Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Birželio 21 d. Antakalnio kapinėse šalia savo žmonos Vytautės Veiverytės-Juozaitienės atgulė didelis Lietuvos tinklinio puoselėtojas, šalies čempionas ir nacionalinės rinktinės žaidėjas bei treneris, Lietuvos tinklinio federacijos trenerių tarybos pirmininkas Jonas Algimantas Juozaitis, vėliau pasukęs į plaukimą.
Jis buvo nuoširdus „Sporto“ laikraščio redakcijos draugas. Gyvendamas Žirmūnuose, dažnai lankydavosi redakcijoje: dalindavosi įspūdžiais apie pasibaigusias varžybas, kalbėdavo apie tinklininkų ir plaukikų džiaugsmus ir rūpesčius, atskleisdavo artimiausius planus.
Visą laiką skaitė „Sporto“ laikraštį, iškeldavo vieną kitą aktualiją ir pasiūlydavo nemažai įdomių temų.
Šviesaus atminimo J. A. Juozaitis gimė 1933 m. birželio 28 d. Baisogaloje, tarnautojų šeimoje. Vaikystė bėgo Kėdainių apskrityje – Krakėse, Grinkiškyje, o 1940 m. šeima persikėlė į Panevėžį.
Jonas Algimantas mokėsi 1-oje berniukų gimnazijoje. Karo metais jo tėtis pasitraukė į Vakarus, ir Algimantas su mama grįžo į gimtąją Baisogalą.
Kūno kultūros mokytojas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis Bronius Vaitiekaitis gabų jaunuolį skatino sportuoti. Talentingo jaunuolio sportinė karjera prasidėjo nuo lengvosios atletikos.
Jis dalyvavo rajono, Lietuvos spartakiadose, nedaug tetrūko, kad būtų patekęs į šalies moksleivių rinktinę – 1000 m bėgimo distancijoje bei šuolių į tolį sektoriuje (šoko 6 m 23 cm) užėmė ketvirtąsias vietas.
Tačiau gyvenimo su sportu J. A. Juozaitis nenorėjo susieti – stojo studijuoti į Kauno politechnikos institutą.
Bet dėl „prastos politinės charakteristikos” nebuvo priimtas (tėvas Vakaruose), todėl ėmė studijuoti Kūno kultūros institute.
Žaidė krepšinį, domėjosi lengvąja atletika
Studijų metais J. A. Juozaitis domėjosi viskuo, bet labiausiai – vaikystėje pamėgta lengvąja atletika.
Plaukimo dėstytojai jį kalbino lankyti šios sporto šakos pratybas. Tačiau antrame kurse prasidėjo tinklinis – dėstytojas Augustinas Karkauskas gabaus žaidėjo nepaleido iš savo akiračio, nors Jonas Algimantas Baisogaloje nečiupinėjo tinklinio kamuolio – žaidė krepšinį, buvo geriausias komandos vidurio puolėjas.
1953 m. J. A. Juozaitis jau gerai žaidė ir tinklinį, atstovavo Kauno rinktinei, kuri įveikė Lietuvos čempionus Vilniaus dinamiečius.
Tais pačiais metais SSRS jaunių rinktinėje jis žaidė draugiškas rungtynes su Kinija, kurias laimėjo 3:2.
Tinklinio aikštelėje Jonas Algimantas susirado ir žmoną – per tradicinį šešiolikos respublikų turnyrą Lvove jis pasitempė nugarą, o būsimoji žmona Vytautė jį slaugė.
Užsimezgusi draugystė 1954–aisiais per Kalėdas baigėsi vestuvėmis. Tais metais J. A. Juozaitis baigė Kūno kultūros institutą, gavo paskyrimą į Vilnių, Dailės akademiją.
Tačiau pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginiame institute, kurio visą gyvenimą nepakeitė.
Jonas Algimantas tinklinį žaidė iki 1967–ųjų: atstovavo Lietuvos rinktinei trijose SSRS tautų spartakiadose (1956, 1959 ir 1963 m.), buvo Vilniaus „Dinamo“ komandos kapitonas ir treneris.
1963 m., jau trisdešimtmetis, žaidėjas įvykdė sporto meistro normą. Jam labiausiai įsiminė I SSRS tautų spartakiada 1956–aisiais, kada su komanda užėmė septintą vietą.
„Į Lietuvos rinktinę buvau tiesiog įmestas, dar žalias, neprityręs tinklininkas. Tačiau treneris Augustinas Karkauskas manyje matė gražią perspektyvą. Man nežinant, buvo ginčijamasi dėl specializacijos, kur nukreipti – į tinklinį ar krepšinį.
Nežinojau, kad mane gerai vertina kaip krepšininką, gal būčiau ir pasirinkęs šios sporto šakos specializaciją.
Lietuvos tinklinio rinktinėje debiutavau 1953 metais. Buvau įvairiapusiškas, pirmo tempo puolėjas, mėgdavau aštriai smūgiuoti po trumpų perdavimų.
Mano žmona ir įsimylėjo už tuos smūgius”, – šypsodamasis teigė Jonas Algimantas.
Kaip atsitiko, kad krepšinį nukonkuravo tinklinis?
„Mačiau didesnę perspektyvą, patekau į Lietuvos rinktinę, ko nebuvo galima padaryti krepšinyje. Labai svarbu buvo tai, jog buvau materialiai paskatintas.
Kartu su žmona buvome trenerio Augustino Karkausko numylėtiniai, bet tai mums netrukdė gerai žaisti.
Žmona buvo perspektyvesnė už mane, aukštai šokdavo. Tinklinyje išbuvau keturiolika metų.
Nedaug trūko, kad tinklininku būtų tapęs ir mūsų jaunesnysis sūnus Aurimas, kuris nuo mažens veržėsi į tinklinį, bet šeimoje tinklininkų vis dėlto daugiau neatsirado”, – kalbėjo Jonas Algimantas.
„Kaip treneris nespėjau atsiskleisti“
J. A. Juozaitis buvo ne tik puikus žaidėjas, bet ir treneris, 1963-1967 –aisiais vadovavo Lietuvos nacionalinei rinktinei, o 1964-1970 –aisiais – tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto vyrų komandai.
Tuo metu Jono Algimanto vadovaujama Vilniaus „Dinamo“ (vėliau – „Kuro aparatūra”) komanda buvo stipriausia Lietuvoje, joje žaidė Vasilijus Matuševas, Vladimiras Artamonovas, jaunieji Romas Venteris, Algirdas Belevičius, Kęstutis Pačėsas.
„Labai nustebau, kai Lietuvos tinklinio federacija nusprendė, jog SSRS čempionate žais kauniečiai, o Vilniui užtenka vienos moterų komandos.
Buvome nenugalimi, bet su komanda pasielgė negarbingai. Man tai buvo tarsi peilis į nugarą.
Nebuvo atsižvelgta į mūsų pastangas, jog atjauninome komandą, kuri teikė vilčių. To nepakęsdamas, 1967 metais parašiau pareiškimą ir išėjau iš komandos”, – pasakojo J. A. Juozaitis.
Vilniečiai dar reikalavo, kad būtų peržaistos rungtynės, tačiau to daryti nesutiko LTF.
Tačiau „Kuro aparatūra” vis dėlto neiširo, J. A. Juozaitį kalbino ją toliau treniruoti, bet reiklus ir principingas treneris nesutiko. Jį pakeitė į Lietuvą sugrįžęs Vasilijus Matuševas.
Jonas Algimantas – puikus žaidėjas ir treneris. Kur geriau sekėsi?
„Net ir nežinau. Tinklinyje kaip treneris nesuspėjau atsiskleisti. Dirbti pradėjau jaunas, dar pats žaidžiau.
Treneriu dirbau apie ketverius metus. Rengiau Lietuvos rinktinę 1967 m. SSRS tautų spartakiadai.
Tada komandoje žaidė ir Vasilijus Matuševas, kuris po spartakiados išvažiavo rungtyniauti į Charkovą.
Komanda buvo perspektyvi, bet su ja daugiau nieko nesugebėjau padaryti”, – teigė J. A. Juozaitis.
Savęs jis nelaikė didelio meistriškumo žaidėju. Gal kiek geriau sekėsi skirstyti kamuolius, todėl nuolat pabrėždavo, kad pačių geriausių rungtynių jis nesužaidė.
Prabėgus daugeliui metų, Lietuvos nusipelnęs treneris, VPU kūno kultūros teorijos ir metodikos katedros, kurios duris jau varstė bemaž 50 metų, docentas J. A. Juozaitis neslėpė ir teigė, kad apie tinklinį jam liko patys gražiausi prisiminimai:
„Tai buvo nuostabus laikotarpis – jaunystė, meilė, išvykos. Prisimenu, į Baku traukiniu važiavome tris paras, bet kelionė neprailgo – dainavome, bendravome. Kiek džiaugsmo, vilčių!”.
Iš tinklinio – į plaukimą
Nemažą proveržį J. A. Juozaičio gyvenime padarė sūnus Arvydas, Monrealio olimpinių žaidynių bronzinis prizininkas.
Kai tinklinio kamuolys buvo beveik padėtas į šoną (treniravo tik VPI moterų ir vyrų komandas), 1976-aisiais sūnus pradėjo gerai plaukti ir Jonas Algimantas pasinėrė į plaukimą.
Pasikeitė Juozaičio vardas – tinklininkai jį vadino Algimantu, o plaukikai – Jonu (pase įrašyti du vardai – Jonas Algimantas).
„Pasinaudojau teise, – tada šyptelėjo tinklinio puoselėtojas. – Vaikų vardai buvo irgi iš A raidės: Arvydas ir Aurimas, todėl trečiuoju A nenorėjau būti. Pakeičiau sporto šaką, pakeičiau ir savo vardą”.
Su tinkliniu jam nebuvo gaila skirtis: „Kai man iš panosės atėmė komandą, užvaldė ambicijos. Todėl savotiškai buvo įdomu pabandyti save kitoje sporto šakoje”.
Nuo 1970 metų sūnų Arvydą pradėjo treniruoti visa Juozaičių šeima, netgi sportininko močiutė, kurią namiškiai vadino „Ūkio dalies vedėja”.
Puiki kulinarė mama lyg geriausiuose pasaulio restoranuose plaukikui gamino maistą, ugdė jo valią, kėlė savus reikalavimus.
„Plaukimas krūtine man nebuvo naujiena, šiuo stiliumi jaunystėje pats plaukiau.
Kai Arvydas pirmą sykį rungtyniavo Kaune, kažkas pasakė, jog takelyje plaukia žinomo tinklininko sūnus, o plaukimo specialistė Marija Korienė pataisė, jog ne taip: čia plaukia „brasisto” sūnus, tėvas gerai tuo stiliumi rungtyniavo.
Kol Arvydas buvo dar nežinomas, man žinių apie plaukimą užteko, tačiau kai ėmė pasiekti svarių rezultatų – pradėjau daug skaityti angliškus žurnalus, domėjausi vokiečių treniruočių metodika, už savo pinigus važinėdavau į treniruočių stovyklas, mokiausi iš geriausių SSRS trenerių.
Nesigėdinau nueiti pas lengvosios atletikos specialistus Viktorą Barkalają, Povilą Karoblį, Povilą Rakštiką, slidinėjimo entuziastą Juozą Skernevičių ir klausdavau visko, kas man buvo įdomu, nesigėdindavau, jog nežinau.
Susipažinau su įžymiausių pasaulio lengvaatlečių, čiuožėjų, slidininkų treniruočių metodikomis”, – apie plaukimo trenerio karjerą kalbėjo J. A. Juozaitis.
Nors Arvydas ir buvo geras plaukikas, tėvai pirmiausiai norėjo, kad sūnus gerai mokytųsi.
Jie džiaugėsi, kad Arvydas įsigijo pramonės ekonomisto diplomą, apgynė filosofijos disertaciją, buvo premjero patarėjas kultūros klausimais ir t.t.
Prabėgo vos porą metų ir Joną Algimantą jau pripažino Lietuvos plaukikų šeima. Jį išsirinko LPF trenerių tarybos pirmininku.
Kaip šalies plaukimo rinktinės vyr. treneris, J. A. Juozaitis 1979 ir 1983 metais rengė Lietuvos moterų ir vyrų rinktines SSRS tautų spartakiadoms.
Plaukime Jonas Algimantas iš pradžių išbuvo septyniolika metų. Metėsi į tenisą – žaidė savo malonumui, senelio pėdomis pasekė anūkai Vygaudas ir Marius.
Tenisas jam buvo viena skaudžiausių vietų. Ši sporto šaka brangi, o Jonas Algimantas gyveno pasiturinčiai, ištiesęs rankos nemėgo prašyti, o rėmėjai į glėbį nepuolė.
Pekinas 2008, foto Alfredas Pliadis 
Pekinas 2008, foto Alfredas Pliadis
Pasitraukęs iš plaukimo, Jonas Algimantas po keliolikos metų vėl į jį sugrįžo, buvo pakviestas dirbti Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. treneriu.
Su plaukikais jis dalyvavo Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse. „Tinklinis buvo nuostabus laikotarpis, o plaukimas – jo tęsinys“, – džiaugėsi J. A. Juozaitis.
Didžiavosi savo sūnumi
Kaip J. A. Juozaitis reagavo į tai, kai sūnus Arvydas tapo politiku?
„Mes Arvydu didžiavomės, tikėjome tuo, ką jis darė, jam pritarėme. Sūnus nuoširdus, atviras.
Arvydas pats sakė, jog politiku tapo todėl, kad negalėjo būti kažkur toli, kada tokie dideli įvykiai vyko Lietuvoje.
Savo pasisakymais, filosofinėmis mintimis Arvydas darė nemažą įtaką Sąjūdžio laikais.
Į tą veiklą įsitraukiau ir aš – penktą valandą rytais vežiodavau spausdinti Sąjūdžio laikraščius, juos daugindavau”, – prisiminė Jonas Algimantas.
Tačiau jis, buvęs sūnaus treneris, apgailestavo, kad Arvydas anksti baigė savo sportinę karjerą, nes plaukimo takelyje galėjo pasiekti dar daugiau.
„Gal netgi tapti olimpiniu čempionu. Jo kraujyje buvo pergalių siekimas. Tačiau sūnus turėjo kitą tikslą ir negalėjo leisti atiduoti laiko kitkam, kai širdis buvo paskirta kūrybai.
Jis įniko į rašybą, istoriją ir nuėjo tuo keliu. Politika Arvydą nelabai traukė. Nuo mažens sūnus žinojo, ko siekia, turėjo savo nusistatymą.
Jis negali gyventi atsiminimais, savo buvusiais nuopelnais ir sako, kad tai – jau praeitis, reikia žiūrėti į priekį“, – kalbėjo Jonas Algimantas.
