Pranas Majauskas
Finišavo jau 14–asis Lietuvos mokinių rašinių konkursas olimpine tematika. Jį, padedant Lietuvos sporto muziejui, organizavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Kauno apskrities taryba, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija, Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos neformaliojo ugdymo departamentas.
Šį kartą konkursui buvo pasirinkta tema: ,,Pavydas ir puikybė sporte”.
Kuo gi džiugina šiuose rašiniuose keliamos jaunų žmonių mintys?. Visų pirma tuo, kad dauguma jų aiškiai, nedviprasmiškai suvokia minėtų reiškinių esmę ir prasmę ir labai ryškiai ne tik supranta, bet ir parodo, kas už to slypi.
Štai ką rašo KTU inžinerijos licėjaus 5a klasės mokinė Jonė Bakytė: „Pavydas – turbūt vienas iš blogiausių ir nereikalingiausių žmogui jausmų. Jis atsiranda iš papraščiausiai kito žmogaus sėkmės, laimės ar talento stebėjimo ir nusistebėjimo. Tačiau pavydas nevisuomet gali būti tik blogis. Turbūt per visą pasaulį nerasim nei vieno – mažo ar didelio – vaiko, kuris niekada nebūtų godžiai rijęs akimis vyresniųjų savo šeimos narių už tam tikrus nuopelnus sulauktų medalių, taurių, ir stiklinių lėkščių, arba nebūtų apmaudžiai, tačiau su viltimi irgi kada nors svajojęs tą pasiekti, klausęsis pasakojimų apie didžius pasiekimus ir talentus sporto ir meno pasaulyje. Taigi, pavydas yra dažnas jausmas ir, deja, kartais jis būna pavojingas.”
Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos mokinė Vėjūnė Balkutė savo rašinyje dėsto: „Svarstant puikybės ir pavydo temą pirmiausiai į galvą atėjo biblinis pasakojimas apie Kainą ir Abelį. Jame pasakojama apie pirmąją brolžudystę, kilusią iš pavydo Ir puikybės. Dievui priėmus jaunesniojo brolio auką, vyresnysis Kainas labai supyko ir ėmė pavydėti. Užvaldytas negerų jausmų jis neįsiklausė į Dievo įspėjimą atsispirti nuodėmei ir užmušė Abelį. Paklaustas dievo kur yra jo broils, teatsakė, kad jis nėra savo brolio sargas, Nusikaltėlio lūpomis kalbėjo puikybė. Dievas už tai nubaudė Kainą: paženklino jį žmogžudžio žyme, skyrė gyventi Klajūno dalia ir pasmerkė amžinai kęsti sąžinės priekaištus.”
Kauno Simono Daukanto progimnazijos 8d klasės mokinys Daivydas Švenčionis rašo: „Tomas Kempietis yra pasakęs: „Kuklus žmogus naudojasi nuolatine ramybe, o išdidžiojo gi širdį nuolat drasko pavydas, puikybė ir pyktis.“ Pavydas ir puikybė yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių žmonių jausmų, gal net ydų sporte.”
Apie tai savo rašinyje kalba ir Panevėžio Žemynos gimnazijos 8a klasės mokinė Glorija Pakenytė: „Kad dar Renesanso dailininkas Leonardo da Vinci teigė, žmogus – žvėrių karalius, nes žiaurumu jam niekas neprilygsta.”
O kita šios progimnazijos mokinė Austėja Gabrytė rašo: „Puikybė ir pavydas sporto pasaulyje – dažnas reiškinys. Sportininkų noras būti geriausiais, gauti solidžias sumas, priveda prie neįtikėtinų sprendimų. „Sprtininkas negali bėgti su pinigais kišenėje, jis turi bėgti su viltimi širdyje ir svajone galvoje”, – teigė lenkų bėgikas Emilis Zatopekas. Būtu puiku, jeigu stulbinančių laimėjimų sportininkai pasiektų sąžiningai. Deja pasaulį nuolat sudrebina dopingo skandalai.”
Štai ką rašo Kauno ,,Aitvaro” mokyklos 12 klasės mokinys Egidijus Teizelis: „Kai man suėjo 14 metų, pradėjau lankyti beisbolą, buvo labai sunku, kildavo pavydas, kad kiti žaidžia geriau už mane, kad jau dalyvauja varžybose. Norėjau pasipuikuoti prieš kitus ir aš – pradėjau stengtis, siekiau kuo geresnių rezultatų, norėjau, kad visi klubo nariai man pavydėtų. Po pusmečio treneris paėmė ir mane į varžybas, kurios vyko Čekijoje ir Latvijoje. Turėjome kovoti su labai stipriomis ir energingai nusitekusiomis komandomis. Mums pritrūko kelių gerų perdavimų ir finale būtume iškovoję trečią vietą. Aišku buvo labai apmaudu ir labai pavydėjome kitoms komandoms , kurios užėmė prizines vietas. Ir tuomet pajunti, kad pavydo kirminas ima griaužti iš vidaus, labai sunku būti linksmiems ir neparodyti, kaip spaudžia širdį, ir tada kovoji pats su savimi, o tai nelengva kova. Ilgai svarsčiau, kur ieškoti medžiagos, kad galėčiau ką nors įdomiau parašyti šiame rašinyje. Kiek pavyko gauti medžiagos, niekur nebuvo akcentuojama puikybė ir pavydas. Nors rodos šių negerų jausmų tiek daug pastebime, tiesiog kartais labai akivaizdu, kaip jie temdo nuostabų gyvenimą. Bet rašyti apie juos, matyt nenorima, nes visi suprantame, kad tai nieko gero nekuriantys jausmai. Ir, pamąstę su lietuvių kalbos mokytoja, nusprendėme, kad reikia paprašyti interviu iš mūsų mokyklos fizinio ugdymo mokytojo Donaldo Andriulio, profesionalaus galiūno. Su mokytoju kalbėjomės ilgai, buvo smagu, kad jis negailėjo savo laiko ir dalijosi patirtimi. Galiūnų sporte pavydas ir puikybė labai retas reiškinys. Šios sporto šakos atstovai didžiuojasi ne tada, kai įveikia priešininką, bet kai pakelia svorį daugiau kartų, nei buvo suplanavę ir pagerina savo rekordą”.
Kauno VDU „Rasos “ gimnazijos 11 klasės mokinė Saulėja Visockytė teigia: „Neretai sporto varžybos tampa pasaulinių firmų konkurencijos, paskatintos pavydo ir puikybės, vieta. Juk kiekvienai įmonei svarbus žmonių pripažinimas, jų prekės atstovavimas, pelnas, kurį ji atneša. Tad nerasi geresnės vietos pasipuikuoti savo produkcija nei ten, kur vyksta tūkstančių žmonių stebimi sporto renginiai.”
Tauragės Jovarų pagrindinės mokyklos mokinys Justinas Skyrius rašo: ,,Gyvenimas kupinas pergalių ir pralaimėjimų, nesvarbu, ar tu sportininkas, ar paprastas žmogus. Todėl mes visi susiduriame su pavydu ir puikybe. Patyrus tuos jausmus reikia kuo greičiau surasti vidinių jėgų ir sukontroliuoti save. Tuo momentu reikia suprasti, kad vienintelis vaistas nuo pavydo ir puikybės yra kitas jausmas – tai pagarba. Pagarba šeimai, tėvams, draugams, treneriui. Jeigu gerbsi kitus, tai ir pats būsi gerbiamas, mylimas ir vertinamas.”
Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos 11 klasės mokinė Vėjūnė Balkutė labai gražiai atsiliepia apie mūsų paralimpinį čempioną Mindaugą Bilių. Ji rašo: „Jis būdamas JAV pateko į avariją ir patyręs daugybę kaulų lūžių, į smegenis buvo išsiliejęs kraujas. Gydytojai jo galimybę išgyventi vertino 10 procentų. Tačiau įvyko stebuklas – liko gyvas. Ne mažesnio stebuklu laikau ir tai, kad jis sugebėjo susidraugauti su savo kūnu ir grįžęs į Tėvyne pasiryžo sportuoti toliau. Po metų atkaklaus darbo jis sudalyvavo 2012 m. Londono paralimpinėse žaidynėse, kur rutulio stūmimo rungtyje užėmė 6–tą vietą, o jau 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse iškovojo aukso medalį. Negana to, čempionas panoro šiuo medaliu pasidalinti su neįgaliaisiais – padėti pajusti jiems gyvenimo džiaugsmą, įrodyti jiems , kad jie yra stipresni už sveikuosius.“ V.Balkutę turbūt labiausiai įkvėpė dar vienas pavyzdys – banglentininkės Bethany Hamilton istorija. Ji nuo mažų dienų gaudė bangas ir daugiau laiko praleisdavo vandenyje nei sausumoje. Deja, kai jai buvo trylika, ryklys nukando mergaitei kairę ranką. Ar įmanoma gaudyti bangas viena ranka? Daugeliui atrodytų, kad tokia užduotis yra neįveikiama, bet tik ne Bethany. Pasirodo rankos netekimas jai nebuvo didelė kliūtis ir po ryklio užpuolimo praėjus tik mėnesiui ji sudalyvavo varžybose ir tapo čempione. Remiantis šia istorija buvo pastatytas filmas „Bangų medžiotoja”. Ši istorija rodo, kad siekti savo svajonės nepakanka tik noro – reikia nepasiduoti ir ryžtingai siekti savo tikslo.”
Kauno VDU ,,Rasos” gimnazijos mokinė Saulėja Visockytė svarsto: „Žmogus, kuris nepasitiki savo jėgomis ir nemoka priimti savo pralaimėjimo, taip pat yra linkęs į pavydą ir neapykantą priešininko atžvilgiu. Priimti nesėkmę, matyti, jog kažkam sekasi geriau nei tau, dažnam asmeniui, o ypač atletui, kurio profesija susijusi su nuolatine konkurencija, yra be galo sunku. Sporto psichologas Sigitas Ridževičius BNS spaudos centre paskelbtame straipsnyje, kuriame kalbama apie sportininko motyvaciją bei emocijas rungtynių metu, apie sportininko pasitikėjimą, teigia: „ Pergalės siekis turėtų būti taip sustyguotas, kad pergalė ar pralaimėjimas neišmuštų jo iš vėžių.“ Praradęs motyvaciją ir pasitikėjimą savimi žmogus ima lyginti save su kitais, taip pradėdamas pavydėti sėkmingesniems varžovams ar net komandos draugams. Profesinio ryžto praradimas gali net sužlugdyti sportininko karjerą, nes srityje , kur komandinis darbas bei bendradarbiavimas lemia varžybų baigtį, tarpusavio pagarba būtina. Nesugebėjimas susitaikyti su nesėkme būdingas ne tik atletams, bet ir jų gerbėjams. Smurtas, piktžodžiavimas ir vandalizmas – dažnos pavydo apraiškos priešininkų komandoms laimėjus. Net ir didžiausi sporto aistruoliai turi sutramdyti savo emocijas po pralaimėjimo, nes kiekvienas konkurentas nusipelno pagarbos. Taigi pavydo išsikerojimas ne tik griauna sportininko orumą , pasitikėjimą, dvasinę būseną, niekais paverčia jų darbe sutelktas jėgas, bet ir žlugdo žiūrovų tarpusavio santykius , priverčia žmones pamiršti tikrąją rungtynių prasmę.“ Toliau Saulėja rašo, kad neteisinga būtų pamiršti svarbiausios sporto vertybės – vienybės. Tūkstančiai sirgalių sporto arenose, žiūrovai, palaikantys atletus už televizorių ekranų, netgi sporto švenčių, vaikams organizuojamų jau nuo darželio laikų, dalyviai – visų jų širdys tas keliasdešimt minučių plaka vienu ritmu, atrodo, gali jausti, kaip ryžtas, pasididžiavimas ir vienybė srūva jų kūnu. Jausmas, kai visa arena gieda Lietuvos himną – tai būsena kurios nenusipirksi, ir nesuvaidinsi. Kiek nuostabių sportininkų kaip Rūta Meilutytė, Virginijus Alekna, Šarūnas Jasikevičius, Benediktas Vanagas, Danas Rapšys , Arvydas Sabonis, Laura Asadauskaitė, Žydrūnas Savickas, Airinė Palšytė, Ričardas Berankis kasdien garsina Lietuvos vardą ir jokios pavydo ar puikybės apraiškos jų nesustabdė. Sportininko profesija – daug fizinių jėgų reikalaujantis darbas, tačiau dar svarbiau sportininkui išlikti oriam, nepasiduoti puikybei, pavydui, manipuliuoti likusių atstovų įrankiu, tai yra visada išlikti atsidavusiam tikrajai sporto idėjai – vienybės tarp sirgalių , ir tarp komandų skleidimui.”
Baigdamas rašinių apžvalgą noriu pareikšti nuoširdžią padėka mūsų jauniems talentams už atliktus kūrybinius darbus, išsakytas mintis, jų mokytojams – už suteiktą pagalbą, mokyklų vadovybei – už sudarytas sąlygas dalyvauti šiame konkurse, padėkoti rašinių vertinimo komisijos nariams bei Lietuvos sporto muziejui už sudarytas sąlygas tai atlikti. Šiame muziejuje jau susikaupė per pusantro tūkstančio rašinių, atsisųstų per visus konkurso vykdymo metus. Artimiausiu metu planuojama paskelbti konkurso laureatus, taip pat pagerbti visus be išimties tiek pačius autorius, tiek jų pagalbininkus mokytojus, mokyklas.
