Sakoma, jog sportuojantys žmonės gali sau leisti retkarčiais pavalgyti kaloringo maisto, nes suvartotos kalorijos yra sudeginamos fizinės veiklos metu. O ar nesportuojantis asmuo gali leisti sau ne patį sveikiausią maistą, tikėdamasis, jog tai jo figūrai įtakos neturės?
Apie tai papasakojo biomedicinos mokslų daktaras, sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas, taip pat Lietuvos sporto universiteto lektorius Arūras Sujeta.
Kiek dažnai ir kokį nesveiką maistą galėtų rinktis fizinio aktyvumo šalininkas norėdamas nepakenkti nei savo sveikatai, nei sportiniams rezultatams?
Trumpas atsakymas galėtų būti toks: jei nori valgyti kaip olimpietis, turi judėti kaip olimpietis. Ilgesnis atsakymas kiek kitoks. Iš esmės, žmogus sporto klube per valandą vidutiniškai sudegina apie 400-500 kcal. Toks vidurkis pateikiamas kalbant apie sportininkus mėgėjus, kitaip tariant, eilinius fiziškai aktyvius asmenis.
Tačiau jei žmogus sportuoja intensyviau, kalorijų suvartojimas gali būti didesnis nei 1000. Jei kalbėtume apie profesionalius sportininkus jis gali išaugti iki 10 000 ir daugiau (dviratininkai, galiūnai ir kt. sporto šakos). Klausimas ar sveikatai mažiau palankus maistas gali pakenkti ilgalaikėje perspektyvoje yra labiau retorinis. Gali pradedant virškinimo sutrikimais, baigiant skrandžio refliuksu ar kt. Dėl mitybos, kuri gausi pusfabrikačiais, saldikliais, perdirbtais riebalais kentės ir sportinis rezultatas
O kaip yra su nesportuojančiais asmenimis?
Neigiami pojūčiai gali būti dar greičiau pastebimi. Riebalinio audinio sankaupos organizme kaupsis kur kas greičiau.
Besilaikydami dietos ir pajautę, jog atsiranda poreikis suvalgyti ką nors saldaus ar riebaus, sportininkai keletą dienų mažina per parą suvartojamų kalorijų kiekį ir galiausiai leidžia sau pasmaguriauti. Papasakokite šiek tiek apie šį metodą ir kiek jis naudingas?
Tai gana racionalus metodas. Kalorijų suvartojimas kaip ir fizinis krūvis yra gana dinaminis procesas. Todėl nieko nuostabaus, kad sumažinus kalorijų suvartojimą ir vėliau jį padidinus, svorio dinamika yra neženkli. Tiesą sakant, labai panašus efektas būtų jei suvartojus daugiau kalorijų kitą diena jų kiekį sumažintume. Bet tai dažniau daro nesportuojantys žmonės, kadangi energijos poreikiai jų fizinėms ypatybėms yra mažiau svarbūs. Ženkli riebalų oksidacija prasideda tada kuomet žmogus praranda praktiškai visą glikogeną (tai nutinka per maždaug 12 valandų badavimo).
Norint suvalgyti „greito maisto“, dažnai patariama atsisakyti nereikalingomis kalorijomis perpildytų padažų. Galbūt galėtumėte duoti kitų patarimų, galinčių ne patį sveikiausią maistą paversti kiek mažiau žalingu?
Padažuose išties gausu cukraus ir kai kuriais atvejai trans-riebiųjų rūgščių, kurios kenkia mūsų sveikatai. Patarimas būtų apskritai nevartoti, arba kuo rečiau vartoti greitą maistą. Užsiimti jo „modifikacijomis“ nėra tikslinga. Ekstra perdirbtas maistas nėra geras pasirinkimas bet kuriuo atveju. Kita vertus, patarčiau žiūrėti ne tik į tai ką valgome bet ir tai ką geriame kartu. Jei jau taip norisi suvalgyti tą mėsainį, tai bet jau vartokite mažiau gazuotų saldžių gėrimų.
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
