Marytė Marcinkevičiūtė
Rugsėjo 24 dieną 85 metų jubiliejų sutinka Lietuvos sportinių šokių legenda, nepakartojamo Klaipėdos „Žuvėdros“ ansamblio vadovė Skaistutė Idzelevičienė.
Praeityje ji – daugkartinė Lietuvos čempionė, tarptautinės klasės šokėja (1974), Maskvos olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalyvė ir konkurso prizininkė, nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja (1985), Lietuvos nusipelniusi artistė (1990) ir trenerė (1996), tarptautinės kategorijos teisėja (1995), garbingiausioji Klaipėdos miesto pilietė (1996), Metų klaipėdietė (2003), Klaipėdos miesto (2005) ir Telšių (2006) garbės pilietė, geriausioji Lietuvos 2004 ir 2005 metų trenerė.
Jos kartu su vyru Romaldu Idzelevičiumi vadovaujama Klaipėdos „Žuvėdra“ – 7 kartus pasaulio ir 9 kartus Europos Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempionė – tapo Lietuvos vizitine kortele, ansambliu žavėjosi planetos šokių salės, komanda ant parketo sukeldavo tikrą audrą, nuvilnijusią per visą Europą ir pasaulį.
Žvelgiant iš garbingo jubiliejaus aukštumos, dar ir šiandieną S. Idzelevičienę šildo „Žuvėdros“ triumfas pasaulio ir Europos čempionatuose, didelis žmonių dėkingumas už pasiektas įspūdingas pergales.
„Šokantis žmogus – ypatingas. Meniška siela, sportiškas kūnas, graži išvaizda išskiria šokėjus visur: ir gatvėje, ir aikštėje, kasdienio darbo vietose.
Giedras, optimistinis šokėjų požiūris į gyvenimą skaidrina visuomenę, savuoju pavyzdžiu ragina gyventi sveikai, gyvybingai.
Visa tai – didžiausia gyvenimo dovana. Džiaugiamės, kad kasdiene kūryba su vyru Romaldu pavyko sukurti „Žuvėdros“ šokio mokyklą, gyvą ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse.
Mūsų auklėtiniai yra įsteigę daug šokių klubų, pradedant Plunge, Kretinga, baigiant Niujorku, Los Andželu.
Jie treniruoja jaunimą „Žuvėdros“ mokyklos metodika ir dvasia. Tai šiandien liudija ir naujas Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblis „Danė“, vadovaujamas žuvėdriečio Tado Romeikos.
„Žuvėdros“ 60-mečio vakare pamatėme, kaip Nyderlandų ansamblis šoka mūsų sukurtą auksinį ir sidabrinį „Džeimsą Bondą“.
Tai mūsų kūrybos tęsinys į ateitį naujuose kraštuose“, – mintimis dalijasi S. Idzelevičienė.
Sakykite, kur dabar širdis plaka stipriau: ar kai „Žuvėdra“ žengė ant parketo kovoti dėl medalių ir ant jūsų pečių gulė visos komandos pasirodymas, sprendėsi metų nuveiktas darbas, naujai įsavintos įspūdingos programos, ar dabar, sulaukus gražaus gimtadienio?
Dabar viskas ramiau. O nuolatinė įtampa buvo per kasdienes treniruotes, kuriant naujas programas, jas tikrinant ir derinant salėje, kad būtų galima žengti į pasaulio ar Europos čempionatų arenas.
Jose, kur tiek daug stiprių varžovų, negali nesijaudinti dėl savo šokėjų komandos sėkmės.
Kai jau viskas dešimtis kartų suderinta, nušlifuota, ir atsisegęs šokėjos batelio dirželis gali pakenkti visos komandos triūsui.
Savo jaudulio negali parodyti šokėjams, kad jie neprarastų pasitikėjimo savo jėgomis, programą atliktų drąsiai, veržliai, tiksliai ir linksmai.
Ar jūsų jubiliejus priverčia stabtelėti ir suprasti, kokį milžinišką legendos svorį nešiojote ant savo pečių?
Kasdien prisimenu, pergalvoju savo ir „Žuvėdros“ kelią. Nors mudviejų su Romaldu pasai meluoja, tačiau ateina metas peržvelgti nueitą kelią, apmąstyti ir atskleisti patirtį, kuri kaupėsi daugiau nei 50 metų ir gali būti pravarti visiems pedagogams, sportininkams, menininkams ir apskritai jaunajai tautos kartai.
Pirmiausia galvojame apie klasikinių ir sportinių šokių atlikėjus bei jų trenerius, šokių būrelių vadovus ir visus, kurie mėgsta šokti ir nori, kad jų vaikai šokdami sveikai ir turiningai leistų laisvalaikį.
Mums gyvenime pasisekė, nes iš esmės nėra ko gailėtis. Turėjome laimę dirbti labai mėgstamą darbą, tiksliau ne darbą, o ištisą, visokeriopą kūrybą.
Sėkmės ir pergalės neiškrito kaip kortų žaidime, dėl jų reikėjo kantriai, atkakliai stengtis daugelį metų dieną naktį.
Kas skatino ir padėjo?
Mudviejų prigimtis ir magnetinis šokio menas, kuris sukelia ir kūrybiškumą, ir azartą.
Ir, žinoma, atsakomybė už mumis patikėjusius vaikus, jų tėvus, jaunimą. Būtent jauni, į gyvenimą besiskverbiantys žmonės mums skleidė energiją, neleido apsileisti ir senti.
Iš pradedančio šokėjo išugdyti pasaulio čempionate galintį laimėti medalius sportininką – tai panašu kaip geležį paversti auksu ar deimantu. Toks stebuklas negali nekelti pasigėrėjimo ir pasididžiavimo rezultatais.
Esame apdovanoti pačiais aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais, gavę daugybę gėlių, kurias nors vežimu vežk.
Sulaukėme ir konkurentų pavydo, intrigų, šmeižtų, bet juos užgožė plojimai, padėkos ir maloniausi prisiminimai iš gausių šokėjų, kurie, kad ir kaip būtų gaila, turėjo keistis ir keistis.
Jie pasiskleidė po visą Lietuvą ir visą pasaulį, sėdami šokio meno sėklas, kurias gavo Klaipėdoje.
Esate pripratusi prie daugiatūkstantinės minios ošimo, kurtinančių ovacijų legendinei „Žuvėdrai“, o kaip dabar jaučiatės, kai didelį šurmulį pakeitė ramuma, nereikia skubėti į darbą, kurti kompozicijų ir pagaliau sulaukėte dienų, kai galite gyventi sau be jokio streso, kas jums šiandieną suteikia didžiausią laimę ir pilnatvę?
Visa laimė ta, kad Dievas suteikė galimybę kurti ir sukurti (dabar jau galima sakyti klasikinius) šokių meno kūrinius.
Didžiausias, svarbiausias jų – Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblis „Žuvėdra“.
Septynis kartus (1999, 2002–2005, 2008, 2011) tapome pasaulio čempionais, devynis kartus (1999, 2001, 2003–2006, 2009, 2012, 2013) Europos čempionais.
Visi pripažįsta, kad tai unikalus reiškinys šioje sporto šakoje, kur konkurencija ypač didelė.
Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Olandijos, Vengrijos, Lenkijos, Anglijos komandos turi ir gilesnes tradicijas, ir nepalyginamai geresnę materialinę bazę.
Kad į mus atkreiptų dėmesį, turėjome būti aukštesni ne tik visa galva, bet visomis trimis.
Buvome iš mažos valstybės, neturtingi, taigi tik ryškiausiu pranašumu galėjome konkuruoti dėl prizinių vietų čempionatuose, daryti įtaką Tarptautinėje sportinių šokių federacijoje.
Kai kurie žiūrovai, eidami į mūsų koncertus arba čempionatus, tikėjosi atsidurti vos ne Kubos, Argentinos, Brazilijos užeigose ir pasigėrėti aistrų audromis.
Mūsų ansamblio šokiai kitokie – juose vyravo sportas, greitis, akrobatika, tikslumas.
Vakarų Europos ansambliai diktavo roko ir disko stiliaus madą, Lotynų Amerikos šokių muzikinėse kompozicijose buvo atsisakoma tradicinių ispaniškų melodijų.
Sportiniai šokiai Lotynų Amerikos temomis krypsta į šiuolaikinius šou, mažai ką bendra turinčiais su ispaniško šokio tradicija.
Sportinis šokis Lotynų Amerikos tema – tai stilistiškai perdirbtas senasis etninis šokis, kuriame tradicinė plastika sujungta su sporto akrobatikos elementais.
Ne be reikalo tai olimpinė sporto šaka, deja, dar neįtraukta į olimpinių žaidynių programas. Būtume pagrįstai tapę olimpiniais čempionais.
Aukščiausių laimėjimų pasiekia ir mūsiškės klasikinių, standartinių šokių poros.
Laimėjimai garsina Klaipėdos ir Lietuvos vardą pasaulyje, kelia lietuvių savivertės jausmą, kviečia vaikus ir jaunimą įsilieti į šokių pamokas, treniruotes.
Dabar, kai aktyvieji darbai jau praeityje, galėčiau ramiai leisti dienas su Romaldu jaukiame name prie Klaipėdos.
Tačiau tokia jau gimiau – negaliu gyventi be jokios veiklos. Trenere nebedirbu, tačiau jei auklėtiniai paprašo patarimų, mielai konsultuoju.
Turėti savo širdyje šokio meną – tai gyvenimo pilnatvė. Patiems sau netikėtai pasinėrėme į savanorystę „Maisto banke“.
Gimėte Lieplaukėje prie Telšių, netoli Germanto ežero, nuo penktos klasės gyvenote Plungėje, dabar – Klaipėdoje. Iki kaulo smegenų esate žemaitė: ar Žemaitijoje užgrūdintas kietas charakteris, užsispyrimas ir tvirtybė buvo didžiausi jūsų palydovai, padėję įveikti pačias didžiausias kliūtis ir nepalūžti karjeros viršūnėje?
Gimiau Lieplaukės kaimo pakrašty 1941 metų rugsėjo mėnesį. Laikai buvę baisūs: prieš metus Lietuvą okupavusi stalininė Rusija pradėjo tremti gyventojus į Sibirą.
Paskui – vokiečių okupacija, vėl rusų. Lietuvius jie trėmė ir po karo. Tai, kad mano tėtis buvo geležinkelio stotelės viršininkas, sugrįžusių sovietų buvo iškviestas į Šiaulius ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo kaip politinis kalinys.
Bausmę atliko Vorkutos akmens anglies kasyklose. Kas paaiškins, kuo eilinis geležinkelininkas galėjo pakenkti „didžiajai tarybinei tėvynei“?
Karą girdėjau ne iš pasakojimų, o iš bombardavimų garsų. Kartais bėgte leisdavomės slėptis į rūsį.
Pro Lieplaukę geležinkeliu keliavo užkariautojų ešelonai – iš pradžių rusai, po to vokiečiai, po to vėl rusai. Ilgam…
Įkalinus tėvą, mama su mumis, dukterimis, grįžo pas savo tėvus į Lieplaukę.
Pamenu, parsivedė ir karvę. Ją kartais reikėdavo paganyti ir pasišildyti basas kojas karvės šlapimo balutėje.
Apniko mus įvairios bėdos, nepritekliai. Vasaromis reikėdavo rinkti uogas pardavimui.
Babūnėlė sutarkuodavo bulvių, užberdavo miltų, ant rinkių pakepdavo paplotėlių, kurie uogaujant malšindavo alkį.
Man buvo aštuoneri, ir vieną kartą reikėjo eiti devynis kilometrus į Telšių turgų parduoti žemuogių, bet nepavyko, nes atsiradęs iškrypėlis išvijo iš jo.
Lieplaukėje pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Mokytoja pastebėjo mano lankstumą, klasės renginiams ruošė man šokelius: plasnoti rankomis, bėgiojant po sceną ir paskui atlikti tiltelį.
Po karo okupantai Lietuvoje vykdė kolektyvizaciją. Seneliams sūnūs neleido stoti į kolūkį – kolchozą.
Vasarą seneliai, viską palikę, išvyko į Plungę pas sūnų Antaną. Aišku, ir mes su sese bei mama.
Gyvenome parke Oginskio dvaro laikrodinėje. Dabar ten Plungės savivaldybės viešoji biblioteka.
Kilmingas pastatas. Aplink vien medžiai ir takeliai, kurie vedė tai prie Babrungo, tai prie tvenkinių, tai prie Oginskio dvaro rūmų.
Man ir sesei atrodė, kad patekome į rojų. Taigi po tokios vaikystės išgyvenimų visi kiti sunkumai buvo įveikiami.
Jums gyvenime netrūko didelių iššūkių. Pradedant vaikyste ir karjerą pradėjus akušerės darbe. Kada įvyko gyvenimo lūžis ir pajutote, kad jūsų pašaukimas ir talentas slypi tautiniuose, pramoginiuose ir galop sportiniuose šokiuose?
Plungėje kažkas prisiminė, jog gerai šokau pionierių stovykloje ir pakvietė į tautinių šokių būrelį „Suvartukas“ (1957–1960).
Tai buvo tikslus pirmųjų šokių žingsnių mokymasis, o būreliui vadovavo ilgametė šokių entuziastė Danutė Radvilavičienė.
Ji buvo griežta, reikli mokytoja, per repeticijas vyravo tvarka ir drausmė. Nors tapau „Suvartuko“ soliste, mokytoja retai mane girdavo.
D. Radvilavičienė išugdė apie 20 šokėjų, vėliau tapusių garsiais šokių mokytojais.
„Suvartukas“ pelnė pirmąsias vietas Lietuvos dainų šventėse 1960 ir 1965 metais.
Jo vadovė pastebėjo mano pedagoginius gebėjimus ir prieš Dainų šventę pavedė vadovauti Plungės „Lino audinių“ kolektyvo šokėjams, o kaip savo mokinę nusiuntė į Kretingoje surengtą liaudies šokių kolektyvų vadovų seminarą.
Jame vienas pirmųjų Lietuvoje pramoginių šokių entuziastų Algimantas Astikas su Danute Subatnikiene sušoko kvikstepą ir tango.
Tuos šokius jie nusižiūrėjo 12-ajame pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje, kur dalyvavo ir Vakarų Europos kolektyvai.
Žodžiu, susižavėjo, pasitreniravo ir parodė mums: taip mikliai lakstė jų kojos, kad man atrodė kaip aukštoji matematika.
Žiūrėjau ir galvojau, kad taip straksėti niekuomet neišmoksiu. Seminare taip pat didelį įspūdį paliko klasikinio šokio trenažas, kurį dėstė profesorius Juozas Gudavičius.
Rudenį neišdrįsau mokymosi tęsti dieninėje vidurinėje mokykloje, nes Vorkutoje buvau praradusi metus, ir nuėjau mokytis į darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą.
Pasisekė įsidarbinti Plungės miesto vaikų darželyje. Tėvai iš Vorkutos grįžo po metų ir išsikėlė gyventi į Panevėžį, nes aukštaitis tėvas negalėjo prigyti tarp žemaičių. Pasirodo, mes labai skirtingi.
Važiavau į Kauną mokytis pas pirmąjį pramoginių šokių pedagogą Tomą Petreikį, kuris mane ragino užsiimti vien pramoginiais šokiais.
Kai buvau pakviesta dirbti su jaunimu į Klaipėdos miesto kultūros rūmus, pramoginiai šokiai iš mano veiklos išstūmė tautinius.
Tų naujoviškų pramoginių šokių reikėjo mokytis. Jau buvo išleista Algimanto Astiko knygelė „Pramoginiai šokiai“, kurią intensyviai studijavau.
Ten buvo aprašyti tik klasikiniai pramoginiai šokiai. Pagal aprašytus pagrindus pati mokiausi ir šokėjus mokiau šokti „Lėtą valsą“.
Deja, iš knygų dar niekas neišmoko šokti be mokytojų pagalbos. Dalyvavome konkursuose, sekėsi gerai, užimdavome prizines vietas.
Mūsų šokėjai labai sparčiai tobulėjo, dalyvavo miesto šventėse, konkursuose.
Nuo 1966 metų pradėjau rengti tarpmiestinius konkursus, o vėliau ir respublikinius, tarptautinius.
Su pavydu žiūrėjau į šokančias merginas. Tobulindama šokėjų judesius, pati norėjau bandyti šokti. Ir išdrįsau.
Pirmas partneris buvo Ričardas Grigaliūnas. Net konkurse šokome, bet jautėme, kad nepavyko. Nebuvo su kuo konsultuotis dėl atlikimo technikos.
Po konkursų prieidavo T. Petreikis, Jūratė ir Česlovas Norvaišos, pasakydavo savo nuomones, patardavo. Pamažu atsirado pasitikėjimas, drąsa.
Reikėjo pačiai susikurti kostiumų eskizus. Sako, kad mano pūstos suknelės buvo stilingos, elegantiškos, atitinka šokio stilių.
Ne visi geri šokėjai būna tinkami pedagogai, ne visi moka perduoti savo žinias, ne visiems užtenka kantrybės.
Aš stengiausi visose repeticijose pati kartoti sambos, rumbos ir kitų šokių judesius, daug dėmesio skyriau šokio ritmui, stilistikai.
Kolektyve šoko daugiau kaip šimtas šokėjų, patys mažiausi – pirmų, antrų klasių mokinukai.
Mano pastabos šokėjams turėjo būti visada tikslios, lakoniškos, o kombinacijos – organiškos ir patogios.
Neįsivaizduoju gyvenimo be šokio. Metams bėgant mano pasirodymai ant parketo vis retėjo, užtat daugėjo repeticijų, kai reikėjo mokyti kitus.
Kiekvieną repeticiją teko stovėti prieš savo mokinius ir rodyti judesius tol, kol mokiniai juos tiksliai pajunta ir išmoksta.
Bet kartu neleidžiu savęs kopijuoti, noriu skatinti kiekvieno mokinio temperamentą, individualybę, kad mokinių poros nebūtų panašios.
Kaip jūs susipažinote su savo vyru Romaldu Idzelevičiumi, kiek metų kartu šokote, skynėte pergales SSRS ir Lietuvos čempionatuose, tapote tarptautinės klasės sporto meistrais, buvote SSRS rinktinės nariai?
Po 1965 metų Dainų šventės į kolektyvą pasimokyti pramoginių šokių atėjo laivų statyklos „Baltija“ inžinierius Romaldas Idzelevičius.
Jis 1969 metais liko be šokių partnerės, kuri ištekėjo ir išvyko. O sykį … Pamenu, su Romu reikėjo šokti medikų vakare.
Po to su juo šokome kelerius metus ir vėliau viskas taip savaime susiklostė, kad sukūrėme šeimą.
1969–1982 metais su vyru šokome ir treniravome šokėjus Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmų sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“.
1974-aisiais mums buvo suteikta tarptautinė sportinių šokių šokėjų klasė, 1975-aisiais tapome sąjunginio konkurso Kijive laureatais, 1979-aisiais – socialistinių šalių čempionato Maskvoje prizininkais, SSRS čempionato Gorkyje prizininkais, 1975-1981-aisiais – Lietuvos dešimties šokių vicečempionais, o mums labai sėkmingais 1976-aisiais – Lotynų Amerikos šokių Lietuvos čempionais.
Taip pradėję daugiau kaip pusę amžiaus esame poroje ir ant parketo, ir šokėjų treniruotėse, čempionatuose, namuose.
Pirmosios mudviejų profesijos – medikė akušerė ir laivų mechanizmų inžinierius.
Viską nurungė šokio menas, kuris mus užvaldė ištisiems šešiems dešimtmečiams.
Kai pagalvojame ir pasvarstome, pirmosios specialybės padėjo meninei kūrybai, pedagogikai.
Meilė žmonėms ir tikslūs sprendimai buvo reikalingi buriant „Žuvėdros“ kolektyvą, kuriant sportinių šokių kompozicijas, kurios įgyvendintos ansamblyje.
Gyvenimas ir meilė šokiui, noras tobulėti vertė studijuoti, kaupti patirtį kas dieną, savaitę, mėnesį. Tai buvo turininga ir prasminga kelionė.
Kai atsigręžiu atgal, matau, kad ramybės niekada nebuvo. Vis reikėjo labai stengtis, kovoti, pavargti.
Nei vaikystėje, keliaujant iš vienų giminių pas kitus, kol tėvas buvo tremtyje Vorkutoje, nei vėliau, skinantis kelią į šokių aukštumas, nei kuriant kompozicijas Dainų ir šokių šventėms, nei treniruojant dabar jau priverstą sparnus suglausti legendinį „Žuvėdros“ ansamblį.
Šokiai jus suvedė ir jau neišskirs, pažymėjote savo bendro gyvenimo 50-metį. Kaip taip ilgai jums pavyko išlaikyti tokius puikius tarpusavio santykius?
Tiesą sakant, per nuolatinius darbus, rūpesčius nebuvo kada per daug analizuoti tarpusavio santykių.
Apskritai, jeigu per daug narpliosiesi kas taip ar ne taip, gali trypčioti vietoje ir nieko dora nesukurti.
Romaldas man – labai dėmesingas ir jautrus vyras, tikras bendražygis, padedantis įgyvendinti kūrybinius sumanymus, manęs nevaržantis, bet patariantis esminiais momentais. Tai labai svarbu.
Su Romaldu kartu nuėjote įspūdingą kelią, kuriam jūsų kilo mintis 1965-aisiais suburti visą pasaulį stebinusį „Žuvėdros“ ansamblį?
Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio idėja brendo ilgai. Iš pradžių patirtis kaupėsi tautinių šokių ansambliuose, pramoginių šokių treniruotėse, čempionatuose.
Pamatę, kas darosi Europos šalyse, ryžomės siekti sportinio statuso. Būtent sportinio, tai buvo esminis lūžis, kuriant kompozicijas, repetuojant, treniruojantis. Gailėtis niekada nesigailėjome. Tai ne mūsų būdui.
„Žuvėdrą “ pakėlėte į neregėtas aukštumas, ansamblis tapo tikru Lietuvos stebuklu, kultinėmis tapo jūsų sukurtos ir įgyvendintos programos „Viva Ispanija!“, „Džeimsas Bondas“, „Uraganas“. Kaip gimdavo tos kompozicijos, ar daug sveikatos jos atimdavo?
Naujų šokių, jų kompozicijų, programų kūrimas – pats įdomiausias ir sudėtingiausias procesas.
Tuščioje erdvėje nieko nesukursi. Visa patirtis klostėsi šokant, treniruojant, stebint stipriausius Europos ir pasaulio ansamblius, kuriuos teko ilgai ir kantriai vytis, o pasivijus ir pralenkti.
Programos naujumo, originalumo, šokių sustygavimo pagrindas – muzika. Ją parinkti, aranžuoti, priderinti prie Lotynų Amerikos šokių stiliaus įmanoma tik su labai geru kompozitoriumi Audriumi Balsiu.
Kai ansamblis skindavo vieną po kitos svarias pergales, su juo kartu praleisdavote kiauras dienas, o ar turėjote savo asmeninį gyvenimą, ar nuo per didelio krūvio nekentėjo šeimoje augantis sūnus Artūras?
Mene asmeninis gyvenimas ir yra menas! Jam turi skirti visą laiką, visą energiją, kitaip būsi tik vidutinybė, o to tikrai nenorėjome.
Sūnus Artūras vaikystėje kurį laiką šoko ir visai gerai šoko, gaila, kad nepriverčiau jo peržengti sunkų slenkstį tarp mėgėjiško šokimo ir profesionalumo.
Nebūdamas ansamblio nariu, jis visąlaik lydėjo mus į keliones, čempionatus ne tik panešėdamas lagaminus, drabužius, pasirūpindamas apsistojimu viešbučiuose, bet ir dvasiškai palaikydamas daugelį šokėjų porų.
„Žuvėdra“ iš Artūro nieko neatėmė, o daug davė. Jo duktė Ieva ir sūnus Deividas, mano vaikaičiai, taip pat myli šokio meną.
Ieva – ne tik puiki šokėja, bet ir kvalifikuota pedagogė. Ji choreografiją studijavo Barselonoje, o dabar dirba Indijoje, Mumbajuje.
Džiaugiuosi, kad mano genai rado tęsinį. Ieva domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, mus aplanko, tiesa, galėtų dažniau.
Vaikaitis Deividas – išmaniųjų technologijų specialistas. Jis lanko visus Vilniuje ir Klaipėdoje vykstančius šokių čempionatus.
Tikriausiai jums neužtekdavo 24 valandų per parą, tačiau kaip jūs surasdavote laiko šokėjus nuteikti pergalėms, gal naudojotės psichologų paslaugomis, rūpintis jų studijomis Klaipėdos universitete?
Nepaisant kai kurių nesusipratimų ir nesklandumų, mes turėjome ambicijų parodyti savo jėgą ne vien arenoje.
Štai į Velsą atvyko daug sirgalių iš Vokietijos. Austrai taip pat palaikė kaimynus.
Bremerhaveno komanda gavo auksą, o mes – sidabro komanda – gerokai po vidunakčio bankete ant parketo atkartojome čempionų programą.
Atkartojome įspūdingai, tiksliai, sulaukdami ovacijų. Mes įrodėme, kad esame pajėgūs atlikti jų programą be jokių treniruočių.
Na, pats geriausias psichologas – pats ansamblis. Jeigu treneriui pavyksta šokėjus sustatyti ant „gerų bėgių“, tada jie auklėja vienas kitą, vienas dėl kito stengiasi. Juk ir žodis „ansamblis“ reiškia „kartu, vieningai“.
Ar buvo akimirkų, kai po daugybės valandų repeticijose atrodydavo, jog viskas griūva, tačiau staiga įvykdavo lūžis ir gimdavo fantastiškas pasirodymas?
Naujų programų kūrimas – ne tik džiaugsmingas, bet ir skausmingas procesas.
Stebuklingų lūžių tikėdavomės, bet juos reikėdavo užsidirbti. Noras tobulėti buvo toks didelis, kad katastrofos nuotaikų tiesiog neprisileisdavome.
Esate sakiusi, kad stebint auklėtinių pasirodymus čempionatuose kartais norėdavosi tiesiog užsimerkti, kad nematytume jų padarytų klaidų. Kuris momentas per visą „Žuvėdros“ istoriją reikalavo didžiausios jūsų stiprybės ir nervų, kuri pergalė buvo pati įspūdingiausia?
Pergalės skriste neatskrido. Ilgai yrėmės iki finalinio šešetuko, iki bronzos, sidabro.
Kaip nesidžiaugsi, kai pagaliau pelnomas auksas! Pasaulio čempionate Esene 2003-aisiais pasidabinome aukso medaliais, o aukštai arenoje Lietuvos trispalvė buvo aukščiau dviejų Vokietijos vėliavų. Aukščiau!
Taip buvo keletą kartų. Vokiečiams tai buvo taip skaudu, kad vėliau vėliavas nebe kabindavo, o parodydavo per projektorių. Vis ne taip akivaizdu, ne taip apčiuopiama.
Kaip namuose pavykdavo „išjungti“ griežtą trenerės režimą ir tiesiog būti žmona?
Leiskite tai pasilikti savo paslaptimi.
Per visus tuos „Žuvėdros“ dalyvavimo čempionatuose metus būta ir daugybės nuotykių, kurie jų labiausi įsiminė?
Nuotykių nutiko daugiau, negu reikia. Ne visi jie buvo linksmi, o linksmai prisimenami tik praėjus daug laiko.
Mene tai vadinama distancijos teorija: tigras gražus tik už grotų, o vandenyno audros žavi, kol tu neiškritai iš laivo.
Neturėdami lėšų skraidyti lėktuvais, į čempionatus Europoje važinėdavome autobusais.
Eilės pasieniuose, muitinių tikrinimai, galėjai į varžybas pavėluoti. Kad pasieniečiai greičiau praleistų į Lenkiją, o iš jos į Vokietiją, Austriją – tekdavo jiems pašokti.
Seni autobusai dažnai gesdavo. Pagal kelionės reglamentą jie turėdavo nustatytas valandas „ilsėtis“.
Tai registruodavo vadinamoji „šaiba“, kurią prakeikė ir vairuotojai, ir šokėjai.
Mes tuo metu treniruodavomės degalinių aikštelėse, sulaukdami daugybės žiūrovų.
Vienoje kelionių senas autobusas prikaitino kaip pirtyje, o kitoje sušaldė kaip Sibire.
2009-aisiais patyrėme graudžiai linksmų akimirkų: kai autobuso vairuotojas Paryžiuje niekaip negalėjo pataikyti į gatvę, vedančią prie jau matomo viešbučio ir vis suko ratus, sugedo pavarų dėžė.
Autobusas galėjo slinkti tik antra pavara, pėsčias būtum suspėjęs eiti greta.
Toje beviltiškoje tyloje staiga viena šokėja, regis, Lauryna Varanavičiūtė visu balsu užtraukė tuomet iki skausmo populiarią dainą: „Sustok, traukiny!..“
Kai „Žuvėdrai“ buvo pakirsti sparnai ir baigė gyvuoti, kaip skaudžiai išgyvenote tą momentą, gal prireikė netgi medikų pagalbos?
Sunkumai nenukrito kaip čerpė nuo stogo, jie ėmė slėgti metodiškai, pamažu, iš pradžių net neįtariant, kad taip lemtingai ansamblis bus sugriautas.
Kol Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedroje turėjome daug studentų, o jie plūdo dėl „Žuvėdros“ garso iš visos Lietuvos, tol galėjome atsirinkti pačius gabiausius.
Buvome suformavę net dvi komandas. „Jaunėliai“ buvo geras rezervas ansambliui, galinčiam sėkmingai rungtis su vokiečių, austrų, olandų, lenkų, rusų komandomis pasaulio ir Europos čempionatuose.
Lietuvos aukštosiose mokyklose įvedus vadinamuosius „Steponavičiaus studijų krepšelius“, negavome užtektinai valstybės kompensuojamų studijų vietų, o mokėti solidžias sumas už studijas retas kas galėjo.
Labai apmaudu, kad nei universiteto, nei ministerijos, nei Klaipėdos miesto vadovybė nekreipė dėmesio į mūsų studijų specifiką, į konkurencingų šokėjų sportininkų ugdymo sąlygas.
Juk vienaip reikia rengti mechanikų, laivų remontininkų studijas, o kitaip – meninių sportinių šokių.
Blaivus protas turėjo daryti išimtis iš prigimties talentingiems šokėjams. Juk tik vienas iš šimto, gal net iš tūkstančio gali tapti pasaulio čempionu.
Ir tas iš prigimties apdovanotasis šokėjo duomenimis bei gabumais vis vien turėjo visą savo laiką ir jėgas skirti studijoms, kasdienėms treniruotėms.
Nieko stebėtina: ir kitose sporto šakose nematome laimėjimų, jei stengiamasi tik šiek tiek, o ne maksimaliai.
Taigi, pirmiausia mokestis už studijas užkirto kelią daugeliui gabių šokėjų. Negalėdami apsirūpinti finansais ir paremti šokėjų, kad jie galėtų tiesiog išgyventi, apsirengti koncertiniais kostiumais, apsiauti tinkamais bateliais, pasigrimuoti, mes praradome visą Lietuvą garsinusį ansamblį.
Gaila, kad tuo metu nebebuvo Klaipėdos universiteto rektoriaus Stasio Vaitekūno, šalies Prezidento ir Premjero Algirdo Brazausko.
Jie tikrai nebūtų palikę mūsų apverktinoje padėtyje, o sudarę tinkamas materialines sąlygas ansambliui tęsti veiklą.
Kai pagalvoji, kiek mūsų valstybėje pinigų sukišama visokiausių ministerijų, agentūrų, valdybų, komisijų biurokratams, kurie, paaiškėja, tik krapšto nosį ir skaito kokį nors portalą.
Krepšininkai ir futbolininkai, gaudami pasakiškus pinigus, aukso, sidabro ir net bronzos medalių kaip neatneša, taip neatneša.
Kodėl abejingai žiūrėta į pasaulio sportinių šokių lyderio sunkumus, sunku suvokti.
Vėliau nuskambėjo klaipėdiečių idėja, kad „Žuvėdra“ derėtų kaip Lietuvos karinių jūrų pajėgų ansamblis.
Tačiau Klaipėdoje suburtas ansamblis, kuris šiemet ruošiasi dalyvauti viename čempionatų. Ar ir dabar vėl esate su juo, padedate tobulėti, ką apie jį galite pasakyti?
Šešiasdešimtmetį minėjęs ir atšventęs „Žuvėdros“ kolektyvas, šokių klubas neišsiskirstė.
Jam sėkmingai vadovauja viena pirmųjų garsiausių „Žuvėdros“ šokėjų Daina Bertulienė.
Klube treniruojasi vaikai ir jaunimas, čempionatuose šoka ir laimi šokėjų poros, tačiau Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio su šiuo vardu nebėra.
„Danės“ ansamblį, spėjusį iškovoti bronzą ir auksą Europos čempionatuose, Klaipėdos universitete subūrė „Žuvėdros“ auklėtinis Tadas Romeika, kurį stengiamės visokeriopai skatinti ir palaikyti. Mūsų patirtis neturi išsisklaidyti kaip aukuro dūmai.
