Praėjusią savaitę Lietuvos vaikinų U15 futbolo rinktinė užbaigė pasirodymą pirmą kartą surengtame FIFA pasaulio vaikinų čempionate ir festivalyje.
Šiame renginyje, kuris buvo suorganizuotas pirmą kartą, dalyvavo 189 šalių komandos ir delegacijos. Ten lietuviai per šešias rungtynių dienas sužaidė dešimt rungtynių, per jas pasiekė penkias pergales ir patyrė penkias nesėkmes.
D lygoje lietuviai užėmė šeštą poziciją, tuo tarpu bendroje įskaitoje finišavo 102-oje vietoje tarp visų dalyvavusių ekipų.
Po čempionato, jau sugrįžus į Lietuvą, išsamiai patirtis nupasakojo Lietuvos rinktinės treneris Rokas Garastas.
Po paskutiniųjų rungtynių rinktinė ilgą laiką praleido susibūrusi į ratą ir kalbėjosi, o treneris praskleidė to susibūrimo užkulisius.
„Iš dalies tai yra įprasta mūsų komandos procedūra po rungtynių. Siekiame kiekvienas rungtynes pradėti ir užbaigti kaip viena komanda, nepriklausomai nuo to, laimime, ar pralaimime. Mums svarbu, kad žaidėjai jaustų tą vienybę ir suprastų, jog rezultatas neturi keisti mūsų tarpusavio ryšio. Po pralaimėjimų tai tampa dar svarbiau.
Kadangi tai buvo paskutinės turnyro rungtynės, aptarėme ir kelis svarbius jų momentus. Po pirmojo kėlinio pirmavome 2:0, tačiau antrame varžovai grįžo su visai kita energija ir noru pakeisti rungtynių eigą. Galbūt atsirado per didelis užtikrintumas, kad rungtynes kontroliuojame, po pirmojo, o ypač – antrojo praleisto įvarčio buvo sunku vėl susigrąžinti iniciatyvą.
Viena pagrindinių žinučių žaidėjams buvo apie gebėjimą valdyti savo emocijas bei mintis, išlikti rungtynėse iki pat pabaigos. Kai pirmauji, negali patikėti, kad viskas jau padaryta. Lygiai taip pat, kai atsilieki, negali manyti, kad viskas jau prarasta. Reikia mokytis išlaikyti tinkamą emocinę būseną nepriklausomai nuo rezultato. Ir, žinoma, norėjosi užbaigti turnyrą pozityvia žinute. Kaip treneris džiaugiuosi, kiek daug skirtingų patirčių žaidėjai sukaupė tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Apie tai ir kalbėjome – ne vien apie paskutinių rungtynių rezultatą, bet ir apie visą kelią, kurį komanda nuėjo šiame turnyre“, – vertino treneris.
Kalbėdamas apie visą turnyrą bei jame įgautas patirtis, treneris įvardino dvi jo puses.
„Manau, kad šis turnyras turėjo dvi gana skirtingas puses – pasaulio čempionato ir futbolo festivalio. Sportine prasme tikrai jautėsi pasaulio čempionato lygis, dalyvavo daug skirtingų futbolo kultūrų komandų, tarp jų buvo ir labai aukšto meistriškumo rinktinės.
Stebint tokias komandas, kaip Ispanija ar Brazilija, buvo galima pamatyti, kokie yra aukščiausi šio amžiaus futbolo standartai. Tai labai vertinga patirtis mūsų žaidėjams – pamatyti, kokio lygio galima siekti. Kita vertus, organizacine ir kasdiene prasme tai labiau priminė festivalį – didelis dalyvių skaičius, nuolatinis judėjimas, nemažai chaoso, ankstyvi kėlimaisi ir rungtynės, kurios kartais prasidėdavo jau 9 valandą ryto. Profesionalaus pasirengimo požiūriu ne visos sąlygos buvo idealios, tačiau ir į tai žiūrėjome kaip į papildomą patirtį. Žaidėjams svarbu išmokti prisitaikyti, išlikti susikaupusiems ir tinkamai reaguoti net tada, kai aplinkybės nėra pačios patogiausios.
Trenerių štabui didžiausia patirtis buvo greitas prisitaikymas prie visiškai kitokio futbolo formato. Žaidimas aštuoni prieš aštuonis stipriai skyrėsi nuo mums įprasto vienuolika prieš vienuolika futbolo. Po kiekvienų rungtynių turėjome įvertinti, kas veikia, ką reikia keisti ir kaip kuo paprasčiau perteikti naujas užduotis žaidėjams. Supratome, kad tokiame formate labai svarbu neapkrauti žaidėjų per dideliu informacijos kiekiu. Jie ir taip susidūrė su daugybe naujų situacijų, todėl siekėme kuo aiškesnių, konkretesnių užduočių, kurios padėtų geriau jaustis aikštėje.
Skyrėsi ir pats rungtynių valdymas – daug greitesnis žaidimo ritmas, dažnesni keitimai, daugiau vienu metu priimamų sprendimų. Treneriams prie šoninės linijos taip pat reikėjo gerokai intensyviau reaguoti į besikeičiančias situacijas. Manau, kad tiek žaidėjams, tiek visam trenerių štabui tai buvo labai naudinga patirtis, ypač gebėjimo greitai prisitaikyti, priimti sprendimus ir išlikti lankstiems prasme. Tikiu, kad dalį šių pamokų galėsime sėkmingai pritaikyti ir grįžę prie įprasto didžiojo futbolo“, – teigė strategas.
Čia pat jis išsiplėtė ir apie žaidimą formatu aštuoni prieš aštuonis, mažesnėje aikštėje.
„Tai tikrai buvo kitoks futbolas. Savo specifika šis formatas kai kuriais aspektais net artimesnis salės futbolui, nei įprastam vienuolika prieš vienuolika. Ir nors jaunimo futbole žaidėjai anksčiau yra žaidę devyni prieš devynis, šių formatų taip pat negalėtume tiesiogiai lyginti dėl skirtingų taisyklių ir žaidimo dinamikos.
Vienas ryškiausių skirtumų – nuošalės taisyklė, kuri šiame turnyre galiojo tik nuo varžovų baudos aikštelės. Tai iš esmės keitė tiek puolimo, tiek gynybos principus. Pavyzdžiui, gynėjai, įpratę pakilti aukščiau ir palikti varžovą nuošalėje, čia to daryti negalėjo, nes varžovas galėjo likti už gynėjų linijos ir teisėtai gauti kamuolį. Tokios situacijos reikalavo visiškai kitokio erdvės suvokimo ir sprendimų priėmimo. Kitas svarbus aspektas – aikštės dydžio ir žaidėjų skaičiaus santykis, nes įprastai žaidžiame maždaug 100 × 60 metrų aikštėje, o čia rungtynės vyko maždaug pusėje tokio ploto. Tačiau žaidėjų skaičius sumažėjo ne perpus – nuo 22 iki 16. Be to, kalbame jau apie penkiolikmečius, fiziškai gerokai stipresnius žaidėjus nei tuomet, kai jie žaidė mažesniais formatais vaikų futbole.
Visa tai sukūrė labai intensyvų žaidimą. Erdvės mažiau, žaidėjai nuolat arti vienas kito, daug daugiau dvikovų, o veiksmas labai greitai persikeldavo nuo vienos baudos aikštelės prie kitos. Gavus kamuolį, praktiškai kiekvienoje pozicijoje reikėjo labai greitai įvertinti situaciją, priimti sprendimą ir techniškai jį išpildyti. Fizinis kontaktas ir dvikovų intensyvumas taip pat buvo dideli. Deja, mūsų komandoje gana greitai patyrėme dvi traumas, o panašių situacijų matėme ir kitose rinktinėse. Tai dar kartą parodė, kokie aukšti buvo šio formato fiziniai reikalavimai.
Prie viso to prisidėjo ir specifinės taisyklės. Pavyzdžiui, kamuoliui išėjus už šoninės linijos, jį buvo galima greitai grąžinti į žaidimą nuo žemės koja, iškarto atliekant perdavimą tiesiai į baudos aikštelę. Keitimai taip pat vyko nestabdant rungtynių, todėl žaidėjai turėjo labai greitai įbėgti, užimti pozicijas ir prisitaikyti prie situacijos. Praktiškai nebuvo laiko atsipalaiduoti ar prarasti koncentraciją, reikėjo nuolat būti pasiruošus kitam veiksmui. Būtent todėl šis formatas suteikė daug galimybių ugdyti individualų meistriškumą, greitą situacijų atpažinimą, sprendimų priėmimą ir techninių veiksmų atlikimą esant dideliam spaudimui. Sakyčiau, kad tai savotiškas tarpinis variantas tarp didžiojo ir salės futbolo, turintis gana savitą specifiką. Mums visiems tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis“, – mintimis dalinosi R. Garastas.
Šiame turnyre lietuviai išbandė jėgas tiek su Europos, tiek su kitų žemynų komandomis, o trenerio teigimu tai dar labiau padėjo gaunant naudingą patirtį.
„Iš tikrųjų buvo įdomu rungtyniauti tiek su Europos, tiek su kitų žemynų rinktinėmis, ypač tokiame neįprastame futbolo formate. Skirtingos futbolo kultūros tikrai atsiskleidė, pavyzdžiui, Pietų Korėjos rinktinėje labai išsiskyrė žaidėjų atletiškumas. Nors tai mūsų amžiaus futbolininkai, pagal fizinį išsivystymą, raumenyną ir bendrą atletiškumą kai kuriuos galėtume lyginti su Lietuvoje žaidžiančiais septyniolikmečiais ar aštuoniolikmečiais. Prie to prisidėjo ir labai aukšta techninių veiksmų kokybė bei greitis. Tokios rungtynės mūsų žaidėjams suteikia labai vertingos patirties.
Afrikos rinktinės paliko kiek kitokį įspūdį. Man pačiam yra tekę lankytis Nigerijoje ir matyti, kaip vaikai ten auga žaisdami futbolą gatvėse, tad panašūs bruožai jautėsi ir šiame turnyre. Kartais stebint apšilimą galėjo atrodyti, kad žaidėjams trūksta tam tikrų futbolo pagrindų, tačiau prasidėjus rungtynėms atsiskleisdavo visai kitos jų savybės. Ypač išsiskyrė kamuolio valdymas, driblingas ir gebėjimas individualiai įveikti vieną ar net kelis varžovus. Jautėsi tas gatvės futbolo indėlis – žaidėjai labai drąsūs su kamuoliu, nebijo imtis iniciatyvos, ieškoti individualių bei grupinių sprendimų, tačiau jiems, mano vertinimu, trūko smūgiavimo technikos ir kokybės užbaigiant atakas. Tai įdomus kontrastas – žaidėjas gali puikiai įveikti kelis varžovus, tačiau paskutinėje fazėje ne visada kokybiškai užbaigia situaciją, tam įtakos turi ir skirtingos futbolo ugdymo aplinkos.
Dar vienas labai ryškus bruožas – jų kovingumas ir alkis laimėti kiekvieną dvikovą, kartais jos būdavo net pernelyg agresyvios, tačiau tas atsidavimas ir noras kovoti dėl kiekvieno kamuolio tikrai paliko įspūdį. Nors savo komandos kovingumu tikrai nesiskundžiame, tokios rungtynės parodo dar kitokį dvikovų intensyvumo ir charakterio lygį. Būtent tuo ir vertinga ši tarptautinė patirtis – iš kiekvienos futbolo kultūros galima kažko pasisemti ir praplėsti savo supratimą apie futbolą“, – pasakojo treneris.
R. Garastas taip pat atskleidė, jog jau turnyro starte lietuviai neteko dviejų futbolininkų ir likusią turnyro dalį teko įveikti ne pilna sudėtimi.
„Deja, jau pirmosiose rungtynėse dėl traumos netekome Kristupo Kuodžio, kuris nebegalėjo tęsti turnyro, vėliau rankos piršto lūžį patyrė ir Domas Tomkevičius. Žinoma, tai turėjo įtakos mūsų planams, pirmiausia, tai, ką jie gali pasiūlyti komandai savo kokybe bei žaidėjų rotacijoms ir fizinio krūvio paskirstymui.
Į turnyrą vykome turėdami ne tik komandinius, bet ir aiškius individualaus žaidėjų tobulėjimo tikslus. Sąmoningai formavome sudėtį taip, kad kai kurie žaidėjai turėtų galimybę išbandyti skirtingas pozicijas ir susidurti su jiems mažiau įprastomis situacijomis ir taip tobulėti. Pavyzdžiui, norėjome, kad krašto saugai daugiau laiko praleistų gynybinėse situacijose, mokytųsi gintis vienas prieš vieną. Vidurio saugams taip pat planavome suteikti daugiau patirties gynėjų pozicijose – ginantis baudos aikštelėje, reaguojant į perdavimus iš kraštų, pasaugant komandos draugus ir sprendžiant individualias gynybines situacijas.
Iškritus dviem žaidėjams, dalį šių planų teko koreguoti. Pasikeitė rotacijos, o likusiems futbolininkams teko didesnis fizinis krūvis. Žinoma, kiekvienas žaidėjas turi savų stiprybių ir suteikia komandai kažką skirtingo, todėl netekus dviejų futbolininkų šiek tiek keičiasi ir pats žaidimas. Vis dėlto tokios situacijos futbole neišvengiamos, turime gebėti greitai prisitaikyti ir ieškoti sprendimų. Labiausiai gaila pačių žaidėjų, kurie dėl traumų neteko galimybės sukaupti tos tarptautinės patirties, dėl kurios ir vyko į turnyrą“, – atskleidė strategas.
Plačiau jis atvėrė ir turnyro organizacijos užkulisius.
„Dar prieš atvykstant į Azerbaidžaną, per nuotolinius organizatorių pristatymus, buvo aišku, kad mūsų laukia išskirtinio masto renginys. Buvo pristatyta visa turnyro infrastruktūra, apgyvendinimas, maitinimas, transportas ir rungtynių organizavimas, jau tuomet visa tai atrodė įspūdingai.
Turnyre dalyvavo 192 šalių delegacijos, kiekvienoje po 20 žmonių – 14 žaidėjų ir 6 personalo nariai. Tai buvo beveik keturi tūkstančiai dalyvių, kurių didžioji dalis gyveno viename olimpiniame miestelyje. Mumis rūpinosi didžiulis kiekis personalo ir savanorių, saugojo kariumenė. Komandos buvo apgyvendintos skirtinguose pastatuose ir aukštuose, o visi maitinosi bendroje didžiulėje salėje. Vien įsivaizduoti, ką reiškia kasdien tris kartus pamaitinti beveik keturis tūkstančius žmonių, užtikrinti jų judėjimą, transportą į rungtynes ir atgal, jau yra sudėtinga.
Vienu metu vykdavo daugybė rungtynių skirtingose aikštėse, todėl autobusų, komandų ir viso personalo judėjimas turėjo būti labai tiksliai koordinuojamas. Dar didesnį įspūdį paliko pati infrastruktūra. Kiek mums buvo pristatyta, per vos 67 dienas buvo įrengta dešimt pilnų matmenų futbolo aikščių, kurios turnyrui buvo padalintos į dvidešimt mažesnių aikštelių. Visa tai buvo pastatyta per labai trumpą laiką, nes Azerbaidžanas turėjo ganėtinai nedaug laiko pasiruošti tokio masto renginiui.
Žinoma, organizuojant tokį didelį turnyrą neišvengta tam tikrų nesklandumų. Kai kur galėjo būti geresnė maitinimo ar kitų paslaugų kokybė, tačiau vertinant bendrą mastą ir pasiruošimo laiką, organizacija tikrai paliko labai gerą įspūdį. Man asmeniškai tai buvo didžiausio masto futbolo turnyras, kuriame iki šiol teko dalyvauti. Vien komandų, dalyvių ir vienu metu vykstančių rungtynių skaičius buvo įspūdingas. Suvaldyti tokią logistiką ir sukurti tokią infrastruktūrą per trumpą laiką yra didžiulis organizacinis pasiekimas“, – pozityviai kalbėjo treneris.
Reziumuodamas visą turnyrą, treneris išskyrė ir tai, kad žaidėjai turėjo daug galimybių susipažinti su kitomis kultūromis ir taip įgauti gyvenimiškos patirties.
„Apie išėjimą iš komforto zonos su žaidėjais kalbėjome tiek prieš turnyrą, tiek jo metu, tiek po jo. Ir tai apima ne tik futbolą, bet ir visą gyvenimą už aikštės ribų. Kalbant apie futbolą, jau minėjau skirtingų kultūrų žaidimo stilius, neįprastą formatą ir dvikovų intensyvumą, tačiau norėčiau išskirti dar vieną dalyką – žaidybiškumą, gebėjimą natūraliai suprasti žaidimą mažose erdvėse ir mažose žaidėjų grupėse.
Lietuvoje jau nemažai metų žiemos laikotarpiu jaunimo futbole nebeturime tokios salės futbolo praktikos, kokia būdavo anksčiau. Mano manymu, tai yra vienas iš dalykų, kurių mums šiandien trūksta. Salės futbolas labai gerai lavindavo žaidėjų techniką, situacijų supratimą, gebėjimą bendradarbiauti du prieš du, trys prieš tris, greitai priimti sprendimus mažose erdvėse, o visa tai vėliau persikelia ir į didįjį futbolą. Šiame turnyre būtent šie gebėjimai buvo ypač svarbūs. Matėme, kad tai nėra viena stipriausių mūsų komandos savybių, tačiau kartu turėjome puikią galimybę ją tobulinti. Žaidėjai buvo priversti ieškoti naujų sprendimų, geriau suprasti vienas kitą, kurti tarpusavio ryšius ir prisitaikyti prie greitesnio žaidimo. Manau, kad šioje vietoje tikrai daug pasiėmėme.
Ne mažiau įdomi buvo patirtis už aikštės ribų. Mes, lietuviai, galbūt esame šiek tiek santūresni, mažiau linkę spontaniškai reikšti emocijas nei kai kurių kitų kultūrų žmonės, tad buvo įdomu stebėti, kaip, pavyzdžiui, Afrikos rinktinės prieš rungtynes ar po jų dainuodavo, šokdavo, labai laisvai reikšdavo savo emocijas. Iš pradžių mūsų žaidėjai daugiau stebėjo iš šalies, tačiau laikui bėgant ir patys tapo laisvesni, nes atsirado savų dainų, šokių, net savotiškų šokių dvikovų su kitų komandų žaidėjais autobusuose. Tai galbūt nedideli dalykai, tačiau tokio amžiaus vaikinams jie labai svarbūs – mokytis būti atviresniems, drąsiau bendrauti ir nebijoti naujų situacijų.
Gyvendami olimpiniame miestelyje, kuriame buvo beveik keturi tūkstančiai dalyvių iš įvairių pasaulio šalių, žaidėjai kasdien turėjo galimybę susitikti, bendrauti, pažinti skirtingas kultūras. Turnyro pabaigoje vyko ir marškinėlių bei kitų atributų mainai, užsimezgė naujų pažinčių. Dar viena svarbi patirtis buvo pats komandinis gyvenimas. Daug žaidėjų ilgą laiką gyveno kartu, viename bute su keliais kambariais. Natūralu, kad per tiek dienų, ypač kaupiantis nuovargiui, atsiranda ir tam tikros trinties, ir buitinių iššūkių, tad reikia mokytis sutarti, gerbti vienas kitą, palaikyti tvarką, pasirūpinti savimi ir bendromis erdvėmis. Visa tai taip pat yra ugdymo dalis.
Manau, kad tokios patirtys stiprina komandos vienybę, savarankiškumą ir atsakomybę. Šis turnyras žaidėjams suteikė daug daugiau nei vien futbolo rungtynes. Jie gavo galimybę pažinti pasaulį, kitus žmones ir kartu geriau pažinti patys save. Tikiu, kad ši patirtis jiems bus naudinga ne tik tolimesnėje futbolininko karjeroje, bet ir gyvenime“, – užbaigė R. Garastas.
lff.lt
