Dviratininkų bendruomenė įspėja, kad siūlomi pokyčiai gali sumažinti pažeidžiamiausių eismo dalyvių apsaugą, o vairuotojai pabrėžia ir pačių dviratininkų atsakomybę. Profesionalios Lietuvos dviračių komandos „Energus“ įkūrėjas Povilas Šidlauskas įsitikinęs: saugumo negalima palikti interpretacijoms – kelyje reikia aiškių, visiems vienodai suprantamų taisyklių.
Šiuo metu Kelių eismo taisyklės numato, kad motorinės transporto priemonės vairuotojas, lenkdamas dviratininką, privalo palikti ne mažesnį kaip 1 metro šoninį atstumą, kai važiuoja ne didesniu kaip 50 km/val. greičiu, ir ne mažesnį kaip 1,5 metro atstumą, kai greitis didesnis. Susisiekimo ministerija siūlo šiuos atstumus paversti rekomendaciniais. Ministerijos teigimu, šio reikalavimo ne visada įmanoma laikytis siauruose keliuose, todėl vairuotojams kyla sunkumų saugiai aplenkti dviratininką.
Dviratininkų bendruomenė tokiam siūlymui nepritaria. Jos atstovai teigia, kad privalomą atstumą pavertus rekomendacija nebeliktų aiškios ribos, pagal kurią būtų galima įvertinti, ar vairuotojas dviratininką aplenkė saugiai.
„Energus“ dviračių komandos įkūrėjas P. Šidlauskas pats yra aktyvus dviračių entuziastas, Lietuvos keliais minantis beveik kasdien. Jo patirtis rodo, kad didžioji dalis vairuotojų dviratininkus aplenkia atsakingai – pristabdo, palieka pakankamai vietos ir, jei reikia, palaukia tinkamos akimirkos. Tačiau net vienas pavojingas lenkimas gali turėti skaudžių ir negrįžtamų pasekmių.
„Negalime tikėtis, kad visų eismo dalyvių požiūris ir kultūra pasikeis savaime. Didžioji dalis vairuotojų elgiasi atsakingai, tačiau dviratininkui užtenka vieno automobilio, pralekiančio per arti, kad įvyktų nelaimė. Todėl taisyklės turi būti aiškios ir privalomos – jose neturi likti vietos interpretacijoms, koks atstumas konkrečiam vairuotojui tą akimirką atrodo saugus“, – sako P. Šidlauskas.
Pasak jo, dviratininko judėjimas nėra toks stabilus, kaip gali atrodyti iš automobilio. Važiuojantį žmogų gali paveikti vėjo gūsis, kelio duobė, akmuo, šulinio dangtis ar kita kliūtis. Kartais dviratininkui tenka netikėtai pakeisti trajektoriją vos keliolika centimetrų, tačiau automobiliui važiuojant pernelyg arti net ir tokiai nedidelei korekcijai nebelieka vietos.
„Vienas ar pusantro metro nėra atsitiktinis skaičius. Tai saugumo erdvė, kuri gali padėti išvengti kontakto ir išgelbėti žmogaus gyvybę. Rekomendacija nėra lygiavertė pareigai: vienas vairuotojas jos laikysis, o kitas nuspręs, kad jam pakanka gerokai mažesnio atstumo“, – pažymi komandos įkūrėjas.
Kelias nėra skirtas tik automobiliams
P. Šidlauskas atkreipia dėmesį, kad viešosiose diskusijose dviratininkas dažnai pristatomas kaip automobilių eismui trukdanti kliūtis. Tačiau keliais naudojasi skirtingi eismo dalyviai – automobilių ir motociklų vairuotojai, dviratininkai, žemės ūkio technika bei kitos transporto priemonės. Visi jie turi teisę būti kelyje, laikydamiesi jiems nustatytų taisyklių ir pareigų.
„Kelias nėra skirtas tik automobiliams. Juo teisėtai naudojasi skirtingu greičiu judančios transporto priemonės, todėl greičiau važiuojančiojo patogumas negali būti svarbesnis už lėčiau judančio žmogaus saugumą. Pareiga dalytis keliu tenka mums visiems“, – pabrėžia P. Šidlauskas.
Jo teigimu, viena eismo juosta nėra erdvė, kurioje automobilis ir dviratis ar automobilis ir motociklas turėtų bet kokia kaina tilpti šalia vienas kito. Jeigu saugiam lenkimui neužtenka vietos, vairuotojas turi išvažiuoti į gretimą arba priešpriešinio eismo juostą, kai tai leidžiama ir galima padaryti saugiai. Jei tokios galimybės nėra, reikia tiesiog kantrybės, pristabdyti ir palaukti.
„Kartais vairuotojai mėgina aplenkti dviratininką neišvažiuodami iš savo eismo juostos, nors joje abiem transporto priemonėms saugiai prasilenkti paprasčiausiai neužtenka vietos. Tokiu atveju dviratininkas prispaudžiamas prie kelkraščio, kur dažnai yra duobių, žvyro, šulinių ar kitų kliūčių. Eismo juosta neturi tapti vieta, kurioje dvi transporto priemonės grūdasi viena šalia kitos saugumo sąskaita“, – sako „Energus“ komandos įkūrėjas.
Ištisines linijas siūlo skirstyti pagal pavojaus lygį
Diskutuojant apie sunkumus aplenkti dviratininką siaurame kelyje, viešojoje erdvėje siūloma leisti kirsti ištisinę liniją, jeigu priešpriešinė eismo juosta yra laisva, matomumas geras, o manevrą įmanoma atlikti išlaikant saugų atstumą. Tokį sprendimą kaip galimą kompromisą siūlo dalis dviratininkų bendruomenės.
P. Šidlausko nuomone, svarstant tokį pakeitimą ištisine linija pažymėtus kelio ruožus reikėtų aiškiai atskirti pagal jų pavojingumą. Viena situacija – tiesus, gerai matomas ruožas, kuriame vairuotojas gali įsitikinti, kad bent 100 metrų priekyje nėra posūkio, įkalnės ar artėjančios transporto priemonės. Visai kita – itin pavojinga vieta, kurioje matomumą riboja kalnelis, staigus vingis ar kitos aplinkybės.
„Jeigu tiesiame kelio ruože vairuotojas aiškiai mato, kad priešpriešinė juosta laisva, būtų galima svarstyti galimybę leisti kirsti ištisinę liniją tam, kad dviratininkas būtų aplenktas išlaikant privalomą saugų atstumą. Tačiau vietose, kuriose matomumas ribotas, tokia išimtis negalėtų būti taikoma. Ypač pavojingus ruožus būtų galima žymėti dviguba ištisine linija, aiškiai parodančia, kad lenkimo manevras ten negalimas“, – siūlo P. Šidlauskas.
Pasak jo, toks ženklinimo atskyrimas padėtų suderinti dviratininkų saugumą ir praktines situacijas siauresniuose keliuose. Vis dėlto bet kokia išimtis turėtų būti apibrėžta labai tiksliai, kad vairuotojui nekiltų pagunda rizikingą manevrą pateisinti subjektyviu vertinimu, jog matomumas buvo „pakankamai geras“.
„Negalime vienos saugumo taisyklės spragos taisyti susilpnindami kitą. Jei vairuotojas nemato pakankamai toli į priekį, jis negali būti tikras, kad priešpriešinė juosta iš tiesų laisva. Tokiu atveju saugiausias sprendimas yra sumažinti greitį, kelias sekundes palaukti ir aplenkti ten, kur tai galima padaryti nerizikuojant nė vieno eismo dalyvio saugumu“, – teigia dviračių komandos įkūrėjas.
Atsakomybė tenka visiems eismo dalyviams
Diskusijose vairuotojai dažnai kelia ir dviratininkų elgesio klausimą – važiavimą grupėmis, matomumą, signalų rodymą ar kitų Kelių eismo taisyklių laikymąsi. „Energus“ dviračių komanda sutinka, kad atsakingai elgtis privalo visi eismo dalyviai.
„Dviratininkas taip pat turi laikytis taisyklių, būti matomas, prognozuojamas ir gerbti kitus eismo dalyvius. Profesionaliai sportuojantiems žmonėms tai nuolat primename, juos edukuojame. Tačiau vieno dviratininko padarytas pažeidimas negali tapti pateisinimu kitą žmogų lenkti pavojingai. Atsakomybė nėra varžybos, kuriose vienos grupės klaidos panaikina kitos pareigas“, – pabrėžia P. Šidlauskas.
Profesionaliems „Energus“ komandos sportininkams kelias yra ne tik būdas nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą – tai jų darbo vieta. Čia jie kasdien treniruojasi ir ruošiasi varžyboms, todėl su skirtinga vairavimo kultūra susiduria tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse.
Komandos atstovai pastebi, kad brandi eismo kultūra labiausiai atsiskleidžia ne tada, kai kelias platus ir tuščias, bet tuomet, kai vairuotojui reikia pristabdyti, palaukti ir saugiai pasidalyti keliu su pažeidžiamesniu eismo dalyviu.
„Mes nenorime supriešinti vairuotojų ir dviratininkų – daugelis mūsų patys vairuojame automobilius. Norime, kad kelyje užtektų vietos ir pagarbos visiems. Tačiau pagarba negali būti vienintelis saugumo mechanizmas. Kultūra auga ilgai, o aiškios taisyklės žmogų saugo jau šiandien“, – apibendrina P. Šidlauskas.
Automobilio vairuotojui dviratininkas gali atrodyti kaip trumpalaikė kliūtis, tačiau ant dviračio yra žmogus, kurio laukia šeima, draugai ir komandos nariai. Todėl svarbiausia taisyklė išlieka paprasta: neskubėti, palaukti saugios vietos ir aplenkti tik tuomet, kai dviratininkui galima palikti pakankamai erdvės.
„Energus” komanda
