Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Geriausiu 2020 metųTelšių rajono treneriu išrinktas Sporto ir rekreacijos centro sunkiaatlečių ugdytojas Bronislovas Šiaudkulis per 32 savo darbo metus parengė daug Lietuvos įvairaus amžiaus grupių čempionų ir prizininkų.
Dabar jis stengiasi surasti ir išugdyti talentingą sportininką, kuris aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose kovotų dėl medalių.
Telšiškiui sunkioji atletika – pati gražiausia sporto šaka, su kuria jis susidraugavo septintoje klasėje.
Iki šių dienų B. Šiaudkulis ir pats aktyviai sportuoja, dalyvauja Lietuvos senjorų čempionatuose, taip pat sėkmingai treniruoja jaunuosius sunkiaatlečius.
„Džiaugiuosi kiekvienu vaiku, kuris ateina pas mane į grupę. Jiems nauda visapusiška: vaikai užimti, stiprėja fiziškai, atsiranda motyvacija siekti dar aukštesnių rezultatų. Vykdami į varžybas, sportininkai plečia savo akiratį, tobulėja. Dirbdami kolektyve, jie išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti.
Išskirtinis mūsų bruožas – sunkiąją atletiką pamėgsta daug mergaičių, kai visoje Lietuvoje yra didelis jų stygius ir treneriams iškyla problema, kaip jas pasikviesti treniruotis. Man gi visada pavyksta suburti 10-12 mergaičių komandą“, – džiaugiasi B. Šiaudkulis.
Kai jo pasiteiravau ne apie mokinių pergales, o apie problemas, trukdančias telšiškiams dar labiau tobulėti, treneris atsakė optimistine gaidele: „Manau, kad problemos po truputį jau nustumiamos į šoną. Pastarųjų aštuonerių metų rajono valdžios dėmesys sportui lėmė, kad Telšiuose sutvarkytas stadionas, įrengta puiki krepšinio arena, kelios geros futbolo aikštės. Pagaliau baigiama įrengti kokybiška sunkiosios atletikos sporto salė bei boksui ir imtynėms skirtos sporto salės“.
Šis didelis sunkiosios atletikos puoselėtojas, grupes turintis Degaičiuose ir Telšiuose, ne vien štanga gyvena. Pažymint Tarptautinę vaikų gynimo ir Tėvo dienas, Degaičių parke jis surengė šeimų varžybas „Sportuoja tėtis ir mama – sportuoju ir aš“. Estafečių varžybos buvo emocingos, šeimoms labai patiko ir nuo šiol jos taps tradicinėmis ir vyks kasmet.
Neseniai šventėte 60 metų jubiliejų, kiek iš savo metų atidavėte mėgstamai sporto šakai?, – paklausiau B. Šiaudkulio.
Jubiliejų minėjau šiemet gegužės 11-ąją, o jaunuosius sunkiaatlečius treniruoju nuo 1989–ųjų.
Rengiu jaunimą sunkiosios atletikos, svarsčių kilnojimo varžyboms, stengiuosi, kad jis būtų sveikas ir stiprus.
Pats buvau sunkiaatletis, šią sporto šaką pamėgau dar besimokydamas septintoje klasėje.
Buvau sportiškas, bet nelankiau jokių treniruočių. Kūno kultūros mokytojas mane nukreipė į lengvąją atletiką, nes gerai bėgdavau trumpus nuotolius.
Nuėjau į stadioną ir po jo laiptais išgirdau geležies žvangesį. Susidomėjęs įkišau galvą pažiūrėti, kas ten vyksta. Pasirodo, treniravosi sunkiaatlečiai.
Jų treneris Alfredas Damanskis man irgi pasiūlė pabandyti. Iš karto sutikau, nes norėjau būti toks pat raumeningas ir stiprus kaip tie vaikinai.
O dar sesers vyras buvo mėgėjas su svoriais treniruotis, kilnodavo svarsčius ir tai man darė įspūdį. Taip lengvaatlečiu ir netapau.
Kokio lygio sunkiaatlečiu pavyko tapti, kokie jūsų pasiekimai ir geriausi atskirų veiksmų rezultatai?
Mano sunkiaatlečio karjera buvo trumpa. Štangą pradėjau kilnoti nuo 14 metų, o baigiau būdamas 22-ejų, baigęs Šiaulių pedagoginį institutą.
Institute mane treniravo Petras Matkevičius. Ryškiausias pergales pasiekiau iki 20 metų.
Dalyvaudavau pussunkio svorio kategorijoje. Asmeniniai rekordai: rovimo veiksmas – 120 kg ir stūmimas – 155 kg.
Pati svariausia pergalė – SSRS kaimo sporto draugijų jaunių čempionas, Lietuvos jaunių vicečempionas ir ,,Nemuno“ draugijos jaunių čempionas.
Studijuodamas tapau Lietuvos jaunimo vicečempionu. Kelio trauma sustabdė mano aktyvų sportinį gyvenimą ir nuo 20 metų daugiau dėmesio skyriau studijoms.
Ar turėjote idealą, į kurį norėjote lygiuotis?
Lietuvoje žavėjausi pasaulio rekordininku šilutiškiu Broniumi Mačerniu.
Kokios buvo jūsų vaikystės ir jaunystės svajonės, kada pajutote, jog savo gyvenimą norėtumėte susieti su trenerio darbu?
Nuo vaikystės domėjausi viskuo. Mėgau knygas, piešiau. Net galvojau studijuoti piešimą, darbus, įgyti dailės mokytojo specialybę.
Bet nuo 14-15 metų mane užvaldė sportas. Kai reikėjo rinktis, ką Šiauliuose studijuoti, be ilgų svarstymų pasirinkau fizinio lavinimo mokytojo specialybę.
Mintis apie sunkiosios atletikos trenerio darbą manyje kirbėjo visada. Tačiau Telšiuose jų niekada netrūko, nuolat dirbo vienas-trys.
Telšių sunkiaatlečių rezultatai visada buvo labai geri, todėl iš pradžių teko tenkintis mokytojo darbu.
Tad kelias iki sunkiosios atletikos trenerio buvo ilgas?
Taip. 1983 metais baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir pradėjau pedagogo darbą Telšių rajono Lieplaukės devynmetėje mokykloje.
Ten sporto salės nebuvo, todėl užsiiminėti su vaikais sunkiąja atletika nebuvo jokių galimybių.
Tačiau mintis dirbti treneriu nenustojo kirbėti ir toliau. 1987-aisiais sužinojau, kad Degaičiuose įrengta sporto salė ir štanginė.
Nuvažiavau pasidomėti, gal man ten leistų treniruoti kaimo vaikus. Tuometinis tarybinio ūkio direktorius Petras Martinkus geranoriškai pasiūlė atvažiuoti gyventi ir dirbti ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais.
Jis norėjo ūkyje turėti sporto metodininką, kuris dirbtų su jaunimu, rengtų įvairių sporto šakų varžybas, kuriose dalyvautų kaimo jaunimas.
1988–aisiais ir atsidūriau Degaičiuose. Įsidarbinau ūkio sporto metodininku ir pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoju.
Degaičiuose jaunimas turėjo visas sąlygos sportuoti. Jų sporto salė pritaikyta įvairiai sportinei veiklai, yra patalpos žaisti stalo tenisą, šaškėmis ir šachmatais.
Kaimo jaunimas gali įvairiapusiškai lavintis. Degaičiai tapo sportiška bendruomene, rengiau daug įvairiausių patrauklių varžybų.
1989-aisiais mokykloje įsteigiau sunkiosios atletikos būrelį, kurį panoro lankyti daug vaikų.
Kai buvo pasiekti pirmieji geri rezultatai, 1993-aisiais buvau priimtas dirbti antraeilininku į tuometinę Telšių sporto mokyklą.
Čia prabėgo 10 metų. Prieš kelerius metus Telšių sporto ir rekreacijos centre pagaliau gavau visą krūvį ir sporto specialisto etato Degaičiuose atsisakiau.
Tačiau ir toliau vakarais dirbu su Degaičių seniūnijos jaunimu, iš savo kaimo nuolat pasipildau talentingais vaikais.
Šiais metais Lietuvos jaunių čempionu tapo degaitiškis Gytis Lydis.
Labai džiaugiuosi, kad mano įdirbis Degaičiuose davė rezultatų: mano suburta ir treniruota vyrų tinklinio komanda „Eidega“ tapo viena stipriausių rajone, laimėjo atvirą Mažeikių tinklinio čempionatą, kuriame žaidė 11 komandų.
Dabar esu šios komandos vadovas, nes vadovauju Degaičių sporto klubui, o treneriu tapo Redas Noreikis.
Kurie jūsų auklėtiniai pasiekė geriausių rezultatų?
Pirmiausiai pasižymėjo Tomas Ovsinskis, kuris 2002-2007–aisiais tapo daugkartiniu Lietuvos jaunių čempionu ir rekordininku, suaugusiųjų čempionato prizininku.
Pirmoji auklėtinė, tapusi Lietuvos moterų čempione – Raimonda Daukšaitė, kuri aukso medalius laimėjo dar kelerius metus iš eilės, pagerino Lietuvos rovimo rekordą.
Raimonda – mano pirmoji auklėtinė, kuri 2011-aisiais dalyvavo Europos jaunių čempionate Lenkijoje ir užėmė 10 vietą.
ir vėliau kasmet daug mano auklėtinių merginų tapdavo Lietuvos čempionėmis ir prizininkėmis.
Europos jaunių ir jaunimo čempionatuose dalyvavo Monika Stončiutė, Diana Samoškaitė, Deimantė Jakovlevaitė ir Eligija Remėzaitė.
Geriausių rezultatų pasiekė Monika Stončiutė. Ji – daugkartinė Lietuvos moterų čempionė, per 2015-ųjų Europos jaunimo čempionatą buvo penkta, o Europos jaunių čempionate – septinta.
Tais pačiais metais Vokietijoje Monika tapo Baltijos jūros šalių jaunių žaidynių čempione, o 2017–aisiais per analogiškas varžybas Baltarusijoje vicečempionės titulą iškovojo daugkartinė Lietuvos čempionė Eligija Remėzaitė.
2019-2020-aisiais Eligijos pėdomis pasekė seserys Brigita ir Monika Remėzaitės, tapusios Lietuvos moterų čempionėmis.
Lietuvos čempionatų aukso medalius iškovojo ir Monika Žalikauskytė, Deimantė Andriuškaitė, Deimantė Jakovlevaitė, Roberta Bružaitė ir Airida Bogdelytė.
2020–aisiais Lietuvos suaugusiųjų vicečempiono titulu džiaugėsi Aurimas Norkus.
Kurio auklėtinio pergalė jums suteikė daugiausiai džiaugsmo, o dėl kurios nesėkmės liko nuoskauda?
Pačios gražiausios pergalės susietos su Monika Stončiute. Nuoskaudų nėra, tik liūdna, kad daug gabių sportininkų anksti baigė sportuoti.
Ar vaikams neatsibosta vien tik kilnoti štangą?
Treniruotėse neapsiriboju vien darbu su svarmenimis. Prieš ir po treniruočių žaidžiame judriuosius žaidimus, mokomės atlikti tempimo pratimus, mankštas.
Vien tik štanga vaikai sotūs nebus. Jiems reikia ir pabėgioti, pažaisti. Degaičių sunkiaatlečiai ypač pamėgo krepšinį ir tinklinį.
Jau 20 metų Plateliuose kasmet rengiame penkių dienų sveikatingumo stovyklą, kurioje pabuvoja 20-30 vaikų.
Ne tik poilsiaujame, maudomės, bet iš namų vežamės ir štangą, svarmenų – vaikai ilsėdamiesi ir pasportuoja.
2001-aisiais parašiau savivaldybei projektą, buvome išgirsti ir gavome pinigų savo veiklai.
Nusipirkome sportinės aprangos, inventoriaus, rengiame varžybas. Tapau savotišku projektų rašymo specialistu – pirmąjį parašiau dar 1998-aisiais, kai Lietuvoje apie juos tik buvo pradėta kalbėti.
Savo auklėtinius išskirstau į į tris grupes. Pradedančiųjų grupei priklausančius mokau kaip taisyklingai dirbti su svoriais, treniruokliais, mokau atlikimo technikos.
Pažengusiems auklėtiniams padedu tobulinti savo gebėjimus, siekti rezultato, taisau klaidas.
2-3 metus sportuojantiems sudarau treniruočių planus, patariu, koreguoju jų pratybas, dalyvaujame varžybose.
Telšiai tapo vienu Lietuvos sunkiosios atletikos centrų, kaip žemaičiams pavyko taip aukštai įsitvirtinti?
Lėmė tai, kad dirbo aukštos kvalifikacijos ir šiam sportui atsidavę treneriai Alfredas Damanskis, Zigmontas Šimkus, kiek trumpiau – Alvydas Gvergždys.
Turėjome ir dar dabar turime iš ko mokytis. Dabar Telšių sporto ir rekreacijos centre sunkiaatlečius ugdau su Modestu Šimkumi. .
Kuri sporto šaka Telšiuose yra populiariausia ir į kokią vietą įrašytumėte sunkiąją atletiką?
Kaip ir ankstesniais metais, populiariausios yra žaidybinės sporto šakos: krepšinis ir futbolas. Tačiau pačias svariausias pergales pasiekė sunkiaatlečiai.
Koks jūsų darbo privalumas, kur ieškote sunkiaatlečių ir į ką kreipiate pagrindinį dėmesį?
Mano credo: ,,Dirbk, stenkis, mokykis, mylėk savo darbą, auklėtinius ir tau seksis“.
Sunkiaatlečių neieškau, jie ateina patys: atveda tėvai arba broliai, seserys, draugai.
Kas ateina, su tuo ir dirbu. Man tai kelia didelį džiaugsmą, nes jei atėjo, reiškia, jam įdomu, patinka. Tada ir man įdomu dėl jo stengtis ir matyti, kaip jis auga ir tobulėja.
Ar sunkiaatlečiu reikia gimti, norint kelti didelius svorius, ar ilgu kasdieniniu darbu galima tą padaryti?
Abu dalykai vienas nuo kito neatsiejami. Vien talento ir darbo neužtenka. Pasaulio ir Europos čempionais tampama tik abu kartu sudėjus.
Ar vis dar imate štangą į rankas, dalyvaujate senjorų varžybose, rajono pirmenybėse?
Taip. Kai būdamas 33-ejų pagaliau išsioperavau kelį, sportas mane lydi iki šios dienos.
Žaidžiu krepšinį, tinklinį, dalyvauju Lietuvos senjorų sunkiosios atletikos čempionatuose, 2019-aisiais tapau čempionu.
Praėjusiais metais dėl pandemijos čempionatas neįvyko. Tačiau šiemet, tikiuosi, vėl dalyvausiu.
Ar šeimoje esate vienintelis sunkiaatletis?
Taip, šeimoje ir giminėje esu vienintelis sunkiaatletis. Anūkė Meda Gurčinaitė bandė sportuoti, bet ji gyvena Kuršėnuose ir neturi galimybių nuolat užsiiminėti šiuo sportu.
Kokią svajonę norėtumėte įgyvendinti?
Norėčiau sulaukti talentingo ir darbštaus auklėtinio, su kuriuo būtų galima siekti medalio Europos čempionatuose, nes Lietuvos suaugusiųjų, jaunimo ir jaunių čempionų esu išugdęs labai daug.
Vien pernai parengiau 1 jaunučių, 4 jaunių ir 3 suaugusiųjų Lietuvos čempionus. O dar kiek prizininkų.
