Marytė Marcinkevičiūtė
Birželio 27 dieną 50 metų jubiliejų sutinka dukart Europos ir triskart pasaulio čempionas, Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinių žaidynių dalyvis baidarininkas Alvydas Duonėla.
Jis – pirmasis nepriklausomos Lietuvos baidarininkas, tapęs Europos čempionu. Tai skuodiškis padarė 2000-aisiais Poznanėje irkluodamas vienvietę 200 m distancijoje.
„Tai istorinis momentas, kurį iki šiol nešiojuosi širdyje“, – pabrėžia jubiliatas.
A.Duonėla dar triskart laimėjo ir Pasaulio taurę, net 17 kartų tapo Lietuvos čempionu, įvairiose distancijose irkluodamas vienvietę, dvivietę ir keturvietę baidares.
Šįkart įžymusis sportininkas dalijasi mintimis apie savo jubiliejų, sėkmingas studijas Klaipėdos universitete, pirmą medinį irklą, svariausias pergales, skaudžias pamokas, domėjimąsi ornitologija, gyvenimo klystkelius ir po 15 metų pertraukos sugrįžimą į irklavimą.
„50 metų man – tai ne finišas, o naujas, įdomus ir prasmingas etapas. Aplanko keistas jausmas: kūnas jau nebe toks, koks buvo jaunystėje, bet viduje vis dar gyvena tas pats žmogus, kuris nori judėti, kurti, siekti ir jaustis jaunas.
Nuotraukos kartais primena tikrąjį veidą, bet aš į tai žiūriu su šypsena – tai gyvenimo kelio ženklai, o ne priežastis liūdėti.
Šiandien gyvenu labai aktyviai. 2011 metais atsisveikinus su didžiuoju irklavimu, po 15 metų pertraukos sugrįžau ten, kur prabėgo gražiausios mano gyvenimo dienos ir kur sukaupta tiek daug brangių prisiminimų.
Buvau išrinktas Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos viceprezidentu, todėl dabar dirbu širdžiai mielą darbą.
Mano ankstesnė patirtis puikiai paruošė šiai pozicijai, kurioje galiu save realizuoti.
Jaučiu didelę atsakomybę ir kartu begalinį džiaugsmą, galėdamas prisidėti prie sportininkų kelio, jų rezultatų ir visos mūsų sporto bendruomenės augimo. Kiekviena diena man atneša naujų atradimų.
Tiesą sakant, baidarių irklavimo niekada nebuvau palikęs nuošalyje. Visada sekdavau, kaip startuoja mūsų geriausi atletai, džiaugdavausi jų pergalėmis, o jų nesėkmes išgyvendavau kartu.
50 metų man nėra riba. Tai etapas, kai nebereikia niekam nieko įrodinėti. Tai laikas, kai gali aiškiai atsirinkti, kam skirti savo energiją ir dėmesį.
Svajonių vis dar turiu daug, tačiau šiandien jas siekiu įgyvendinti ramiau, brandžiau ir sąmoningiau.
Dabar mano svajonės jau nebe apie asmeninius medalius. Jos labiau susijusios su žmonėmis, sportu ir tuo, ką galiu palikti po savęs.
Manau, būtent tai ir yra vienas didžiausių brandos privalumų“, – mintimis dalijasi A. Duonėla.
Joninių naktį jis su draugiais vėl sėdo į baidarę – su 7 įgulomis skriejo Palūšės ežerais.
„Vėjas švilpė ausyse, o širdis džiūgavo nuo nepakartojamo gamtos grožio ir patirtų nuotykių bei emocijų“, – džiaugiasi Lietuvos baidarių irklavimo legenda.
Visiems įrodėte, kad kruopštus darbas, valia ir tikėjimas savimi daro stebuklus. Ar galite teigti, jog irklavime pasiekėte viską, kam buvote pasiruošęs, ar išnaudojote savo fizinį ir emocinį potencialą?
Mano kelias sporte buvo ilgas, sunkus ir kupinas išbandymų, bet jei reikėtų – su malonumu jį praeičiau dar kartą.
Sporto emocijos yra aukščiau už viską. Jų neįmanoma palyginti su niekuo kitu – nei su kasdieniais džiaugsmais, nei su įprastais gyvenimo pasiekimais.
Tai ypatingas jausmas, kurį supranta tie, kurie yra stovėję starto linijoje ir atidavę visas jėgas finiše.
Per savo karjerą sukaupiau tikrai nemažą turtą: 14 medalių iš pasaulio ir Europos čempionatų, 53 – iš Pasaulio taurės etapų, 17 kartų Lietuvos čempionas.
Tai – didelis bagažas, tikrai daug atidaviau baidarių irklavimo sportui. Visada varžybose palikdavau 100 procentų savęs – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kitaip aš nemokėjau.
Vis dėlto šiandien, žvelgdamas atgal, suprantu, kad jei turėčiau dar vieną šansą, jį išnaudočiau produktyviau.
Sportas nuolat tobulėja, keičiasi treniruočių metodikos, atsiranda naujų žinių apie kūno rengybą, psichologiją, atsigavimą.
Tuo metu aš to nesupratau – tiesiog dirbau iš visų jėgų, kaip mokėjau. Dabar matau, kokia svarbi yra sporto mokslo dalis, kiek daug ji gali duoti sportininkui.
Ar išnaudojau savo potencialą? Taip, išnaudojau tiek, kiek tuo metu buvau pasiruošęs.
Aš nieko nesigailiu. Mano kelias buvo tikras ir pilnas atsidavimo. O svarbiausia – jis mane išmokė, kad tikėjimas savimi ir kruopštus darbas tikrai daro stebuklus.
Kuris auksinis finišas jums suteikė daugiausiai džiaugsmo, o nesėkmė – begalinį nusivylimą?
Labai sunku išskirti vieną pergalę, nes kiekviena jų man buvo savaip ypatinga.
Puikiai prisimenu savo pirmąjį medalį Lietuvos čempionate, kai estafetėje iškovojome sidabrą.
Tada supratau, kad esu teisingame kelyje. Lygiai taip pat ryškiai atsimenu ir pirmąjį Europos čempionato aukso medalį Poznanėje, kurį laimėjau vienvietėje baidarėje.
Jis man ypatingas dar ir tuo, kad tai buvo pirmasis Lietuvos medalis po nepriklausomybės atkūrimo – istorinis momentas, kurį iki šiol nešiojuosi širdyje.
Negaliu nepaminėti ir aukso medalio, kurį kartu su Egidijumi Balčiūnu iškovojome pasaulio čempionate, taip pat Poznanėje.
Komandinė pergalė turi kitą skonį – džiaugiesi ne tik už save, bet ir už žmogų, su kuriuo kartu įveikei kiekvieną metrą.
Tai dvigubas džiaugsmas. Ir šiemet pasaulio čempionatas vėl vyks Poznanėje.
Lygiai prieš 25 metus ten laimėjome savo pirmąjį pasaulio čempionato medalį.
Tai gražus priminimas, kad sporte, kaip ir gyvenime, viskas sukasi ratu ir kiekvienas sugrįžimas leidžia dar kartą įvertinti, kokį kelią nuėjome.
Žinoma, sporte nebūna tik pergalių. Buvo ir skaudžių nusivylimų. Ne kartą Europos čempionatuose teko likti ketvirtoje vietoje – tai pati nemaloniausia pozicija, kai medalio jau beveik sieki ranka, bet jo negauni.
Tačiau dvi nesėkmės man iki šiol išliko pačios skaudžiausios. Pirmoji – 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse.
Vykome kovoti dėl medalių, buvome tam pasiruošę, bet likome septinti. Oro sąlygos buvo sudėtingos, turėjome dvi valtis – vieną ramiam vandeniui, kitą bangoms.
Tuometis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos vadovas, dabar jau šviesaus atminimo Zigmantas Raudonius darė viską, kad turėtume geriausias sąlygas.
Tačiau renkantis valtį priėmiau neteisingą sprendimą ir pačiame starte mus užpylė vanduo.
Visą distanciją teko irkluoti su pusiau vandens pripilta valtimi. Tai buvo skaudi pamoka, kurią prisimenu iki šiol.
Antroji – pasiruošimas Pekino olimpinėms žaidynėms. Lenkijoje buvome pasiekę pačią aukščiausią sportinę formą.
Tyliai, bet tvirtai tikėjome, jog galime būti tarp prizininkų. Nusprendėme į varžybas atvykti paskutinę akimirką ir tai buvo didžiausia klaida.
Organizmui tai buvo šokas – pulsas aukštas, jėgos neatsistato, o starto dieną jaučiau didžiulį nuovargį.
Tai buvo skaudus suvokimas, kad kartais viską lemia ne tik fizinė forma, bet ir neteisingai suplanuotas aklimatizacijos laikas.
Ką kaltindavote dėl pralaimėjimų, ko iš jų pasimokėte?
Su Egidijumi Balčiūnu praleidome tiek daug metų kartu, kad vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio.
Kartais net nereikėdavo žodžių. Visada gyvenome kartu, treniravomės kartu, o laisvalaikiu stovyklose žaisdavome „Alias“.
Kiti treniruočių draugai net neleisdavo mums būti vienoje komandoje, nes niekas neturėdavo šansų laimėti. Tai daug pasako apie mūsų tarpusavio ryšį.
Negaliu prisiminti nė vieno karto, kad būtume kaltinę vienas kitą dėl pralaimėjimų.
Mes taip nedirbome. Po kiekvieno starto – nesvarbu, laimėto ar pralaimėto – visada daug kalbėdavomes.
Analizuodavome, kaip jautėmės distancijoje, kaip slydo valtis, kur buvo stiprios vietos, o kur – klaidos.
Manau, būtent ši nuolatinė refleksija ir buvo viena priežasčių, kodėl mums pavyko nueiti tokį ilgą ir sėkmingą sportinį kelią.
Kartais būdavo ir tylos. Tiesiog abu žinodavome, kad padarėme klaidą ir kiekvienas sau ją apmąstydavome.
Bet ta tyla niekada nebuvo priekaištas. Tai buvo pagarba vienas kitam ir supratimas, jog sporte viskas sprendžiama ne žodžiais, o darbu. Laukdavome kitų varžybų, kad galėtume įrodyti, jog Lietuva priklauso baidarių irklavimo elitui.
Sporte nėra vietos kaltinimams. Yra tik darbas, analizė ir augimas. Supratome, kad kiekviena nesėkmė yra pamoka, o kiekviena pamoka – galimybė būti geresniems.
Išmokome klausytis vienas kito, pasitikėti partneriu ir nebijoti prisiimti atsakomybės.
Supratome, kad kartais svarbiausia yra ne tai, kas įvyko trasoje, o tai, kaip į tai sureaguoji.
Ir, galbūt, svarbiausia – išmokome, kad tikra komanda yra tada, kai po pralaimėjimo neieškai kaltų, o ieškai sprendimų. Būtent taip mes ir gyvenome per visą karjerą.
Būdamas didžiajame sporte pritrūkote laiko baigti Vilniaus pedagoginį universitetą, tačiau dabar sėkmingai studijuojate Klaipėdos universitete ir baigėte trečią kursą. Kai jūsų rankose atsidurs diplomas, kokių darbų imsitės?
Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame universitete turėjau tikrai puikių dėstytojų, kurie paliko ryškų pėdsaką mano gyvenime.
Iki šiol prisimenu gimnastikos dėstytojo Mindaugo Katino profesionalumą, plaukimo dėstytoją Joną Algimantą Juozaitį ir, žinoma, profesorių Juozą Skernevičių – žmogų, kuris ne tik mokė, bet ir per visą mano sportinę karjerą buvo šalia su savo komanda.
Tuo metu buvau visiškai atsidavęs sportui, todėl mokslai nukentėjo, o ketvirtame kurse studijas teko nutraukti.
Praėjus daug metų, palaikomas žmonos Gintarės ir savo pirmojo trenerio Kazimiero Rimkūno, ryžausi grįžti į mokslus ir pasirinkau Klaipėdos universitetą.
Prisipažinsiu: buvo daug svarstymų. Amžius, abejonės, ar dar sugebėsiu, ar pritapsiu.
Tačiau šiandien galiu pasakyti, jog tai buvo vienas geriausių mano sprendimų.
Patekau į nuostabią akademinę aplinką, kurioje dirba puikūs dėstytojai, o mūsų katedros vedėja profesorė Asta Šarkauskienė tapo žmogumi, kuriuo galiu pasitikėti.
Ji visada pataria, niekada neatsisako padėti, todėl be dvejonių pasirinkau ją savo baigiamojo darbo vadove.
Trečią kursą baigiau dešimtukais, bet atsipalaiduoti tikrai negaliu – laukia ketvirtas kursas.
Vis dėlto į tai žiūriu su šypsena ir motyvacija. Stengiuosi nepraleisti nė vienos paskaitos, būti pareigingu studentu.
Kalbant apie ateitį, labai norėčiau, kad darbas, kurį darau dabar, liktų mano kasdienybė.
Man patinka prisidėti prie mūsų sportininkų kelio, padėti jiems siekti geriausių rezultatų, o kartu – palengvinti trenerių kasdienybę. Tai veikla, kurioje jaučiu prasmę.
Baigęs bakalauro studijas planuoju tęsti mokslus magistrantūroje. Noriu augti, tobulėti ir dar stipriau prisidėti prie Lietuvos baidarių irklavimo sporto ateities.
Ar Klaipėdos universiteto studentai ir dėstytojai jus, Lietuvos baidarių irklavimo legendą, atpažįsta?
Pirmasis mano pasirodymas universitete buvo tikrai juokingas. Įėjus į auditoriją studentai pradėjo sveikintis taip, lyg būčiau dėstytojas.
Teko nuraminti ir pasakyti: „Nebijokit, aš tik jūsų kolega.“ Tai išsklaidė įtampą ir visi šypsojosi.
Yra studentų, kurie mane atpažįsta iš didžiojo sporto laikų, ypač tie, kurie patys sportuoja – su jais dažnai pasikalbame apie treniruotes, varžybas, pasiruošimą.
Atvirai pasakysiu: šito nesureikšminu. Gyvenu šiandiena, o ne titulais.
Vis dėlto būna, kad su studentais pabendravus ilgiau, jie staiga prisimena: „Palaukit, juk buvo toks baidarininkas…“ Tada pasidalijame keliais prisiminimais, pasijuokiame ir tiek.
Man smagu, kad studentai žino mūsų sporto istoriją, bet dar smagiau, jog universitete visi esame lygūs – tiesiog žmonės, kurie mokosi, tobulėja ir juda pirmyn.
Kalbant apie dėstytojus, vieną situaciją prisimenu ypač ryškiai. Antrame kurse docentė Gitana Tolutienė kartą pasakė, jog turiu dalintis savo patirtimi.
Tą akimirką supratau, kad ji mane atpažino ne tik kaip studentą, bet ir kaip žmogų, kuris sporte nuėjo ilgą kelią. Tai – labai malonus, šiltas įvertinimas.
Gimėte ir augote Skuode, esate aukštas (190 cm), tačiau ne krepšinis užkariavo jūsų širdį. Treneris Kazimieras Rimkūnas jus sudomino baidarių irklavimu. Ar ilgai teko laukti pirmųjų svaresnių pergalių, kaip jos motyvavo? Gal jau Skuode pradėjote galvoti apie olimpines žaidynes?
Gimiau ir užaugau tikrai gražiame miestelyje Skuode. Iš vaikystės turiu tik pačius šilčiausius prisiminimus.
Esu apkeliavęs daug pasaulio, bet Skuodas man visada liks gražiausias miestas – vieta, kur prasidėjo mano kelias.
Mūsų klasė buvo labai sportiška: dalyvaudavome „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ turnyruose, daug laiko leisdavome žaidimų aikštelėse, nuolat judėjome.
Iš pradžių pasirinkau šaudymą – man tai patiko ir net ten siekiau būti geriausias.
Tuo pat metu labai domėjausi ornitologija. Galima sakyti, buvau tikras gamtos vaikas.
Rašiau užrašus, o susitaupęs pinigų nusipirkau „Zenit“ fotoaparatą ir daug fotografuodavau paukščius.
Kartą norėjau nufotografuoti vandens paukštį – didžiąją krakšlę. Būtent tada pirmą kartą nuėjau pas trenerį K. Rimkūną.
Taip prasidėjo mano kelias į baidarių irklavimo sportą. Treneris ne tik išmokė irkluoti, bet ir įskiepijo meilę šiai sporto šakai.
Jo profesionalumas ir pedagoginis talentas sugebėjo sudominti mus, paauglius, kurie tuo metu galvojome apie viską, tik ne apie discipliną.
Mano pirmosios varžybos vyko Klaipėdoje ir tarp visų naujokų užėmiau pirmą vietą.
Treneris buvo pažadėjęs, kad jei būsiu bent trečias, gausiu naują irklą – vadinamą „šaukštą“.
Nugalėjau, tad džiaugsmas buvo dvigubas: gavau ne tik medinį, o ir tikrą sportinį irklą.
Kitais metais kvietė mane į Klaipėdos sporto mokyklą, bet mama neišleido.
Po metų į Vilniaus internatinę sporto mokyklą pakvietė mano draugą, kuris jau buvo pažengęs irkluotojas.
Jis sutiko važiuoti tik tuo atveju, jei paims ir mane – buvome labai artimi draugai. Po ilgų įkalbinėjimų taip ir atsidūriau Vilniuje.
Labai gerai atsimenu trenerio K. Rimkūno žodžius, kai jis stovėjo prie elingo ir kalbėjosi su dviračių treneriu, dabar jau šviesaus atminimo Alfonsu Lenkiu: „Va mano būsimos žvaigždės“.
Tada dar nesupratau, kokį kelią teks nueiti, bet tie žodžiai įstrigo visam gyvenimui.
Kelias buvo sunkus, bet greitai supratau, jog tik per darbą gali pasiekti pergales.
Treniruotėse visada padarydavau daugiau, nei buvo prašoma. Kai Lietuvoje ėmiau laimėti medalius vienviečių varžybose, treneriai mus su Egidijumi Balčiūnu susodino į dvivietę.
Tikriausiai tada pirmą kartą slapčia pagalvojau, kad galime pasiekti kažką didelio. Gal net olimpines žaidynes.
Ir taip viskas prasidėjo – nuo mažo miestelio, nuo paukščių stebėjimo, nuo pirmo medinio irklo. O toliau jau kalbėjo darbas, disciplina ir tikėjimas, kad viskas įmanoma.
14-mečiui jaunuoliui tai nauja aplinka, naujas treneris, dideli iššūkiai. Ar jų neišsigandote, juk palikote gimtuosius namus, mama jau negalėjo paliaupsinti skaniu maistu, teko pratintis prie kito gyvenimo. Kas buvo sunkiausia?
Patys pirmieji metai Vilniuje. 14-os metų palikti namus, tėvus, įprastą aplinką. Tai – didelis iššūkis bet kuriam vaikui.
Pokalbiai telefonu su mama tapo kasdienybe, o kelionė namo užtrukdavo net 12 valandų: naktiniu traukiniu iki Kretingos, tada autobusu iki Skuodo. Grįždavau tik trumpam – dienai, o ryte vėl laukdavo kelias atgal į Vilnių.
Mama mane visada palaikė. Ji visą gyvenimą dirbo konditerijos ceche, todėl jos keptos bandelės ir sausainiai mane pasiekdavo ir Vilniuje.
Esu jai be galo dėkingas už rūpestį ir palaikymą, kad ir kokia situacija nutiktų.
Sporto internate tuo metu gyveno daugiau nei 500 įvairių sporto šakų atletų iš visos Lietuvos.
Labai greitai radau draugų, nes mus visus jungė tas pats – sportas ir noras kažką pasiekti. Kolektyvas buvo stiprus, o bendrystė – tikra.
Treneris Mykolas Rudzinskas buvo labai griežtas ir disciplinuotas. To paties reikalavo ir iš mūsų.
Paaugliams tai ne visada patikdavo – kartais gaudavome pylos, kartais patys supykdavome, bet šiandien suprantu, kad būtent trenerio griežtumas mus užaugino.
Sunkiausia buvo priprasti prie disciplinos, bet kai suvokiau, jog be jos nebus ir rezultatų, viskas stojo į savo vietas.
Vieną nutikimą puikiai prisimenu iki šiol. 1996-aisiais, kai treneris išvyko į Atlantos olimpines žaidynes, mus išleido vasarai namo.
Tai buvo paskutinė vasara, kai iš tikrųjų atostogavau. Vos spėjau įsibėgėti į vasaros ritmą, mama pasakė, kad skambino iš Vilniaus – vadinasi, linksmybės baigėsi.
Grįžęs į Vilnių iš karto patekau į stovyklą Trakuose. Po pirmos sunkios treniruotės, kaip įprasta, per pietus miegodavome.
Prabudęs pajutau tokį nuovargį ir nenorą sportuoti, jog niekam nieko nesakęs susirinkau daiktus ir išvažiavau į Vilnių, o iš ten – traukiniu namo.
Kai grįžau, mama jau žinojo, jog manęs Trakuose nėra – treneris buvo paskambinęs.
Gavau velnių, o kitą rytą sėdau į autobusą ir grįžau į stovyklą, kur vakare jau treniravausi.
Tada supratau, jog pasidaviau silpnumui, bet kartu suvokiau ir tai, kad tokie momentai yra sportininko kelio dalis. Svarbiausia – atsikelti ir eiti toliau.
Tie metai mane užgrūdino. Išmokė savarankiškumo, atsakomybės, supratimo, kad niekas už tave nepadarys to, ką turi padaryti pats.
Ir šiandien galiu pasakyti – būtent tada prasidėjo tikrasis mano sportininko gyvenimas.
Šlovės laikotarpį išgyvenote su savo ilgamečiu valties draugu Egidijumi Balčiūnu. Ar jis buvo didelis autoritetas, ko iš jo galėjote pasimokyti, kokie išliko judviejų santykiai iki šių dienų?
Su Egidijumi nuėjome tikrai ilgą ir gražų kelią. Kai atvykau į Vilnių, jis jau ten mokėsi ir buvo vienas lyderių.
Natūraliai į jį lygiavausi – tiek sporte, tiek kasdienybėje. Jis buvo ne tik valties partneris, bet ir artimas draugas.
Laisvalaikį leisdavome kartu, kartu gyvenome, kartu augome kaip sportininkai ir kaip žmonės. Mūsų ryšys buvo labai stiprus.
Egidijus visada buvo disciplinuotas ir, matydamas jį tokį, pats stengiausi būti toks pat.
Valties draugas turėjo auksines rankas – visada mokėjo kažką sukonstruoti, pataisyti, domėjosi technika.
Kai jau turėjome automobilius, jis nuolat duodavo patarimų, kartais pats sutvarkydavo smulkesnius gedimus.
Aš į tai žiūrėdavau su nuostaba ir bandydavau iš jo mokytis, nors ne visada pavykdavo.
Kartu studijavome ir Pedagoginiame universitete. Jis į mokslus jau tada žiūrėjo rimtai, o aš tik dabar suprantu, kaip svarbu tai buvo.
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad buvome komanda – tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo etapų.
Šiandien Egidijus dirba Lietuvos sporto centre, toje pačioje vietoje, kurioje mes kadaise sportavome.
Egidijus prisideda ir prie Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos veiklos.
Todėl mūsų keliai vis dar susikerta – bendraujame visais svarbiais klausimais, susijusiais su baidarių irklavimo sportu.
Mūsų draugystė ir ryšys išliko iki šių dienų. Tai nėra tik sporto partnerystė – tai gyvenimo draugystė, kurią suformavo tūkstančiai valandų treniruočių, pergalės, nusivylimai ir bendras tikslas. Tokie ryšiai neišnyksta.
Ar turite išlaikęs savo treniruočių dienoraščius, kur juos galvojate panaudoti, gal suguls į knygą?
Dalį savo treniruočių dienoraščių turiu iki šiol. Juos išlaikyti mums įskiepijo treneris Mykolas Rudzinskas.
Iš pradžių dienoraščio pildymas buvo privalomas, bet vėliau tapo neatsiejama sporto dalimi.
Man iki šiol keista, kad kai kurie sportininkai jų nepildo – juk tik analizuodamas savo užrašus gali suprasti, kas veikia, o kas ne, kaip pasiekti aukščiausią rezultatą.
Labai džiaugiuosi, kad mano katedros vedėja, profesorė Asta Šarkauskienė, kuri yra ir mano baigiamojo darbo vadovė, pasiūlė temą, leidžiančią panaudoti visą sukauptą patirtį.
Atlikdamas darbą remiuosi savo dienoraščiais, analizuoju savo sportinį kelią, iš naujo išgyvenu emocijas, pergales, nusivylimus ir visą tą kelią, kuris mane suformavo.
Tai savotiška kelionė laiku, kuri padeda dar kartą suprasti, kiek daug sportas man davė.
Ar kada nors visa tai suguls į knygą? Negaliu žinoti. Gal ateis toks laikas. Jei taip nutiktų, mano tikslas būtų vienas – kad sportininkai suprastų, ką reiškia sportuoti profesionaliai.
Kad jie suvoktų, jog sportas nėra tik treniruotės ir varžybos. Tai – disciplina, savianalizė, pagarba savo darbui ir gebėjimas nenuklysti nuo teisingo kelio.
Jei mano patirtis galėtų padėti bent vienam jaunam sportininkui išvengti klaidų ar greičiau atrasti savo kelią, tai būtų didžiausia prasmė.
Atsisveikinęs su didžiuoju sportu nuslydote nuo bėgių, nesugebėjote kontroliuoti savo gyvenimo, kas padėjo pakeisti tokį gyvenimo būdą?
Viskas prasidėjo nuo skyrybų. Tai buvo labai ilgas, sunkus ir skausmingas gyvenimo etapas.
Tuo metu man atrodė, kad dariau viską, jog išsaugočiau šeimą, nes augo dukra Lukrecija, kuri man visada buvo ir yra viena brangiausių gyvenimo dovanų.
Nors mūsų keliai su buvusia žmona išsiskyrė, esu jai nuoširdžiai dėkingas už dukrą Lukreciją ir už tuos bendrus gyvenimo metus, kurie buvo svarbi mano gyvenimo dalis.
Skyrybos sutapo su kitu labai dideliu lūžiu – sportinės karjeros pabaiga. Daugelį metų visas mano gyvenimas buvo pavaldus sportui: treniruotėms, tikslams, varžyboms, olimpinių žaidynių svajonei.
Kai visa tai baigėsi, atsirado didžiulė tuštuma. Nebebuvo aiškaus tikslo, prie kurio būčiau įpratęs kasdien eiti.
Atrodė, kad per labai trumpą laiką netekau dviejų svarbiausių savo gyvenimo atramų – šeimos ir sporto.
Tada ir pasimečiau. Pasirinkau ne tą aplinką, ne tuos žmones ir ne tuos santykius.
Vieną svarbią pamoką išmokau visam gyvenimui – labai svarbu, kas yra šalia tavęs.
Kartais atsidūręs netinkamoje aplinkoje ar netinkamuose santykiuose pradedi prarasti save.
Nebūtinai todėl, kad esi blogas žmogus, bet todėl, jog po truputį nutolsti nuo savo vertybių, nuo žmonių, kurie linki gero, ir nuo gyvenimo krypties, kuri tau iš tiesų svarbi.
Tuo laikotarpiu buvau labiausiai nutolęs nuo savęs paties. Sunkiausia būdavo rytais.
Kartais atsibusdavau po sapno, kuriame ruošiuosi olimpinėms žaidynėms ir pirmomis sekundėmis atrodydavo, kad viskas kaip anksčiau.
O tada ateidavo suvokimas, jog tai tik sapnas ir tas gyvenimo etapas jau pasibaigęs.
Tačiau esu dėkingas likimui, kad pačiu sudėtingiausiu metu sutikau savo būsimą žmoną Gintarę.
2021 metų spalį netikėtai susipažinome užsienyje, ši pažintis pamažu peraugo į artimą ryšį, kuris vėliau tapo mūsų bendru gyvenimo keliu.
Tuo metu vis dar ieškojo savęs ir savo vietos gyvenime, todėl mūsų santykių pradžia nebuvo lengva.
Šiandien suprantu, kad ne kiekvienas žmogus būtų turėjęs tiek kantrybės ir vidinės stiprybės išbūti šalia.
Gintarė manyje matė daugiau gero, negu aš pats sugebėjau matyti. Ji neprarado kantrybės, tikėjo manimi tada, kai pats savimi nebetikėjau, ir po truputį padėjo suprasti, jog gyvenimas nesustojo.
Būtent jos dėka vėl patikėjau, kad galiu būti reikalingas, galiu kurti, dirbti, siekti naujų tikslų ir atlikti prasmingus darbus.
Šiandien Gintarė yra ne tik mano žmona, bet ir geriausias draugas, žmogus, iš kurio kasdien mokausi stiprybės, kantrybės, išminties ir gebėjimo nepasiduoti.
Šiandien esu dėkingas ne tik žmonai, bet ir jos tėvams, kurie priėmė mane į savo gražią ir darnią šeimą tuo metu, kai pats dar mokiausi iš naujo susidėlioti gyvenimą.
Jų palaikymą, rūpestį ir geranoriškumą jaučiu kasdien, todėl jiems esu nuoširdžiai dėkingas.
Žvelgdamas atgal suprantu, jog kartais gyvenime reikia nukristi labai žemai, kad iš naujo suprastum, kas iš tikrųjų yra svarbu.
Šiandien esu dėkingas žmonėms, kurie patikėjo manimi tada, kai pats savimi nebetikėjau.
Vandens takeliuose pergalių estafetę iš jūsų perėmė dabartiniai Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos vadovai Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas, kurie tapo Europos čempionatų sidabro ir bronzos medalių laimėtojais, Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pelnė bronzos apdovanojimus. Palyginkite jų ir savo įgulą, kur panašumai ir skirtumai, kas laimėtų judviejų tarpusavio dvikovą?
Mus su šiais šiauliečiais skiria devyneri metai, todėl juos puikiai atsimenu dar iš tų laikų, kai abu tik pradėjo savo karjerą.
Aurimas ir Edvinas buvo be galo talentingi – pasaulio jaunių čempionate pateko į šešetuką, tai jau tada buvo labai rimtas rezultatas.
Tiesiog tuo metu vaikinai nebuvo iki galo įvertinti, todėl gyvenimas susiklostė taip, kad jauniems žmonėms teko ieškoti savo vietos gyvenime ir darbo už sporto ribų.
Bet kai situacija pasikeitė, jie abu grįžo į sportą, vėl sėdo į dvivietę ir įrodė, jog jų sprendimas buvo teisingas.
Kai jie grįžo, mano karjera jau ėjo į pabaigą, todėl daugiau stebėjau juos iš šalies.
Ir galiu pasakyti – jie yra puikūs sportininkai. Kol kas vieninteliai Lietuvos baidarininkai, pelnę olimpinį medalį. Tai didžiulis pasiekimas, kurio vertę jie supranta.
Palyginus abi įgulas, panašumų tikrai yra: ir olimpiniai prizininkai, ir mes su Egidijumi buvome ypač darbštūs, disciplinuoti, atkaklūs.
Skirtumai – galbūt kartų, treniruočių metodikų, sporto mokslo pažangos. Bet esmė ta pati: noras laimėti ir gebėjimas dirbti dėl tikslo.
O kas laimėtų tarpusavio dvikovą, tegul lieka sporto mėgėjų diskusijoms. Man daug įdomesnė mintis, kad keturi skirtingų kartų Lietuvos baidarininkai galėtų susėsti į vieną keturvietę baidarę.
Manau, kad mus visus vienija tas pats – meilė sportui, noras tobulėti ir siekti aukščiausių rezultatų. Tai kur kas svarbiau už teorinius palyginimus.
Esate šios kadencijos LBKIF viceprezidentas. Ar sukaupta didelė gyvenimo patirtis leidžia priimti sprendimus ramiai, be nereikalingo streso?
Pirmiausiai noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijai ir visai irklavimo bendruomenei už suteiktą galimybę sugrįžti į didįjį sportą.
Tai man buvo ne tik garbė, bet ir didžiulis pasitikėjimo ženklas. Jaučiu atsakomybę ir kartu didelį džiaugsmą galėdamas dirbti tam, kas man yra artimiausia širdžiai.
Ar sukaupta gyvenimo patirtis leidžia priimti sprendimus ramiai, be streso? Taip. Ir tam yra kelios priežastys.
Pirmiausia – sportas mane išmokė, kad emocijos sprendimų nepriima. Priima juos šaltas protas, patirtis ir gebėjimas matyti kelis žingsnius į priekį.
Per savo karjerą išgyvenau visko: pergales, nusivylimus, klaidas. Tai užgrūdina.
Kai esi stovėjęs olimpiniame starte, kai žinai, ką reiškia atsakomybė prieš save, partnerį ir šalį, tada bet kokie administraciniai sprendimai atrodo daug aiškesni ir paprastesni.
Išmokau nebeskubėti. Nebereaguoju impulsyviai. Išmokau išklausyti, pasverti, pasitarti.
Supratau, kad geras sprendimas gimsta tada, kai įsiklausai į žmones, o ne tada, kai bandai būti teisus pats sau.
Mane ramina tikslas. Žinau, dėl ko esu čia: noriu padėti mūsų sportininkams pasiekti geriausių rezultatų, noriu, kad jie turėtų tai, ko galbūt neturėjome mes. Kai žinai savo kryptį, streso tiesiog nėra.
Ir galiausiai – mane ramina žmonės, su kuriais dirbu. Federacijoje yra daug profesionalų, atsidavusių žmonių. Kai aplink tave – stipri komanda, sprendimus priimti lengva ir ramu.
Šiandien į viską žiūriu brandžiai. Ne kaip sportininkas, kuris nori laimėti čia ir dabar, o kaip žmogus, kuris nori sukurti tvirtą pagrindą ateičiai. Ir tai, manau, yra didžiausia patirtis, kurią gali duoti gyvenimas.
Stebėjote šiemetinį Europos irklavimo čempionatą Portugalijoje. Po kiek metų vėl sugrįžote į Europos čempionatą, kokie liko įspūdžiai, ar sutikote daug pažįstamų irkluotojų, kaip vertinate Lietuvos keturių įgulų pasirodymą jame?
Paskutinis Europos čempionatas, kuriame pats dalyvavau kaip sportininkas, buvo 2008-aisiais Milane.
Tada, prieš pat olimpines žaidynes, laimėjome bronzos ir sidabro medalius.
Todėl į šių metų Europos čempionatą Portugalijoje grįžau po 18 metų – jau ne kaip dalyvis, o kaip žiūrovas.
Išvykdamas šiek tiek jaudinausi, bet vos tik atvykus prie kanalo, apėmė toks ramybės jausmas, lyg būčiau grįžęs namo. Supratau, kad grįžau ten, kur ir turėjau būti — į savo sporto pasaulį.
Sutikau daug pažįstamų veidų. Mane nustebino, kai prie manęs priėjo lenkų treneris, kuris kadaise treniravo mūsų didžiausius konkurentus Mareką Twardowskį ir Adamą Wysockį.
Taip pat sutikau slovėną baidarininką, dabar dirbantį Danijos rinktinės treneriu.
Vakarieniavome su vokiečių olimpine keturviete ir jų treneriu, kuris treniravo mūsų laikų lyderius Ronaldą Rauhę ir Timą Wieskötterį.
Pasinaudojau proga ir perdaviau jiems linkėjimus nuo mūsų dvivietės – buvo labai malonu po tiek metų vėl susitikti.
Per tiek laiko sportas labai pasikeitė. Viskas ištobulėję – nuo inventoriaus iki pasiruošimo metodikų.
Atrodo, kad šiandien sportininkai dar profesionalesni, nei buvome mes. Ir tai džiugina, nes sportas turi judėti į priekį.
Kalbant apie Lietuvos įgulas, mūsų olimpiečiai į Portugaliją atvyko kovoti dėl medalių – tai jie jau įrodė Pasaulio taurės etapuose.
Tačiau prieš pat startus Mindaugas Maldonis patyrė traumą. Todėl dvivietėje Andrius Olijnikas sėdo su Simonu Maldoniu.
Vertinti jų pasirodymą sudėtinga – tai buvo jų pirmasis startas kartu. Bet sportininkai turi didžiulį potencialą.
Esu tikras, kad pasaulio čempionate jie parodys viską, ką gali, ištaisys klaidas ir kovos dėl aukštų vietų.
Mūsų keturvietė – tikrai konkurencinga. Šįkart ji finišavo šešta ir, turint mintyje konkurencijos lygį, tai labai geras rezultatas.
Dvivietės kanojų įgula taip pat juda teisinga kryptimi – jos rezultatai jau dabar geresni nei sezono pradžioje.
Daugiausia tikėtasi iš Artūro Sejos. Atrankinėse varžybose jis buvo vienas lyderių, finale taip pat finišavo šeštas.
Tai stabilus, aukšto lygio pasirodymas. Tikiu, kad pasaulio čempionate mūsų sportininkai dar labiau atsiskleis ir nudžiugins savo rezultatais.
Ar surandate laiko bei energijos skirti sau ir savo didžiausioms svajonėms įgyvendinti?
Atsiradus mokslams, darbui ir visuomeninei veiklai, laisvo laiko tikrai nėra daug.
Tačiau su metais supratau, kad svarbu ne jo kiekis, o kokybė. Todėl tas akimirkas, kurias galiu skirti sau ir artimiesiems, labai vertinu.
Į sportą atėjau per ornitologiją, todėl šiandien jaučiu savotišką pareigą sugrįžti prie veiklos, kuri mane lydėjo nuo vaikystės.
Tai tarsi duoklė tam berniukui iš Skuodo, kuris su „Zenit“ fotoaparatu vaikščiodavo po laukus ir fotografuodavo paukščius.
Gamta man visada buvo vieta, kur galiu sustoti, nurimti ir susidėlioti mintis.
Šis pomėgis patiko ir žmonai Gintarei, todėl, kai tik atsiranda galimybė, kartu dalyvaujame ornitologijos išvykose, stebime paukščius, domimės jų gyvenimu ir migracija.
Tokios veiklos leidžia bent trumpam atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir primena, kiek daug įdomių dalykų yra šalia mūsų.
O didžiausia prabanga šiandien man yra laikas su šeima ir artimais žmonėmis.
Bėgant metais vis labiau suprantu, kad tikrasis gyvenimo turtas – tai žmonės, su kuriais gali dalintis savo gyvenimu, patirtimis ir džiaugsmais.
