Sportininko karjera dažnai prasideda labai anksti, tačiau baigiasi gerokai anksčiau nei daugelis kitų profesinių kelių. Todėl visame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama dvikryptei karjerai – galimybei kartu siekti aukštų sportinių rezultatų ir rengtis profesinei ateičiai. Ypatingą dėmesį šiai sričiai skiria ir viena iš trijų Lietuvos sporto gimnazijų – Šiaulių. Beveik penkerius metus gimnazijai vadovaujantis dr. Andrius Stočkus sako, kad neretai baigęs sportinę karjerą žmogus lieka vienas ir nežino, ką gyvenime daryti toliau. Dėl šios priežasties labai svarbu dar iki šio momento sportininkus konsultuoti ir suteikti galimybę išbandyti įvairias veiklas.
Šiaulių sporto gimnazijos auklėtinius individualiai konsultuoja karjeros specialistė. Apie būdus likti sporte ir po karjeros baigimo kalbama ir per pamokas, taip pat moksleiviams suteikiamos galimybės susipažinti su įvairiomis profesijomis, apsilankant įvairiose įmonėse. Gimnazija yra partneris ir kituose dvikryptės karjeros projektuose. Pats direktorius asmeniškai kalbina sportininkus rinktis dvikryptę karjerą, nes dr. A. Stočkaus tikslas – išugdyti ne tik sportininką, bet ir asmenybę. Pastangos jau davė vaisių – baigę studijas buvę auklėtiniai grįžta į gimnaziją.
Gimnazijos vadovui vis dar tenka laužyti stereotipus apie tai, kad sporto gimnazijose studijoms skiriama mažiau dėmesio nei kitose mokymo įstaigose. Be to, dvikryptės karjeros svarbą kiekvieno jauno sportininko gyvenime tenka įrodinėti treneriams, savų įsitikinimų apie prestižines ir neprestižines profesijas turi moksleivių tėvai. Atvirame interviu A. Stočkus dalijasi įžvalgomis apie sportininkų dvikryptę karjerą – atskleidžia gerąsias Šiaulių sporto gimnazijos patirtis ir sėkmės istorijas, taip pat iššūkius, su kuriais susiduria.
– Kaip Šiaulių sporto gimnazija padeda sportininkams dvikryptės karjeros klausimais?
– Pagrindinė stiprybė visų šalies sporto gimnazijų yra ta, kad sudarome galimybę turėti labai lankstų mokymosi planą, nes, kaip žinia, visi sportininkai daug laiko praleidžia varžybose ir stovyklose. Taip pat turime karjeros specialistą. Dar galiu pasidžiaugti, kad turime sporto pažinimo bei sporto ir sveikatos disciplinas, kuriose su vaikais be sporto istorijos, sporto teorijos, didaktinių dalykų yra kalbama ir apie profesijas. Aišku, profesijas labiau susijusias su sporto sritimi, taip pat sporto mokslu. Kalbama, kad sportininkai gali būti sporte ir profesionaliai nesportuodami – pavyzdžiui, būti sporto mokslininku. Puikiai žinau šias pamokas, nes anksčiau tai buvo mano duona, pats pasakojau mokiniams, kad yra daug sporto mokslo rūšių ir kiekvieną iš jų nagrinėdavome, pavyzdžiui, sporto inžineriją. Iš tikrųjų pagrindinė mūsų stiprybė, kad papildomai prie bendrojo ugdymo programos turime 3 disciplinas – tai sporto šaka, tai čia vadinkime treniruotės, po to yra sporto pažinimas bei sportas ir sveikata. Tiksliai procentais neįvardysiu, bet maždaug penktadalį laiko skiriame būtent tam, kad kalbama apie sporto karjerą.
Šios srities psichologiniai ypatumai iš tikrųjų yra labai svarbūs, nes patirčių turime daug ir dažnai – sportininkas nežino, ką daryti, kai baigia sportinę karjerą ir lieka vienas. Suteikiame vaikams galimybę, jeigu jie nori, derinti dalykus – mūsų vaikai eina į įmones, įstaigas, susipažįsta su veikla, susipažįsta su profesijomis ir, kas dar gerai, kad taip pat turime glaudų bendradarbiavimą su mūsų karjeros specialiste. Ji dirba individualiai su vaikais, o ne visą klasę pasisodinusi. Reikalui esant, vaikai gali bet kada ateiti į jos kabinetą. Tai labai pasiteisino.
– Kokios dar sportininkų dvikryptės karjeros programos buvo ar yra įgyvendinamos Šiaulių sporto gimnazijoje?
– Dvikryptės karjeros projektas su Lietuvos sporto universitetu vyko jau senokai, per pandemijos laikotarpį. Projekto metu moksleiviai gavo naudingą leidinį apie dvikryptės karjeros planavimą, kompetencijas, kaip save pristatyti, jį sporto pažinimo bei sporto ir sveikatos mokytojai iki šiol naudoja. Tai yra tam tikra metodinė medžiaga mokytojams.
Taip pat pas mus atvažiuoja Lietuvos tautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros programos „Career 365+“ lektorė Vaida Mačianskienė ir veda paskaitas moksleiviams per sporto ir sveikatos pamokas. Planuojame tęsti šį projektą.
Galbūt lektoriams sunku būna mokymuose, nes mūsų vaikai kartais atrodo tokie pasyvūs, bet jie pasyvūs gal dėl to, kad būna po treniruočių. Sportininkams reikalinga informacija, kaip jiems parodyti save, kaip padaryti taip, kad kiti juos pamatytų. Tie įgūdžiai reikalingi. Čia atrodo, kad kalbame apie labai įprastus dalykus, bet tai tikrai reikalinga. Stengiamės dėl vaikų, nes patys buvome sportininkai, dėl to suprantame, kokios sunkios yra tos pirmosios valandos ir dienos, kai tu suvoki, kad sportininko kelias nueitas ir reikia kažką kitą daryti. Tam momentui reikia ruoštis.
– Ar galėtumėte pasidalyti geraisiais pavyzdžiais arba sėkmės istorijomis, susijusiomis su šiais projektais ar gimnazijoje teikiamomis dvikryptės karjeros paslaugomis?
– Apie karjeros specialisto poreikį gimnazijoje pradėjome galvoti labai seniai, nes pamatėme, kad abiturientai – žmonės, kurie žengia į kitą gyvenimo etapą ir yra finišo tiesiojoje – būna pasimetę ir nežino, ką veiks ateityje. Vieni sako, kad tik sportuos, kiti sako, kad jau yra nebeperspektyvūs, nors jiems dar 10 metų iki aukšto meistriškumo sporto lygio. Pamatėme, kad vaikai negauna informacijos apie galimybes. Kai atsirado karjeros specialistas ir pradėjome kalbėti apie galimybes sportininkams, nemažai mūsų sportininkų, apie 30 procentų abiturientų, lieka sporte per profesijas – renkasi masažo, kineziterapijos, sporto vadybos, treniravimo studijų programas. Pamatėme, kad vaikai renkasi šitas specialybes. Dabar jau turime pavyzdį, kai į gimnaziją grįžo dirbti mūsų buvęs mokinys. Jis dirba treneriu.
Mielai priimame ir praktikoms buvusius moksleivius. Pavyzdžiui, kineziterapeutų auginame tiek, kad Šiaulių miestui jau tikriausiai per daug. Vaikai pamato, kad studijas gali tęsti ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Šiauliuose, nes kai kada jie neturi informacijos, kad ir Šiauliuose yra tokia specialybė. Tai labai svarbu, nes Šiauliuose yra kai kurių sporto šakų centrai ir tai suteikia galimybę vaiką išlaikyti sporte. Tai yra idealu, nes parodome norinčiam mokytis vaikui, kad yra Šiauliuose tokia specialybė ir jis gali mokytis, tęsdamas ir savo sportininko karjerą. Tokių sporto šakų pakankamai nemažai pas mus – mergaičių futbolas, mergaičių imtynės, regbis, BMX dviračiai, tekvondo, irklavimas, lengvoji atletika.
Turime tų gerųjų pavyzdžių, kai vaikai išsirenka savo gyvenimo kelią, nesvarbu, kaip besusiklosto sportinė karjera. Aišku, čia yra daug sudedamųjų dalių, ne tik nuo vieno žmogaus nepriklauso viskas. Baigę studijas, vaikai integruojasi į sporto sritį ir labai smagu, kad jau žinau, kad už kelerių turėsime bent 2 trenerius, kurie yra buvę gimnazijos mokiniai. Jie patys pripažįsta, kad tokiam keliui juos įkalbėjome mes, nes būdami moksleiviais nežinojo, kur studijuoti.
Stengiamės palaikyti ryšį, kol žmogus studijuoja ir taip jo nepaleidžiame. Asmeniškai kalbuosi su tam tikrais moksleiviais, nes turiu informacijos, kad, pavyzdžiui, sportininkas padeda treneriui per treniruotę su jaunesniais sportininkais ir jau matyti, kad jis galėtų būti treneris. Kalbu su jais apie konkrečias galimybes ir sakau, kad, jeigu bus noras, visos durys atviros į sporto gimnaziją. Gal ne iš karto pagrindiniu treneriu, bet trenerio asistentu. Lietuvoje dabar labai sunku rasti trenerį ar mokytoją. „Užmetame meškerę“ pakankamai anksti ir planuojame, kad kai kurie žmonės su dviguba jėga grįš į gimnaziją, įneš gaivumo ir šviežumo į sporto šakos vystymąsi mūsų gimnazijoje.
Be abejo, kalbame ir apie kitas profesijas, vaikai pasirenka jas. Noriu išsklaidyti mitą, kad sporto gimnazijoje mokytis nereikia. Sakoma, kad sporto gimnazijose tik kvaili mokiniai, kad tik sportuoti reikia. Pas mus vaikai ir tėvai pamato, kad sporto gimnazija yra įprasta mokykla, tik programa truputį modifikuota. Mūsų karjeros specialistė supažindina su plačiu spektru specialybių – nuo gamybos įmonių, tam tikrų paslaugų, sferų, profesijų iki aukštųjų technologijų. Esu suinteresuotas, kad išugdytume ne tik sportininką, bet žmogų. Plačiąja prasme žmogų, nesvarbu, kokioje profesijoje. Mano siekis yra toks, o vaikai tikrai pasirenka platų profesijų spektrą. Turime gydytojų, kurie baigė mūsų mokyklą, įstojo į medicinos studijas ir sėkmingai dabar dirba. Vis dėlto sporto gimnazija yra suinteresuota išauginti sporto žmogų, kuris rinktųsi su sportu susijusią profesiją.
– Su kokiais iššūkiais ar sunkumais susiduriate dvikryptės sportininkų karjeros srityje?
– Su iššūkiu, kuriuo susiduriame metai iš metų, tai, kad dvikryptės karjeros srityje visos pusės turi norėti – jeigu gimnazija skatina, vaikas nori, o treneris ar sporto šakos federacija ar kita sporto organizacija – klubas ar sporto centras – nesuteikia sportininkui galimybių, sistema neveiks. Pavyzdžiui, turime renginį, o treneris dėl to nepatenkintas, nes sportininkas praleis treniruotę ar varžybas. Visos pusės turėtų suvokti, kad tai yra labai svarbu, nes kaip taisyklė treneriui svarbiausia, kad treniruotėje vaikas būtų, o visa kita treneriai priima kaip antraplanius dalykus. Tai yra nėra antraplanis dalykas – tai vaiko gyvenimas. Iš tikrųjų su šiuo iššūkiu susiduriame, bet nesakau, kad tai yra problema. Viskas priklauso nuo asmenybės. Yra trenerių, su kuriais nė karto neturėjome problemų, nes žmonės truputį plačiau žiūri, o yra tokių asmenybių, kurie žiūri iš labai siauro kampo, kai rūpi tik treniruotės, varžybos, stovyklos, o, kas yra už to, nesvarbu. Kalbame ir su treneriais metodinėse grupėse, nes jie turi suvokti, kad svarbiausia yra išauginti žmogų. Nėra nieko liūdniau, kai sportininkas, kuris moka tik savo sporto šakos techniką, taktiką ar kitus dalykus, bet nemoka žodžio pasakyti.
– Kokias svarbiausias pamokas išmokote iš šios patirties ir kaip jos prisidėjo prie sportininkų dvikryptės karjeros paramos tobulinimo?
– Reikėtų dar didesnės individualizacijos, bet tai jau remiasi į etatus ir darbo krūvį. Manau, kad turėtų būti nuolatinis darbas su sportininku, maksimaliai individualizuojant bendravimą. Kai kartu mokiniai dalyvauja bendruose užsiėmimuose ir pasitaiko tokia situacija, kad 30 mokinių ateina ir tik keliems patinka, o kiti eina tik dėl to, kad reikia ar liepia. Manau, kad pagrindinis dalykas – tai nuolatinis ryšio su vaiku palaikymas ir individualus priėjimas, kad pokalbiai su vaiku būtų individualūs. Taip pat ir su vaiko tėvais, nes pastebėjome dar ir tą dalyką, kad vaikas mato vienaip gyvenimą, o tėvai kitaip ir labai dažnai vaiko nuomonė pradedama keisti, nes, tėvų nuomone, yra prestižinės specialybės ir yra neprestižinės, bet niekas nepasako, kad reikia jį ten nukreipti, kur yra jo širdis. Aš pats jau devintoje klasėje norėjau būti treneriu ir iš manęs visi juokėsi, laimei, mama pasakė, kad neturiu žiūrėti, kur kiti eina, turiu eiti ten, kur noriu. Buvau pats laimingiausias, kai pradėjau treniruoti. Dėl to manau, kad individualus darbas su kiekvienu vaiku yra labai svarbus ir turėtų būti ne fragmentinis, o nuolatinis ir turėtų būti nuolatinis grįžtamasis ryšys tiek tėvams, tiek pačiam vaikui iš specialistų, iš gimnazijos, taip pat ir jie mums turėtų teikti nuolatinį tą ryšį. Taip pat manau, aišku, čia su ugdymo planu pakankamai sunku suderinti, kad galėtų mokykloje būti ir tam tikra disciplina apie karjeros planavimą. Gal tai turėtų būti labiau aukštesnės valdžios sprendimas. Bet pastebiu, kad vaikai dar 11–12 klasėje nežino, ko jie nori, o čia yra labai blogai. Jeigu atsirastų nuolatinės tam tikros praktikos, kur pas specialistus vaikai galėtų eiti mokytis čia ir dabar bei pamatytų tam tikras konkrečias profesijas, būtų puiku ir, manau, tai įmanoma suderinti.
– Kas dar, jūsų manymu, padėtų skatinti sportininkus siekti dvikryptės karjeros?
– Labai svarbu informacijos viešinimas per sėkmės istorijas. Savo mokinių paklausiu, ar jie žino žinomų sportininkų, kurie dirba kažkokį kitą darbą, ar kažkokias pareigas eina. Dabar jau turime tokių įžymių žmonių kaip Laura Asadauskaitė, kuri yra buvusi sportininkė, o dabar Seimo narė. Man labai patinka, kai parodome vaikams pavyzdžius per tas sėkmės istorijas ir manau, kad tai būtų vienas iš tų stipriausių reklaminių dalykų. Mokiniai pamatytų kitą žmogų, kuris kažkada buvo toks pat kaip jis ir nieko nesiskyrė, o dabar pasiekė tokį rezultatą. Aš tą darau ir mūsų gimnazijoje. Kai, pavyzdžiui, mokiniai pasako, kad jiems neįmanoma pasiekti olimpines žaidynes, pasakau, kad mūsų dvi auklėtinės – Dovilė Kilty ir Gabija Dilytė – tai padarė ir sėdėjo čia, tame pačiame suole. Pasikviečiame buvusius sportininkus ir į renginius. Sėkmės istorijų skleidimas, manau, būtų geriausias būdas, pasiektų jautriausias žmonių vietas, užkabintų, kad tai iš tikrųjų verta daryti.
Nacionalinė sporto agentūra talkina Erasmus+ projektui „STARS“. Projekto tikslas – sukurti mokslo įrodymais pagrįstą sportininkų dvikryptės karjeros mentorystės programą, kuri padėtų sportininkams sėkmingai derinti sportą su studijomis ar profesiniu mokymu ir pasirengti karjerai po sporto. Interviu su A. Stočkumi atliktas renkant medžiagą apie skirtingų šalių gerąją praktiką.
ltusportas.lt
