LIDL – Lietuvos moksleivių krepšinio lyga (LIDL–MKL) tęsia rubriką „MKL herojai“. Joje atveriamos durys į užkulisius, kur tyliai dirbantys žmonės savo pastangomis įkvepia gyvybę moksleivių krepšiniui. Šį kartą jūsų dėmesiui – pokalbis su daugiau nei keturis dešimtmečius Marijampolės krepšinio istoriją kuriančiu Gintautu Žibūda.
Iš Alytaus rajono – Kalesnikų kilęs strategas Marijampolėje krepšinio treneriu dirba nuo 1981 metų. Per ilgą karjerą strategas 1994–1997 m. treniravo „Sūduvos“ ir „Lietuvos ryto“ vyrų komandas, 2003–2006 m. – Lietuvos ir Baltijos moterų krepšinio lygų vicečempionę, Europos taurės dalyvę „Arvi“ komandą. 2004 m. ir 2010 m. buvo Lietuvos U16 rinktinės trenerio asistentas Europos čempionatuose. Taip pat treniravo Marijampolės ŽSM vaikinų komandą, su kuria tapo Lietuvos jaunių čempionais (2006 m.) ir jaunimo vicečempionais (2007 m.).
Iš meilės šio krašto krepšiniui 2010 m. išleido knygą „Marijampolės sporto ištakos ir krepšinio kelias“ bei surengė parodą „Marijampolės sporto ir krepšinio istorija 1924–1965 metų fotografijoje“.
Treneris džiaugiasi ir didžiuojasi visais savo buvusiais ir esamais auklėtiniais. Tarp jų – ir garsios pavardės: Darius Songaila, Marius Valukonis, Arnoldas Kulboka, Lukas Uleckas.
Apie trenerio filosofiją, karjerą, įkvėpimą ir išugdytus talentus kalbamės su Lietuvos nusipelniusiu treneriu Gintautu Žibūda.
Treneri, krepšinio specialistu dirbate jau 45 metus. Ar greitai prabėgo šis laikas?
Tikrai per greitai. Manau, daugelis patvirtins, kad net nepastebėjo, kaip tie metai prabėgo – lyg viena diena.
Ar prisimenate pirmąją treniruotę? Kaip jautėtės?
Taip, prisimenu. Gavau treniruoti vyresnių žaidėjų komandą – abiturientus. Tuo pačiu turėjau surinkti ir trečiokų–ketvirtokų komandą. Negalėjau įsivaizduoti, kur tai nuves, net buvau išsigandęs, ar sugebėsiu juos išmokyti žaisti. Laimei, vyresni kolegos padrąsino – sakė neskubėti su išvadomis, viskas ateis su laiku.
Ar didžiuojatės savo keliu?
Nesureikšminu to darbo ir įdirbio, kaip ,,pasididžiavimo’’, nes prie jų sėkmės prisidėjau ne tik aš. Tiesa, pažiūrėjus į juos, džiaugiuosi, kad man gyvenime nusišypsojo laimė juos mokyti.
Kokia jūsų trenerio filosofija?
Svarbiausia – išugdyti žmogų. Visada stengiausi pirmiausia formuoti asmenybę. Jei nebus žmogiškumo, nebus ir rezultato. Mano tikslas – ne maksimalus rezultatas bet kokia kaina, o sudaryti sąlygas vaikui jį pasiekti, jei jis to siekia.
Ar ką nors keistumėte karjeroje?
Manau, jog skirčiau daugiau laiko sau ir savo šeimai, savo vaikams, ne tik svetimiems. Kartais ir sąžinė atrodo graužia, kad gal per daug to sporto paėmiau į širdį. Bet kad ir kaip bebūtų – nieko nesigailiu, ir džiaugiuosi viskuo ką turiu.
Kurie momentai per visą karjerą Jums buvo įsimintiniausi?
Mano šviesaus atminimo pirmasis treneris Antanas Paulauskas sakė, kad per pirmąjį savo karjeros dešimtmetį turėčiau kažką pasiekti, ir būdamas jaunu treneriu stengiausi tai padaryti. 1991-aisiais mano treniruojama komanda tapo mažojo krepšinio čempionais Lietuvos mastu.
Man svarbios 2000-ųjų Sidnėjaus Olimpinės žaidynės ir Dariaus Songailos, mano auklėtinio, iškovotas medalis. Taip pat verta paminėti 2006-uosius metus, kai Marijampolės jaunių komanda pirmą kartą tapo Lietuvos čempionais ir nugalėjome A. Sabonio ir Š. Marčiulionio krepšinio mokyklų komandas. Širdį šildo ir tai, kad tuo metu Marijampolės komandoje žaidė ir mano sūnus Aivaras.
Ar yra auklėtinis, kurio istorija Jus labiausiai sujaudino, paliko didžiausią pėdsaką?
Visi mane pristato Dariaus Songailos treneriu, tad manau, jog jis ir buvo įsimintiniausias mano auklėtinis, kadangi jį teko užauginti nuo trečios klasės. Man svarbūs jo pasiekimai, studentavimo metais Amerikoje ir patekimas į NBA. Džiugu, kad mes vis dar palaikome ryšį.
Aišku buvo ir kitų ypatingų auklėtinių – Lukas Uleckas, Arnoldas Kulboka, Marius Valukonis, kurie taip pat buvo ir yra labai talentingi. Visada džiugina, kai auklėtiniai, kurie netapo krepšininkais, tampa savo srities specialistais.
Koks buvo Darius vaikystėje?
Darius užaugo prieš mano akis. Jis išsiskyrė nuo kitų vaikų savo charakteriu ir nenoru pasiduoti. Jis visada buvo tikras kovotojas ir labai geras vaikas. Niekada neišeidavo į aikštelę nepasiruošęs atiduoti viso savęs.
Manau ir dabar jam trenerio darbe, tai labai padeda ir jaučiasi, kad jis tai gali perduoti savo žaidėjams. Pradžioje jis buvo kaip ir visi, bet jo mąstymas ir požiūris į šį sportą buvo labai rimtas.
Ar nustebino jo sėkmė?
Niekas negalėjo pagalvoti, kad jis pasieks tokių aukštumų. Kai jis išvyko į Ameriką tikrai tikėjausi ir labai norėjau, kad jis kiltų kuo aukščiau, ir jis pasiekė tai ką galėjo pasiekti. Jis yra labai žmogiškas, paprastas, sąžiningas ir darbštus, be to, jo krepšinio supratimas, mąstymas ir pačios aikštelės matymas yra ypatingi.
Ar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti?
Tikrai buvo sunkių momentų, tačiau minties viską mesti ir pabėgti nuo krepšinio niekada nebuvo. Galiu prisipažinti, kad buvo ne kartą kilusi mintis išvažiuoti iš Marijampolės, bet paskutinę minutę kažkas viduje priversdavo pasilikti, gal tai faktas, kad būtent Marijampolė mane pakvietė po studijų darbuotis pas juos.
Kas labiausiai motyvuoja?
Meilė krepšiniui ir tai, kad trenerio darbas buvo svajonė nuo mokyklos laikų. Motyvuoja ir pats šiltas, draugiškas bendravimas su jaunimu.
Kaip apibūdintumėte Marijampolės bendruomenę?
Negaliu sakyti, kad mūsų bendruomenė yra labai didelė ir stipri, tačiau drąsiai galiu teigti, kad čia yra žmonių, kurie dega krepšiniu ir gyvena juo.
Kurie treneriai jums išsiskiria?
Šis sportas lėmė, tai, kad galiu pažinti labai daug talentingų ir gabių trenerių. Man labiausiai išsiskiria Šarūnas Sakalauskas, Stasys Žaliabarštis, Jonas Kazlauskas, Šarūnas Jasikevičius ir mano pirmasis treneris Antanas Paulauskas.
Ar skiriasi krepšininkų kartos?
Tikrai taip ir net labai. Šių dienų aplinka kitaip įtakoja jaunus žaidėjus. Bendravimas su tėvais ir su jaunimu yra visai kitoks, nes tėvai kartais nelabai atkreipia dėmesio į visos komandos interesus.
Taipogi iššūkiai treneriams kyla ir su pačiais jauniausiais – dėl jų komandos surinkimo, bandymo juos sudominti ir įtikinti tėvelius, kad krepšinį, nepaisant visų šios sporto šakos sunkumų, rinktis verta.
Kaip manote, ar sėkmingai keičiasi trenerių kartos Suvalkijos krašte?
Prisimenu, kai buvau jaunas, girdėdavau vyresnių trenerių ,,bambėjimą’’, jog jauni treneriai viską daro kitaip nei visada daryta, nieko nemoka ir pan. Dabar jau mes – mano karta esame tie vyresnieji treneriai ir gal kartais nesuprantame jaunųjų trenerių. Su metais keičiasi tiek treneriai, tiek ir pats krepšinis, todėl manau, kad tiek Suvalkijoje, tiek Lietuvoje viskas teka savo vaga ir taip turi būti.
Kokį patarimą duotumėte jaunam sau?
Neimti visko taip stipriai į širdį. Viskas praeina – tiek pergalės, tiek pralaimėjimai. Todėl į viską reikia žiūrėti realistiškai. Taip pat – skirti daugiau laiko sau, savo šeimai ir savo vaikams.
Kaip pasikeitė MKL per 25 metus?
Moksleivių krepšinio lygos pradžią prisimenu labai gerai, nes man pačiam teko prisidėti prie jos kūrimo ir visų reorganizacijų. Teko dalyvauti ir to meto Meistriškumo komisijoje, kuriai vadovavo tuometinis Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius Jonas Kazlauskas.
Anksčiau moksleivių krepšinis vykdavo labai kitoniškai – penkių didžiųjų miestų komandos iš karto patekdavo į finalinį aštuntuką, o dėl likusių trijų vietų turėjo kovoti visos likusios Lietuvos komandos. Nenoriu girtis, bet tai buvo mano pasiūlymas, kad šią varžybų sistemą reikia keisti nes ji labai neteisinga.
Būtent taip paskui užgimė Lietuvos moksleivių krepšinio lyga – susikūrė divizionai, buvo daug pasiūlymų ir iš kitų Marijampolės strategų, ne tik iš manęs. Šiuo metu Lietuvos moksleivių krepšinio lyga yra ideali ir pavyzdys ne tik kitoms Europos šalims, bet ir visam pasauliui.
Palinkėjimas MKL bendruomenei?
Išlaikyti optimizmą ir energiją. Taip pat linkiu ir kuo daugiau vieningumo, jog visi eitume viena linkme ir kartu augintume ateities talentus, o pačiai lygai – dar bent 25-erių gyvavimo metų.
mkl.lt
