Marytė Marcinkevičiūtė
Įspūdingi šie metai pirmajai Lietuvos moterų dziudo trenerei, Lietuvos sporto universiteto docentei, mokslų daktarei Lolitai Dudėnienei.
Ją aplankė trigubas jubiliejus: 40 metų trenerės darbo, 25 metai jos įkurto klubo „Ryto saulė“ ir 60 metų gyvenimo, kuris pasitinkamas spalio 31 dieną.
L.Dudėnienė klojo pamatus Lietuvos moterų dziudo sportui, laužė sovietinius stereotipus ir įrodė, kad dziudo – irgi moteriškas sportas.
Per visą savo 40 metų karjerą L. Dudėnienė išugdė daug pajėgių sportininkių, o dabar kartu su dukra Migle Julija Dudėnaite, nepaisant užklupusios sunkios ligos, mina kelią į Los Andželo olimpines žaidynes.
Iškili dziudo puoselėtoja atlieka ir kilnią misiją – moko vaikus būti stipriais, visada pabrėžia, jog svarbiausia ne medaliai, bet ugdytinio tapimas būti geru žmogumi, juos moko suklupus atsistoti – tiek ant tatamio, tiek gyvenime.
Tatamis matė šios įžymios praeityje sportininkės, o dabar trenerės ir mokslų daktarės, apgynusios disertaciją tema „Didelio meistriškumo dziudo sportininkių treniravimo valdymas“, ašaras, pergales, prakaitą ir dukros pirmuosius, o dabar jau daug vilčių teikiančius žingsnius.
„Treniruoti dukrą – dvigubas vaidmuo: salėje turiu būti reikli trenerė, o už jos ribų – mylinti mama, padedanti dukrai įgyvendinti savo svajonę“, – sako L. Dudėnienė.
Paklausiau jubiliatės, kaip ji ruošiasi paminėti savo šias tris svarbias gyvenimo datas – visas kartu ar kiekvieną atskirai. Trenerė atsakė: „Nesureikšminu jubiliejų. Savo gimtadienius labai retai švenčiu ne tik dėl to, kad šventes dažniausiai sutinkame tik šeimos rate, bet ir dažniausiai savaitgaliai bėga varžybose ar treniruočių stovyklose.
Šių metų pradžioje buvo minčių paminėti klubo sėkmingą gyvavimą, tačiau gydytojai pristabdė mano šiuos planus.
Bet, manau, visgi pavyks išlaviruoti tarp gydytojų planuojamų procedūrų ir stengsiuosi suorganizuoti bent mažą šventę buvusių ir dabartinių klubo sportininkų, jų tėvelių rate, kad galėtume pasidžiaugti visi kartu.“
Kaip jūsų gyvenime atsirado dziudo imtynės? Kas tam turėjo didžiausios įtakos, nes iki tol net 10 metų žaidėte rankinį, viliojo ir kitos sporto šakos?
Pirmiausiai noriu pataisyti pavadinimą: dziudo yra viena iš Rytų kovos menų ir neturėtų vadintis „imtynės“, nes tai visai skirtingos sporto šakos pirmiausia savo filosofija.
Iš japonų kalbos išvertus į lietuvių Dziu reiškia minkštas ir švelnus, o Do – kelias arba būdas.
Ir vien todėl, kad dziudo pavadinimas lietuviškai skamba labai moteriškai „švelnus kelias“, visada pabrėžiu, jog tai nėra vyriškas sportas.
Dziudo mano gyvenime atsirado 1985-aisiais, kai tuo metu moterų dziudo atkeliavo į Lietuvą.
Tada man buvo 18 metų ir jau buvau išbandžiusi plaukimą, fechtavimą, krepšinį, lengvąją atletiką, o tuo metu žaidžiau „Žalgirio“ rankinio dublerių komandoje.
Beveik visos pirmosios dziudo moterų rinktinės sportininkės buvo surinktos iš kitų sporto šakų.
Kadangi tuometis SSRS sporto komitetas Lietuvai atsiuntė kvietimą (nurodymą) atvežti moterų dziudo komandą į SSRS dziudo čempionatą, nebuvo laiko auginti sportininkių, todėl treneriai didžiuosiuose miestuose kvietė kitų sporto šakų atstoves pabandyti dziudo.
Ir mane treneris po rankinio varžybų pakvietė ateiti į dziudo treniruotę. Metus laiko blaškiausi: lankiau rankinį, ir dziudo, tačiau tapus Lietuvos dziudo čempione nutariau visas pastangas skirti dziudo sportui.
Dziudo sportininke tapote neprasta: du kartus Lietuvos čempionė (1987, 1988), SSRS jaunimo čempionato bronzinė prizininkė (1987), tačiau jūsų karjera šioje sporto šakoje buvo trumpa. Kodėl?
Taip, du kartus laimėjau čempionės titulą savo svorio kategorijoje iki 72 kg ir abu kartus nugalėjau absoliučioje svorio kategorijoje, kur gali kovoti visų svorio kategorijų sportininkės.
Karjera trumpa buvo todėl, nes 1990-aisiais gimė pirmoji dukra, atsirado kiti prioritetai.
Tačiau ir Lietuvos sporte buvo įtemptas laikotarpis, nes kovojome dėl nepriklausomybės, nutraukėme visus santykius su sovietine sistema.
Tuo metu taip pat baigiau tuometį LVKKI (dabar – Lietuvos sporto universitetas) ir, jau besimokydama antrame kurse, pradėjau dirbti dziudo trenere.
Prieš 40 metų, dar būdama aktyviai sportuojanti LVKKI antrakursė, įžengėte į salę kaip jaunutė trenerė – beje, pirmoji Lietuvos moterų dziudo trenerė, o šiandien esate legendinė dziudo puoselėtoja. Kas tas paslaptingas šaltinis, kuris neleidžia pavargti ir kasdien gena į salę?
Puikiai prisimenu savo debiutą trenerės darbe. Dideliais žingsniais teko išlipti toli nuo savo komforto zonos – trenerių vyrų sutikau daug ir visokių, vieni tapo draugais, kiti žiūrėjo iš aukšto ir arogantiškai, nes „ne bobų čia reikalas“.
Buvo visko, esu ir ašarą nubraukusi, bet esu labai laiminga, kad visus kolegas teko sutikti savo gyvenimo kely ir, žinoma, labiausiai džiaugiuosi, jog šiandien dziudo moterų trenerių yra tikrai nemažai ir kad mūsų ugdomi sportininkai sudaro didelę dalį Lietuvos rinktinėse esančių dziudo kovotojų.
Tas paslaptingas šaltinis, genantis kasdien į salę – dabartiniai aktyvūs sportininkai, kurie treniruojasi, tobulėja ir siekia savo tikslų.
Kai matai, kaip dega jų akys, kai po treniruotės jie nenori skirstytis, negali pavargti, jų energija užkrečia.
Ir gera matyti, kaip jie auga, išmoksta įveikti sunkumus, po pralaimėjimo nenuleisti rankų ir vėl treniruotis, tobulinti savo technikos veiksmus bei vėl kovoti.
Šių įgūdžių jiems prireiks ir baigus sportininko kelią. Jų lauks daug iššūkių ir, turėdami tokią sportinę patirtį gyvenime, daug sėkmingiau tvarkysis su ištikusiomis nesėkmėmis bei sieks savo tikslų.
Kiek jums kovos menų pasaulyje reikėjo lankstumo, kol užsitarnavote autoritetą tarp sportininkų ir kolegų vyrų?
Nesu labai lanksti, niekada nevynioju žodžių į vatą, visada sakau tiesiai į akis, jei matau, jog kažkas yra negerai.
Nežinau kaip su tuo autoritetu, bet pasitikėjimą tarp sportininkų turiu užtarnautą.
Paslapčių neišduodu, visada prašoma patarsiu, paguosiu ir padėsiu. Kai dėl kolegų, tai dažniausiai jie kreipiasi patarimų dėl treniruočių planavimo, sportininkų krūvių optimizavimo. Jei tik galiu, žinoma, neatsisakau padėti.
Per savo trenerės karjerą išugdėte kelių kartų sportininkes. Kas jums labiau glosto širdį – auklėtinių pelnyti medaliai ar jausmas, kad jūsų pamokos padėjo jiems tapti stipriais, dorais žmonėmis gyvenime?
Medalių svarba labai individuali. Vieni dėl jų kovoja dėl to, kad nori juos laimėti, kai kurie dėl pačios kelionės ruošiantis varžyboms, noro garsinti savo šalį, kraštą, miestą ar klubą, kad dziudo sportas būtų populiarus.
Bet džiaugsmas, laimėjus medalį, labai trumpas. Nulipai nuo pjedestalo – ir vėl laukia sunkios treniruotės, viskas prasideda iš naujo.
Man daug didesnis džiaugsmas būna ne dėl laimėtų medalių, o dėl galimybės prisidėti prie jaunų žmonių tobulėjimo, galimybės matyti, kaip iš nedrąsių vaikų jie tampa sunkumų nebijančiais jaunuoliais, kaip vis drąsiau ir greičiau geba priimti savarankiškus sprendimus, o nepasisekus – nebijo juos keisti, tobulinti, ieškoti naujų galimybių.
Visų šių dziudo sporte ugdomų savybių jiems prireiks ir baigus sportinį kelią, jos padės tapti stipriais, dorais žmonėmis, žinančiais kaip pasiekti savo užsibrėžtus tikslus.
Būnu laiminga, matydama, kaip užauga naujo kartos, kokiais puikiais žmonėmis jie tampa. Su daugeliu jų, nors ir senokai baigusių savo karjerą, bendrauju ir toliau.
Didelį meistriškumą pasiekė jūsų didžiausia viltis – 27-erių dukra Miglė Julija Dudėnaitė, įsitvirtinusi Europos dziudo elite, jai iki Paryžiaus olimpinių žaidynių kelialapio pritrūko vos vienos pergalingos kovos. Tačiau jos karjera yra finansuojama asmeninėmis ir artimųjų lėšomis, netgi doktorantūros stipendiją tenka aukoti sportui – kaip ir jūs, dukra visu etatu dirba trenere ir LSU dėstytoja. Kaip galvojate, ar esant tokiai sudėtingai situacijai jai pavyks įgyvendinti svajonę ir startuoti Los Andželo olimpinėse žaidynėse?
Planuoti ir garantuoti bet kurio sportininko kelią yra labai sudėtinga dėl dviejų dalykų: gali ištikti trauma arba baigtis finansai.
Džiugu, kad šiandien Miglė Julija neturi didelių traumų, tačiau po kiekvienų varžybų tenka lankytis ir ieškoti pagalbos pas kineziterapeutus, masažuotojus ir psichoterapeutus.
Varžybų ir treniruočių stovyklų krūvis – tikrai didelis, o atsigavimui tarp renginių laiko yra mažai.
Esame dėkingos kineziterapeutui Jurijui Vaščenkovui, kuris neatlygintinai skubiais atvejais suteikia pagalbą, tačiau atletinio parengtumo treneriui, psichoterapeutės ir masažo specialistų paslaugas dukra apmoka iš asmeninių lėšų.
Didelių planų prieš Paryžiaus olimpines žaidynes neturėjome, naujam olimpiniam ciklui ruošėmės, prasidėjus COVID-19.
Nutarėme dalyvauti rimtose tarptautinio reitingo taškus suteikiančiose varžybose.
Po pirmo starto Baku vykusiose „Grand Slam“ varžybose iki tol reitinge net nefigūravusi Miglė Julija įšoko į geriausių savo svorio kategorijos sportininkių 50-uką.
Tuo metu pasikeitė ir Lietuvos dziudo federacijos vadovybė. Prezidente tapusios Sandros Jablonskytės pastangų dėka dukra gavo palaikymą iš Tarptautinės dziudo federacijos, kuri kasmet pilnai finansuoja kelis olimpinės atrankos turnyrus.
Tai tikrai nemaža finansinė pagalba, tačiau tų atrankinių turnyrų yra labai daug ir kiekvienas jų keičia padėtį olimpinės atrankos reitinguose: nenuvažiavai – nukritai žemyn, o tie, kas dalyvavo, pakilo į viršų.
Pagal pasirengimą ir finansines galimybes planą stengiamės įgyvendinti maksimaliai.
Šiomis dienomis dukra Jordanijoje dalyvavo atvirame turnyre, po to perskrido į Jungtinius Arabų Emiratus ir bandė jėgas „Grand Slam“ varžybose.
Po šių varžybų dukra namo negrįš – su Suomijos nacionaline rinktine ji Helsinkyje savaitę treniruosis tarptautinėje treniruočių stovykloje.
Į šias varžybas ir stovyklą ji vyko viena, nes man visur dalyvauti yra finansiškai nepakeliama našta,.
Tačiau esame labai dėkingos Kauno sporto mokyklai „Gaja“ ir Lietuvos sporto universitetui, kurie sudaro sąlygas derinti darbus su treniruočių stovyklomis ir varžybomis.
Man, trenerei, žiūrint į Miglės Julijos maksimalizmą bet kuriame darbe, norėtųsi, kad ji nepluštų tiek daug, nes būna tokių dienų, kai krūvis ima viršų ir emociškai bei fiziškai sunki diena baigiasi ašaromis.
Žinoma, nuotraukose su medaliais varginančių treniruočių akimirkų nesimato ir daugelis gali pagalvoti, jog ta kelionė link didžiausių tikslų nėra niekuo ypatinga ir sunki.
Tikiu, jog Miglei Julijai pavyks įveikti šią kelionę ir startuoti olimpinėse žaidynėse.
Mūsų visa šeima ją palaiko – ir emociškai, finansiškai. Į klubo sąskaitą paramą perveda ne tik jos tėtis, aš, mama, jos sesė Giedrė, bet ir Miglės Julijos gyvenimo draugas Armandas bei ji pati.
Turime daug palaikančiųjų klubo sportininkų tėvelių, yra mūsų šeimos draugų, kurie, artėjant kritinei situacijai, visada gelbėja.
Gal treniruojate ir neįgaliuosius sportininkus, kandidatus į paralimpines žaidynes?
Negaliu sakyti, kad treniruoju paralimpinėms žaidynėms besiruošiančią Moniką Aželionytę, kuri šiuo metu mokosi Lietuvos sporto universitete.
Prie šios regėjimo negalią turinčią sportininkės užauginimo prisidėjo nemažai Vilniaus trenerių, kurie ir dabar Monikos nepalieka be priežiūros, jai sugrįžus į namus.
Būnant Kaune, ji treniruojasi LSU salėje ir lanko mano bei trenerės Sandros Žievytės vadovaujamas dziudo treniruotes.
Sportininkė praėjusias metais tapo Europos neįgaliųjų vicečempione, o šiemet Pasaulio taurės varžybose laimėjo bronzos medalį.
Šiuo metu Monika gydosi po alkūnės raiščių operacijos, trauma varžybose trumpam sustabdė jos pasiruošimą.
Labai tikiu, kad kovotojai užteks laiko ir reabilitacijai, ir sugrįžimui ant tatamio, ji susirinks atrankinių varžybų į paralimpines žaidynes reitingo taškus.
Laiko dar yra užtektinai, o ir neįgaliųjų atrankos varžybų nepalyginti mažiau, tad kol Monika gydosi, jokie svarbūs atrankos turnyrai nevyksta, tad galimybės tikrai realios ją išvysti ant paralimpinių žaidynių tatamio.
Kaip per tuos dešimtmečius pasikeitė pats dziudo, ar jūsų mėgstamas sportas neprarado tos paslaptingos Rytų kovos menų sielos, kuri jus žavėjo jaunystėje?
Per tą laikotarpį dziudo keitėsi ne kartą: tai dziudogos (dziudo sportinė apranga vadinama ne kimono, o dziudoga) išmatavimai, tai tatamio spalvos ir saugos zonos, tai technikos veiksmai – vienus uždraudžia, kitus panaikina, o už trečius baudžia. Keitėsi net ir kovos laikas bei technikos veiksmų vertinimai.
Moterų dziudo Lietuvoje prasidėjo, dar mums būnant SSRS sudėtyje, tad visi dziudo veiksmų technikos pavadinimai buvo surusinti, apie tikrą japonišką terminologiją niekas nekalbėjo.
Ir netgi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dar gerą dešimtmetį užtruko, kol Lietuvos dziudo federacijoje buvo įkurta Dan-Kyu komisija.
Ir tik tada visi treneriai ir sportininkai pradėjo mokytis taisyklingos technikos veiksmų terminologijos, prasidėjo kvalifikaciniai egzaminai ir Lietuva priartėjo prie tikrojo japoniško dziudo.
Šiandien Lietuvoje dziudo – viena gražiausių kovinių sporto šakų. Jei kalbėtume apie pagarbą varžovui, treneriams, komandos draugams, apie Moralės kodeksą ir dziudo filosofiją, kurios tėvas buvo šios sporto šakos kūrėjas Jigoro Kano, tai tokia sporto šaka – vienintelė.
Būtų įdomu sužinoti, kodėl jūsų trenerės karjeroje įvyko permainos: 1995–2002 dirbote aviakompanijos „Lietuva“ lėktuvų palydove-instruktore, 2004 -aisiais Maskvos tarptautiniame universitete baigėte tarptautinę teisę. Kas nulėmė tokias gyvenimo permainas?
Nevadinčiau šių gyvenimo įvykių permainomis – tiek dirbdama aviakompanijoje „Lietuva“, tiek mokydamasi tarptautinę teisę, nebuvau nutraukusi trenerės darbo.
Lėktuvo palydovės darbas buvo lengvai derinamas, galėjau susidėlioti skrydžius taip, kad grįžus po reiso spėčiau ir į treniruotę.
Šio darbo pagrindas buvo papildomos finansinės pajamos – tuo metu išsiskyriau su pirmuoju vyru ir ieškojau kelių, kaip uždirbti tiek, kad mėnesiui baigiantis nereiktų lėkti pas mamą vakarieniauti, nes baigėsi algos likučiai.
O ir augantys sportininkai bei įkurto klubo reikalai įpareigojo, kad aš, kaip prezidentė, rūpinčiausi jais.
Gimus antrai dukrai, išėjau iš aviakompanijos ir likau dirbti tik trenere. Padidėjo alga, ryžausi sukurti dar kartą šeimą.
Esu laiminga, nes vyras Audrius mane supranta, padeda ir palaiko. Jis buvo ir didelis mano stiprybės šaltinis bei palaikė mano norą mokytis tarptautinę teisę.
Nežinau, gal slapta tikėjosi, kad su teisininke Išgers gyvenimo taurę iki dugno (šypsosi…).
Bet gyvenimas mane laiko dziudo sporte iki šios dienos. Audrius, manau, didžiuojasi mano specialybe, pažįsta beveik visus klubo sportininkus.
Anksčiau, kai į daugelį valstybių vykdavome savo transportu ir net nesvajodavome skraidyti, Audrius dažnai būdavo vairuotoju – nuveždavo mus į Vokietiją, Prancūziją, kitas tolimesnes šalis.
O kai dėl mokslų, tai mėgstu mokytis, man patinka nauji dalykai, doktorantūros studijas irgi baigiau ne taip senai – prieš šešerius metus.
2001-aisiais įkūrėte dziudo klubą „Ryto saulė“, prisiminkite pačią pradžią: kokį pirmąjį „akmenį“ padėjote į jo pamatus, o dabar klubas gyvuoja jau ketvirtį amžiaus ir koks jis yra šiandien?
Puikiai prisimenu tą dieną, kai rinkome klubui pavadinimą ir visos merginos (klube iš pradžių buvo tik merginos) nubalsavo už „Asahi“ pavadinimą.
Tai japonų kalbos žodis, kuris reiškia „Ryto saulė“. Bet registrų centre tais metais nebuvo galimybės užregistruoti klubą ne lietuvišku pavadinimu, tų metų reikalavimai registruojant visuomenines organizacijas buvo „pavadinimas turi būti lietuvių kalba, vardininko linksnis“.
Tad registravau lietuvišku pavadinimu „Ryto saulė“, tačiau daugelis mus žino kaip Kauno dziudo klubas „Asahi“.
Tais metais dziudo buvo populiarėjanti sporto šaka Lietuvoje, tačiau visuose miestuose ir rajonuose besikuriantys klubai savo gretose turėjo vaikinus, o merginų buvo mažai.
Todėl nutariau steigti tik merginų dziudo klubą. Iš pradžių kelerius metus taip ir buvo. Tačiau laikui bėgant atsirado ir vaikinų, norinčių lankyti treniruotes.
Šiandien jauniausių sportininkų grupėse berniukų yra daugiau nei mergaičių, vidurinėse grupėse santykis susilygina, o tų, kurie savo tikslo siekia iki pabaigos – didelio meistriškumo grupėse 90 procentų yra merginų.
Pamatus, tikiuosi, sudėjau gerus, klube visuomeniniais pagrindais dirba trenerės moterys, turinčios pačią aukščiausią kvalifikaciją, baigusios minimum magistratūros studijas Lietuvos sporto universitete.
Tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kviečiu tėvelius atsakingiau domėtis į kokias rankas jie atiduoda savo vaikus – matau aplink nemažai „trenerių“, kurie neturi reikiamo išsilavinimo ir kvalifikacijos.
Net dešimt metų ragavote Lietuvos dziudo federacijos generalinės sekretorės duonos (2002-2012 m.), prisiminkite tą laikotarpį: ar tai buvo džiugūs jūsų gyvenimo metai, ar atėmė daug sveikatos?
Per tą dešimtmečio darbą federacijoje buvo visko, gal trumpai galėčiau pasakyti taip: pirmieji penkeri buvo itin produktyvūs ir gerų prisiminimų kupini metai, tačiau vėliau situacija blogėjo.
Nesiimu teisti ir vertinti atskirų LDF vykdomosios valdžios narių, tai yra kiekvieno sąžinės reikalas, tačiau gaila, kad daug gerų darbų galinčių nuveikti dziudo sportą mylinčių žmonių pasitraukė ir šiandien dar vis yra „už borto“.
Nors naujomis valdymo ir darbų organizavimo iniciatyvomis šiandien galime pasidžiaugti, bet tikrai dar reikia tobulinti esamą situaciją.
Daugiau kaip 20 metų dirbate Lietuvos sporto universitete, kuris anksčiau vadinosi Lietuvos kūno kultūros akademija, dėstytoja, dabar esate docentė, vis dar treniruojate ir dziudo sportininkus, taip pat rūpinatės klubo reikalais, kaip pavyksta suderinti akademinį darbą LSU, intensyvias dziudo treniruotes ir asmeninį gyvenimą?
Kai yra noro, viską galima suderinti. Bet kuris sportininkas žino, kad kuo daugiau reikalų, didesnis užimtumas, tuo geresni planavimo įgūdžiai.
Paklauskite žmonių, kurie turi vieną darbą ir jokių laisvalaikio pomėgių bei pabandykite jį pakviesti pasportuoti ar įtraukti į kokią kitą veiklą, dažniausiai išgirsite, kad jie neturi laiko.
Bet pagulėti prie televizoriaus, „paskrolinti“ socialinius tinklus žiūrint į svetimų žmonių gyvenimus ar daromas nesąmones – randa laiko.
Kaip jau minėjau, esu labai dėkinga tiek LSU, tiek „Gajai“ už pagalbą derinant šias panašias veiklas.
Šeima, žinoma, gal ir nukenčia, bet dabar jau vaikai užaugę, lengviau visiems, gal norėtųsi daugiau laiko skirti anūkui, bet jis irgi užsiėmęs – lanko kelis būrelius ir, žinoma, dziudo. Tad treniruotėse pasimatome visada.
LSU ––tai moksliniai terminai, tyrimai, teorija, o salėje – kovos, emocijos, metimai. Ar lengva perjungti režimą iš dėstytojos docentės į griežtą trenerę ir kas reikalauja daugiau energijos: suvaldyti būrį studentų auditorijose ar emocijas ant tatamio?
Nesu labai griežta trenerė ir dėstytoja, tad nelabai reikia persijunginėti. Visada stengiuosi aiškiai pateikti užduotis tiek studentams, tiek sportininkams.
Kiek pastangų įdės visi, tokį ir pasieks rezultatą, nesvarbu, ar auditoriniame atsiskaityme, ar po sunkių treniruočių bei varžybų ant tatamio.
Energijos reikalauja visi darbai, dienos ir nuotaikos skirtingos, visi esame žmonės, tad su visais bendrauju ir elgiuosi panašiai, stengdamasi padėti, jei galiu, o kartais ir „paauklėti“, jei esu tikra, kad to reikia.
Kur nukeliaujate mintimis, kai nusirišate dziudo diržą ir užveriate LSU auditorijos duris, koks jūsų poilsis, pomėgiai, ar įsivaizduojate savo gyvenimą be dziudo?
Poilsiu vadinu savo 5 km ėjimo sparčiu žingsniu ritualą, visada pasiimu ausinukus ir klausausi audioknygų.
Knygos – mano didžiausias pomėgis ir jau daug metų būtent audio knygoms teikiu pirmenybę, nes jų klausytis galiu tvarkydamasi namuose, lauke, žingsniuodama ar treniruoklių salėje, kurioje bent porą kartų savaitėje taip pat praleidžiu „poilsio“ laiką.
Vis dažniau suprantu tikro poilsio – atostogų – reikšmę ir svarbą. Būdavo dešimtmečių, kai atostogų neturėjau.
Oficialiai atostogavau, rašiau prašymą, buvau išleista atostogų, gavau atostoginius, bet toliau eidavau į treniruotes bei vykdavau į varžybas.
Dziudo sporte nėra sezoniškumo, varžybos vyksta ištisus metus, skirtingų amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatai išdėlioti kas du- tris mėnesius.
Kadangi mūsų sportininkų yra ir jaunių, jaunimo bei suaugusiųjų Lietuvos rinktinėse, negali pasakyti, kad viskas – dabar mėnesį atostogausiu. Yra įsipareigojimai, planai, tikslai, sportininkų svajonės.
Visai be dziudo nelabai įsivaizduoju savo gyvenimo. Jei visata suteiks galimybę sulaukti pensinio amžiaus ir dar pabūti šioje žemėje – manau, darbo krūvį tikrai susimažinsiu, daugiau dėmesio skirsiu projektų rašymui, finansinių šaltinių paieškai, kad palengvinčiau sportininkams ir jų tėveliams išlaidas, ruošiantis svarbiausiems startams.
Ko palinkėtumėte sau, įžengdama į naują dešimtmetį tiek ant tatamio, tiek už jo ribų?
Pirmiausia – sveikatos. Šiuo metu keliauju onkologinės ligos gydymo keliu, chemoterapinis ir imunoterapinis gydymas atima daug jėgų, tad noriu tik vieno – sėkmingai įveikti šį etapą.
Sau linkėčiau kantrybės ir ištvermės, o mane supančiai puikių gydytojų komandai – sėkmingų kelių ir sprendimų bendroje mūsų kovoje.
Jei sveikata leis ir gydymas bus sėkmingas, tada visą kitą jau pati padarysiu.
Kokį svarbiausią pėdsaką norėtumėte palikti Lietuvos dziudo istorijoje ir savo auklėtinių širdyse po šių įspūdingų trijų jubiliejų maratono?
Lietuvos dziudo istorijoje vieną kitą antspaudą jau palikau, jei pavyks, tikriausiai, dar vieną įspausiu artimiausiu metu.
O auklėtinių širdyse tikiuosi turiu įspaudusi gerų prisiminimų, nes savo širdyje turiu kiekvieno žmogaus, prie kurio tobulėjimo ir augimo man buvo gera prisiliesti, atmintiną vietą.
