Įsiklausyti į save vienumoje, mėgaujantis nepažįstamo miesto kvapais ir skoniais, pažvejoti, pasiirstyti irklente ar ištaikyti bent dieną kitą tingiai pagulėti pajūryje – vasara net ir sportininkams siejasi su bent trumpomis atostogomis. Tik vieni net ir kaitriausią dieną priversti sunkiai dirbti, o kiti gali išties pasimėgauti išsiilgtu poilsiu, bent kelioms savaitėms pamiršdami sporto sales ar stadionus.
Lengvaatlečiams Ramūnui Verbavičiui, Oksanai Dobrovolskajai ir Osvaldui Kucavičiui šių metų vasara – kitokia nei daugelis ligtolinių. Prieš jai prasidedant visi sužinojo, kad vienos svarbiausių šiemečių varžybų – Europos čempionatas – neįvyks. Sklando gandai, kad jis atidėtas neapibrėžtam laikui, nes nė viena varžybas rengti pretendavusi šalis nepanoro priimti karą Ukrainoje pradėjusios agresorės Rusijos ir jos pagalbininkės Baltarusijos sportininkų.
Čempionatas turėjo vykti rugsėjį, tad visi planavo per vasarą jam įtemptai rengtis, tačiau po lengvosios atletikos „Grand Prix“ etapo Tunise birželį visiems trims prasidėjo tikros atostogos, kai sportuoti nėra būtina ir, jei norisi, tai galima daryti tik savo malonumui. Tam, kad kūnas neaptingtų.
Maratonininkė Aušra Garunkšnytė daugybę metų apskritai nežinojo, kas yra tikros atostogos, nes niekada apie jas nė nemąstė. Tačiau pernai, paprotinta psichoterapeutės, pirmąsyk nutraukė kasdienes sunkias treniruotes ir iškeliavo išties pailsėti. Vienumoje. Tam, kad susidėliotų savo mintis ir bent pabandytų pasimėgauti poilsiu. Ispanijoje ji viena klaidžiojo Malagos gatvėmis, lankė pilis, plaukiojo laivu ir mėgavosi flamenko šokių dvasia. Vienumoje ji atšventė ir savo gimtadienį ir Aušrai taip patiko, kad šiemet ji jau sąmoningai pasirinko atostogauti per gimimo dieną. Vėl viena.
Vežimėlių tenisininkei Agnieškai Toločko vasara paprastai – pats darbymetis, kai tenka ne tik sunkiai treniruotis, bet ir keliauti iš turnyro į turnyrą. Ši vasara Agnieškai yra dar darbingesnė, nes sezoną, po rankos operacijos, ji pradėjo vėliau nei planavo. Bet ji vis tiek norėtų ištaikyti bent dieną kitą, kad pasimėgautų saule ir vandeniu, nes tingus poilsis A. Toločko labai patinka.
Operacija buvo suplanuota
2026-ųjų pradžioje A. Toločko nusprendė neatidėlioti ir ryžosi operacijai, kuri daug sportuojančiai vežimėlių tenisininkei buvo neišvengiama. Vasarį Agnieškai patrumpintas kairiosios rankos kaulas.
„Tai buvo jau antra tokia planinė operacija. Kai prieš kelerius metus pradėjau tenisą žaisti daugiau ir krūvis padidėjo, ėmiau jausti dešiniojo riešo skausmus. Medikai ilgai nerado priežasties, kol galiausiai aptiko, kad mano alkūnkauliai – per ilgi. Daugeliui žmonių tai yra įgimta, bet netrukdo, jei riešams ir alkūnėms neduoda didesnio krūvio. Nieko nejausdami jie gali ir visą gyvenimą nugyventi. O aš kadangi daug sportavau, tai atsirado skausmų. Todėl 2023 m. man buvo patrumpintas dešinės, o šiemet – kairės rankos kaulas”, – pasakojo A. Toločko.
Reabilitacija po operacijos truko ilgiau nei tikėjosi sportininkė, todėl šis sezonas jai bus ne tik trumpesnis, bet ir itin įtemptas. Paprastai jau kovo ar balandžio mėnesį bent vieną turnyrą žaisdavusi vežimėlių tenisininkė šiemet į varžybų sūkurį nėrė tik birželio pradžioje. Po varžybų Italijoje ji išvyko į turnyrą Prancūzijoje, birželio pabaigoje – ir į Kroatiją.
„Man, kaip ir visiems kitiems tenisininkams, vasara yra labiausiai užimtas laikotarpis. Ypač – jei noriu daugiau žaisti Europoje. Po birželio mėnesį vykusių turnyrų liepą dar dalyvavau turnyruose Vokietijoje ir Šveicarijoje, o paskui – bus matyti. Pagal specialią sistemą registruojamės į tuos turnyrus, kuriuose norime žaisti, bet ne į visus patenkame. Į geresnius turnyrus tenisininkai priimami pagal reitingą. Pavyzdžiui, į varžybas Prancūzijoje galėjau ir nepakliūti – buvau sąrašo pabaigoje. Todėl, tiesą sakant, negaliu išvardyti visų turnyrų, kuriuose dalyvausiu, nes ir pati, nors turiu planų nuvykti vienur ar kitur, tiksliai nežinau, ar būsiu priimta“, – sakė 31 metų sportininkė.
Tenisininko reitingo taškai apskaičiuojami pagal geriausiai žaistų 12 tarptautinių turnyrų. Todėl ir metus A. Toločko skaičiuoja ne mėnesiais, o pagal tai, kiek turnyrų žaidė.
„Žinoma, kuo daugiau turnyrų žaidi, tuo didesnė tikimybė, kad juose pasirodysi geriau ir uždirbsi daugiau reitingo taškų. Tačiau, nesvarbu, žaisi 20 turnyrų ar dar daugiau, taškai skaičiuojami pagal geriausius 12 pasirodymų. Todėl mano planas – pasiekti šį skaičių“, – teigė Agnieška.
Ji jau trečią vasarą iš eilės savo gimtadienį birželį šventė sportuodama, nors, jei tik būtų galėjusi, būtų pasimėgavusi bent trumpomis atostogomis.
„Gimiau vasarą ir esu visiškai vasaros žmogus. Jei tik galėčiau, visą vasarą ilsėčiausi kur nors pajūryje, bet turiu dirbti“, – šyptelėjo vežimėlių tenisininkė.
Bet net ir nuolat sunkiai dirbdama ji vis tiek ištaiko laiko pasilepinti saulės voniomis ir tikru vandeniu bent prie namų šalia Žaliųjų ežerų už Vilniaus, kur prie nediduko karkasinio baseino stovi gultai.
„Mėgstu vandenį – baseinus ar jūrą. Jei negaliu išvykti tikrų atostogų kur nors į užsienį, tai tada tarp varžybų maudausi baseine prie namų“, – sakė A. Toločko.
Ne vasarą – jau rugsėjį – Agnieška tikisi ištaikyti ir dieną kitą pagulėti prie Viduržemio jūros Italijai priklausančioje Sardinijos saloje. Ten, Algere, ji tradiciškai dalyvauja turnyre, o paskui lieka bent kelias dienas tiesiog pasimėgauti saule ir vandeniu. Tikras atostogas A. Toločko planuoja žiemą. Gruodį prasideda turnyrai kituose žemynuose – Australijoje ar Azijoje, pavyzdžiui, Japonijoje. Tad metų pabaiga ir pradžia vežimėlių tenisininkei – paprastai ramesnė.
„Nei gruodį, nei sausį dar nesu žaidusi turnyrų, tikiuosi, kad ir šį sezoną jų išvengsiu, todėl tais mėnesiais galiu planuoti tikras atostogas. Vienais metais su tėvais keliavome į Egiptą, kad nors kiek saulės gautume, gal ir dabar ką nors sumąstysime, kad galėčiau pailsėti nuo teniso“, – vylėsi Agnieška.
Neišeina ilgai miegoti
Maratonininkė A. Garunkšnytė turėjo išmokti atostogauti. Prisiversti bent porai savaičių ištrūkti iš griežtos rutinos. Net prisiversti atsipalaiduoti ir nemąstyti apie treniruočių planus, nubėgtus kilometrus, minučių tikslumu sudėliotą dienotvarkę. Bent kartą išvykti pailsėti Aušrą pernai privertė psichoterapeutė, pastebėjusi, kad didelius reikalavimus sau kelianti sportininkė po sunkių varžybų pernelyg greitai vėl pradeda sunkiai dirbti.
„Pernai psichoterapeutė man metė iššūkį ir paprašė, kad bent dvi savaites išties atostogaučiau ir nesitreniruočiau – tiesiog gyvenčiau gyvenimą. Šiemet buvo jau antras kartas, kai ryžausi išvykti ir išties pailsėti, nors atostogauti dar tik mokausi“, – prisipažino bėgikė.
Praėjusiais metais ji ilsėjosi Ispanijoje, o šiemet birželį nutarė keliauti į Portugalijos sostinę Lisaboną. Jau kelerius metus žiemą A. Garunkšnytė treniruotis vyksta į Portugalijos pietus, Vila Real de Santo Antonijų prie Atlanto vandenynui priklausančios Kadiso įlankos. Tačiau Lisabonos Aušra dar nebuvo lankiusi. Į kelionę, kaip ir pernai, ji vėl leidosi viena ir nėrė į nuotykį, džiaugdamasi mažais kasdieniais atradimais, klaidžiodama istorinėmis gatvelėmis, vietos kavinėse ramiai klausydamasi šurmuliuojančio miesto garsų. Šiek tiek trumpiau nei dvi savaites trukusioms atostogoms ji nekūrė konkretaus plano – keliaudavo nosies tiesumu ir leisdavo sau net pasiklysti, o tada praeivių paprašydavo pagalbos, kad susiorientuotų. Lisabonoje, viena, A. Garunkšnytė birželį atšventė ir 35-ąjį gimtadienį.
„Kai pernai psichoterapeutė mane privertė išeiti atostogų, ji nežinojo, kad tomis dienomis bus ir mano gimtadienis. Sutikau jį viena, toli, bet man taip patiko, kad šiemet jau pati nusprendžiau atostogauti per gimimo dieną. Man gimtadienis – ta diena, kai apmąstau, ko noriu iš gyvenimo, kokie buvo pastarieji metai. Labai norėjau vėl tai daryti vienumoje“, – neslėpė maratonininkė.
Vis dėlto net per atostogas Aušra dar nemoka, o gal – jau ir negali – visiškai atitrūkti nuo sporto. Ir pernai, ir šiemet atostogaudama ji vis tiek nors kiek mankštindavosi, o pažadai miegoti iki soties dažniausiai sprogdavo it muilo burbulas.
„Kai psichoterapeutė pirmąsyk privertė išvykti poilsio, nurodė visiškai pamiršti sportą. Sakiau, kad tai neįmanoma – nors ir daug mažiau, vis tiek visada sportuoju. Ne tik per atostogas – ir per laisvadienius – sau visada prisižadu, kad ilgai miegosiu, nes į treniruotes keliuosi šeštą. Bet vis tiek jau septintą prabundu, nes organizmas taip įpratęs ir mano planas ilgai miegoti yra paprasčiausiai neįgyvendinamas. Bet bent per atostogas ilgiau pagulinėju, lovoje geriu kavą, nors įprastai to niekada nedarau“, – pasakojo A. Garunkšnytė.
Po trumpų atostogų Lisabonoje Aušra vėl kibo į darbus. Rudenį ji planuoja dalyvauti Frankfurto maratone, todėl negali sau leisti ilsėtis ilgiau.
„Turiu tikslą bėgti Frankfurte, o, norėdama tam pasirengti, privalau visą vasarą sunkiai dirbti, nes turiu surinkti pakankamai kilometrų, kad galėčiau įveikti maratoną. Bet net ir daug treniruodamasi, vis tiek bandysiu rasti laiko bent trumpam ištrūkti, kad ir į mylimus Druskininkus, kur irgi niekas netrukdo bėgti“, – sakė A. Garunkšnytė.
Po tikrų atostogų grįžti prie alinamų treniruočių jai nebuvo sunku ir dėl to, kad atostogaudama šiek tiek sportavo, ir dėl to, kad parskridusi namo jautė, jog yra pasiilgusi savo rutinos. Aiški dienotvarkė Aušrai suteikia saugumo jausmą.
„Atostogauti, pasirodo, yra smagu, nes iki tol nebuvau patyrusi, ką tai reiškia, bet smagu ir grįžti prie darbų, toliau siekti savo tikslų“, – teigė maratonininkė.
Poilsis galvai ir kūnui
Ieties metikui 27 metų O. Kucavičiui atostogos prasidėjo iškart po „Grand Prix“ etapo Tunise. Po jo likusią vasarą lengvaatletis leido sau ilsėtis. Žinoma, sportui taip pat skirs laiko, bet treniruotės nebus tokios sunkios kaip įprastai.
„Turėjau ir tikras atostogas, per kurias keliavau, o paskui grįžau mankštintis į treniruoklių salę, bėgiojau, tačiau ietį į rankas vėl paimsiu tik rudeniop“, – pasakojo O. Kucavičius.
Baigiantis liepai ieties metikas su draugais automobiliu keliavo po Šveicariją, pakeliui sustodami pasigrožėti ir Austrijos vaizdais.
„Norime pabūti gamtoje – aplankyti skirtingas vietas. Į planavimą per daug nesikišau – palikau tai draugams ir nesukau galvos“, – šyptelėjo lengvaatletis.
Atostogaudamas jis nėra išrankus. Nors mėgsta aktyvų laisvalaikį, neprieštarauja ir tingiam poilsiui paplūdimyje, jei jis nebūna per dažnas.
„Dažniausiai per atostogas kur nors keliaujame, nes norime kuo daugiau pamatyti. Pagulinėti galiu ir būdamas namuose, o kelionėje norisi, kad laikas būtų turiningas“, – teigė Osvaldas.
Keliauti jis mėgsta, todėl kasmet bent po kartą ar du išvyksta atostogų. Pernai, pavyzdžiui, buvo Egipte, nes sezoną baigė vėlokai, todėl planuoti kelionę galėjo tik baigiantis spaliui. Tai irgi nebuvo vien tingus poilsis kaitinantis saulėje, nes ieties metikas ir nardė, ir plaukiojo laivu.
„Man svarbu, kad per atostogas pailsėtų ir kūnas, ir galva, nors ši šiemet per daug nepavargo, mat sezonas buvo palyginti trumpas. Tačiau kur nors išvykęs vis tiek gaunu pliūpsnį gerų emocijų, džiaugiuosi pasauliu ir gyvenimu, esu silpnaregis – dar šiek tiek matau, todėl mėgaujuosi gražiais vaizdais“, – tvirtino lengvaatletis.
Pailsėti ir atsikratyti minčių apie sportą O. Kucavičiui padeda ir mėgstama karpių žvejyba.
„Man tai apskritai yra pats geriausias poilsis, kuris pranoksta net keliones. Mėgstu būti gamtoje, tik svarbu, kad oras būtų geras, nes, kaip sportininkas, privalau būti atsakingas ir vengti rizikos susirgti.
Jei tik orai leidžia ir nedalyvauju varžybose, savaitgalį būtinai vykstu kur nors žvejoti“, – patikino ieties metikas.
Didžiausias jo laimikis – laukiniame ežere prie Daugų Alytaus rajone pagautas beveik 22 kg karpis.
„Laukinis ežeras yra neprižiūrimas ir neišnuomotas. O komerciniai ežerai yra prižiūrimi, juose daugiau žuvų. Laukiniai ežerai buvo įžuvinami sovietmečiu, ten žuvų likę daug mažiau, bet laimikiai juose – gerokai didesni“, – paaiškino O. Kucavičius.
Lengvaatletis neturi mėgstamiausio vandens telkinio, kuriame labiausiai mėgsta žvejoti. Žūklės sezoną pavasarį paprastai pradeda tvenkinyje prie Punios Alytaus rajone, bet mėgsta keisti aplinką, todėl dažnai keičia ir žvejybos vietą.
Ras daugiau laiko irklentei
Žvejoti mėgsta ir rutulio stūmikas R. Verbavičius. Rasti tam laiko – vienas iš jo planų šiai vasarai.
„Mėgstu dugninę žvejybą ežeruose. Vis pažvejoju ir su Osvaldu, kuris – daug labiau patyręs žvejys. Mano karpiukai būna vos trijų keturių kilogramų. Pagaunu ir vėl paleidžiu, nes pats nelabai mėgstu žuvį“, – sakė lengvaatletis.
Ramūnui patinka būti ne tik prie vandens žvejojant, bet ir ant vandens irstantis irklente. Šią jis turi įsigijęs, tad, kai tik orai leidžia, traukia pasiirstyti, pavyzdžiui, Galvės ežere, kur akis džiugina įspūdingas Trakų pilies vaizdas.
„Esu kaunietis, tad, pasitaiko, irstausi ir Lampėdžių karjere, bet Trakuose man gražiau, todėl mieliau renkuosi Galvę, net jei ir reikia iki jos šiek tiek ilgiau važiuoti“, – teigė 40 metų R. Verbavičius.
Pernai vasarą pasiirstyti jis ištaikydavo kartą du per mėnesį, šią vasarą tikisi tai daryti bent kartą per savaitę, nes nukėlus Europos čempionatą, sumažėjo krūvis ir atsirado daugiau laiko atostogoms.
„Po daug metų pagaliau turiu normalias ilgesnes atostogas, nes visos vasaros paprastai būdavo skirtos varžyboms rengtis, mat šios vykdavo rugpjūtį ar rugsėjį. Tad net ir irklente negalėjau per daug irstytis, nes po vieno tokio pasiirstymo reikėdavo kelių dienų atsistatyti, mat raumenys dirba kitaip nei stumiant rutulį. Buvęs lengvaatletis, o dabar Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius pasakojo, jog prieš 2012 m. Londono žaidynes išplaukė baidare, kad atsipalaiduotų ir jam tai stipriai pakenkė. Įspėjo ir mane, kad prieš varžybas nesiirstyčiau, nes ir saulė nuvargina, ir raumenys pradeda kitaip dirbti“, – aiškino R. Verbavičius.
Šią vasarą Ramūnas ras laiko ir pakeliauti – rugpjūtį su draugais planuoja išvyką į Bulgariją. Ten skris lėktuvu, o paskui nuomosis automobilį ir važiuos per šalį.
„Jei atvirai, esu vienas mažiausiai norinčių keliauti būtent į Bulgariją, bet to nori draugai, tad pasiduodu jų įtakai ir net nežinau, kas ten suplanuota. Tegul tik sudėlioja, o aš prisidėsiu. Šiek tiek nerimauju, ar man ten bus patogu su vežimėliu, bet draugai pažadėjo, kad padės, tad pasitikiu jais“, – teigė vaikščioti negalintis lengvaatletis.
Pernai su bičiuliais jis keliavo po Ispaniją. Tik tai buvo ne vasarą, o dar pavasarį, nes paskui reikėjo visą dėmesį skirti pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatui Indijoje pasirengti, mat šis vyko rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Tąsyk draugija nuo Torevjechos Alikantės provincijoje nuvažiavo iki Marbeljos Andalūzijoje, buvo persikėlusi ir į Jungtinei Karalystei priklausantį Gibraltarą.
„Net ir atostogaudamas visada šiek tiek sportuoju, nepaisant to, kad mano laisvalaikis ir taip aktyvus. Tačiau nueinu į treniruoklių salę, pakilnoju svarmenis, tik treniruotės būna ne tokios sunkios kaip paprastai. Vėl rimtai treniruotis pradėsiu spalio pradžioje“, – teigė rutulio stūmikas.
Diską pakeitė raketės
Ilgėliau pailsėti nuo disko metimo ketina ir 30-metė O. Dobrovolskaja, mat neaiškiam laikui atidėtas Europos čempionatas jai, kaip ir kitiems lengvaatlečiams, taip pat leido planuoti vasaros atostogas.
„Bet jei tik pasakau žodį „pailsėti“, iškart visi galvoja, kad visiškai nesportuosiu, – juokėsi disko metikė. – Vis dėlto tai reiškia, kad aš tik disko į rankas neimsiu, o sportas liks kasdienė mano veikla, nes liepos pradžioje vykau į aklųjų stalo teniso – šoudauno – Europos čempionatą, o rugpjūtį dalyvausiu ir aklųjų teniso pasaulio čempionate.“
Silpnaregė lengvaatletė sportuoti pradėjo būtent nuo šoudauno. Oksana net buvo tapusi šios sporto šakos pasaulio vicečempione. Tačiau aklųjų stalo teniso nėra paralimpinių žaidynių programoje, tad O. Dobrovolskaja vėliau pasirinko disko metimą ir jau dalyvavo 2021 m. Tokijo ir 2024-ųjų Paryžiaus žaidynėse.
„Dalyvavau Lietuvos šoudauno čempionate ir beveik be treniruočių užėmiau pirmąją vietą, tad mane įkalbėjo vykti į Europos čempionatą, nes komandoje būtinai turi būti bent viena moteris. O aklųjų tenisą tiesiog pabandžiau, man patiko ir neblogai sekasi. Ši sporto šaka lavina ir greitį, ir lankstumą, ir mobilumą, ir orientaciją, nes žaidžiame dėvėdami šviesos nepraleidžiančius akinius. Šoudaunas ir aklųjų tenisas yra mano pomėgis, bet esu velniškai azartiška, nes visada noriu tik laimėti. Gal dėl to ir sekasi?“ – svarstė O. Dobrovolskaja.
Tingios atostogos nieko neveikiant Oksanai yra didžiausia kančia. Jei su šeima ir išvyksta į Turkiją atostogų, kur viskas įskaičiuota, neprabėgus nė parai lengvaatletė, įkalbėjusi ir kelionės palydovus, traukia, kad ir į treniruoklių salę.
„Poilsis man reiškia bent žygius ar pasivaikščiojimus, nes negaliu nustygti vietoje. Šiemet išvykti tikrų atostogų planuoju tik rugsėjį – jau turime bilietus į Graikiją. Bet tai vėl bus ne poilsinė kelionė, o edukacinė, nes keliausime olimpiniu keliu ir mėginsime aplankyti kuo daugiau sporto objektų, stadioną, kopsime į kalnus ir net planuoju bėgti tiltu per kurį buvo nešamas olimpinis deglas“, – savo planus atskleidė O. Dobrovolskaja.
parateam.lt
