Pastaraisiais metais Lietuvos moterų krepšinis atliko didelį žingsnį į priekį. WNBA čempionate šią vasarą rungtyniauja dvi lietuvės, rekordiškai daug mūsų krepšininkių pasirinko NCAA universitetus, jaunimo rinktinės sėkmingai atstovauja Lietuvai tarptautiniuose čempionatuose, o 2027 metais Lietuva taps FIBA Europos moterų krepšinio čempionato šeimininke.
Su Lietuvos moterų rinktinės programos vadovu Mariumi Tamoliu kalbėjomės apie nuoseklų darbą, augimą ir vieną didžiausių iššūkių – 2027 m. Europos čempionato finalinį etapą mūsų šalyje.
Prasidėjo rinktinės stovykla, kuri truks beveik mėnesį. Kuo ši vasara ypatinga?
Ši vasara mums tikrai nėra eilinė. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ruošiamės tik artimiausioms rungtynėms, tačiau iš tikrųjų visas mūsų darbas jau orientuotas į 2027 metų Europos moterų krepšinio čempionatą Lietuvoje.
Turėti galimybę priimti stipriausias Europos rinktines savo šalyje yra didžiulė garbė, tačiau kartu ir didžiulė atsakomybė. Norime ne tik surengti puikų čempionatą, bet ir turėti rinktinę, kuri būtų pasirengusi konkuruoti aukščiausiame lygyje.
Todėl visa šios vasaros programa sudėliota labai kryptingai. Organizuosime tarptautinį turnyrą Lietuvoje, vyksime žaisti į Švediją ir Suomiją. Kiekviena stovykla ir kiekvienos rungtynės yra pasirengimo Europos čempionatui dalis. Tai rodo mūsų koncentraciją ir ilgalaikį požiūrį.
Rinktinės sėkmė prasideda nuo konkrečių žmonių ir asmenybių. Ar esate patenkintas trenerių ir aptarnaujančio personalo kolektyvu, kokį pavyko surinkti?
Šiuolaikinėje rinktinėje rezultatą kuria ne vien žaidėjos. Už kiekvienos sėkmės stovi profesionalų komanda, kuri kasdien dirba tam, kad žaidėjos galėtų atskleisti savo geriausias savybes.
Pirmiausia norėčiau padėkoti vyriausiajam treneriui Viliui Stanisauskui. Jis subūrė profesionalų trenerių kolektyvą, turi aiškią komandos viziją ir geba sukurti aplinką, kurioje kiekviena žaidėja jaučiasi svarbi.
Labai vertinu trenerių Sandros Linkevičienės, Tomo Rinkevičiaus, Egidijaus Ženevičiaus ir Lauryno Juškevičiaus darbą. Kiekvienas jų atsineša skirtingą patirtį, idėjas ir požiūrį į krepšinį. Būtent skirtingos kompetencijos leidžia komandai nuolat tobulėti ir priimti geriausius sprendimus.
Norėčiau padėkoti ir Nedui Pacevičiui už jo indėlį vystant moterų krepšinio programą. Kiekvienas žmogus, prisidėjęs prie šios programos kūrimo, palieka svarbų pėdsaką.
O kaip dėl personalo darbuotojų?
Didžiulį darbą atlieka komandos vadybininkė Gintarė Petronytė. Ji yra žmogus, kuris sujungia visą kolektyvą – trenerius, žaidėjas ir aptarnaujantį personalą. Daug organizacinių darbų lieka nematomi sirgaliams, tačiau būtent jie leidžia komandai dirbti profesionaliai.
Ne mažiau svarbų vaidmenį atlieka gydytojas gydotojas, Mantas Ambraška, kineziterapeutės Agnė Abromaitė ir Gintarė Lancė. Šiuolaikiniame elite sveikatos priežiūra, atsistatymas ir traumų prevencija yra neatsiejama pergalių dalis.
Man labai svarbu, kad mūsų kolektyve vyrautų pagarba, pasitikėjimas ir bendras tikslas. Kai visi dirba dėl vienos komandos, kiekvienas tampa svarbus – nesvarbu, ar jis stovi prie šoninės linijos, dirba medicinos kambaryje ar rūpinasi organizaciniais klausimais.
Esu įsitikinęs, kad stiprios komandos prasideda nuo stiprių žmonių. Mūsų kolektyvas yra viena didžiausių Lietuvos moterų rinktinės stiprybių, ir tikiu, kad būtent toks bendras darbas padės siekti aukščiausių tikslų.
Ką Lietuvai apskritai reiškia surengti ne tik grupės etapą, bet ir finalines Europos čempionato kovas dėl medalių?
Manau, būtų klaida į šį čempionatą žiūrėti tik kaip į sporto renginį. Tai nacionalinės reikšmės projektas. Jis svarbus ne tik sportui, bet ir visuomenei, švietimui, valstybės reputacijai bei bendruomenių stiprinimui.
Tokie renginiai įkvepia vaikus sportuoti, mergaites rinktis būtent krepšinį, sukuria naujus autoritetus ir parodo, kad moterų sportas yra svarbi Lietuvos sporto ekosistemos dalis.
Į Lietuvą atvyks tūkstančiai sirgalių, komandų, trenerių, žurnalistų ir partnerių. Turėsime galimybę parodyti savo miestus, organizacinius gebėjimus, svetingumą ir dar kartą patvirtinti, kad Lietuva yra tikra krepšinio valstybė.
Didžiausias 2011 m. Europos vyrų čempionato palikimas – modernios arenos ir miestų infrastruktūra. O koks bus didžiausias 2027 m. Europos moterų krepšinio čempionato palikimas?
Palikimas yra svarbiausia dalis. Norisi, kad po 2027 metų daugiau mergaičių ateitų į sporto sales, stiprėtų klubai, augtų trenerių bendruomenė, didėtų visuomenės dėmesys moterų sportui ir atsirastų dar daugiau galimybių jaunosioms krepšininkėms.
Jeigu po čempionato galėsime pasakyti, kad pasikeitė ne tik rezultatai aikštėje, bet ir visuomenės požiūris į moterų sportą, vadinasi, būsime pasiekę labai daug.
Jeigu po šio čempionato daugiau mergaičių pasirinks krepšinį, daugiau trenerių norės dirbti moterų krepšinyje, daugiau klubų investuos į merginų programas, o arenose matysime vis daugiau sirgalių, galėsime pasakyti, kad laimėjome kur kas daugiau nei vien rungtynes.
Europos čempionatas Lietuvoje nebus finišas. Tikiu, kad tai bus naujo Lietuvos moterų krepšinio etapo pradžia.
Šią vasarą Lietuvoje vyko U20 Europos čempionatas. Ką jis parodė?
Tai buvo dar vienas įrodymas, kad Lietuva gali organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius.
Čempionatas vyko dviejuose miestuose – Alytuje ir Gargžduose. Lietuvos rinktinė visas savo rungtynes žaidė Gargžduose, o čia vyko ir finalinis čempionato etapas.
Ypač džiugino atmosfera Gargždų arenoje. Kai žaidė Lietuvos rinktinė, tribūnos buvo gausiai užpildytos. Sirgalių palaikymas buvo vienas ryškiausių viso čempionato akcentų. Tai dar kartą parodė, kad žmonėms moterų krepšinis yra įdomus ir kad aukščiausio lygio renginiai Lietuvoje sulaukia didelio susidomėjimo.
Norėčiau padėkoti visai Lietuvos krepšinio asociacijos organizacinei komandai, Alytaus ir Gargždų savivaldybėms, savanoriams bei visiems prisidėjusiems prie čempionato organizavimo.
Sportine prasme mūsų U20 rinktinė išsiskyrė kovingumu, charakteriu ir puikia komandos dvasia. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad kelios mūsų žaidėjos jau dabar patenka į geriausių JAV universitetų ir profesionalių klubų akiratį. Tai rodo, kad Lietuvos moterų krepšinio talentų ugdymo programa juda teisinga kryptimi.
Šią vasarą Europos čempionatuose dar dalyvaus U18 ir U16 Lietuvos rinktinės. Ką matote, kai žvelgiate į viską į paveikslą?
Dažniausiai matome tik galutinį rezultatą – rungtynes ar čempionatus. Tačiau už jų slypi kasdienis daugybės žmonių darbas.
Tai rodo, kad visa moterų krepšinio programa dirba vienu ritmu – nuo jauniausių talentų iki nacionalinės rinktinės.
Norėčiau išskirti jaunimo merginų programos vadovo Tomo Jasevičiaus darbą. Jis koordinuoja visą pasirengimo procesą – suburia trenerių kolektyvus, planuoja stovyklas, rūpinasi sąlygomis ir padeda sukurti aplinką, kurioje treneriai bei žaidėjos gali maksimaliai koncentruotis į savo darbą.
Dažnai kalbame apie jaunimo rinktines, bet užmirštame mokyklas ir sporto centrus, kur krepšininės pradėjo savo kelią…
Tai nėra vienos rinktinės ar vieno miesto projektas. Tai vientisa programa, kurioje mergaitės sportuoja dar darželyje, po to – krepšinio mokyklose, akademijose ir sporto centruose. Labai ačiū visiems tiek didžiųjų miestų, tiek Lietuvos regionų treneriams ir krepšinio centrams, mokykloms, nes būtent ten mergaitės atranda krepšinį ir būtent ten praleidžią didžiąją laiko dalį tobulėdamos ir žaisdamos krepšinį.
WNBA žaidžiančios Laura Juškaitė ir Justė Jocytė yra kilusios iš mažų miestelių – Skuodo ir Palangos. Jaunimo čempionato rekordus gerinusi Danielė Paunksnytė – iš Mažeikių. Sutartį su prestižiniu NCAA Virdžinijos universitetu pasirašiusi Sintija Aukštikalnytė savo kelią pradėjo Biržuose, o Klemsono universiteto studentė Rusnė Augustinaitė yra kilusi iš Šiaulių. Galima tęsti dar toliau – geriausia 2024 m. Lietuvos krepšininkė Gerda Raulušaitytė krepšinio pagrindus įgavo Varėnoje, viena perspektyviausių Lietuvos krepšininkių Gabija Galvanauskaitė – Panevėžyje.
Nesupraskite klaidingai, labai vertiname Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų įdirbį, nes čia krepšinio mokyklos dirba tikrai puikiai ir inovatyviai. Tiesiog norėčiau atkreipti dėmėsį, kad mes pernelyg dažnai nuvertiname mažuosius miestus ir jų indėlį į Lietuvos krepšinio ekosistemą.
Kai ateina laikas, merginos kviečiamos į U16 amžiaus rinktinę, vėliau – U18, U20, o pačios geriausios žaidėjos galiausiai papildo nacionalinę rinktinę. Tai yra nuolatinis procesas ir džiaugiamės, kad galime prie jo prisidėti ir matyti labai aiškius to rezultatus.
Kokį Lietuvos moterų krepšinį norėtumėte matyti po penkerių ar dešimties metų?
Norėčiau matyti programą, kuri nuosekliai ugdo žaidėjas nuo pirmųjų žingsnių sporto mokyklose iki nacionalinės rinktinės.
Norėčiau, kad kiekviena mergaitė Lietuvoje, pasirinkusi krepšinį, žinotų, jog turi galimybę pasiekti aukščiausią lygį – atstovauti savo miestui, žaisti Lietuvos čempionate, studijuoti NCAA universitetuose, rungtyniauti stipriausiose Europos lygose ar net pasiekti pasaulio elitą.
Tam reikia ne vien talentingų žaidėjų. Reikia stiprių klubų, gerų trenerių, kokybiškos infrastruktūros, savivaldybių, verslo ir visos krepšinio bendruomenės palaikymo. Labai svarbu, kad išliktų vientisa programa – nuo U16 iki nacionalinės rinktinės. Kai visos grandys dirba viena kryptimi, atsiranda tęstinumas, o kartu ateina ir rezultatai.
Viešojoje erdvėje dažnai daugiausia kalbama apie vyrų rinktinę ir Lietuvos krepšinio asociacijos aktualijas. Ar dėl to moterų krepšinis kartais lieka nuošalyje?
Natūralu, kad vyrų rinktinė sulaukia didžiulio visuomenės dėmesio. Tačiau norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ir moterų krepšiniui, nes čia taip pat vyksta labai daug gražių ir svarbių dalykų.
Moterų krepšinis savo esme niekuo nesiskiria nuo kitų sporto šakų ar vyrų krepšinio. Tai gyvas organizmas, kuriame, kaip ir visur, netrūksta iššūkių. Pergales ir gražias akimirkas lydi traumos, sudėtingi sprendimai, atsakomybė ir kasdienis darbas siekiant bendro tikslo.
Tačiau moterų krepšinis turi ir savo išskirtinumų. Dalis žaidėjų yra mamos, augina mažamečius vaikus, todėl profesionalų sportą tenka derinti su šeimos gyvenimu. Be to, moterys gana anksti pradeda galvoti ir apie savo ateitį po profesionalios sportininkės karjeros. Jos planuoja studijas, profesinį kelią, siekia įgyti išsilavinimą ir kurti antrąją karjerą dar būdamos aktyvios sportininkės.
Manau, tai atskleidžia didelį atsakingumą, brandą ir gebėjimą matyti platesnę gyvenimo perspektyvą. Šios patirtys komandai suteikia daugiau žmogiškumo, brandos ir savito unikalumo. Būtent tai, mano nuomone, yra viena iš priežasčių, kodėl moterų krepšinis yra toks savitas ir vertingas.
Kokią žinutę šiandien norėtumėte perduoti Lietuvos krepšinio bendruomenei?
Norėčiau tiesiog padėkoti. Ačiū treneriams, sporto mokykloms, klubams, savivaldybėms, rėmėjams, savanoriams, medicinos personalui ir visiems žmonėms, kurie kasdien dirba dėl Lietuvos moterų krepšinio. Jų darbas dažnai lieka nepastebėtas, tačiau būtent jis sudaro pagrindą mūsų augimui.
ltu.basketball
