Europos žmonių su negalia plaukimo čempionato bronzos medalis Gabrielei Čepavičiūtei – atpildas už ilgas baseine praleistas valandas ir tūkstančius kilometrų grybšniais matuojant chloruotą takelį.
Tačiau Prancūzijoje studijuojanti 20-metė po paskutinių svarbių sezono varžybų šiek tiek pailsėti galėjo tik nuo plaukimo. Į politikos mokslus nėrusi G. Čepavičiūtė aukštumų siekia ne tik baseine, bet ir universitete.
Jei ko imasi, tai daro iš visos širdies ir neskaičiuodama valandų. Tas daugeliui sunkiai suprantamas užsispyrimas Gabrielei nuo vaikystės padėdavo įveikti sudėtingiausius iššūkius. Jai buvo vos šešiolika, kai į būtinų perskaityti knygų sąrašą G. Čepavičiūtė įtraukė emociškai, intelektualiai ir techniškai itin sudėtingą Fiodoro Dostojevskio kūrinį „Broliai Karamazovai“.
„Bet taip ir neperskaičiau, – prisipažino plaukikė. – Po Rusijos invazijos į Ukrainą visus rusų autorių kūrinius padėjau į šalį ir pradėjau gilintis į ukrainiečių bei kitų pasaulio šalių rašytojų kūrybą. Tik dabar knygoms, kurias skaitau savo malonumui, jau turiu per mažai laiko, nes tenka perskaityti itin daug studijoms reikalingų tekstų.“
Europos čempionatas Turkijoje G. Čepavičiūtei buvo šioks toks atokvėpis nuo studijų, nes reikėjo telktis varžyboms, bet šioms pasibaigus, plaukikė vėl griebė vadovėlius. Žemyno čempionato bronza – pirmasis lietuvės medalis tokio rango varžybose. Bet ji nuoširdžiai tiki, kad, jei tik nesustos, tų apdovanojimų ateityje gali būti ir daugiau.
„Pagaliau pasiekiau tai, ko norėjau nuo pat karjeros pradžios, – buvau priskirta klasei, kurioje mano varžovių negalia yra panaši kaip ir mano. Dabar jau kovosiu su lygiavertėmis, o ne fiziškai pranašesnėmis priešininkėmis ir tai prideda nemažai motyvacijos“, – patikino Europos čempionato prizininkė.
– Koks buvo jūsų kelias iki bronzinio finišo Europos čempionate?
– Turbūt kiekvienas sportininkas pasakys, kad kelias iki bet kurio čempionato yra beprotiškai sunkus, nes tenka labai daug dirbti. Medaliai uždirbami per alinančias treniruotes iki išsekimo. Vis dėlto pirmąjį mano medalį tokio rango varžybose lėmė ir dar viena svarbi detalė: gegužės mėnesį buvau perkelta į kitą negalios klasę. Žmonės su negalia varžosi skirtingose klasėse. Būtent nuo šios klasės priklauso tai, su kokio lygio negalią turinčiais varžovais lenktyniauji ir kokius normatyvus į varžybas reikia įvykdyti. Visą karjerą buvau S6 klasėje, kuriai buvau priskirta pradėjusi profesionaliai sportuoti. Tai buvo ne visai man tinkama klasė, nes joje mano varžovės buvo gerokai pajėgesnės. Pavyzdžiui, dauguma jų gali atsispirti nuo baseino sienelės, plaukdamos įjungti kojas, kai kurios netgi gali vaikščioti be pagalbos, o aš viso to dėl savo negalios negaliu. Man būdavo sunkiau joms pasipriešinti, nes neturiu tokių pranašumų. Bet po beveik 10 metų karjeros pagaliau gavau tą klasę, kurios visą laiką siekiau. Dabar S5 klasėje mano varžovės, nors vis tiek yra pajėgios sportininkės, turi panašią negalią kaip ir aš. Džiaugiuosi, kad ne tik iškovojau bronzos medalį, bet ir smarkiai pagerinau asmeninį rezultatą. Kai 200 m kompleksiniu būdu finale pasiekiau finišą ir lentoje ties savo pavarde pamačiau skaičių 3, iš pradžių negalėjau patikėti, kad tapau prizininkė. Bet vis dėlto ne vien klasės pakeitimas tai lėmė. Pirmiausia – sunkus juodas darbas.
– Kas pasikeitė, kad pagaliau buvote priskirta tai negalios klasei, kurios visą laiką ir siekėte?
– Nors paralimpiniame sporte teigiama, kad, skirdami klasę, visi medikai objektyviai vertina sportininko negalią, daug priklauso ir nuo to, koks konkretus gydytojas vertina negalią. Pakeisti klasę bandžiau jau prieš kelerius metus, kai man dėl skoliozės buvo atlikta stuburo operacija. Gimiau turėdama skoliozę, o vėliau per operaciją man varžtais sukabino ir visiškai ištiesino stuburą. Ta operacija labai daug pakeitė. Po jos pradėjau kitaip vaikščioti ir net kitaip plaukti. Tačiau iškart po operacijos mano būklę vertinę medikai tvirtino, kad tai neturi reikšmės ir dėl to niekas nepasikeitė, nors pasikeitė smarkiai. Tai rodė ir suprastėję mano rezultatai. Šių metų gegužę Paryžiuje vėl pateikiau dokumentus klasifikacijai nustatyti. Mane apžiūrėjęs gydytojas atkreipė dėmesį į po operacijos likusį randą ant nugaros, o tuomet atidžiau išnagrinėjo rentgeno nuotraukas. Tam medikui pasirodė, kad ne tik mano operacija buvo sudėtinga. Jis žinojo, kad ir pooperacinis laikotarpis man buvo sunkus, kad atsigauti buvo nelengva. Šiam gydytojui net nekilo abejonių, kad turėčiau būti priskirta S5 klasei ir dabar ją jau gavau visam gyvenimui, nebent mano būklė prastėtų ir galėčiau prašyti dar žemesnės klasės. Anksčiau klasę gaudavau dvejiems metams, nes medikai norėjo stebėti, kaip mano augantis organizmas dorosis su problemomis, kurių turiu nuo gimimo.
– Europos žmonių su negalia plaukimo čempionato Turkijoje S5 klasėje 200 m kompleksiniu būdu rungties atrankoje geriausiu šio etapo rezultatu finišavote po 3 min. 46,08 sek. Ar jau po atrankos blykstelėjo mintis apie medalį?
– Prieš varžybas išnagrinėjau čempionato dalyvių sąrašą ir žinojau, kad mano rezultatas jame yra ketvirtas. Atstumas iki prizininkių nebuvo didelis, atrankoje buvau pirma, nors neabejojau, kad finale mano varžovės tikrai plauks greičiau nei atrankoje. Taip ir buvo. Bet ir aš supratau, kad turiu galimybę pačiupti medalį, nes nuo trečiojo rezultato dalyvių sąraše mane skyrė mažiau kaip sekundė. Iki Europos čempionato mano geriausias rezultatas šioje rungtyje buvo 3 min. 47,19 sek., tad kėliau sau tikslą atranką įveikti greičiu nei per 3 min. 47 sek. Žinojau, kad tai galiu, nes tuo įsitikinau per testą prieš varžybas, tačiau reikėjo tai įrodyti per atranką, juolab kad ryte, kol organizmas dar ne visai pabudęs, plaukti daug sunkiau. Rezultatas atrankoje mane nustebino ir nudžiugino. Dar labiau nustebau sužinojusi, kad buvau pirma. Bet puikiai supratau ir tai, kad varžovės atrankoje tikrai nesiplėšė, nes taupė jėgas finalui. Finale jos tai ir parodė, nes rezultatai buvo daug geresni nei atrankoje. Vis dėlto atranka buvo ženklas, kad mano kūnas pajėgus susidoroti su didesniais iššūkiais, tad kažkur pasąmonėje kirbėjo mintis, jog esu pajėgi pačiupti ir medalį.
– Finale darsyk pagerinote asmeninį rezultatą ir finišą pasiekėte po 3 min. 43,69 sek. iškovodama bronzą. Kaip pati paaiškintumėte tokį įspūdingą rezultatą?
– Net man pačiai tas rezultatas buvo staigmena, nes netikėjau, kad esu pajėgi distanciją įveikti greičiau nei per 3 min. 45 sek. Gal reikšmės turėjo šioks toks spaudimas, nes kaip atrankos lyderė finale gavau vadinamąjį greičiausią takelį, – ketvirtąjį. Viena vertus, visi iš manęs tikėjosi, kad plauksiu greitai. Kita vertus, ir pati savimi labiau pasitikėjau po geros atrankos. Su trenere Rasa Mažutaitiene susidėliojau planą, finale jo laikiausi ir man pavyko.
– Turkijoje dalyvavote ir kitos rungties finale. 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungties atrankoje nuotolį įveikėte per 3 min. 20,65 sek. ir į finalą patekote ketvirtu rezultatu. Finale finišavote per 3 min. 17,88 sek. ir užėmėte penktąją vietą. Ar tikėjotės daugiau?
– Plaukdama laisvuoju stiliumi tikėjausi pasiekti bent jau asmeninį rezultatą, o gal net ir plaukti greičiau nei per 3 min. 17 sek. 200 m laisvuoju stiliumi esu įveikusi per 3 min.17,55 sek., o dabar plaukiau lėčiau. Jei būčiau plaukusi sekunde greičiau, pasirodymų šioje rungtyje Europos čempionate būčiau patenkinta. Įdomiausia tai, kad į 200 m kompleksiniu būdu niekada nežiūrėjau kaip į pagrindinę rungtį. Kol buvau S6 klasėje savo pagrindine rungtimi laikiau 100 m nugara. S5 klasėje šios distancijos nugara nėra. Yra tik 50 m nugara. Tai – paralimpinė rungtis, todėl greičiausiai plauksiu ir ją, nes plaukimas nugara yra mano mėgstamiausias. O 200 m kompleksiniu būdu atėjo savaime, nes plaukiau laisvuoju stiliumi, nugara ir krūtine, tad trenerė R. Mažutaitienė pasiūlė pasitreniruoti ir plaukimą peteliške bei pabandyti dalyvauti plaukimo kompleksiniu būdu varžybose. Man pačiai buvo netikėta, kad pavyko, o 2024 m. Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse plaukdama kompleksiniu būdu patekau į finalą, nors šią rungtį ne itin mėgstu, nes ji sunki. Taip, šiek tiek smagi, įdomesnė, nes plaukiama visais keturiais būdais, bet, pavyzdžiui, 200 m laisvuoju stiliumi plaukiu su didesniu malonumu nei tą pačią distanciją kompleksiniu būdu. Bet, matyt, plaukimo dievai man vis siunčia ženklus, kad turiu nepaleisti ir plaukimo kompleksiniu būdu, tad reikės bandyti pamėgti ir šią rungtį.
– Kodėl per Europos čempionatą Turkijoje neplaukėte ir 50 m nugara?
– Kadangi pakeičiau klasę, dar nesu fiksavusi kai kurių rungčių rezultatų naujoje klasėje. Gegužę, kai Paryžiuje pakeičiau klasę, per ten vykusias varžybas turėjau plaukti 400 m laisvuoju stiliumi dar S6 klasėje. Kadangi buvau perklasifikuota į S5 klasę, teisėjai iš 400 m laisvuoju stiliumi perkėlė mane į perpus trumpesnę distanciją naujoje mano klasėje ir ten įveikiau Europos čempionato normatyvą. Čempionate Turkijoje turėjau dalyvauti tik 200 m laisvuoju stiliumi rungtyje, bet Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija kreipėsi į organizatorius, teigdama, kad neseniai pakeičiau klasę ir jau neturiu laiko įvykdyti normatyvus, tad paprašė leisti man dalyvauti daugiau rungčių. Organizatoriai leido papildomai dalyvauti 200 m kompleksiniu būdu rungtyje, bet nesuteikė teisės startuoti 50 m nugara varžybose.
– Ką Europos čempionato bronzos medalis gali pakeisti jūsų kasdienybėje?
– Pagaliau buvau priskirta klasei, kurios siekiau ir iškart iškovojau bronzą, tad jaučiuosi kaip iš naujo pradėjusi karjerą, nors plaukioju nuo gimimo ir beveik dešimt metų siekiu rezultatų. Medalis man simbolizuoja naują karjeros etapą ir natūraliai prideda daugiau motyvacijos. Jos prideda ir tai, kad dabar plaukiu su lygiavertėmis varžovėmis. Mūsų visų galimybės panašios. Tad vėl padidėjo noras dar daugiau dirbti, nes suprantu, kad turiu daugiau galimybių parodyti, ką iš tiesų sugebu.
– Jūsų trenerė R. Mažutaitienė prieš kelerius metus pasakojo, kad didelė jūsų bėda buvo ne gebėjimai baseine, o panikos priepuoliai prieš varžybas. Ar jie nebekamuoja?
– Nekamuoja jau senokai. Būdama 14 metų pradėjau dirbti su sporto psichologu ir tas didelis jaudulys prieš varžybas galiausiai išnyko. Kalbėdama apie sportą, visada pabrėžiu psichologiją, nes ji svarbi. Labai daug sportininkų susiduria su vienokiomis ar kitokiomis psichologinėmis bėdomis. Buvau kiek atsitraukusi, bet vėl planuoju grįžti pas sporto psichologą, nes, smegenims prie to pripratus, anksčiau išmokti pratimai, padedantys nusiraminti prieš varžybas, ima neveikti, tad reikia šio to naujo. Juolab kad imu kelti sau vis didesnius tikslus. Nors panikos atakų jau nejaučiu, tai nereiškia, kad psichologinis pasirengimas praranda svarbą.
– Po čempionato Turkijoje teigėte, kad porą savaičių pailsėsite tik nuo plaukimo, bet apskritai ilsėtis neturite laiko, nes reikia pasivyti bendramokslius iš Havro „Sciences Po“ universiteto Prancūzijoje.
– Studijuoju Normandijoje, Prancūzijos šiaurėje, kur labai vėjuota ir nuolat lyja. Esu politikos mokslų antrakursė, pasirinkau gilintis į konstitucinę teisę. Turiu ir šiek tiek lyginamosios politikos paskaitų. Politika mane labai domina, paskaitos įdomios, bet ir mokytis turiu daug. Per svarbiausias varžybas R. Mažutaitienė vis dar yra pagrindinė mano trenerė, bet ir Prancūzijoje turiu trenerį Julieną Debris. Atstovauju „HAC Natation“ klubui. Kai sužinojau, kad įstojau į šį universitetą, susiradau Havre esančius plaukimo klubus ir visiems trims parašiau. Vienas iš viso neatrašė. Kitas dirbo su paraplaukikais, bet mažai ir neprofesionaliai, o „HAC Natation“ direktorius pasiūlė pasikalbėti plačiau. Pokalbis buvo šiltas ir klubo vadovas patikino, kad nebus jokių bėdų dėl mano treniruočių. Vėliau paaiškėjo, kad šokių tokių abejonių turėjo treneris J. Debris, nes jam esu pirmoji paraplaukikė. Bet papasakojau J.Debris, kad ir R. Mažutaitienei buvau pirmoji auklėtinė su negalia ir puikiai suprantu, kaip gali būti nedrąsu pradėti dirbti su sportininku, kokio dar nesi treniravęs, bet svarbiausia kalbėtis apie tai, kas neaišku. Treneris greitai viską perprato, nes nuolat klausinėjo. Jis irgi jaučia didelę motyvaciją su manimi dirbti, tad tapome puikia komanda.
– Debiutavote 2024 m. Paryžiaus žaidynėse, o po bronzinio Europos čempionato užsiminėte, kad kitas svarbiausias jūsų tikslas – 2028 m. Los Andželo žaidynės. Kaip į jas galite prasibrauti?
– Po Europos čempionato kurį laiką nebus varžybų – nebent baigiantis metams arba jau tik kitąmet. Dabar laukiu kitų metų pasaulio serijos varžybų tvarkaraščio. Kai jau esu studentė, varžybas man reikia derinti su egzaminų universitete tvarkaraščiu, bet pasaulio serijoje noriu fiksuoti visų rungčių rezultatus naujoje klasėje. O tada, kai jau matysiu, kurioje vietoje esu tarptautiniame reitinge, pradėsiu mąstyti apie paralimpines žaidynes ir normatyvus.
parateam.lt
