70 km/val. greitis, keturženklė momentinė galia ir dešimtys tūkstančių kilometrų per metus – profesionaliame dviračių sporte tai nėra išskirtiniai skaičiai.
Televizijos ekrane didžiuliu greičiu lekiantis pelotonas gali atrodyti taip lengvai, kad stipresniam mėgėjui kyla noras pasitikrinti savo jėgas.
Tačiau „Energus“ dviračių komandos vadovas ir buvęs profesionalus dviratininkas Ignatas Konovalovas sako, kad tikrasis atotrūkis tarp mėgėjo ir profesionalo išryškėja ne pasiekus maksimalų greitį ar momentinę galią, o bandant aukštą pajėgumą išlaikyti ir kartoti vėl ir vėl.
„Mėgėjas gali trumpam pasiekti labai įspūdingą greitį ar parodyti gerus vatų skaičius. Profesionalą išskiria gebėjimas didelę galią generuoti vėl ir vėl – po kelių valandų lenktynių, atakų, įkalnių ir nuolatinių tempo pokyčių. Viena greita minutė ar per sekundę pasiektas didelis vatų skaičius dar neparodo tikrojo pajėgumo“, – sako I. Konovalovas.
Daugiau nei 1 000 vatų gali pasiekti ir mėgėjas
Dviračių sporte apie sportininko pajėgumą daug pasako ne tik greitis, bet ir generuojama galia, matuojama vatais. Tačiau vien momentinis vatų skaičius ne visada leidžia atskirti profesionalą nuo mėgėjo. Trumpą, vos sekundę trunkančią akimirką daugiau nei 1 000 vatų gali sugeneruoti ir fiziškai stipresnis dviračių mėgėjas.
„Net aš, būdamas labai prastas sprinteris, galėdavau pasiekti maždaug 1 300–1 400 vatų momentinę galią. Todėl vien tai, kad žmogus trumpam peržengia 1 000 vatų ribą, dar nereiškia profesionalaus lygio. Stipriausi profesionalūs plento sprinteriai gali viršyti ir 2 000 vatų – tokie skaičiai mėgėjui jau praktiškai nepasiekiami“, – pasakoja I. Konovalovas.
Vis dėlto, pasak jo, profesionalų pajėgumą geriausiai parodo ne viena maksimali pastanga, o gebėjimas didelę galią generuoti pakartotinai taip gerinant ir savo asmeninį rezultatą.
„Profesionaliose lenktynėse neužtenka kartą stipriai įspausti pedalus. Gali tekti reaguoti į ataką, po kelių minučių – į kitą, vytis grupę, o po keturių valandų dar turėti jėgų finišui. Profesionalo organizmas treniruojamas ne tik sukurti didelę galią, bet ir greitai atsistatyti“, – aiškina I. Konovalovas.
Stiprus mėgėjas peletono gale išsilaikytų, bet neilgai
Pasak I. Konovalovo, fiziškai stiprus ir patyręs mėgėjas palankiomis sąlygomis kurį laiką galėtų važiuoti profesionalų pelotono gale. Važiuojant grupėje aerodinaminis kitų sportininkų „užuovėjos“ efektas leidžia sutaupyti nemažai energijos.
Tačiau situacija kardinaliai pasikeistų prasidėjus atakoms, įkalnėms ar staigiems tempo pokyčiams.
„Ramioje trasos dalyje stiprus mėgėjas gal net pagalvotų: visai neblogai sekasi. Bet užtenka posūkio, pagreitėjimo ar nedidelio tarpo priešais tave – ir staiga reikia labai daug galios jam uždaryti. Tokių momentų lenktynėse gali būti dešimtys. Čia profesionalo ir mėgėjo skirtumas tampa labai aiškus“, – pasakoja komandos vadovas.
70 km/val. pasiekti gali ir mėgėjas – problema ne greitis
Profesionalūs dviratininkai per metus įveikia kelias dešimtis tūkstančių kilometrų. Šimtai valandų ant dviračio lavina ne tik ištvermę, bet ir gebėjimą saugiai valdyti dviratį dideliu greičiu. Būtent todėl profesionalų pasiekiami skaičiai neturėtų tapti iššūkiu mėgėjams išbandyti.
„Nuo kalno 70 km/val. gali pasiekti ir mėgėjas. Tačiau profesionalas metų metus mokosi tokiu greičiu valdyti dviratį, pasirinkti trajektoriją, stabdyti ir reaguoti į kitus sportininkus. Pamatyti profesionalą, lekiantį 70 ar 80 km/val., ir nuspręsti pabandyti tą patį nėra gera mintis“, – pabrėžia I. Konovalovas.
Pasak jo, profesionalaus dviračių sporto paradoksas tas, kad televizijos ekrane milžiniškos sportininkų pastangos dažnai atrodo beveik nepastebimos.
„Kai matai profesionalų pelotoną, važiuojantį 50 km/val. greičiu, atrodo, kad visi tiesiog ramiai mina. Tačiau už to lengvumo yra daugybė metų treniruočių. Mėgėjui daug prasmingiau stebėti savo progresą, mėgautis dviračiu ir važiuoti saugiai, o ne bandyti atkartoti profesionalų skaičius“, – sako I. Konovalovas.
„Energus“ informacija
