Marytė Marcinkevičiūtė
Vienas ryškiausių puslapių Lietuvos irklavimo istorijoje – įspūdingos Vilniaus „Žalgirio“ moterų aštuonvietės pergalės.
Legendinė komanda, vadovaujama principingo ir reiklaus trenerio Eugenijaus Vaitkevičiaus – triskart Europos (1963, 1965 ir 1967) čempionė, dukart vicečempionė (1964 ir 1966) bei triskart SSRS čempionė (1964, 1967 ir 1968).
Mūsų irkluotojos įrodė, kad ir nedidelėje šalyje galima išugdyti didelio meistriškumo sportininkių, suburti gerą aštuonvietės įgulą, dominuoti tarptautinėje arenoje ir aplenkti stiprias Vokietijos, Rumunijos, Olandijos komandas.
Ši septintojo dešimtmečio „Žalgirio“ moterų aštuonvietė – tikras irklavimo etalonas, praskynęs kelią tolesnėms Lietuvos irkluotojų pergalėms.
Europos čempionatas tada buvo pats prestižiškiausias, nes pasaulio moterų čempionatai dar nebuvo rengiami (jie prasidėjo tik 1974 -aisiais), o olimpinėse žaidynėse moterys pradėjo lenktyniauti 1976 metais.
„Žalgirio“ aštuonvietė, kurios pagrindą sudarė Vilniaus universiteto studentės, SSRS čempionatuose atstovavo Lietuvai, o Europos čempionatuose – SSRS rinktinei, bet per juos kitų respublikų irkluotojomis nebuvo stiprinama – irklavo tik Lietuvos atstovės.
Su komandos draugėmis legendinę „Žalgirio“ aštuonvietę irklavo ir Leokadija Semaško- Macharinskaja, kuri rugsėjo 25 dieną sutiko savo 85 metų jubiliejų.
Su šia sportininke kalbėjomės apie ją aplankiusį jubiliejų, istorines pergales ir emocijas, trenerį, sugebėjusį valdyti skirtingų charakterių irkluotojas, susiklosčiusią karjerą.
„Džiaugiuosi, kad esu sveika, gyva, kol kas neprireikia jokių operacijų, stengiuosi kuo daugiau judėti.
Tiesa, kartais paskausta nugarą, sąnarius, tačiau turiu tepaliukų ir žinau, ką reikia daryti.
Didysis sportas sveikatos man neatėmė. Kai dar aktyviai sportavau, mėgau ištvermės treniruotes, kurios mane gerai sustiprino.
Kol dar neužėjo šalnos, dabar dienas leidžiu sode Verkių rajone šalia upės ir miško.
Sodas man – geriausias fitnesas po atviru dangumi, sode raumenys dirba taip, kad jokie treniruokliai nebūtini.
Pjaunu žolę, darbuojuosi su kastuvu ir grėbliu. Turiu šiltnamį, sau užsiauginu agurkų, pomidorų, šilauogių, bulvių, jų nereikia pirkti parduotuvėse ir turguose“, – pasakoja irklavimo legenda.
Kaip paminėjote savo jubiliejų?
Sulaukiau nemažai skambučių, pasveikino ir ilgametės treniruočių draugės, o sekmadienį aplankė buvusios mano auklėtinės, kurias ugdžiau, dirbdama trenere.
Metai tirpsta lyg sniegas saujoje, todėl be galo buvo smagu vėl sugrįžti į irklavimą, pabūti su auklėtinėmis, prisiminti nepakartojamas sportavimo dienas.
Ar lankotės irklavimo varžybose? Kada paskutinį kartą ir pati irklavote?
Anksčiau varžybose lankydavausi dažniau, nueidavau pasižiūrėti netgi irkluotojų treniruočių, o dabar jau rečiau.
Labai džiaugiuosi Lietuvos irkluotojų įspūdingais pasiekimais, jie iš mūsų puikiai perėmė pergalių estafetę.
Gražu pažiūrėti, kaip techniškai jie irkluoja, vilki puikias sportines aprangas, kokias geras turi treniruočių sąlygas.
Paskutinį kartą irklavau seniai, 2013-aisiais, kai mūsų auksinei pergalei Europos čempionate sukako 50 metų.
Per tradicinę tarptautinę „Gintarinę irklų“ regatą Trakuose sukviečiau visas mūsų auksines irkluotojas, tuometis Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Dainius Pavilionis mums parūpino aštuonvietę.
Buvo surengtas parodomasis plaukimas, varžybų diktorius Vytautas Briedis apie mus plačiai pasakojo žiūrovams. Buvome labai pakylėtos.
Esate triskart Europos čempionė ir dukart vicečempionė. Kas dabar jums primena tuos įspūdingus laimėjimus?
Medaliai, kuriuos iškovojome, jie man labai brangūs. Jaučiau didelę nostalgiją čempionato kovoms, jas nuolat prisimenu.
Buvome neeilinė komanda, sakyčiau, tikra gamtos stichija, prieš kurią varžovės atrodė bejėgės.
Turėjome galimybę išbandyti jėgas netgi su JAV aštuonviete, kuri be konkurencijos dalyvavo 1967 metų Europos čempionate Viši mieste Prancūzijoje.
Negalėjome atitraukti akių nuo jų ypač gražios sportinės ir paradinės – mėlyni švarkai, balti sijonai, kepuraitės – aprangos, apie kurią mes galėjome tik svajoti.
Mūsų aštuonios širdys plakė vienu ritmu, rašėme Lietuvos irklavimo istoriją, aukštai iškėlėme kartelę.
Už svarias pergales mums buvo suteikti tarptautinės klasės, o kai kurioms – ir SSRS nusipelniusių sporto meistrių vardai.
Tačiau širdį suspaudžia pagalvojus, kokiomis sunkiomis sąlygomis treniravomės, mūsų bazė buvo dešiniajame Neries krante, tarp Sporto rūmų ir buvusio atvirojo „Žalgirio“ plaukimo baseino.
Tas senas medinis pastatas buvo tarsi maža lūšnelė ar pašiūrė, po pratybų net neturėjome šilto vandens nusiprausti, buvo tik persirengimo kambariai ir nedidelis irklavimo baseinas.
Pavasariais išvykdavome treniruotis į Gruziją, Počio miestą, kur buvo dirbtinis telkinys specialiai suprojektuotas pagal olimpinius standartus.
Ši vieta ilgą laiką buvo pagrindinė tuometinės SSRS rinktinių treniruočių bazė, skirta pasiruošti olimpinėms žaidynėms.
Irklavimo stovyklos buvo rengiamos ir Trakuose, kur dar nebuvo irklavimo bazės.
Sąlygos irgi buvo varganos, neturėjome netgi vandens, jį semdavomės iš ežero ir virdavomės arbatą.
Dabar Vilniuje treniruočių sąlygos irgi nėra labai geros. Nebeliko „Dinamo“ draugijos irklavimo bazės, visi glaudžiasi žalgiriečių bazėje.
[the_ad id=”323″
Tikriausiai apmaudu, kad jūsų sportavimo laikais negalėjote dalyvauti pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, todėl tų apdovanojimų galėjote pelnyti ir daugiau?
Žinoma, galėjome, jeigu būtų ta pati komanda, kuri triskart tapo Europos čempione.
Tada nebuvo ir kalbos, kad moterų irklavimas būtų įtrauktas į pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių programas.
Gimėme ne laiku, nepajutome olimpiadų žavesio. Mes gyvenome kitaip nei dabartinis jaunimas.
Tačiau entuziazmo turėjome daug, irklavimas buvo visas mūsų gyvenimas.
Kaip jūsų gyvenime atsirado irklavimas, kuris jūsų sportavimo metais Lietuvoje nebuvo labai populiarus?
Mūsų šeimoje buvo trys seserys ir trys broliai, visi sportavome. Kažkiek laiko lankiau lengvąją atletiką pas garsų trenerį Viktorą Barkalają ir bėgiojau.
Tačiau netrukus mečiau, nes mokiausi vakarinėje mokykloje ir dirbau. Irklavimu susidomėjau atsitiktinai.
Porą metų už mane vyresnis brolis Stanislavas labai norėjo irkluoti baidarę ir su juo 1962-ųjų rudenį nuėjome į irklavimo bazę.
Susitikome trenerį Eugenijų Vaitkevičių, išsikalbėjome, kad ieškome baidarių irklavimo trenerio.
Jis paklausė, kodėl nenorime pas jį irkluoti. Atsakiau, kad neturiu laiko treniruotis, irkluoti nori tik brolis.
Treneris mums parodė irklavimo baseiną ir mane pakvietė ateiti į rytdienos treniruotę pasižiūrėti, kaip jie dirba.
Pasižadėjau, jog ateisiu. Savo žodį ištesėjau. Nuėjau ir pasilikau. Beje, kauniečių aštuonvietę irklavo ir mano sesutė Vanda, kuri netgi dalyvavo SSRS pirmenybėse, norėjo žengti mano pėdomis.
Aštuonvietė – pati greičiausia, prestižinė irklavimo valtis, kiek jums prireikė laiko, kol išsikovojote joje vietą?
Iš pradžių irklavau vienvietę, keturvietę, o jau 1963-aisiais tapau aštuonvietės nare, su komanda vykau į treniruočių stovyklą Potyje.
Įsiliejau į komandą, kuri jau turėjo patirtį, todėl man reikėjo tik pritapti prie sportininkių. Buvau vyriško sudėjimo: 1 m 77 cm ūgio, ilgų rankų ir kojų.
Irklavimui tikau. Drąsino ir treneris, kuris tikėjo manimi. Tačiau vieną sykį jį išvedžiau iš kantrybės ir jis rėžė man: „Greičiau arkliai Trakuose pradės irkluoti, nei tu“.
Tačiau tai buvo vienintelis toks trenerio akibrokštas, virtęs kone savotišku anekdotu, kurį puikiai atsimenu iki šiol.
Kaip jūs treniravotės, ar tiesa, kad žiemą daug važinėjote slidėmis, netgi likus kelioms valandoms iki Naujųjų metų dar liedavote prakaitą treniruotėse?
Kai pirmą kartą tapome Europos čempionėmis, pradėjome treniruotis du kartus per dieną.
Buvome apiformintos instruktorėmis, mums buvo skiriamos stipendijos, kurios sportuojant labai pravertė.
Slidinėjimui treneris skyrė ypač didelį dėmesį, kilometrus skaičiuodavome Sapieginėje nuosavomis slidėmis.
Kartu su mumis slidinėjo ir mūsų treneris E. Vaitkevičius, kuris šliuožė mūsų priekyje, o mes jam iš paskos. Per treniruotes salėje žaisdavome ir krepšinį, kilnojome štangą.
Mūsų treneris mums buvo didelis pavyzdys – tikras džentelmenas, inteligentiškas, korektiškas, atsidavęs darbui.
Niekada mūsų nebardavo, ant mūsų neužrėkdavo, visą laiką buvo mandagus.
Jis buvo labai griežtas, 23 valandą jau turėjome būti lovose. Mes jam paklusdavome, vargo su mumis nebuvo.
2011-aisiais gegužės viduryje su Ala Perevoruchova ir Irena Bačiulyte-Vaitkevičiene sunkiai sergantį savo trenerį aplankėme ligoninėje. Tai buvo mūsų atsisveikinimas su treneriu, netrukus jis iškeliavo amžinybėn.
Septintajame dešimtmetyje Lietuvoje irklavimo varžybų nedaug vykdavo, o ir aštuonviečių įgulų buvo tik viena kita specialiai sudaryta toms varžyboms, tad ar jūs per treniruotes irklavote ir kitas valtis?
Irkluodavome įvairias valtis, tačiau varžybose – tik aštuonvietę. Tuo laikmečiu moterų aštuonviečių buvo nemažai, vien šių įgulų iš Kauno atvažiuodavo trys.
Gaila, kad dabar neturime nė vienos moterų aštuonvietės ir mūsų pasiektų laimėjimų ilgus metus tikrai niekam nepavyks pakartoti.
Kas buvo jūsų komandos yrininkė?
Visą laiką – Ala Perevoruchova. Aš įguloje iš pradžių sėdėjau trečia (antra – Irena Bačiulytė), o vėliau – penkta (ketvirta – Sofija Korkutytė).
Buvau ir kairiarankė, ir dešiniarankė, todėl dar irklavau ir porinę valtį. Negalėčiau pasakyti, kuri mūsų irkluotojų buvo techniškiausia, ištvermingiausia, stipriausia. Visos stengėmės, daug dirbome.
Kuri pergalė Europos čempionate jums suteikė daugiausiai džiaugsmo?
Visos trys, tačiau, žinoma, labiausiai apsvaigino pirmasis auksas, pelnytas 1963-aisiais Maskvoje.
Debiutuodamos tokio rango tarptautinėse varžybose sugriovėme mitą, kad aštuonviečių valčių klasėje gali dominuoti tik didžiųjų šalių atstovės.
1000 m distancijoje gana solidžiu skirtumu aplenkėme vokietes ir rumunes.
Buvome pagerbtos Lietuvos Aukščiausios tarybos prezidiume, mus pasveikino LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, per futbolo rungtynių pertrauką Vilniaus „Žalgirio“ stadione ėjome garbės ratą, Lietuvos sporto žurnalistai mus išrinko geriausia metų komanda.
Pergalės mums suteikdavo daug motyvacijos dar daugiai dirbti, tačiau būdavo ir pralaimėjimų, kuriuos ypač skaudžiai išgyvendavome ir upeliais liedavome ašaras.
Kaip jums buvo atsilyginta už Europos čempionių aukso medalius?
Apie tai geriau nekalbėti. Tada valstybei labiau rūpėjo tik ideologinės pergalės, o ne mūsų medaliai.
Toms irkluotojos, kurios atvažiuodavo į Vilnių ir neturėjo kur gyventi, buvo sudarytos sąlygos įsikurti bendrabučiuose, viena kita gaudavo po vieno kambario butą.
Kai per Europos čempionatą Prancūzijoje paklausėme savo trenerio E. Vaitkevičiaus, o kada mes būsime taip gražiai aprengtos kaip amerikietės, išgirdome atsakymą: kada už savo pinigus visa tai nusipirksite, tada ir gražiai atrodysite. Dar kiek vėliau pridūrė, kad, kai važiuosite į olimpines žaidynes.
Kokias tradicijas susikūrė aštuonvietė?
Kasmet po 40 dienų praleisdavome treniruočių stovyklose Gruzijoje, tai ir pačias gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus – sutikdavome visos kartu.
Į namus grįždavome apie gegužę, tai per kelias poilsio dienas neturėdavome patalpų, kur galėtume susitikti.
Po vieno kambario butus gavus I. Bačiulytei-Vaitkevičienė ir Ritai Tamašauskaitei, susibėgdavome pas jas.
Kurios jūsų komandos draugės jau iškeliavo anapilin?
Pirmiausiai 2000-aisiais netekome S. Korkutytės, su kuria kartu irklavome ir porinę dvivietę, po to – Klavdijos Koženkovos ir I. Vaitkevičienės.
Visos treniruočių draugės gyvena Lietuvoje, tačiau vienas jau kamuoja sveikatos problemos, skauda sąnarius, nugarą, jos darėsi kelių operacijas.
Kada nutrūko jūsų sportinė karjera?
Lietuvos irklavime karjerą baigiau 1968-aisiais, tačiau ją toliau tęsiau buvusiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburge).
Išvažiavau ne iš gero gyvenimo. Lietuvoje gyvenau su tėvais, norėjosi turėti savąjį kampą. Leningradiečiai man pasiūlė butą.
Ten praleidau ketverius metus. Irklavau įvairias jų valtis – ir dvivietę, ir keturvietę, aštuonvietę, dalyvavau vietinėse varžybose, per SSRS čempionatą laimėjau sidabro medalį.
1969-aisiais sukūriau šeimą su leningradiečiu, šiuolaikinės penkiakovės atstovu Andrejumi. Susilaukiau vienintelės dukros.
Vyras norėjo gyventi Lietuvoje, sutuoktinio dėka vėl atsidūriau savo gimtajame krašte, tačiau mūsų santuoka vėliau nutrūko.
1971 m. baigėte Vilniaus universitetą ir tapote diplomuota specialiste, tačiau pagal specialybę nedirbote, tai gal veltui kelerius metus trynėte studijų suolą?
Sunku pasakyti, tačiau aukštasis mokslas dar niekam nepakenkė. Ekonomistės darbas man nebuvo prie širdies, traukė irklavimas.
Dirbti irklavimo treneriu pasiūlė įžymusis treneris Ričardas Vaitkevičius. 1972–1990 metais dirbau trenere „Dinamo“ sporto draugijoje.
Treniravau jaunuosius irkluotojus, gražių vilčių teikė mergaičių keturvietė su vairininke, 1981-aisiais tapusi SSRS moksleivių spartakiados čempione, įvairiose jaunimo varžybose sėkmingai rungtyniavo vienvietininkas Audrius Juknevičius.
Tarp mano mokinių buvo ir ilgametė Lietuvos irklavimo federacijos generalinė sekretorė, o dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Sporto grupės vyriausioji specialistė Inga Daukantienė.
Savo darbinę karjerą baigiau, 1990–1994 metais, kai dirbau kūno kultūros mokytoja Vladislavo Sirokomlės vidurinėje mokykloje.
