
Marytė Marcinkevičiūtė
Lapkričio 10 dieną 80 metų jubiliejų sutiko iškilus Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo treneris elektrėniškis Anatolijus Golovač.
Jis net 14 metų buvo Lietuvos kanojų irklavimo rinktinės vyr. treneris, jo vadovaujami kanojininkai pasiekė daug įspūdingų pergalių.
A.Golovač jaunystėje irgi buvo pajėgus irkluotojas, atstovavo Lietuvos rinktinei, o po to irkluoti mokė šimtus jaunųjų sportininkų.
Juos vandens takeliuose mokęs nugalėti, šis didelis baidarių ir kanojų irklavimo puoselėtojas šiandien pats mokosi nugalėti save. Antrus metus jo uostu tapo Elektrėnų socialinės globos namai.
„Man čia patinka, puikūs ir malonūs žmonės. Užsidirbau gerą 1,5 tūkst. eurų pensiją, bet ji ištirpsta globos namų sąskaitose už suteiktas gyvenimo sąlygas, globą ir priežiūrą.
O pačiam oriam kasdieniam džiaugsmui kiekvieną mėnesį lieka smulkioms išlaidoms.
Metai smarkiai jaučiasi, sveikata, žinoma, nebe tokia, kaip jaunystėje. Širdis silpnesnė, kojos nebetvirtos, nuolat svaigsta galva, todėl tenka labiau save saugoti, stebėti sveikatą.
Elektrėnų socialinės globos namai man – kitas pasaulis, kur buvusių pergalių aistrą pakeičia rami rudens tyluma“, – pasakoja A. Golovač.
Žinomas irklavimo treneris neslepia: kai jis mato sveikatos problemų turinčius socialinės globos namų gyventojus, būna labai sunku morališkai.
„Rodos, imčiau ir atsidurčiau kitoje aplinkoje, kur verda aktyvus gyvenimas, žmonės linksmi, sveiki.
Tačiau tenka taikytis su realybe, mano didžiausia prabanga dabar – per langą stebėti besikeičiančią gamtą, linksmuolius paukštelius, vėjo gūsius, saulės blyksnius, slenkančius debesis.
Gyvenimas juda toliau, tik jame jau nesu fiziškai aktyvus, nors mano siela vis dar „irkluoja“.
A.Golovač buvo maloniai nustebintas, kai Elektrėnų socialinės globos namų vadovybė jį gražiai pagerbė 80 metų jubiliejaus proga.
„Stalas buvo nukrautas vaišėmis, širdį graudino akordeono muzika, ansamblio dainos. Šventinis vakaras truko 1,5 valandos. Pasijutau tarsi gimęs naujam gyvenimui“, – džiaugiasi iškilus irklavimo treneris.
Net ir sulaukęs pensinio amžiaus, dar ilgai tęsėte aktyvią trenerio veiklą ir ugdėte jaunuosius irkluotojus, perdavėte jiems ilgametę patirtį ir prisidėjote prie jų tobulėjimo. Kas jus labiausiai motyvavo ir suteikdavote jėgų vaikus sudominti baidarių ir kanojų irklavimu?, – paklausiau A. Golovač.
Mano aistra irklavimui neišblėso net ir sulaukus pensinio amžiaus. Metai nesustabdė mano noro dalintis tuo, ką moku geriausiai.
Toliau aktyviai dirbau treneriu, vaikams padėjau suprasti irklavimo subtilybes, kaip taisyklingai paimti irklą į rankas, patikėti savo jėgomis.
Padėjau augti naujai sportininkų kartai nuo pirmųjų nedrąsių yrių iki pergalingų finišų. Vanduo ir darbas su jaunąja karta toliau liko mano stichija.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko prikalbinti kelerius metus plaukimo treneriu dirbantį Ovidijų Manomaitį pakeisti savo amplua ir sugrįžti į baidarių ir kanojų irklavimą, šįkart – dirbti treneriu.
Jis – buvęs mano auklėtinis, irklavo kanoją ir dabar Elektrėnuose vienintelis ugdo jaunuosius irkluotojus.
Paskutiniaisiais metais, kol dar leido sveikata, žengti link didesnio meistriškumo padėjau savo sūnui Artūrui.
Nuo 18 metų su juo kartu stovyklaudavome Šiauliuose, ruošėme dvivietę su sūnaus porininku Ignu Serafinu.
Nuo 18 iki 23 metų mūsų sportinis kelias vedė per Šiaulių ir Ignalinos stovyklas.
Tai buvo puikus laikas, visada prisimenu, kaip sunkiai dirbome ištisus metus, žiemą daug slidinėjome Ignalinoje.
Tai, kad galėjau prisidėti prie sėkmingos tolimesnės Artūro karjeros ir svarių pergalių, man suteikia daug šiltų emocijų.
Aplink mus visada buvo puikių žmonių, trenerių ir sportininkų. Esu jiems visiems nuoširdžiai dėkingas.
Šie jubiliejiniai metai ir kartu patirtos akimirkos liks man viena brangiausių gyvenimo ir trenerio darbo dalių.
Gimėte ir augote Jašiūnuose, vaikystėje susidomėjote tinkliniu ir lankėte treniruotes, kokias svajones puoselėjote?
Vaikystę Jašiūnuose praleidau iki penktos klasės, po to su tėvais išvykau gyventi į Ukrainą, kur baigiau aštuonias klases.
Kai grįžome į Lietuvą, į Šalčininkus, ten lankiau vidurinę mokyklą. Į čia atvykus dirbti jaunam kūno kultūros mokytojui Pranaičiui, tik ką baigusiam Kūno kultūros institutą, visi užsikrėtėme sporto bacila.
Žiemą daug slidinėjome, o vasarą žaisdavome rankinį bei tinklinį. Buvau labai šoklus, svajojau tapti pirmuoju sporto meistru Šalčininkuose.
Kaip prasidėjo jūsų kelias į baidarių ir kanojų irklavimą, kas paskatino pasirinkti būtent šią sporto šaką?
Mokyklos kūno kultūros mokytojas, matydamas mūsų sugebėjimus, mane su dar dviem klasiokais 1964-aisiais nuvežė į KKI pateikti prašymą įstoti į institutą.
Nutariau studijuoti tinklinį, kuris man patiko. Bet su šia sporto šaka draugavau trumpai.
Mat kursiokai, gimę 1945-aisiais, visi buvo pakviesti į kariuomenę ir iširo mūsų tinklinio grupė.
Draugas pasiūlė pabandyti irklavimą, kuris tuomet buvo vadinamas akademiniu.
Patekau į trenerio Antano Bariso rankas, gal antrame kurse per Lietuvos studentų čempionatą pavyko laimėti sidabro medalius aštuonviečių varžybose.
Tai buvo mano pirmasis svaresnis apdovanojimas. Pasibaigus mokslo metams, treneris A. Barisas pakvietė lankyti baidarių ir kanojų irklavimo treniruotes ir sėsti į kanoją.
Kadangi vasaros atostogas grįžau praleisti į Šalčininkus, tai treneris leido į namus netgi atsivežti kanoją, kuri atleliavo tėčio dėka.
Tačiau pačiame miestelyje nebuvo kur irkluoti, todėl kaskart tekdavo bėgti po 5 km iki tvenkinio, kuriame irkluodavau. Per vasarą puikiai susidraugavau su kanoja.
Pavyko pasiekti gerų rezultatų: tapote SSRS tarptautinės klasės sporto meistru (1967), dukart Lietuvos čempionu (1967-1968) ir SSRS tautų spartakiados bei SSRS čempionato bronziniu prizininku (1967), irkluojant dvivietę kanoją su Algimantu Kvietkausku. Kokie liko jaunystės prisiminimai, gal netgi svajojote apie olimpines žaidynes?
Kūno kultūros institute, prasidėjus mokslo metams, per miesto baidarių ir kanojų irklavimo čempionatą, visų nustebimui, užėmiau antrą vietą tarp pajėgiausių kanojininkų.
Buvau pakviestas į Lietuvos rinktinę. Su Jonu Petroniu irklavau dvivietę kanoją ir labai norėjau įvykdyti kandidato į sporto meistrus normą.
1963-aisiais ruošėmės III SSRS tautų spartakiadai Krasnovocke, tačiau ten per stovyklą mūsų įgula iširo.
Naują dvivietę sudariau su Algimantu Kvietkausku. Toje stovykloje treniravosi ir SSRS rinktinė, kurios dvivietę kanoją panorome patikrinti.
Kad ir kaip stengėsi rinktinės irkluotojai, jie negalėjo nuo mūsų pabėgti. Artėjant SSRS tautų spartakiadai, mums tai buvo didžiulė motyvacija ir įsitikinimas, kad galime netgi pakovoti dėl medalių.
Per paskutiniąją stovyklą Birštone pavyko pasiekti gerą sportinę formą ir Maskvoje 1000 m distancijoje buvome treti bei įvykdėme tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą.
Buvome pakviesti kandidatais į SSRS rinktinę. Per tą laikotarpį laimėjome Lietuvos čempionatą. Atsirado didelis noras siekti olimpinio kelialapio.
Tačiau svajonei nebuvo lemta išsipildyti, ar nepraradote motyvacijos toliau treniruotis?
Tuo metu atsirado tendencija atjauninti rinktinę. Mano porininkas A. Kvietkauskas buvo trejais metais vyresnis už mane, ir mūsų dvivietė iširo.
Buvau pakviestas kandidatu į SSRS profsąjungos rinktinę, per jos čempionatą irklavau vienvietę ir 1000 m užėmiau antrą vietą.
Prasidėjo pasiruošimas Meksikos olimpinėms žaidynėms. Bet tuo metu likau be trenerio.
Rinktinėje nebuvo savo žmogaus, visi treneriai žiūrėjo savų sportininkų. Likus be dvivietės porininko bei savo trenerio, buvo sunku ruoštis su svetimais treneriais.
Jau pradėjau galvoti ir kaip reikės toliau gyventi, užsidirbti pinigų duonai, kad pats laikas baigti savo karjerą.
1968-aisiais baigėte Kūno kultūros institutą ir dešimt metų (1968–1978) dirbote Kauno „Darbo rezervų“ draugijos treneriu ir net 14 metų (1973-1986) buvote Lietuvos rinktinės vyriausiasis kanojų irklavimo treneris. Tais metais žibėjo mūsų kanojininkai Romualdas Vienažindis, kuris 1973-iaisiais Tamperėje ir Petras Grigonis 1978-aisiais Belgrade tapo planetos vicečempionais, irkluojant vienvietę, kartu su Artūru Rainiu jie pelnė daug medalių SSRS čempionatuose. Ar tai buvo jūsų, trenerio, karjeros viršūnė?
Taip, sovietmečiu vadovaujant Lietuvos kanojų irklavimo rinktinei buvo mano, trenerio, karjeros viršūnė, patys gražiausiais gyvenimo metai, kuriuos prisimenu su nostalgija.
Tačiau pripažinimą reikėjo išsikovoti. Baigus KKI, pradėjau dirbti Kauno sporto mokykloje. Pavyko išugdyti talentingų irkluotojų, kurie ruošėsi sąjunginėms jaunių žaidynėms.
Pirmoji didelė sėkmė atėjo 1973-aisiais, kai pagal surinktus taškus buvau pripažintas geriausiu visų sporto šakų Lietuvos jaunių grupės treneriu.
1974-aisiais Trakuose per SSRS čempionatą mano vadovaujama septynvietė kanoja užėmė pirmą vietą.
Tame pat čempionate teko išgyventi ir apmaudžią nesėkmę. Per mano klaidą nuo mažens ugdytas Artūras Rainys su Petru Grigoniu, užuot laimėję medalius dviviečių kanojų varžybose, pavėlavo į pusfinalio plaukimą ir jiems buvo leista startuoti tik be konkurencijos.
Jie geriausiu rezultatu įveikė distanciją, greičiausi buvo ir finale, tačiau medaliais džiaugtis neteko.
Artūras su Petru 1976-1977 metais laimėjo visas pagrindines SSRS varžybas, jų sėkmingi startai lėmė tai, jog dvejus metus buvau SSRS kanojų irklavimo rinktinės treneriu.
Būtent tie metai, praleisti ugdant Lietuvos rinktinės kanojininkus, išliko pačiu šviesiausiu mano biografijos puslapiu.
Tai buvo mano karjeros aukso amžius, į kurį dažnai sugrįžtu savo mintimis.
Priklausiau „Darbo rezervų“ draugijai, mumis nuoširdžiai rūpinosi tuometis pirmininkas Viktoras Strikaitis.
Kai mano vadovaujami irkluotojai skynė pergales įvairiose varžybose, sulaukiau malonios staigmenos iš SSRS „Darbo rezervų“ draugijos – man buvo padovanotas motociklas „Ural“ važinėti į treniruotes.
Kaip atsitiko, kad nuo 1978 metų pradėjote dirbti Elektrėnų sporto mokyklos baidarių ir kanojų irklavimo treneriu ir užauginti stiprią irklavimo bendruomenę?
Elektrėnus atrado Vladas Česiūnas. Nuo 1976-ųjų šaltuoju laikotarpiu Iš Kauno su savo auklėtiniais irgi pradėjome važinėti į Elektrėnus treniruotis, nes čia, dirbant elektrinei, neužšaldavo vanduo.
Laikui bėgant, atsirado mintis čia įsikurti visam laikau. Savo svajonę įgyvendinau 1986-aisiais. Buvau aprūpintas gyvenimu bendrabutyje.
Iš pradžių mūsų namais tapo jachtklubas, o po to mums buvo leista įsikurti gelbėjimo stotyje, kurioje praleidome gal penkerius metus.
Turėjome porą persirengimo kambarių, buvo štangos salė, įkūrėme 20 vietų viešbutuką, valgyklą, sporto klubą „Poseidonas“.
Pas mus atvažiuodavo treniruotis netgi Alvydas Duonėla ir Egidijus Balčiūnas, trenerio Zbignevo Survuto auklėtiniai.
Pavyko užauginti ne vieną puikų sportininkų kartą: be mūsų pasididžiavimo Artūro Rainio, Raimundą Bigą, Henriką Kaškeliavičių, Alvydą Šulską, Rimą Stanaitį, Ovidijų Manomaitį, Renatą Grigaliūną, kitus.
Jūsų sūnus Artūras Golovač irgi pasirinko kanojų irklavimą, 2020 metais Vengrijoje tapo „Olimpinių vilčių“ (iki 17 metų) čempionu dviviečių kanojų varžybose (1000 m) ir pelnė bronzą 500 m distancijoje, o šiemet irgi Vengrijoje per pasaulio studentų FISU čempionatą taip pat buvo trečias dviviečių kanojų varžybose. Ar sūnų skatinote pasirinkti šią sporto šaką, ar jis pats nusprendė?
Artūras pradėjo sportuoti nuo labai jaunų metų. Pirmoji jo sporto šaka buvo dziudo.
Kai sūnui sukako šešeri, pas Ovidijų Manomaitį jis pradėjo lankyti plaukimo treniruotes, o nuo 11 ar 12 metų ėmėme mokytis irkluoti.
Manyčiau, kad Artūras matė pavyzdį iš aplinkos, todėl visad norėjo sportuoti, o aš jam tik galėjau padėti.
Malonu matyti, kaip sūnus eina mano pėdomis, baigė tą patį, dabar jau Lietuvos sporto universitetą.
Jam norėčiau palinkėti nesustoti ir nepasiduoti, siekti užsibrėžtų tikslų.
Kas dabar treniruoja Artūrą, ar jis dažnai prašo jūsų profesinių patarimų prieš svarbius startus?
Šiuo metu sūnus treniruojasi Visagine pas mano puikų draugą bei tituluotą trenerį Vasilijų Suchorukovą.
Kiekvieną dieną kalbame su Artūru apie treniruotes, diskutuojame apie visus treniruočių ypatumus.
Prieš varžybas taip pat visada pasikalbame, duodu patarimų, palaikau bei pergyvenu dėl sūnaus startų. Visada noriu, kad jam viskas pasisektų.
Ar sekate dabartinius Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojų pasiekimus, džiaugiatės, kad federacijai vadovauja Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronziniai prizininkai Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas?
Seku kiekvienas tarptautines varžybas, džiaugiuosi tiek kanojininkų, tiek baidarininkų rezultatais, visada norisi tik geriau.
Nors Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo komanda nėra tokia didelė, bet rezultatai yra puikūs ir tikiuosi, kad 2028-aisiais Los Andželo olimpinėse žaidynėse turėsime ne vieną įgulą.
Apie naują irklavimo valdžią daug ko ir negalėčiau pakomentuoti, tai pirmi jų metai, tik laikas parodys rezultatus.
Tikiu, kad abi mūsų legendos prisidės prie jaunosios kartos sportininkų augimo.
Ko jubiliejaus proga norėtumėte palinkėtumėte pats sau ir visai Elektrėnų baidarių ir kanojų irklavimo bendruomenei?
Sau palinkėčiau stipresnės sveikatos, esu laimingas, kad mane supa šilti žmonės, man tai yra labai svarbu.
O jaunajai Elektrėnų irklavimo bendruomenei palinkėčiau kuo geresnių rezultatų ir išlaikyti Elektrėnų irklavimą aukštame lygyje.
































