Po traumos ar operacijos didžiausias iššūkis dažnai būna ne fizinis skausmas, o baimė vėl judėti. Daugelis žmonių ima saugoti skaudantį kelį, klubą ar čiurną, vengia ilgesnių pasivaikščiojimų, atsisako sporto ir laukia, kol organizmas „susitvarkys pats“. Tačiau specialistai pabrėžia, kad būtent kontroliuojamas judėjimas dažnai tampa svarbiausia sveikimo dalimi.
Viena dažniausiai rekomenduojamų fizinio aktyvumo formų po įvairių traumų yra važiavimas dviračiu. Dėl tolygaus judesio ir nedidelės smūginės apkrovos sąnariams jis padeda palaikyti jų judrumą, stiprinti aplinkinius raumenis ir palaipsniui sugrįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. Neatsitiktinai kineziterapeutai dviratį dažnai įtraukia į individualias reabilitacijos programas, kai tam nėra medicininių kontraindikacijų.
„Per savo darbo metus ne kartą mačiau, kaip žmogų labiau stabdo ne pati trauma, o baimė. Žmonės bijo, kad vėl skaudės, kad kažką pažeis, todėl nustoja judėti. Tačiau labai dažnai didžiausias priešas yra ne judėjimas, o nejudrumas. Kai, pasitarus su gydytoju ar kineziterapeutu, žmogus pradeda reguliariai minti dviratį, po kelių savaičių jis kalba ne apie įveiktus kilometrus, o apie tai, kad lengviau atsikelia ryte, drąsiau lipa laiptais ar gali be baimės išeiti ilgesniam pasivaikščiojimui. Tokie pokyčiai ir yra tikrasis sveikimo ženklas“, – sako „Energus Talentų akademijos“ vadovė ir dviračių sporto trenerė Tatjana Petrauskienė.
Pasak trenerės, vis dar gajus mitas, kad skaudant sąnariams geriausia kuo mažiau judėti. Iš tiesų dažnu atveju, kai judėjimas yra tinkamai parinktas, jis padeda palaikyti sąnarių funkciją. Ne vienam bėgikui ar triatlonininkui dviratis tampa ne atsarginiu planu, o nauja aistra – ypač po traumų, kai norisi tęsti aktyvų sportą, tačiau mažesne apkrova kūnui.
„Minant dviratį sąnarys juda sklandžiai, be stiprių smūgių, o šis ritmingas judesys skatina sinovinio skysčio cirkuliaciją – natūralią sąnario mitybą ir tepimą. Dėl to dviratis dažnai tampa viena saugiausių fizinio aktyvumo formų žmonėms, grįžtantiems po traumų. Svarbiausia – neskubėti ir krūvį didinti palaipsniui“, – aiškina T. Petrauskienė.
Anot jos, didžiausią įspūdį palieka ne sportiniai rezultatai, o žmonių gyvenimo pokyčiai. „Esame turėję ne vieną žmogų, kuris į treniruotes ateidavo įsitikinęs, kad aktyvus gyvenimas jam jau baigėsi. Pradžioje tikslas būdavo tiesiog be baimės numinti kelis kilometrus. Po kelių mėnesių tie patys žmonės leidžiasi į dešimčių kilometrų žygius su šeima ar draugais. Tačiau svarbiausia net ne nuvažiuotas atstumas. Didžiausia pergalė – kai žmogus vėl pasitiki savo kūnu.“
Pasak T. Petrauskienės, grįžtant prie važiavimo dviračiu svarbiausia ne greitis ar įveikti kilometrai, o tinkamai paruoštas dviratis ir palaipsniui didinamas krūvis. Ji rekomenduoja sureguliuoti balnelio aukštį taip, kad žemiausioje pedalo padėtyje koja būtų beveik visiškai ištiesta, tačiau kelio sąnarys neliktų užrakintas. Taip pat svarbu išlaikyti stabilią kūno padėtį – neutralią nugarą, atpalaiduotus pečius ir vengti kūno siūbavimo, kad apkrova tolygiai pasiskirstytų visam kūnui. Pirmuosius važiavimus reikėtų pradėti nuo mažo pasipriešinimo ir trumpesnių atstumų, krūvį didinant tik tuomet, kai organizmas prie jo prisitaiko.
„Po traumos svarbiausia ne kuo greičiau sugrįžti į ankstesnę sportinę formą, o susigrąžinti pasitikėjimą savo kūnu. Jei judant skausmas stiprėja, verta sustoti ir pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Tačiau jei organizmas į judėjimą reaguoja gerai, nereikėtų jo bijoti – kūnas sukurtas judėti, o dviratis daugeliui tampa saugiu keliu atgal į aktyvų gyvenimą“, – sako T. Petrauskienė.
energus.lt
