Kai Ernestas Prokapas pirmą kartą sėdo į autentišką „Formulės 1“ bolidą, jo galvoje sukosi dešimtys minčių: ar pavyks pajudėti, ar pavyks įsitaisyti tame siaurame kokpite, ar nesugadins technikos, kurios vertė siekia milijonus, ar suvaldys automobilį ir nenuslys nuo trasos?
2025 metais kartu su Eugenijumi Sladkevičiumi ir Martinu Skripinu jis tapo vienu pirmųjų lietuvių, gavusių galimybę vairuoti autentiškus „Formulės 1“ bolidus, kuriais anksčiau lenktyniavo Nico Rosbergas ir Alexanderis Wurzas.
Daugeliui tai atrodė kaip istorija apie greitį, technologijas ir vaikystės svajonės išsipildymą. Tačiau svarbiausia tos dienos dalis prasidėjo ne trasoje.
Ji prasidėjo galvoje.
Vos užsivedus varikliui ir bolidui pajudėjus, visos padrikos mintys tarsi susitelkė į vieną tašką. „Iki tol galvoje buvo šimtai minčių. Pajudėjus jos tarsi poliarizavosi magnetiniame lauke ir susifokusavo viena kryptimi. Atsirado tunelis. Nebeliko triukšmo, abejonių ar pašalinių minčių. Tik tu ir automobilis“, – pasakoja Ernestas.
Paradoksalu, tačiau vienoje techniškai sudėtingiausių aplinkų jis patyrė visišką susikaupimą – būseną, kurią kasdienybėje pasiekti pavyksta retai. Neliko nei vakar dienos likučių, nei rytojaus planų. Egzistavo tik dabarties momentas.
Vėliau Ernestas ne kartą bandė apibūdinti šią būseną. Galiausiai suprato, kad svarbiausias jos bruožas buvo ne adrenalinas. Tai buvo aiškumas.
Susitikimas, kuris tapo veidrodžiu
Vienas ryškesnių įvykių buvo pažintis su Namira Salim – tyrinėtoja, menininke ir pirmąja pakistaniete, pakilusia į kosmosą. Nors jų patirtys kilo iš visiškai skirtingų pasaulių, pokalbyje vis sugrįždavo ta pati tema: kaip išskirtinės patirtys pakeičia žmogaus santykį su kasdienybe?
Ne per staigų lūžį. Per perspektyvą.
Tokie išgyvenimai žmogaus neperrašo. Tačiau jie leidžia aiškiau matyti, kas lieka, kai nuslūgsta triukšmas. Tai, kas vakar atrodė skubu, tampa mažiau svarbu, o tai, kas iš tiesų kuria gyvenimo svorį – žmonės, sveikata, kūryba ir augimas – išryškėja savaime.
Klausimas, nuo kurio viskas prasidėjo
Būtent ši būsena tapo naujo klausimo pradžia. Komanda, organizuojanti šias „Formulės 1“ patirtis, per daugelį metų priėmė šimtus dalyvių iš viso pasaulio. Iki tol tarp jų nebuvo nė vieno lietuvio. Šis faktas paskatino susimąstyti apie platesnį reiškinį ir paieškoti atsakymų į naują klausimą.
Jeigu pasaulyje yra tiek daug lietuvių, kurie savo srityse tampa pirmaisiais, kiek jų istorijų mes apskritai žinome?
Kiek žmonių kasdien kuria pasaulinio lygio verslus, technologijas, mokslinius atradimus, meno projektus ar sporto pasiekimus, tačiau jų istorijos taip ir nepasiekia Lietuvos?
Būtent iš šio klausimo gimė 1LTU.
Idėja buvo paprasta: surasti, sujungti ir parodyti pasaulio lietuvius, kurie savo srityse plečia galimybių ribas.
Ne kurti dar vieną organizaciją.
Ne kurti dar vieną medijos projektą. O kurti ryšį.
Ryšį tarp žmonių, istorijų ir patirčių, kurios gali įkvėpti kitus drąsiau galvoti apie tai, kas vis dėlto yra įmanoma.
Lietuva, kuri tęsiasi už žemėlapio ribų
Kalbėdami apie Lietuvą dažniausiai galvojame apie beveik tris milijonus gyventojų Baltijos regione. Tačiau šiandien mūsų šalies ribos vis rečiau sutampa vien su geografija. Už Lietuvos ribų gyvena daugiau nei milijonas lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Per pastaruosius dešimtmečius susiformavo globalus tinklas, jungiantis bendruomenes Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Todėl šiandien Lietuva yra ne tik teritorija žemėlapyje. Ji taip pat yra žmonių, idėjų, žinių ir patirčių tinklas.
Vis dėlto daugelis lietuvių, kuriančių pasaulinio lygio darbus moksle, versle, technologijose, mene ar sporte, dažniau tampa matomi savo profesinėse bendruomenėse nei Lietuvoje.
Jų pasiekimai kuria šalies vardą pasaulyje. Tačiau pačios istorijos dažnai lieka nematomos.
Žmonės, kurie plečia galimybių ribas
Vienas tokių žmonių – Martynas Žemavičius. Daugiau nei du dešimtmečius jis dirbo tarptautinėje gėrimų industrijoje, o sukauptą patirtį su partneriais pavertė „Acala“ – natūraliai fermentuotų nealkoholinių gėrimų prekės ženklu, šiandien pasiekiančiu daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių.
Kitame pasaulyje, tačiau vedamas panašaus siekio kurti, iššūkius įveikia Mindaugas Varža. Po daugiau nei dviejų dešimtmečių automobilių sporte jis įkūrė „MV Sport“, kuriančią sportinių automobilių pakabos sprendimus, paremtus aukščiausio lygio ralio inžinerijos principais.
Ir yra Ernestas. Jo istorija nėra tik apie pirmąjį lietuvį „Formulės 1“ bolide. Ji yra apie klausimą. Klausimą, kuris tapo pradžia iniciatyvai, siekiančiai surasti daugybę kitų Lietuvos žmonių, savo srityse tapusių pirmaisiais.
Tai trys labai skirtingos istorijos. Tačiau jas jungia tas pats pasirinkimas – eiti ten, kur dar nėra aiškiai nubrėžtų ribų.
Kodėl tai svarbu?
Mažos valstybės stiprybė slypi ne tik teritorijoje ar gyventojų skaičiuje. Ji slypi gebėjime išlaikyti ryšį su savo žmonėmis visame pasaulyje. Kiekviena pasaulinio lygio lietuvio istorija yra daugiau nei asmeninis pasiekimas: ji tampa nauju galimybių žemėlapiu kitiems.
Kai matome, ką pasiekė kiti, pradeda keistis mūsų pačių supratimas apie tai, kas įmanoma.
Būtent todėl 1LTU nėra vien apie istorijų pasakojimą. Pradžioje buvo pokalbiai. Vėliau atsirado susitikimai. Dar vėliau – patirtys, leidžiančios bent trumpam prisiliesti prie pasaulių, kurie daugeliui atrodo nepasiekiami.
Tačiau viso to esmė išliko ta pati: stiprinti ryšį tarp lietuvių, nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte jie gyvena ar kuria.
Vietoje pabaigos, kuri kažkam gali tapti pradžia
Galbūt Lietuva iš tiesų nesibaigia ties savo sienomis. Ji tęsiasi kiekvienoje laboratorijoje, kur dirba lietuvių mokslininkas. Kiekvienoje įmonėje, kurią kuria lietuvių verslininkas. Kiekvienoje trasoje, scenoje, studijoje ar tyrimų centre, kuriame kažkas iš mūsų tampa pirmuoju.
Kaip „Formulės 1“ bolide – kartais užtenka akimirkos visiško aiškumo, kad pamatytum kryptį.
1LTU gimė iš būtent tokios akimirkos.
Iš noro surasti žmones, kurie plečia Lietuvos ribas ne žemėlapyje, o galimybėse.
Komandos informacija
