Marytė Marcinkevičiūtė
Balandžio 18 dieną 70-ąjį gimtadienį pažymėjo Monrealio olimpinių žaidynių bronzinis plaukimo prizininkas, vienas ryškiausių Sąjūdžio veidų, filosofas, rašytojas, visuomenininkas, politikas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis.
Jis jaunystėje pasižymėjo ypač sėkminga sportine karjera: buvo Europos jaunučių čempionas, SSRS čempionas bei vicečempionas, Eurpos taurės laimėtojas. Bet svarbiausią apdovanojimą iškovojo 1976 m. Monrealio olimpinėse žaidynėse, kur laimėjo bronzą 100 m krūtine rungtyje. Tais metais A.Juozaičiui suteiktas SSRS tarptautinės klasės sporto meistro vardas.
A.Juozaitis net 32 kartus įvairiuose nuotoliuose ir rungtyse gerino Lietuvos rekordus (1971-1976).
Olimpinių žaidynių bronzinis prizininkas 1980-aisiais baigė Vilniaus universitetą ir įgijo ekonomisto diplomą.
Tačiau netrukus susidomėjo filosofija ir 1986-aisiais Vilniaus universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
Baigęs filosofijos studijas, A. Juozaitis pasuko į intelektinę veiklą, kuri yra ypač įvairiapusė.
Be to, buvo vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo iniciatorių (1988).
Kai šios išskirtinės Lietuvos asmenybės paklausiau, kokį vaidmenį jo gyvenime suvaidino sportas, ar jis plaukimo baseine buvo laimingas, išgirdau tokį atsakymą: „Baseinas nebuvo laimė – buvo didelis ir įtemptas darbas, tikros galero. Tėvai, suprasdami, kad galbūt aš ne savo gyvenimo, o tik jaunystės kelyje, sakydavo, o ypač kartodavo mama: „Sūnau, tau gaila metų?
Taip, jie prabėgs, tu neturi ir neturėsi vaikystės, o ir jaunystės dar ne. Bet niekad nesigailėk – sportas tau davė tokią valią, kokios niekas aplink tave neturi“. Taip buvo, taip ir yra“.
Garsusis plaukikas stebisi, kad jau ir 70 sulaukė. Šypteli ir sako, jog jaučiasi lyg būtų 50-55-eri.
Nors po didžiojo sporto plaukimo legenda ir priaugo apie 17 kg svorio, tačiau atrodo ganėtinai sportiškai, yra aktyvus, turi daug įvairiausių darbų ir planų.
„Gyvenime esu laimingas, turėjau nuostabius tėvus, o dabar – puikią šeimą.
Kai manęs kartą paklausė, kiek kartų buvau vedęs, atsakiau, kad tiek, kiek buvau vedęs – visos santuokos buvo sėkmingos“, – pripažįsta A. Juozaitis, kuris yra parašęs daugiau nei 20 knygų.
Šiemet A. Juozaičio lauks dar vienas jubiliejus: liepos 20 dieną sukaks 50 metų, kai jis per Monrealio olimpines žaidynes Anglijos karalienės Elžbietos II akivaizdoje pasiekė olimpinį rekordą, o kitą dieną tapo ir olimpiniu bronzos medalininku.
Savo 70-mečio proga Lietuvai padovanojote ne memuarus , o be nutylėjimų parašytą beveik 700 puslapių liudijimą – knygą „Tikra Sąjūdžio istorija“ pirma knyga, kuri sulaukė didelio populiarumo ir tapo nacionaliniu bestseleriu. Dabar rašote jos tęsinį, antrąją knygą. Ar visą save esate sutelkęs tik knygoms, ar turite ir kitų iššūkių?
Taip, dabar esu sutelkęs savo energiją ir dėmesį antrai Sąjūdžio istorijos knygai.
Darbas tiek įdomus, tiek aistrų kupinas, kad nė nesitikėjau. Supratau, ką reiškia senų fotografijos meistrų pasakymas: „Dabar fotografuoju praeitį“.
Tikra tiesa, galiu paliudyti: praeitis yra dabarties sudėtinė dalis, ji čia pat atgyja, kai ją pažadini.
Ir kai ji yra gerai išsilaikiusi. Arba, net prasčiau išsilaikiusi praeitis tampa dabarties dalimi, kai imi kasti ir kasti vis giliau.
Man svarbu štai kas: parodyti pasiklydusiam jaunimui, kad Lietuva yra čia. Kai visai nerūpėjo Sąjūdžio istorija, 30 metų ji buvo tik istorija ant lentynos.
Ir ūmai ji vėl tapo gyva, supratau – gyvybės dėka. Vardan gyvybės, kad jaunimas pamatytų, kaip mes jauni kūrėme Sąjūdį. Mano pastangų dėka tas stebuklas gula prieš mano akis.
Kaip jaučiatės sulaukęs 70 metų? Ar per savo didelį užimtumą surandate laiko mėgėjiškam sportui, nueinate į sporto salę ar plaukimo baseiną?
Sportas mano gyvenime? Nors mėgėjiškai minu dviračio pedalus, tačiau sportas man dabar – anapus horizonto.
Žinau, kad ten kažkas vyksta, kažkas aidi, bet nedomina nė krepšinis. Tik sūnaus (pagrandukui Gediminui 11 metų) ledo ritulys – oho, itin įdomus.
Žinoma, vėlgi tebus išlyga: o gal nutiks taip, kad pabus manyje kovų aidas, kaip kad pabudo Sąjūdžiui?
Gyvenimas yra paslaptis, nežinia, kas laukia už kampo. Futurizmo ir „fantazy“ nesuprantu, tai kvailinimo rūšis, bet stebuklo iš praeities laukti visuomet reikia, ne vėlu.
Su Artūru Poviliūnu, pirmuoju ir geriausiu visų laikų LTOK prezidentu (ne veltui jis vadovavo mūsų olimpiniam judėjimui 24 metus!) esame geriausi draugai.
Susitinkame įvairiomis progomis, dalinamės gyvenimo patirties pasakojimais, o ir pačia patirtimi.
Šiomis dienomis grįžome iš Latvijos, Kuršo miškų, kur baigėme lietuviško ąžuolo sodinimo Latvijos olimpinio komiteto pirmojo prezidento Vilnio Baltinio žemėje.
Šis simbolinis medis, pasodintas Baltinio žemėse ir pažymėtas prasminga lentele, tapo ne tik praeities ryšių liudininku, bet ir gyvu pažadu ateičiai – Baltijos vienybės labui.
Savo asmeninėje Facebook paskyroje pasidalinau tokio turinio informacija:
„Lietuvių ir latvių bendrystė gyvuoja ir tylomis. Senų seniausiai susigiminiavome su pirmuoju Latvijos olimpinio komiteto prezidentu Vilniu Baltiniu.
Atėjo laikas pasodinti lietuvišką ąžuolą Kuržemės miškuose, Baltinio žemėse.
Tą ir padarėme su Artūru Poviliūnu, pirmuoju Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentu, praėjusių metų spalio 17 dieną.
Ir štai prieš kelias dienas įkalėme prie ąžuolo lentelę, dviem kalbomis litaniją surašę: „Baltijos vienybės labui – Baltijas vienotibas laba”.
Kokios jūsų gyvenimo vertybės pasikeitė per tuos 70 metų?
Nesikeičia niekas. Tos pačios vertybės, kaip ir 20, 30, 40, 50, 60 metų sulaukus. Žmogiškumas išlieka, dešimt Dievo įsakymų išlieka, Lietuvos meilė išlieka.
Didesnę gyvenimo dalį praleidote Vilniuje, tačiau jau bemaž 15 metų naujaisiais namais tapo Klaipėda. Ar nepadarėte klaidos, priėmęs tokį sprendimą, gal stengėtės pabėgti nuo politikos? Sakykite, kaip dabar bėga dienos uostamiestyje?
Klaipėdoj deklaravęs gyvenamąją vietą esu nuo 2013 metų. Atėjo laikas, reikėjo radikaliai keisti gyvenimą, nes buvęs suskeldėjo, sudžiūvo kaip senas vynmaišis.
Klaipėda man tapo… Ne, negudrausiu: tai ta pati Lietuva, ta pati kalbinė-kultūrinė erdvė, mūsų „Lietuvos kolba“, kurią reikia saugoti ir gyvybę joje auginti.
Tai ir darau. Ir labai džiaugiuosi, nes naujas dvi gyvybes augindamas (dukrai jau 18), pats užsikrėčiau gilesne, platesne lietuvybe ir nūdienos supratimo aistra.
Mano artimieji nė nesupranta, kiek man metų, o ir aš pats nenutuokiu. Gyvybinės funkcijos, iš tėvų genus gavusios, labai stiprios. O visas galimybes ir lūkesčius pats prižiūriu.
Sugrįžkime į jūsų praeitį. Kaip dabar vertinate tai, kad jūsų tėvai – legendiniai Lietuvos tinklininkai Vytautė ir Jonas Algimantas Juozaičiai – ištraukė jus iš garsiojo berniukų choro „Ąžuoliukas“ ir įmetė į vandenį, tapote plaukiku?
Tėčiui ir mamai esu be galo be krašto dėkingas, esu jų produktas. Tai jie mane sukūrė tokį, koks esu. Sukūrė ne tik biologiškai, bet ir dvasiškai.
Siekiant plaukimo aukštumų, netgi buvo pajungta močiutė, kuri gamino ypač skanų, kaloringą maistą.
Knygoje „Tikra Sąjūdžio istorija“ pirmiausiai padėkojau tėvams, davusiems man tris galias: gyvybę, valią ir sąžinę.
Tėtis juk pakeitė net sporto specialybę, iš talentingiausio tinklininko tapęs bene talentingesniu plaukimo treneriu.
Dėl mudviejų su broliu Aurimu jis pasišventė plaukimui. Pagaliau, kai aš baigiau sportą, tėtis jau dėl mano vyriausiojo sūnaus ėmėsi lauko teniso, taip pat žaisto jaunystėje.
Tapo vėl treneriu, ir vėl jam sekėsi. Bet sūnus pasitraukė iš rimto kelio.
Svarbiausia, ką patiri ir gauni iš tėvų – tai jų gyvenimo dalis. Juk jie aukoja brangiausią pasaulio vertybę – savo gyvenimą vaikams.
Reikia įvertinti, antraip virsi pakelės akmeniu. Tėvai milžiniškas laiko sąnaudas ir jėgas atidavė man, kad išplaukčiau į pasaulio aukštumas.
Ir tuometis Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos baseinas labai pasitarnavo, tarsi man buvo pastatytas, kai 1971 metais tapau Europos jaunių vicečempionu.
Trejus metus galėjau lankyti plaukimo treniruotes prieš pamokas. Tai likimo ir direktorės Aldonos Balsevičienės dovana (būsimos uošvienės, kuri realiai ja netapo, nes palikusi dukrą, būsimą mano žmoną, klasiokę, mirė tais pačiais 1971 m.).
Tapęs olimpinių žaidynių bronziniu prizininku ir Lietuvos olimpinių plaukimo medalių tradicijos pradininku, kūriau ir Lietuvos braso istoriją.
Tai – tėvo dėka, mamai aprobavus. Sakydavau: tėtis – premjeras, o mama – prezidentė.
Manau, kad jums labai pasisekė, kad po pirmojo trenerio Apolinaro Dambrausko, kuris išvyko dirbti į Šiaulius, treneriu tapo jūsų tėvas, dirbęs ypač profesionalai ir septynerius metus jus vedęs į pergales?
Jeigu A. Dambrauskas būtų likęs Vilniuje ar dirbęs Kaune, būtų paruošęs ne vieną olimpietį.
Jis 1967–2006 metų laikotarpiu paruošė kelias plejadas plaukikų. Spėjau jį aplankyti prieš penkerius metus Šiauliuose.
Treneris fanatiškai mylėjo plaukimą. Ir iki pat gyvenimo pabaigos (2022 m.) buvo apsikrovęs laikraščių iškarpomis, albumais, nuotraukomis, pasiekimų lentelėmis, plaukikų istorijomis.
Aplankiau jį Šiaulių centre, mediniame namelyje, kūrenamame malkomis ir anglimi.
Šiurpu buvo matyti, kaip jis, mano pirmas treneris, sėdėjo kambaryje su ausine kepure, šalo. Tėtis su juo susitikdavo.
Tobulėjote labai sparčiai: 1970-aisiais – SSRS jaunučių krūtine čempionas, po šios pergalės buvote pakviestas kandidatu į SSRS jaunimo rinktinę, 1971-aisiais 2 Europos jaunių vicečempionas 100 m krūtine, o 1976-aisiais – SSRS vyrų čempionas (100 m krūtine) ir vicečempionas (200 m krūtine). Pasidalykite savo įžvalgomis, kas jums padėjo pasiekti tokių puikių rezultatų, kokia buvo ta plaukimo kasdienybė?
Tik darbas ir meilė. Pasišventimas. Ir – slaptas ginklas: Lietuvos meilė, tikėjimas, kad savo pavarde nešu sunaikintos Lietuvos valstybės vėliavą.
Šitą tikėjimą įdiegė tėvai. Tai buvo galingiausias ginklas, atominis reaktorius, kurio dabartinis jaunimas nepažins.
Kad tai tiesa, kad taip buvo, liudija mano dienoraščiai. Jų yra visas kalnas, juos rašiau ne tik kaip sporto dienoraščius.
Ar buvo sunku tapti olimpiečiu, patyrėte didelį SSRS plaukimo rinktinės vadovų muštrą?
Aš nebepaisiau jokio muštro. Tėtis, nevažiavęs į Monrealį, paruošė man kiekvienos treniruotės planą, sudarė jį pagal bioritmus, sutelkęs visą plaukimo mokslą, kokio neturėjo joks SSRS treneris.
Ir aš olimpiniame baseine treniravausi pats, pagal tėvo programą. Treneriai pasiuto, ypač vyriausiasis S. Voicechovskis.
Susirinkimą sukvietė, protino mane, delegacijos vadovas Muresevas gąsdino, baugino.
Bet ką jie man galėjo padaryti? Ištremti? Aš buvau reikalingas rinktinei, jau atvežtas į Monrealį prieš dvi savaites.
O jeigu klausiate apie ankstesniuosius metus, tai pasakysiu: tėtis ėmė lydėti mane į SSRS sporto stovyklas jau nuo 12 metų, jis panaudojo visą lietuvišką sumanumą, kad rusų treneriai manęs „nenuvarytų kaip arklio“.
Taip ir būdavo: perplėšdavo treniruotėmis jaunuolių širdis, patys už nieką neatsakydavo. Žmogų iš esmės nužudydavo.
Monrealio olimpinėse žaidynėse išaušo jūsų triumfo valanda: bronza 100 metrų krūtine distancijoje, penkta vieta kombinuotoje estafetėje ir šešta – 200 metrų distancijoje krūtine. Tapote ir olimpiniu rekordininku (1 min 4,78 sek.), pagerinote Miuncheno olimpinio čempiono japono Nobutakos Taguchi rezultatą, jūsų rekordinį plaukimą stebėjo ir Anglijos karalienė Elžbieta II, kuri buvo oficiali Kanados valdovė. Tikriausiai šios nepakartojamos akimirkos neužmirštamos iki šių dienų?
Jūsų klausimas tiesiog ašaras spaudžia. Kai 1972 metų Miuncheno olimpines žaidynes stebėjau per televizorių ir pamačiau N. Taguchi laimint auksą, galėjau tik svajoti, kad po ketverių metų aplenksiu šitą garsųjį japoną.
Ir tai įvyko – pasaka! Net pagerinau jo 1 min 4,92 sek. rekordą, auksu papuoštą. Didelis darbas davė vaisių.
Dienas nuo Miuncheno iki Monrealio visus 4 metus su tėčiu ir mama skaičiavome, svėrėme kaip aukso smiltis.
Vaikystės neliko, o viskas pavyko, ir net su karalienės karūna. Anglijos karalienės pasirodymas – ji daugiau į olimpinį baseiną neužėjo – man einant į pirmojo plaukimo startą, buvo dieviška dovana.
Algis Matulevičius, mūsų televizijos komentatorius sušuko: „Tai bent debiutas!“ O juk tai, aišku, buvo ir viso Lietuvos plaukimo debiutas.
Be jo vargu ar būtų buvusi Rūta Meilutytė. Ir visi mes keturi – dar ir Robertas Žulpa bei Lina Kačiušytė – brasistai.
Kodėl Monrealyje nebuvo jūsų tėvo ir trenerio, kodėl po fantastiško pasirodymo jums nebuvo suteiktas SSRS nusipelniusio sporto meistro vardas?
Į Kanadą tėtis nevyko dėl elementarios priežasties – nedavė paraiškos. Mes turėjome pagrindo baimintis, kad vykstant mudviem kartu, KGB būtų atidžiau pakračiusi mūsų šeimos biografiją ir būtų nebeišleidę nė vien
Man nebuvo suteiktas SSRS nusipelniusio sporto meistro vardas, kuris besąlygiškai priklausė už medalį ir rekordą pagal SSRS sporto įstatymo nuostatas.
Buvo bukas SSRS plaukimo federacijos kerštas, kad Monrealyje nepaklusau jų muštrui.
Jūsų bronza visiems buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, niekas neplanavo medalio, sakykite, o ar neturėjote ambicijų aplenkti sezono lyderius amerikietį Johną Henckeną ir britą Davidą Wilkie?
Aš pasiekiau lubas. Ir tai žinojau. Mano bronza buvo netikėtumas visam plaukimo pasauliui, ne tik Lietuvai ar SSRS.
Spaudos konferencijoje (pirmojoje mano gyvenime, kai prizininkai susitinka su žurnalistais) amerikietis žurnalistas tiesiai paklausė: „Ar misteris Juozaitis tikėjosi medalio? Šūktelėjau jam: „Žinoma!”
O dabar pasakysiu jums pirmą kartą, niekam to nebuvau atskleidęs, niekad.
Aš turėjau įgimtą širdies ligą. Tai reiškė, kad širdies nepakankamumas mane kankino visą gyvenimą, o operacija buvo padaryta gerokai vėliau, jau baigus sportuoti.
Gamta neleido man sportuoti, širdis ūžė, nes buvo „kiaura“. Ypač didėjant krūviams. Aorta galėjo plyšti nuo krūvių.
Bet medicina iki pat 1976 metų neturėjo echoskopijos ir ši jos yda neleido sporto medikams nustatyti, kas ten taip ūžia.
Taigi, mokslo neįgalumo dėka aš pasiekiau tai, ko pasiekti neturėjau. Stebuklas, kad ir gyvas likau.
Tos pasaulio aukštumos – tai valios fenomenas, tėvo intuicijos fenomenas Matydamas kaip aš krentu nusilpęs, jis sumažindavo krūvius, duodavo man lengvesnius pratimus.
Kai sugrįžote iš Monrealio, į „Sporto“ redakciją pokalbiui su manimi atvažiavote motociklu ir į redakciją įžengėte su šalmu rankose. Ar motociklai – jūsų aistra?
Labai norėjau turėti motociklą, taupiau pinigėlius. Vasarą netgi klojau šaligatvius – tų pinigėlių pagaliau užteko svajonei įgyvendinti.
Nusipirkau nedidelį motociklą „Minsk“, su juo gerus metus važinėjau. Po to tėtis davė savo mašiną ir persėdau į ją.
O bronzos medalis olimpinėse žaidynėse SSRS sporto komiteto buvo įvertintas 3 tūkst. rublių premija. Vilniuje man buvo suteikta galimybė statytis kooperatinį butą.
Po pirmosios santuokos su Laima, butą atidaviau broliui Aurimui ir persikėlėme gyventi į Žvėryną.
Viename mūsų kambarių 1988-aisiais įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio informacijos agentūros biuletenio „Sąjūdžio žinios“ redakcija, buvau pirmasis jos redaktorius.
Žinau, kad nuo 1968 metų jūsų tėvai rinko ir į albumą klijavo visas laikraščių ir žurnalų iškarpas, kuriose būdavo skelbiami jūsų pasiekti rezultatai, nuotraukos, pats irgi rašėte žaidynių dienoraštį. Ar nekyla noras parašyti solidžią knygą apie sportinę Juozaičių šeimą, būtų be galo įdomu ją skaityti?
Tas mūsų gyvenimas vertas geros, talentingai parašytos knygos. Tik ar aš spėsiu? Reikia parašyti dar ne vieną „Tikros Sąjūdžio istorijos“ knygą.
Tai ji svarbesnė, nes mūsų išsivadavimo istorijoje primeluota, atleiskite, kaip Augėjo arklidėse.
Su žmona Oksana auginate sūnų Gediminą ir dukrą Uljaną, ar jie nepasekė jūsų pėdomis ir nepasirinko plaukimo?
Jau minėjau, kad vienuolikmetis sūnus aistringai žaidžia ledo ritulį. Pasirinko pats, kai treneris Algis apsilankė darželyje ir pyplius pakvietė į ledo areną. Ir taip jau šešrius metus jis geras sportininkas.
Svajonė? Pakelti Lietuvos ledo ritulį į Latvijos aukštumas. Kad Gedimino Juozaičio pavardė skambėtų ne sau, kur nors NHL Amerikoje, o Baltijos pasaulyje.
Bet nėra bazių. Negalime mes visą laiką žaisti ant „Akropolio ledo“, tai neleidžia augti.
Dukra Ulė lankė ne vieną sporto šaką: ir šokius, ir plaukimą, ir fechtavimą, ir tinklinį (senelių sportą!), o galiausia ji septynerius metus yra šaulė. Svajojo apie aviaciją, net karo aviaciją.
Bet susitelkė į mokslus, architektūrą. Stos į Vilniaus aukštąją, į užsienius mes jos paprasčiausiai neleidžiame. Lietuvoje tvirta architektūros mokykla, daug kas tepavydi.
Kada jūs pajutote, jog turite rašytojo talentą ir pasukote į kūrybos pasaulį?
Rašymas – mano slapta vaikiška aistra, kuri nulydėjo per visą gyvenimą. Pradėjau ją jausti gal kokių 15 metų.
Laiškus mamai rašiau ir anksčiau, sporto stovyklų buvo daug, tad ir laiškų daug.
Ir ūmai supratau, kad nėra didesnio žmogiškumo, kaip mamai aprašyti jausmais, papasakoti pasaulį, kuris tave supa.
Ar domitės šiandienos Lietuvos plaukikų pasiekimais, juos sekate, ko norėtumėte palinkėti Lietuvos plaukikams?
Turiu atsakyti sąžiningai: nebe mano laikas, nesidomiu. Vienok, labai džiaugiuosi, matydamas žydrą baseino vandenį, kuriame veržliai kovoja amžinoji jaunystė.
Visiems Lietuvos plaukikams linkiu olimpinių aukštumų, laukiu lietuvių ant olimpinės pakylos.
