Marytė Marcinkevičiūtė
Balandžio 13 dieną 90 metų jubiliejų sutinka daugkartinis Lietuvos teniso čempionas, pirmasis Lietuvos teniso sporto meistras kaunietis Ramojus Liubartas, kurį ir šiandieną dar galima pamatyti Kauno „Žalgirio“ sporto komplekso teniso aikštyne.
Tiesa, jau nežaidžiantį, nes atsirado regėjimo problemų, bet patariantį šios sporto šakos entuziastams. Kol žaidėjai rengiasi susitikti prie tinklo, jubiliatas kelis kartus apeina aplink teniso aikštelę ir gerai pasimankština.
„Iki praėjusių Naujųjų metų dar sėsdavau prie mašinos vairo, tačiau žiemą nevažinėjau, tik kartą buvau nuvažiavęs pas mūsų šeimos draugę gydytoją Loretą Valiokienę, kuri mane prižiūri.
Ji su mano žmona Genovaite, kuri mirė 2005-aisiais, kartu studijavo mediciną ir buvo geros draugės.
Devynios dešimtys metų pralėkė labai greitai, pernai man buvo padaryta kirkšnies išvaržos operacija.
Vienišas nesijaučiu, namo antrame aukšte gyvena sūnus Remigijus, kuris anksčiau irgi žaidė tenisą. Turiu vieną anūkę ir du proanūkius.
Triskart per savaitę mane aplanko socialinės slaugos darbuotoja, kuri pagamina valgyti.
Senatvei stengiuosi nepasiduoti. Vieną kartą per savaitę einu į teniso treniruotę „Žalgirio“ sporto komplekse, su sūnumi važiuoju į Prienus paplaukioti baseine, pasikaitinu pirtelėje.
Dvi dienos savaitėje būna fiziškai aktyvios, stiprinu savo sveikatą“, – pasakoja garsusis tenisininkas.
Tačiau jis pripažįsta: 90 metų našta jau jaučiasi, jėgos ypač sumažėjo prieš dvejus metus.
„Meteliai daro savo, jiems negaliu pasipriešinti. Tačiau džiaugiuosi, kad Dievulis leidžia dar gyventi, daug žmonių tokių metų nesulaukia.
Dar krutu, judu. Per televiziją niekada nepraleidžiu progos pasižiūrėti pasaulinių teniso turnyrų, pasidžiaugiu savo mėgstama sporto šaka. Tenisas iki šiol mano kraujyje“, – akcentuoja jubiliatas. .
Jeigu nenutolote nuo teniso, sakykite, kaip dabar vertinate Lietuvos teniso lygį?
Vertinu labai gerai, užaugo puiki didelio meistriškumo teniso žaidėjų karta, džiaugiuosi jų pergalėmis.
Tačiau esu nusiminęs, jog Lietuvos teniso sąjunga, besirūpindama jaunimu, užmiršo mus, veteranus.
Mes irgi norėtume pasižiūrėti Daviso taurės teniso turnyrų, vykstančių Vilniuje, SEB arenoje.
Gyvai nematėme, tik per televiziją stebėjome Ričardo Berankio atsisveikinimo mačą su teniso legenda prancūzu Jo-Wilfriedu Tsonga, nes negavome pakvietimų.
Lietuvos teniso istoriją rašė Vytautas Gerulaitis, Jonas Anilionis, Algimantas Paltarokas, Feliksas Kaplanas, Gracijus Remeikis, Rolandas Muraška, Vytautas Mažeika, aš.
Nemažai žaidėjų jau iškeliavo į amžinybę, o tie, kurie dar gyvi, esame užmiršti, niekam nereikalingi, lyg mūsų ir nebuvo, negarsinome Lietuvos.
Kas jus išmokė žaisti tenisą? Juk žaidėte ir krepšinį, atstovavote Kauno jaunių rinktinei?
Tenisą pradėjau žaisti nuo dešimties ir jame praleidau pačius gražiausius savo gyvenimo metus.
Pirmasis treneris – daugkartinis Lietuvos čempionas Jonas Anilionis. Labai daug treniravausi, stengiausi išmokti gerai žaisti ir savo tikslą pasiekiau.
Patiko ir krepšinis, tačiau nedidelis ūgis gražių vilčių neteikė. Supratau, kad jame nieko gero nepasieksiu ir mečiau.
Sovietmečiu sportavome visai kitokiomis sąlygomis, nei dabartiniai teniso grandai.
Žaisdavome su medinėmis raketėmis ir Leningrado kamuoliukais, „Inkaro“ sportiniais bateliais, kurie galėjo suluošinti mūsų kojas.
Buvo dideli sunkumai patekti į sporto sales žiemą, tekdavo treniruotis vos ne vidurnakčiais.
Buvau tikras Lietuvos patriotas, žalgirietis. Kai tapau SSRS profsąjungų draugijos jaunių čempionu, buvau kviečiamas į Maskvą treniruotis su geriausiais SSRS tenisininkais.
Man buvo žadamos geros sąlygos, kelionės po Europą, tačiau nesusigundžiau tomis vilionėmis.
Norėjau gyventi tik Lietuvoje, baigti aukštąjį mokslą, kad visam gyvenimui turėčiau duoną.
Su komandos draugais garbingai atstovaudavome Lietuvai įvairiose varžybose, SSRS tautų spartakiadose.
Dar norėčiau pasakyti, kad daug laiko praleidžiant teniso aikštelėse, nenukentėjo darbas, viskas ėjosi sklandžiai.
1964–1999 metais dirbant Kauno politechnikos institute treneriu – dėstytoju, man buvo suteiktas docento vardas (1990).
Tenisas mano gyvenime labai praplėtė akiratį, skersai ir išilgai išvažinėjau visą Sovietų Sąjungą, susipažinau su Vidurinės Azijos respublikų kultūra.
Tačiau išvykti už geležinės uždangos mums, tenisininkams, buvo sunkiau nei kitiems sportininkams, kurį laiką buvome izoliuoti.
Nepaisant to, pavyko laimėti Centrinės Azijos čempionatą, Pabaltijo turnyrą.
Tapote neeiliniu žaidėju: 13 kartų Lietuvos čempionu – po tris kartus vieneto (1960, 1964, 1967) ir mišriojo dvejeto (1960, 1962, 1964) bei septynis kartus vyrų dvejeto (1957, 1959, 1964, 1968, 1971, 1972, 1974). Koks tada buvo tenisas, su kuriais pagrindiniais varžovais tekdavo kovoti?
Sunku vertinti, koks tada buvo tenisas. Žinoma, ne toks, koks dabar. Žemesnio lygio, bet vis dėlto neblogas, mokėjome žaisti.
Pagrindinis ir rimčiausias mano varžovas buvo Algimantas Paltarokas, kuris gerai žaidė ir vienetą, ir vyrų bei mišrius dvejetus.
Aikštelėje tekdavo susitikti ir savo pirmuoju treneriu Jonu Anilioniu, konkurenciją sudarydavo Vytautas Augustaitis, Antanas Puidokas, Raimondas Balsevičius, Valdas Baltakis.
Lietuvos rinktinei atstovavote net keturiose SSRS tautų spartakiadose (1956, 1959, 1963, 1967), kuri jų buvo pati sėkmingiausia?
Dalyvavau ir komandinėse, ir asmeninėse varžybose. Sekdavosi gana neblogai, asmeniniuose turnyruose užimdavau vietas nuo dešimtos iki 20 -os.
Labiausiai įsiminė 1956 metų spartakiada, kurioje per iškilmingą atidarymą man buvo patikėta būti vėliavnešio asistentu.
Lietuvos vėliavą tada nešė rutulio stūmimo legenda Adolfas Varanauskas, o jam asistavo Felicija Karaliūnaitė-Karoblienė ir aš.
Man tai buvo didelė garbė, aukštas sportinės karjeros įvertinimas. Tas momentas – vienas įsimintiniausių mano karjeroje.
Kai dabar spaudoje skaičiau apie čiuožėjo Sauliaus Ambrulevičiaus jausmus, užplūdusius Milano „San Siro“ stadione vykusioje iškilmingoje olimpinių žiemos žaidynių atidarymo ceremonijoje, jam nešant Lietuvos vėliavą drauge su Allison Reed, pagalvoju, kad mane tokios emocijos irgi buvo užplūdusios, jas išgyvenau kone su ašaromis akyse.
Jūsų karjera didžiajame sporte buvo ilga – iki 45-erių. Tačiau ir tokiame amžiuje vis dar nugalėdavote daug jaunesnius varžovus, tad kodėl nutarėte atsisveikinti su didžiuoju tenisu?
Norint gerai žaisti, reikia daug treniruotes, negali dalyvauti varžybose nepasiruošęs.
Tekdavo susitikti netgi su 15–20 metų jaunesniais varžovais, todėl ir kildavo minčių, o kas iš to, kad dar vieną kartą tapsiu Lietuvos čempionu.
Užaugo gerų jaunų žaidėjų, kurie mane buvo pasiruošę deramai pakeisti. Tai – mano auklėtinis Stasys Labanauskas, Kęstutis Makarevičius, kiti.
Tada ir pradėjau galvoti, kad pats laikas baigti karjerą. Su jaunimu nenorėjau konkuruoti ir perėjau į veteranų tenisą.
Nepriklausomybės metais atsivėrė galimybės važinėti po platųjį pasaulį, varžytis pasaulio veteranų čempionatuose ir žaisti įvairiose amžiaus grupėse.
Dalyvavau čempionatuose Australijoje, Amerikoje, Argentinoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje.
Žaidžiant vyrų dvejetą su savo mokiniu Stasiu Labanausku netgi tekdavo susitikti su dešimčia metų jaunesniais varžovais ir juos nugalėdavome.
1994-aisiais Australijoje pasidalijau trečią vietą asmeninėse varžybose.
Labai sėkmingos man buvo ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kurios vykdavo Lietuvoje.
Kiek kartų jose dalyvavau, tiek kartų tapau nugalėtoju. Turėjau tokią savybę vyrų dvejetus žaisti su savo auklėtiniais, kuriuos ugdžiau.
Kai sukako 75-eri, o tai nauja grupė veteranų varžybose, kuriose gal būčiau buvęs tarp lyderių.
Tačiau draugai atkalbėjo, sakydami, kad ar man dar mažai tų pergalių, laikas sveikata rūpintis. Paklausiau jų.
Jūsų karjeroje buvo dar viena stotelė – teisėjavimas, 1972-aisiais tapote respublikinės kategorijos arbitru. Kur teko teisėjauti?
Teisėjavau 1972–2004 metais Lietuvos, sąjunginėse ir tarptautinėse varžybose, buvau šalies čempionatų vyriausiasis teisėjas.
Esu teisėjavęs SSRS čempionatuose, aukščiausio lygio profesionalų kovoms „Kremliaus taurė“.
Buvau gerai įvertinamas, gaudavau nemažai kvietimų teisėjauti įvairiuose stambiuose tarptautiniuose turnyruose.
Tačiau į juos išvykti trukdydavo anglų kalba, kurią reikėjo mokytis. Buvau jau metuose ir kursus lankyti nepanorau.
Gal galite pasakyti receptą, kaip sulaukti 90 metų ?
Kad man kas nors jį pasakytų (juokiasi …). Kažkur skaičiau vieno garsaus JAV kardiologo teiginį, jog kiekvienas mūsų 90 proc. gali sulaukti tokio mažiaus, o gal netgi atšvęsti 100 metų jubiliejų.
Reikia daug judėti, visavertiškai maitintis, kontroliuoti savo cholesterolio kiekį, nerūkyti.
Aš visą savo gyvenimą griežtai laikiausi režimo, nerūkiau, nepiktnaudžiavau alkoholiu, niekam nieko nepavydėjau. Geriausias receptas, manau – senti reikia sveikai.
* * *
Sveikiname!
Garbingo 90 metų jubiliejaus proga sveikiname iškilų Lietuvos tenisininką, Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ garbės narį Ramojų Liubartą.
Sportas Jus subrandino ne tik kaip puikų teniso meistrą, trenerį ir dėstytoją, bet ir kaip žmogų, neeilinę asmenybę.
Jubiliejaus proga jums linkime kuo didžiausios sėkmės visur, kur tik jos trūksta, stiprios sveikatos, kuri šiandien ypatingai reikalinga.
Ir toliau išlikite geru žmogumi, dvasingai turtingu ir stipriu. Daug džiaugsmo ir laimės, tvirtybės ir ištvermės!
LSD „Žalgiris“ ir Kauno „Žalgirio“ stadiono administracija
