Nors galimybių užsiimti įvairiomis aktyvios gyvensenos veiklomis Lietuvoje nestinga, dažniausiai žmonės pasirenka domėtis mūsų šalyje gilias tradicijas turinčiomis sporto šakomis, kartais gerai nesusipažindami su kitomis sportinėmis veiklomis.
„Vilnius Capoeira“ klubo įkūrėjas ir instruktorius, beveik 20 metų šiuo sportu užsiimantis Vilenas Arutiunianas papasakojo apie išsiskiriančią braziliško kovos meno – kapueiros treniruočių specifiką.
„Į mūsų treniruotes ateina skirtingų amžiaus grupių žmonės, todėl programa turi būti tokia, kad jie visi galėtų atlikti tokius pat judesius. Specialaus fizinio pasiruošimo nereikia. Mes treniruojamės be batų, reikia tik patogaus sportinio drabužio, Būna, kad žmonės galvoja, jog čia bus kažkas iš jogos stiliaus ir ateina su plačiomis kelnėmis ir drabužiais, bet mes atliekame intensyvius judesius, perėjimus ir smūgius. Vienintelis sportinis inventorius yra mūsų kūnas“, – kalbėjo Vilenas.
Treneris paminėjo, jog papildomo inventoriaus reikia tik egzaminų metu: „Egzaminų metu mes turime mūvėti baltas kelnes ir ši tradicija atėjo iš vieno meistro vesto egzamino. Jam pasibaigus meistras paklausė kieno kelnės yra purviniausios ir jį įvardino kaip blogiausią mokinį, nes jis nevaldė savo kūno ir dažnai gulėjo ant žemės. Valdyti kūną reikia taip, kad kelnės po egzamino būtų švarios“.
Kapueiroje sportininko gabumai yra įvertinami įvairių spalvų diržais, tačiau priešingai nei kituose kovos menuose, suaugusiųjų ir vaikų diržai yra grupuojami atskirai.
„Vaikai diržus gauna greičiau, nes krūvis yra skirtingas. Kai vaikui sukanka 16-a metų, jis pereina į suaugusiųjų kategoriją ir nėra taip, kad 16-os metų vaikinas iškart gauna meistro diržą, nors savo vaikų sistemoj jau viską pasiekė.
Tarkime, kad vaikų sistemoje jis pasiekė aukščiausią lygį, tai pereidamas į suaugusių sistemą gauna instruktoriaus diržą, kurio lygis yra per vidurį – jis pereina į aukštą suaugusių lygį, bet ne patį aukščiausią. Nuo 16 metų jis jau turi dirbti, kad pasiektų patį aukščiausią laipsnį. Dėl to yra tas skirtumas, kad vaikai aukštesnio laipsnio diržus gauna greičiau – jiems turi būti įdomiau, o suaugusieji turi žinoti už ką dirba“, – kapueiros peripetijomis dalinosi V. Arutiunianas.
„Kapueiroje yra įdomi tradicija, jog ir pirmas, ir paskutinis diržai yra balti, kai tuo metu bet kuriame kitame kovos mene paskutinis diržas yra juodos spalvos, o toliau eina danai.
Kai brazilo meistro paklausiau kodėl taip yra, man pasakė, jog tu ateini kaip baltas lapas, ant kurio galima piešti ką nori ir kai viską pasieki, tu vėl esi kaip baltas lapas: arba tu savo žinias perduosi kitiems, arba nebesportuosi, arba būsi meistras, apie kurį sklis legendos, kad tu pasiekei tą tikslą“, – pridūrė Vilenas.
Iš kitų kovos menų kapueira išsiskiria ir tuo, kad jos metu yra ne tik varžomasi fiziškai, bet ir muzikuojama:
„Muzika kapueiroje nesikeičia beveik nuo jos atsiradimo pradžios. Dainavimas vyksta portugalų kalba, o muzika yra išgaunama su braziliškais instrumentais. Treniruočių metu yra būtini plojimai, kad žmonės išmoktų ritminę dalį. Paskui vyksta instrumentinė dalis, nes kai kurie neturi klausos, todėl ją reikia išdirbti, o jei nemoka dainuoti – turi išmokti.
Man asmeniškai, tai buvo sunkiausia dalis, kai pradėjau užsiiminėti kapueira. Aš buvau fiziškai pasiruošęs virš galvos, bet kai po treniruotės visi atsistodavo ratu ir pradėdavo šokti ir dainuoti, man būdavo šokas, – patirtimi pasidalino Vilenas ir pridūrė, jog patirtas šokas vėliau išėjo į naudą. – Praėjo laikas ir supratau, kad tai labai padeda atsikratyti savo baimių ir fobijų.
Jei treniruočių metu atsitinka taip, kad kažkas prastai pasijaučia – jis pasiima instrumentą ir groja, tada būna gyva muzika. O šiaip, pas mus yra atskiros muzikinės pamokos. Treniruočių metu būna įvairiai – kartais groja gyva muzika, o kartais pagal fonogramą“.
Vilenas teigė, kad išmokti groti ir dainuoti nėra lengva, tačiau įmanoma:
„Visų pirma tie instrumentai yra specifiniai. Yra viena styga ir grojant su pagaliuku reikia ištraukti iš tos stygos tris skirtingus garsus. Tačiau įgūdžiai ateina su laiku. Aš visada mėgstu pasididžiuoti savo mokinėmis, kurios kapueira užsiiminėja nuo pačios pradžios. Ir kai žmonės sako: „Oho, kaip gražiai groja ir dainuoja“, aš atsakau: „Taip, o kai atėjo visiškai nemokėjo nei to, nei to“.
Mes turime specialius instrumentus, kurie yra lengvesni, kad mokiniams būtų patogu juos laikyti. O jei su laiku mokinys supranta kad jis pats nori – gali įsigyti. Tai padaryti nesunku. Kai pradėjome Lietuvoje užsiimti kapueira tai buvo didelė problema – tais laikais jų niekur nebuvo galima nupirkti, bandėme ir patys juos gamintis“.
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
