2026 m. Dakaro ralyje „Defender“ dominavo standartinių automobilių „Stock“ klasėje – laimėjo visus 13 etapų, o Rokas Baciuška įtikinamai triumfavo. Tačiau užuot siekęs matomumo su specialiai lenktynėms sukonstruotu prototipu, „Defender“ pasirinko kur kas sudėtingesnį iššūkį: varžytis ir laimėti su automobiliu, kuris iš esmės išlieka labai artimas tokiam, kokį gali įsigyti bet kuris pirkėjas.
Į automobilių sportą – pademonstruoti modelio galimybes ir jį tobulinti
Buvo laikai, kai automobilių pramonės progresas tiesiogiai priklausė nuo gamintojų pasiekimų varžybose, tačiau lenktyninė technika nutolo nuo standartinės, ir po truputį sportas tapo matomumo projektu.
Šiuolaikiniame automobilių sporte matomumą dažnai užtikrina ekstremalios, specialiai sukonstruotos lenktyninės mašinos. Dakare tai dažniausiai reiškia varžymąsi T1+ kategorijoje – iš esmės tai yra bekelės „Formulė 1“. „Defender“ sąmoningai pasirinko kitą kelią, ralyje startuodama su beveik standartiniu SUV, kad pačiomis sudėtingiausiomis įmanomomis realaus pasaulio sąlygomis išbandytų ir ištobulintų šį automobilį. Su pilotais Stéphane‘u Peterhanseliu, R. Baciuška ir Sara Price komanda dominavo, laimėjo visus greičio ruožus ir užėmė dvi pirmąsias vietas standartinių automobilių klasėje.
„Tai daug sudėtingesnis iššūkis, nei sukurti lenktyninį prototipą. Nes T1+ gali kurti nuo tuščio lapo, kaip tik nori. O čia turime standartinį automobilį ir jį turime pritaikyti aplinkai, kurioje jis lenktyniaus“, – paaiškino „Defender Rally“ techninės integracijos vadovas Jackas Lambertas.
Tačiau „Defender Rally“ inžinieriams tekusios užduoties koziriu tapo talentingų pilotų rankose atsidūręs įspūdingų galimybių gamyklinis „Defender OCTA“: supervisureigis su 635 AG V8 varikliu, gerokai stipresne ir aukštesne „6D Dynamics“ važiuokle, kuri geba atlaikyti ne tik didelius smūgius, nusileidimus nuo tramplinų, bet ir užtikrina aukšto bei sunkaus automobilio vikrumą staigiuose vingiuose ir net greitoje asfalto trasoje.
„Automobilis mane tikrai maloniai nustebino savo greičiu ir stabilumu – jaučiasi, kad tai rimtai paruoštas 4×4 monstras“, – jau po pirmųjų lenktyninio DX7-R modelio testų Maroke įspūdžiais dalijosi R. Baciuška.
Toks pat automobilis, kokiu galite važiuoti į sodybą
Svarbiausia tai, kad Dakare triumfavęs „Defender“ nėra nuo realybės nutolusi lenktyninė koncepcija. Iš esmės tai tas pats automobilis, kurį galima įsigyti ir vairuoti kasdien, o automobilių sportas čia tampa ekstremalia bandymų aikštele, o ne atskiru inžineriniu eksperimentu.
„Stock“ klasės reglamentas itin griežtas. Kėbulas – standartinis, iš Nitros gamyklos Slovakijoje, kur gaminami visi kiti „Defender“. Variklis – standartinis, pavarų dėžė – standartinė, perdavimo dėžė, skirstanti galią ratams, – standartinė. Taisyklės sako, kad turi būti išlaikyti ir standartiniai kinematiniai principai: visi pakabos ir kitų komponentų tvirtinimo taškai privalo išlikti standartiniai“, – su taisyklėmis supažindino J. Lambertas.
Konkurenciniu požiūriu „Defender Dakar DX7-R“ išlieka stebėtinai artimas serijiniam „Defender OCTA“. Pagrindiniai pakeitimai sutelkti į saugumą ir ištvermę – įskaitant sustiprintus komponentus, papildomą aušinimą ir lenktynėms pritaikytą pakabą, – o esminė architektūra, jėgos agregatas ir transmisija išlieka standartiniai.
Iš tiesų, standartinė „OCTA“, kurios 4,4 l V8 variklis pasiekia 635 AG, yra net galingesnė nei automobilis, su kuriuo R. Baciuška laimėjo Dakaro ralį. Organizatoriai stengiasi suvienodinti visų dalyvių pajėgumą, tad taisyklės numato, jog 1 AG turi tekti 6,5 kg svorio. „Defender Dakar DX7-R“ sveria apie 2,5 tonos, taigi oro įsiurbime sumontuotas restriktorius variklio pajėgumą sumažina iki maždaug 400 AG.
Bandymų poligonas geresniems produktams
Kuo „Stock“ kategorija dar sudomino „Defender“? R. Baciuškos teigimu, jokie testai neprilygsta tikroms varžyboms, kur svarbi kiekviena iškovota sekundė, taigi gamintojas geriau gali pamatyti, ką iš tiesų gali jo gaminys. 4 tūkst. kilometrų per talžančius Saudo Arabijos akmenynus, transmisiją varginančias kopas ir sunkiausią bekelę leidžia silpnas vietas pamatyti greičiau, nei tai galėtų padaryti testuotojai, juo labiau – žmonės, vairuojantys automobilį kasdien.
Dakaras suteikia tokio lygio įžvalgų, kurio jokia įprasta bandymų programa negali atkartoti. Tūkstančiai kilometrų per akmenų laukus, kopas ir esant ekstremalioms temperatūroms akimirksniu atskleidžia silpnąsias vietas – taip inžinieriams atsiranda galimybė realaus pasaulio tempu tobulinti komponentus, programinę įrangą ir gerinti jų ilgaamžiškumą.
J. Lambertas interviu „TimeOut Racing“ ne kartą minėjo, kad artimai bendrauja su gamykla Nitroje ir jos inžinieriais, nes automobiliai lenktynėms atkeliauja nuo bendros surinkimo linijos. Ir nors iš išorės „Defender“ atrodo nepasikeitę, minimalūs techniniai patobulinimai diegiami nuolat.
Dakaras parodo, ką ir kur vertėtų sutvirtinti. Pavyzdžiui, S. Peterhanselis vieno greičio ruožo nebaigė dėl nutrūkusio generatoriaus diržo. Nors mažai tikėtina, kad vairuotojai standartiniais automobiliais bandys taip trankytis per akmenynus, inžinieriai ėmė ieškoti sprendimų, kaip dar labiau sumažinti vibracijų ir smūgių poveikį diržams.
Dakare tobulinama ir automobilio programinė įranga. Pavyzdžiui, „Defender Rally“ komanda sukūrė programą, kuri šokinėjant per kopas, kai dažnai vienas ar net visi automobilio ratai praranda sukibimą su danga, o vairuotojas neatleidžia akceleratoriaus pedalo, valdytų sukimo momentą taip, kad nepažeistų pusašių, reduktoriaus, varomojo veleno ir kitų mechaninių komponentų.
Tai nauda tiek gamintojui, tiek vairuotojams, nes jie automobilių sporto progresą gali pajusti tiesiogiai. Neoficialūs šaltiniai skelbia, kad šia atnaujinta klase domisi dar bent du gamintojai. Pasirinkęs patį sudėtingiausią kelią – ir sėkmingai pasiekęs pergalę su beveik standartiniu automobiliu – „Defender“ dar kartą patvirtino tai, ką šis vardas reiškia: įrodė tikrąsias galimybes ten, kur jos svarbiausios. Tad Dakaras buvo ne tik pergalė, bet ir aiškus krypties nubrėžimas.
„Defender“
