundas Zakaras, gegužės 1-ąją pasitinkantis 75 metų jubiliejų, džiaugiasi, kad gyvenime buvo prisilietęs prie dviejų dviračių sporto korifėjų: legendinio 12 kartų Lietuvos čempiono Kazio Paršaičio, pas kurį treniravosi, ir olimpinių čempionų ugdytojo Narsučio Dumbausko, su kuriuo kartu dirbo.
„Gražūs buvo metai, yra ką prisiminti. Man tikrai pasisekė, esu laimingas. Tačiau treneriu jau seniai nebedirbu, vargų ir bėdų nebėra, gyvenu ramiai.
Iki šiol dar vis mėgėjiškai važinėjau dviračiu, tačiau prieš porą metų, pakeitus sąnarius, esu priverstas padaryti pertrauką.
Trenerio darbo, kaip ir viso dviračių sporto pasiilgstu, tačiau metai bėga ir su tuo turiu susitaikyti“, – sako jubiliatas.
2005-2006 metais, kai E. Zakaras vadovavo Lietuvos jaunių dviračių sporto rinktinei, su auklėtiniais per treniruočių stovyklas Belgijoje kartu išvažiuodavo į plentą ir mindavo pedalus.
Kartu važiuodamas jis puikiai matydavo, kaip jaunieji dviratininkai jaučiasi, kur yra stiprūs ir kur jų silpnosios vietos ir reikia padirbėti.
Jubiliatui pavyko išugdyti pasaulio jaunių dviračių sporto vicečempioną Vaclovą Gumuliauskį, buvo žinomų Lietuvos dviratininkų Justo Beniušio, Roko Adomaičio pirmasis treneris.
Koks klaipėdietis buvo principingas ir reiklus, pajuto geriausieji Lietuvos dviračių treko meistrai, kai treneris Narsutis Dumbauskas jam, savo padėjėjui, patikėdavo su treko meistrais, gimusiais 1967-1968 metais, Artūru Kaspučiu, Remigijumi Lupeikiu, Linu Gutautu, Aidu Klimavičiumi, Nagliu Ciplijausku, kartu bėgioti krosus.
Bėgimo greitį diktuodavo treneris ir ne visiems dviratininkams su juo pavydavo bėgti koja kojon.
Su visais dviratininkais E. Zakaras puikiai sugyveno, tarp jų nebuvo jokių pykčių.
Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su dviračių sportu?, – paklausiau E. Zakaro.
Gimiau nedideliame Šilalės rajono miestelyje Pajūryje, o nuo 1957-ųjų su tėvais persikėlėme gyventi į Šilutės rajono Stoniškių gyvenvietę, kur 1968-aisiais baigiau vidurinę mokyklą.
Tą mokyklą baigė ir buvęs Lietuvos dviračių rinktinės treneris, ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinis sekretorius Vytautas Zubernis.
Mokykloje turėjome gerą kūno kultūros mokytoją Juozą Balandį, kuris mokėjo mus sudominti sportu. Bėgiojau krosus, žaidžiau rankinį, važinėjau dviračiu.
Pirmąjį dviratuką „Ereliukas“, o paaugus sudedamą dviratį „Minsk“ man nupirko tėvai.
1967-aisiais atstovavau Šilutės rajonui Lietuvos moksleivių spartakiados dviračių varžybose.
Tada jose siautėjo klaipėdiečiai, kurie atvažiavo su treneriu Narsučiu Dumbausku ir kurį pamačiau pirmą kartą.
Stoniškių vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas man pasiūlė studijuoti Kūno kultūros institute. Norėjau specializuotis rankinyje, nes jau turėjau įvykdęs pirmą atskyrį.
Tačiau kai pamačiau, kokie aukšti ir augaloti vyrukai ten irgi nori studijuoti, tai pasirinkau dviračių sportą, kur irgi buvau pirmaatskyrininkis.
Studijuojant treniravausi pas Kazį Paršaitį, kuris mane ugdė ketverius metus ir su juo puikiai sugyvenau.
Labiausiai pasižymėdavau dviračių kroso varžybose, kurių pavyko kelias laimėti.
Mano pirmasis treneris – Narsučio Dumbausko dėdė, jis man daug pasakojo apie savo sūnėną.
Tačiau tada nepagalvojau, kad gyvenimas mane ilgam suves su šia dviračių sporto legenda.
Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas, kai rankose atsidūrė aukštojo mokslo baigimo diplomas?
Gavau paskyrimą dirbti Kaune „Dinamo“ sporto draugijoje dviračių treneriu.
Turėjau išvykti į SSRS dviračių kroso čempionatą Baku, tačiau buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Sovetske, kur tankų dalinyje tarnavau vienerius metus.
Tarnybos metu per sporto šventę laimėjau 1 km kroso varžybas ir patekau į sporto kuopą, kurioje buvo ir kursiokas Pranas Šaučikovas, vėliau tapęs puikiu lengvosios atletikos treneriu.
Gavau Rygos sporto bataliono kvietimą ten tarnauti, kažkiek laiko ten pabuvau, bet netrukus grįžau į Sovetską ir ten baigiau tarnybą.
Trumpai padirbus Kaune treneriu, 1974 -aisiais grįžau į Stoniškius ir vienerius metus dirbau kūno kultūros mokytoju.
Tuo metu Narsučio Dumbausko tėvai gyveno Tauragėje ir jis per Stoniškius važiuodavo jų lankyti.
Vis užsukdavo ir pas mane, kalbindavo atvažiuoti į Klaipėdą dirbti kartu su juo. Susigundžiau.
Su mūsų dviračių sporto legenda dirbote gana ilgai, patirties, tikriausiai, pasisėmėte sočiai?
Į Klaipėdą atvažiavau 1975 metais rugsėjo 15 dieną ir su Narsučiu Dumbausku dirbau du periodus: pirmąjį – 1975-1979 metais ir antrąjį – 1989 -2003 metais. Legendai baigus savo karjerą, dar pasilikau dirbti treneriu.
Iš pradžių man buvo patikėta treniruoti olimpinio rezervo sportininkus, gimusius 1960 metais ir rungtyniavusius plente.
Tarp jų geriausi buvo Algirdas Vaitkus, Romas Bružas, Raimundas Kaniauskas, 1978 metais tapęs SSRS jaunių plento čempionu grupinėse lenktynėse.
Su olimpinio rezervo grupe dirbau ketverius metus. Nesutarus su treneriu, pasukau į „Darbo rezervų“ sporto draugiją, kurioje dviračių sportui vadovavo Vytautas Zubernis.
Draugijos dviratininkus su treneriu Juozu Paulausku Klaipėdoje ugdžiau 10 metų.
Pradėjus byrėti tai draugijai, treneris Narsutis Dumbauskas mane prisikalbino sugrįžti, tai buvo 1979-aisiais spalio 1 dieną.
Olimpiečių ugdytojas mane vadino savo padėjėju, tekdavo atlikti visus darbus.
Padėdavau treniruoti visas Lietuvos dviračių treko įžymybes, su jais kartu bėgiodavau krosus, tekdavo taisyti dviračius, atlikti kitus darbus.
Buvau 1 m 72 cm ūgio, pasižymėjau ištverme ir greičiu, nedaug buvo tokių, kurie galėdavo mane aplenkti kroso trasoje. Kaip sakoma, ir mažas kelmas didelį vežimą verčia.
Dviratininkai gal ir nebuvo patenkinti manimi, bėgiojant krosus, tačiau viskam vadovavo Narsutis Dumbauskas, kuris pasakydavo, kad tą ir tą dieną reikės įveikti tokias distancijas ir aš reikalaudavau, kad dviratininkai nesimuliuotų ir nubėgtų tiek, kiek reikia.
Dirbti buvo savotiškai įdomu, bet žinant legendinio trenerio reiklumą ir nelengvą jo charakterį, reikėjo prie visko taikytis.
Savo gyvenimą susiejote su dviračių sportu, o ar vaikai pasekė jūsų pėdomis?
Norėjau, kad dviratininku taptų sūnus Edmundas, kuriam dabar 39-eri, tačiau jis nuo trečios klasės pradėjo žaisti futbolą.
Galvojau, jog jis iki soties prisibėgios futbolo aikštėje ir sės ant dviračio, tačiau taip neatsitiko.
Dabar sūnus septintus metus gyvena Norvegijoje ir mėgėjiškai važinėja dviračiu.
Toli nuo dviračių sporto buvo ir 37-erių sūnus Jonas bei 44-erių dukra Rima.
Dviračių pratybas pas Kazį Paršaitį lankė mano penkeriais metais jaunesnis brolis Jonas, kuris mirė 1992-aisiais, eidamas 39 metus.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
