Pasaulio futbolo čempionatas daugeliui pirmiausia yra emocija: pilni stadionai, įvarčiai paskutinėmis minutėmis, favoritų dramos, sirgalių džiaugsmas ir nusivylimas. Tačiau didžiausių sporto renginių užkulisiai yra gerokai sudėtingesni, nei atrodo žiūrint rungtynes per televizorių.
Už futbolo šventės – didžiulė taisyklių, stebėsenos ir kontrolės sistema. Ji reikalinga tam, kad sportas išliktų sportu – nenuspėjamu, sąžiningu ir paremtu ne iš anksto surežisuotu scenarijumi, o realiomis varžybomis aikštėje.
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pulsas“ kalbėjo Lietuvos antidopingo agentūros atstovė ir Makolino konvencijos priežiūros komiteto pirmininkė Kornelija Tiesnesytė bei advokatų kontoros „Glimstedt“ vadovaujančioji partnerė, advokatė ir Lietuvos futbolo federacijos sąžiningo žaidimo pareigūnė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė.
Sportas neturi virsti teatru
Pasak K.Tiesnesytės, kalbant apie didžiuosius sporto renginius reikia matyti dvi puses. Viena – tai pats sportas, kuris žiūrovams patinka dėl emocijos, netikėtumo ir tikro varžymosi. Kita – didžiulė industrija už sporto: lažybų rinkos, finansiniai interesai, tarptautiniai duomenų srautai ir rizika, kad kas nors bandys tą sistemą išnaudoti.
„Jeigu norime žiūrėti surežisuotą vaizdą, einame į teatrą. Jeigu norime pajausti tikrą emociją ir nežinoti, kaip viskas baigsis, žiūrime sportą. Todėl ir reikalinga stebėsena – kad sportas nevirstų teatru“, – pabrėžia K. Tiesnesytė.
Būtent čia svarbi Makolino konvencija – Europos Tarybos konvencija dėl manipuliavimo sporto varžybomis. Ji siekia sujungti sporto organizacijas, teisėsaugą, valstybes ir kitus dalyvius, nes vien sportas šios problemos išspręsti negali. Manipuliacijos gali vykti tarpvalstybiniu mastu, į jas gali būti įtraukiamas organizuotas nusikalstamumas, o lažybų rinkos dažnai peržengia nacionalines ribas.
Manipuliavimas – ne tik sutartas rezultatas
Dar neseniai kalbant apie sutartas rungtynes daugeliui pirmiausia kildavo mintis apie iš anksto sutartą galutinį rezultatą. Tačiau šiandien manipuliavimas sporto varžybomis suprantamas kur kas plačiau.
Tai gali būti ne tik susitarimas, kuri komanda laimės. Tai gali būti ir pavieniai rungtynių epizodai: geltona kortelė, kampinis, baudinys, net tam tikras žaidėjo veiksmas konkrečiu rungtynių momentu.
Dr. Laura Augytė-Kamarauskienė atkreipia dėmesį, kad tiek FIFA, tiek UEFA manipuliavimą sporto varžybomis laiko vienu rimčiausių pažeidimų futbole. FIFA Drausmės kodekse manipuliavimas apibrėžiamas plačiai – svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir rungtynių eiga, tarpiniai epizodai ar bet koks tiesioginis ar netiesioginis prisidėjimas prie nesąžiningo žaidimo.
Už tokius pažeidimus gresia itin griežtos sankcijos: ne trumpesnis kaip penkerių metų draudimas užsiimti bet kokia su futbolu susijusia veikla ir ne mažesnė kaip 100 tūkst. JAV dolerių bauda. Tam tikrais sunkiais atvejais draudimas gali būti taikomas net visam gyvenimui.
Svarbu ir tai, kad atsakomybė gali kilti ne tik už patį manipuliavimą, bet ir už tai, kad apie tai nepranešama. Jei žaidėjas, treneris, teisėjas ar kitas oficialus asmuo žino apie galimą bandymą manipuliuoti ir apie tai nepraneša, jam taip pat gali būti taikomos sankcijos – ne trumpesnis kaip dvejų metų draudimas užsiimti bet kokia su futbolu susijusia veikla ir ne mažesnė kaip 15 tūkst. JAV dolerių bauda.
Kodėl geltonos kortelės tapo rizikos zona
Viena aktualiausių šiandienos temų – vadinamieji mikroįvykiai, arba pavieniai rungtynių epizodai, dėl kurių siūlomos lažybos. Futbolo kontekste ypač daug diskusijų kelia lažybos dėl geltonų kortelių.
K. Tiesnesytės teigimu, problema ta, kad tokiu atveju lažinamasi ne dėl sportinio rezultato ar žaidimo kokybės, o dėl epizodo, kuris iš esmės neturėtų būti sporto tikslas.
„Geltonos kortelės gavimas nėra sportinis pasiekimas. Tai yra nesportinis elgesys arba taisyklių pažeidimas. Todėl klausimas, ar apskritai reikėtų leisti lažintis dėl tokių epizodų, šiandien yra labai aktualus“, – sako ji.
Makolino konvencijos bendruomenėje vis garsiau kalbama, kad tam tikros lažybų rinkos yra ypač pažeidžiamos manipuliacijoms. Tai apima ne tik geltonas korteles, bet ir kitus smulkius epizodus, kuriuos atskiram žaidėjui ar kitam rungtynių dalyviui gali būti lengviau paveikti nei galutinį rezultatą.
Atskirai keliama ir nepilnamečių sportininkų apsaugos tema. Tarptautiniu lygmeniu diskutuojama, ar neturėtų būti draudžiamos lažybos dėl nepilnamečių sporto varžybų, nes ši grupė laikoma ypač jautria ir pažeidžiama.
Sąžiningas žaidimas – daugiau nei antidopingas
Sporto integralumas dažnai pirmiausia siejamas su dopingu arba sutartomis rungtynėmis. Tačiau sąžiningo žaidimo samprata yra daug platesnė.
Dr. Laura Augytė-Kamarauskienė pabrėžia, kad sporto integralumas apima viską, kas lemia, ar varžybos iš tiesų vyksta sąžiningai. Tai gali būti antidopingo taisyklės, draudimas manipuliuoti rungtynėmis, sportiškas elgesys, žaidėjų registracija, teisė atstovauti nacionalinei rinktinei ir net pats rungtynių organizavimo formatas.
Vienas ryškių istorinių pavyzdžių – 1982 m. pasaulio futbolo čempionato rungtynės tarp Vakarų Vokietijos ir Austrijos. Tuomet abiem komandoms buvo palankus konkretus rezultatas, kuris leido joms žengti į kitą etapą, o kitoje grupėje laimėjusiam Alžyrui – iškristi. Po ankstyvo Vokietijos įvarčio, pakankamo abiem komandoms patekti į kitą etapą, rungtynės tapo pasyvios, komandos faktiškai neberizikavo, o žiūrovai ir futbolo bendruomenė tai suprato kaip nesportišką situaciją.
Nors tuo metu nebuvo nustatyta korupcija ar formaliai įrodytas susitarimas, šis atvejis lėmė svarbų taisyklių pokytį – paskutinės grupių rungtynės pradėtos organizuoti tuo pačiu metu, kad komandos nežinotų, koks rezultatas joms tiksliai reikalingas ir kas jau išėjo į kitą etapą.
Tai rodo, kad sąžiningas žaidimas nėra tik bausmės už akivaizdžius pažeidimus. Kartais tai – ir taisyklių sistema, kuri turi užkirsti kelią pagundai elgtis nesportiškai.
Ar valstybės paso pakanka norint žaisti jos rinktinėje?
Pasaulio čempionato kontekste itin įdomus ir kitas klausimas – žaidėjų teisė atstovauti nacionalinėms rinktinėms. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta: turi valstybės pasą, vadinasi, gali žaisti jos rinktinėje. Tačiau FIFA taisyklės yra gerokai sudėtingesnės.
Dr. L. Augytė-Kamarauskienė paaiškina, kad pilietybė yra būtina, tačiau ne visada pakankama sąlyga. Esminis principas – žaidėjas turi turėti realų ryšį su valstybe, kuriai nori atstovauti. Tai gali būti gimimas toje šalyje, tėvų ar senelių ryšys, gyvenimo laikotarpis valstybėje ar kitos taisyklėse numatytos aplinkybės.
FIFA siekia išvengti vadinamojo rinktinių pasirinkimo pagal patogumą, arba savotiškos sportinės pilietybės „prekybos“. Nacionalinė rinktinė turi išlikti nacionaline rinktine, o ne komanda, surinkta pagal momentinį sportinį poreikį.
Todėl net ir turint pilietybę gali kilti klausimų, ar žaidėjas yra tinkamas atstovauti konkrečiai valstybei. Dar sudėtingiau tada, kai žaidėjas turi kelias pilietybes arba jau yra buvęs įtrauktas į kitos šalies rinktinės sudėtį ar rungtyniavęs joje.
Futbole yra buvę atvejų, kai žaidėjas trumpai pasirodo vienos valstybės rinktinėje ir vėliau netenka galimybės atstovauti kitai, su kuria taip pat turi ryšį. Tokios situacijos yra pasiekusios ir Sporto arbitražo teismą. Vėliau FIFA taisyklės keitėsi ir tam tikrais išimtiniais atvejais atsirado galimybė pakeisti nacionalinę rinktinę. Tačiau tai nėra paprastas pasirinkimas pagal emociją ar sportinę naudą. Vertinama, ar žaidėjas žaidė oficialiose rungtynėse, kokį realų ryšį turi su kita valstybe, kaip įgijo pilietybę, kiek laiko gyveno konkrečioje šalyje ir kitos aplinkybės.
Jeigu rinktinėje registruojamas netinkamas žaidėjas, pasekmės gali būti rimtos – nuo drausminių sankcijų žaidėjui iki atsakomybės komandai ar nacionalinei federacijai.
Didelis čempionatas – labai tiksliai sureguliuotas mechanizmas
Žiūrovui pasaulio čempionatas dažnai atrodo kaip emocijų ir spontaniškumo šventė. Tačiau iš tiesų tokio masto renginys yra milžiniškas, labai tiksliai sureguliuotas mechanizmas.
Pasak dr. L. Augytės-Kamarauskienės, futbole detaliai reguliuojama ne tik tai, kas vyksta aikštėje. Taisyklės apima žaidėjų tinkamumą, antidopingo reikalavimus, draudimą manipuliuoti rungtynėmis, komandų elgesį, rungtynių organizavimą, ceremonijas, net tai, kaip ir kada komandos turi išeiti į stadioną.
Būtent tokia sistema leidžia užtikrinti, kad milžiniškas sporto renginys vyktų sklandžiai, o žiūrovas matytų tai, dėl ko ir myli sportą – tikrą kovą, nenuspėjamą rezultatą ir sąžiningą žaidimą.
Pamoka Lietuvai – bendradarbiavimas ir taisyklių laikymasis
K. Tiesnesytė pabrėžia, kad kovojant su manipuliavimu sporto varžybomis būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Pasaulio čempionato stebėsenoje dalyvauja keliolika valstybių, kurios pasidalija atsakomybes ir keičiasi informacija. Tai svarbu todėl, kad lažybų rinka ir galimos manipuliacijos seniai peržengė vienos valstybės ribas.
Lietuvai, kaip ir kitoms valstybėms, svarbu turėti kontaktų tarptautiniu lygmeniu, gebėti greitai keistis informacija, stiprinti institucijų bendradarbiavimą ir užtikrinti, kad sporto organizacijos turėtų aiškias taisykles bei žinotų, kaip reaguoti į rizikas.
Pasaulio futbolo čempionatas primena, kad gražus žaidimas neatsiranda savaime. Jis reikalauja taisyklių, kontrolės, prevencijos ir atsakomybės.
Nes sporto esmė – nežinoti, kas laimės. Kai šis nežinojimas dingsta, sportas tampa nebe sportu, o spektakliu.
