MKL projekto „Ateities kūrėjai“ praktikantė Kamilė Gabalytė
LIDL – Lietuvos moksleivių krepšinio lyga (LIDL – MKL) tęsia rubriką ,,MKL herojai’’. Šioje rubrikoje atveriamos durys į užkulisius, kur tyliai dirbantys žmonės savo pastangomis įkvepia gyvybę moksleivių krepšiniui. Šį kartą Jums pristatome šiltą pokalbį su mergaičių ir merginų krepšinį puoselėjančia Plungės sporto ir rekreacijos centro trenere Edita Lapiene.
Ilgus metus mergaičių ir merginų krepšinio tradicijas puoselėjanti Edita savo, kaip trenerės, sąskaitoje turi daug laimėjimų, tarp jų ir tokios žvaigždutės kaip Monika Grigalauskaitė ar visų laikų Europos Merginų U20 krepšinio čempionato rezultatyvumo rekordą pagerinusi Danielė Paunksnytė.
Strategė gali pasigirti ir tuo, kad ne kartą yra tapusi MKL ,,mėnesio trenere’’.
Apie save, kaip trenerę, pasiekimus ir požiūrį į krepšinį kalbamės su Plungės SRC trenere Edita Lapiene.
Kaip gimė Jūsų meilė krepšiniui?
Kartais atrodo, kad krepšinis mane pasirinko anksčiau, nei aš jį. Nuo vaikystės buvau judesyje. Man reikėjo erdvės, ritmo, komandos jausmo. Aikštelė tapo vieta, kurioje augau. Čia mokiausi ne tik technikos, bet ir kantrybės, atsakomybės, gebėjimo išlaukti savo momento. Krepšinis labai anksti parodė, kad augimas nėra greitas ir paprastas. Jis reikalauja darbo, pasitikėjimo ir laiko.
Su metais supratau, kad tai nėra tik sportas ar profesija. Tai gyvenimo būdas. Krepšinis mane išmokė, kad kartais svarbiausia yra ne tai, kiek turi talento, o kiek esi pasiruošusi dirbti, kai niekas nemato. Ir ši pamoka paskui persikelia visur – į mokslus, į darbą, į santykius, į kasdienį gyvenimą.
Ar buvo momentas, kai galėjote rinktis visai kitą gyvenimo kryptį, bet vis tiek likote krepšinyje?
Taip, tokių momentų tikrai buvo. Gyvenime būna etapų, kai atrodo, kad galėtų būti paprasčiau, ramesnė rutina, daugiau laisvo laiko. Bet krepšinis visada grįždavo kaip vidinis jausmas, kad čia yra mano vieta.
Mano pasirinkimas likti krepšinyje nebuvo vien apie sportą. Tai buvo apie prasmę. Apie tai, kad matau, kaip mergaitės auga, kaip jos keičiasi. Ir tada supranti, kad tavo darbas nėra tik treniruotė. Tu prisidedi prie žmogaus kelio. Tokiose akimirkose labai sunku pasukti kitur.
Kaip apibūdintumėte save, kaip trenerę – tiek aikštelėje, tiek už jos ribų?
Aikštelėje esu reikli. Man svarbu disciplina, detalės, nuoseklumas. Bet aš visada stengiuosi, kad reiklumas būtų ne baimė, o aiškumas. Kad mergaitės suprastų, kodėl mes darome vieną ar kitą dalyką. Nes kai sportininkė supranta prasmę, ji pradeda dirbti ne dėl trenerės, o dėl savęs.
Už aikštelės ribų stengiuosi būti žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Kartais sportininkėms reikia ne patarimo apie metimą ar gynybą, o tiesiog pokalbio, palaikymo, paprasto žmogiško „aš matau, kaip tau sunku“. Trenerė, mano akimis, yra žmogus, kuris lydi. Ne visada tik šalia pergalių, bet ir šalia abejonių.
Koks yra didžiausias įkvėpimo šaltinis Jums šiame darbe? Ar labiau įkvepia žmonės, rezultatai, procesas, ar pačios auklėtinės?
Labiausiai mane įkvepia procesas. Kelias. Tas augimas, kuris vyksta kasdien, net kai atrodo, kad nieko ypatingo neįvyko. Kartais progreso nepamatai iš karto, bet po metų atsisuki ir supranti, kokį kelią sportininkė nuėjo.
Žinoma, rezultatai taip pat džiugina. Bet man labai svarbu, kad rezultatas nebūtų vienintelis matas. Mane įkvepia ir žmonės – komanda, bendruomenė, kolegės, tėvai, kurie palaiko. O pačios auklėtinės… jos dažnai yra didžiausias variklis, nes jų noras, ambicija, svajonės primena, kodėl verta dirbti.
Ar prisimenate pirmą kartą, kai supratote, kad viena iš Jūsų auklėtinių bus „ypatinga“? Ką tada pagalvojote?
Tokie momentai dažniausiai ateina tyliai. Tai ne visada būna vienas metimas ar vienos rungtynės. Kartais tai būna akimirka treniruotėje, kai matai, kad mergaitė po klaidos nesusigūžia, o atsistoja ir daro toliau. Arba kai ji pirmoji ateina į salę, ir paskutinė išeina. Tada pagalvoji: „Ji turi kažką daugiau.“. Bet kartu žinau ir kitą dalyką – ypatinga tampa ne tik ta, kuri turi talentą, o ta, kuri išmoksta kasdien daryti tą juodą darbą. Ir visada sau primenu: mano užduotis – padėti jai išlaikyti norą dirbti ir tikėjimą savimi, nes būtent tai ir atveda iki didelių dalykų.
Esate išugdžiusi ne vieną stiprią krepšininkę – Moniką Grigalauskaitę, Danielę Paunksnytę ir kitas. Ką galite pasakyti apie darbą su jomis?
Monika ir Danielė – tai sportininkės, kurias drąsiai galiu vadinti unikaliomis. Ir jos vis dar tokios yra. Jų darbo etika, charakteris, noras laimėti – tai yra kiekvienos trenerės svajonė.
Man labai įdomu, kad jos augo visiškai skirtingose kartose. Ir vis tiek yra vienas dalykas, kuris nesikeičia ir nepriklauso nuo kartų. Tas „juodas darbas“. Atsikelti. Ateiti. Pasirodyti. Padaryti, kai sunku. Kai nesinori. Kai niekas nemato. Kartų skirtumas čia nieko nepakeičia, nes tikras profesionalumas visada atrodo panašiai – tai yra nuoseklus darbas ir noras būti geriausia savo pačios versija.
Dirbant su tokiomis sportininkėmis trenerė ir pati auga. Nes tu turi nuolat ieškoti, kaip padėti joms kilti dar aukščiau. Ir kartu supranti, kad jų pasiekimai neatsiranda iš niekur. Už jų yra labai daug valandų, sprendimų, disciplinos, vidinės stiprybės.
Ar būna skaudžių atsisveikinimų – kai mergaitė išeina, meta sportą ar pasirenka kitą kelią?
Taip, būna. Ir kartais jie tikrai skaudūs, net jeigu iš išorės tai atrodo paprasta. Tu pripranti prie žmogaus. Tu matai, kaip ji auga, kaip keičiasi. Ir tada, kai ji išeina, atrodo, kad baigėsi tam tikras bendras etapas.
Bet aš visada stengiuosi į tai žiūrėti ir ramiai. Sportas nėra vienintelis kelias visoms. Kartais mergaitė pasirenka kitą kryptį ir tai yra normalu. Svarbiausia, kad ji išeitų ne su kartėliu, o su patirtimi. Su išmoktomis pamokomis, kurios ją sustiprins gyvenime.
Ar kada nors jautėtės atsakinga ne tik už sportinį, bet ir už emocinį savo auklėtinių gyvenimą?
Labai dažnai. Mergaitės ateina į sportą su skirtingomis patirtimis. Vienoms lengva, kitoms sunkiau. Kartais jos nepasitiki savimi, kartais bijo suklysti, kartais turi savų gyvenimo iššūkių.
Trenerė negali visko išspręsti, bet trenerė gali būti atrama. Gali sukurti aplinką, kurioje mergaitė nesijaus viena. Kur klaida nėra gėda. Kur pastanga yra vertinama. Man atrodo, kad emocinis saugumas sporte yra labai svarbus, nes tik tada sportininkė gali iš tikrųjų atsiskleisti.
Koks buvo sunkiausias momentas Jūsų trenerės kelyje, apie kurį paprastai nekalbama?
Dažniausiai sunkiausi momentai būna tie, kurie nevyksta viešai. Ne rungtynėse. Ne per turnyrą. O kasdienybėje. Kai matai, kad komanda dirba, bet rezultatai neateina greitai. Kai sportininkės pavargsta, pradeda abejoti. Kai turi būti ta, kuri išlaiko kryptį, net kai pačiai viduje kyla klausimų.
Apie tokius dalykus retai kalbama, nes jie nėra „gražūs“. Bet būtent jie ir yra trenerės darbas. Išlaikyti komandą, išlaikyti tikėjimą procesu, išlaikyti ramybę tada, kai norisi greito atsakymo.
Ar kada nors buvote arti sprendimo viską mesti? Kas tada sulaikė?
Manau, kad kiekviena trenerė bent kartą yra turėjusi tokią mintį, nes būna nuovargio. Būna etapų, kai atrodo, kad atiduodi labai daug, o grąža ateina lėtai. Kas sulaikė? Paprastai sulaiko žmonės, sportininkės, komanda. Tas jausmas, kai pamatai mažą progresą, kuris kažkam gali būti didelis žingsnis. Kartais sulaiko ir paprasta žinutė: „Trenere, ačiū.“ Tokie dalykai primena, kad tai, ką darai, turi prasmę.
Įvardinkite tris svarbiausias savybes, kurių reikia gerai krepšininkei.
Pirmiausia – tikėjimas savimi. Be jo labai sunku išnaudoti savo galimybes, net jei turi talentą. Antra – darbštumas ir disciplina. Ne kaip spaudimas, o kaip sąmoningas pasirinkimas. Supratimas, kad tu dirbi dėl savęs. Trečia – komandiškumas. Krepšinis nėra apie vieną žmogų. Net ir labai ryški sportininkė tampa dar geresnė, kai moka būti komandos dalimi.
Kas, Jūsų akimis, šiandien kartais pamirštama ugdant ateities talentus?
Kartais pamirštame kantrybę ir ilgalaikį planą. Norime greitų rezultatų, greitų pergalių, greito „įrodymo“. Bet sporte augimas reikalauja laiko. Dar kartais pamirštama, kad sportininkė yra žmogus, o ne projektas. Jei kuri tik rezultatą, gali prarasti žmogų. Man labai svarbu, kad mergaitės augtų ne tik kaip žaidėjos, bet ir kaip asmenybės.
Kokios rungtynės Jūsų, kaip trenerės, karjeroje buvo įsimintiniausios?
Neturiu vienų vienintelių. Jų buvo daug ir jos skirtingos. Yra rungtynių, kurios įsimena dėl pergalės, yra tokių, kurios įsimena dėl kovos, dėl charakterio, dėl komandos vienybės. Vis dėlto labiausiai įstringa tos rungtynės, po kurių matai, kad sportininkės išeina pasikeitusios. Ne tik laimėjusios ar pralaimėjusios, o subrendusios. Kai supranta, kad jos gali daugiau, nei pačios galvojo.
Ar būna dienų, kai grįžusi namo galvojate: „Gal šiandien buvau per griežta“ arba „galėjau padaryti kitaip“?
Taip, tikrai būna. Ir man atrodo, kad tai yra normalu. Trenerė taip pat mokosi. Kartais emocija būna per stipri, kartais norisi greičiau, kartais pasakai ne taip, kaip norėjai pasakyti. Aš dažnai analizuoju: ką galėjau padaryti geriau, kaip pasakyti taip, kad sportininkė suprastų, o ne užsidarytų. Nes reiklumas turi auginti, o ne slėgti. Ir kai grįžti namo su tokiomis mintimis, supranti, kad rytoj turi būti dar sąmoningesnė.
Ar šiandien jaučiate, kad merginoms Lietuvoje lengviau tikėti savimi nei prieš 20 metų?
Manau, kad lengviau. Vien dėl to, kad dabar yra daugiau pavyzdžių. Daugiau matomų moterų sporte, daugiau istorijų, daugiau kelių, kuriuos merginos gali rinktis. Tai padeda. Bet vis tiek tikėjimas savimi nėra automatiškas dalykas. Jį reikia auginti. Ir čia labai svarbi trenerės, šeimos, aplinkos įtaka. Mergina turi jausti, kad ji gali bandyti, gali klysti ir vis tiek būti verta.
Koks Jūsų darbo aspektas dažniausiai lieka „už kadro“ ir yra nepastebimas?
Žmonės dažniausiai mato rungtynes. Matomą rezultatą. Bet už to yra labai daug nematomo darbo. Planavimas, analizė, pasiruošimas, pokalbiai, sprendimai, kelionės, traumos, rūpesčiai dėl komandos, dėl kiekvienos sportininkės. Dar yra ir emocinis darbas, kurio niekas nefiksuoja. Kai turi palaikyti, kai turi nuraminti, kai turi išgirsti. Kartais trenerė būna ir psichologė, ir organizatorė, ir žmogus, kuris tiesiog laiko komandą kartu.
Jūsų vyras – Virgilijus Lapis taipogi yra treneris ir kartu su Jumis dirba Plungės sporto centre. Ar namuose diskutuojate apie krepšinį, o gal net šeimyniškai „konkuruojate“?
Krepšinis mūsų namuose tikrai yra tema. Kartais diskutuojame apie rungtynes, apie treniruočių procesą, apie tai, kas suveikė, kas ne. Nes kai abu esame treneriai, natūralu, kad daliniesi mintimis.
Ar konkuruojame? Gal labiau sakyčiau – vienas kitą papildome. Mes abu matome sportą iš savo kampo, ir kartais tai padeda. Nes būna momentų, kai vienas pasako sakinį, ir tau staiga susidėlioja mintys. Bet namai vis tiek turi likti namais, todėl stengiamės neužstrigti tik ties krepšiniu.
Kas namuose griežtesnis – Jūs ar vyras?
Manau, kad mes abu turime savo griežtumo momentų. Tik jis pasireiškia skirtingai. Kartais aš būnu labiau apie tvarką ir aiškumą, kartais jis – apie principus. Bet svarbiausia, kad abu suprantame, kad griežtumas turi būti su protu. Ne dėl griežtumo, o dėl vertybių.
Ką Jums reiškia auginti talentus ne didmiestyje?
Tai turi savo iššūkių, bet ir labai daug prasmės. Ne didmiestyje kartais mažiau resursų, mažiau pasirinkimų, bet yra labai stiprus bendruomenės jausmas. Man svarbu parodyti mergaitėms, kad vieta jų neriboja. Kad talentas gali užaugti visur, jei yra noras dirbti ir jei yra žmonių, kurie padeda. Ir kai matai, kad mergina iš mažesnio miesto drąsiai eina į didesnę sceną, tai yra didelis džiaugsmas.
Ar jaučiate bendruomenės palaikymą?
Taip, ir tai yra labai svarbu. Kai bendruomenė domisi, palaiko, ateina į rungtynes, pasidžiaugia, tai mergaitėms suteikia papildomos motyvacijos. Bendruomenė sporte yra tarsi dar viena komandos dalis. Ji padeda išlaikyti prasmę ir kryptį. Ir aš labai vertinu, kai žmonės mato, kad merginų krepšinis taip pat vertas dėmesio.
Ką, Jūsų akimis, būtų svarbiausia padaryti, kad merginų krepšinis taptų labiau matomas ir patrauklus jaunoms sportininkėms Lietuvoje?
Reikia matomumo, bet ne tik per rezultatus. Reikia istorijų. Reikia rodyti merginas, kurios dirba, kovoja, auga, kurios turi charakterį. Nes jaunos sportininkės dažnai įkvepiamos ne vien trofėjais, o tuo, kad jos pamato: „Ji tokia kaip aš. Ir ji gali.“ Taip pat svarbu kurti gerą aplinką regionuose, padėti klubams, trenerėms, mokykloms. Kad mergaitė turėtų kur ateiti, kur jaustis saugi, kur turėtų galimybę augti. Ir, žinoma, kad daugiau žmonių ateitų pažiūrėti. Nes kai salėje yra gyvybė, sportininkės tai jaučia.
Kai krepšinio salėje nutyla švilpukai ir baigiasi treniruotės, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Laisvalaikis dažniausiai būna labai paprastas. Man patinka laikas su šeima. Kartais tiesiog norisi tylos ir ramybės po intensyvaus ritmo. Patinka knygos, muzika, pasivaikščiojimai. Ir, aišku, krepšinis niekur nedingsta – kartais žiūrime rungtynes su visa šeima. Net mūsų katinas turi savo „nuomonę“, nes prie televizoriaus varžybų tikrai nepraleidžia. Tokie maži dalykai ir padeda atsipalaiduoti.
Ką krepšinis iš Jūsų atėmė, bet kartu ir davė?
Atėmė laiko. Kartais atėmė paprastą rutiną, kurią turi žmonės, dirbantys standartiniu grafiku. Nes sporte labai daug vakarų, savaitgalių, kelionių.
Bet davė labai daug. Davė žmones, patirtis, emocijas, stiprų bendruomenės jausmą. Davė galimybę matyti, kaip iš mažų mergaičių užauga stiprios sportininkės ir stiprios asmenybės. Ir man atrodo, kad tai yra didžiausia dovana.
Kokią svarbiausią pamoką, sukauptą per visus trenerės metus, šiandien norėtumėte perduoti MKL jaunuoliams?
Nebijokite klysti. Klaidos nėra silpnumo ženklas. Dažniausiai jos rodo, kad tu bandai, ieškai, eini į priekį. Daug pavojingiau yra bijoti suklysti ir todėl nieko nedaryti.
Ir dar noriu pasakyti: tikėkite procesu. Kartais atrodo, kad progresas per lėtas, kad kitos sportininkės greitesnės, stipresnės. Bet kiekviena turi savo laiką. Svarbiausia – daryti savo darbą, būti nuosekliai, išmokti atsikelti ir ateiti net tada, kai sunku. Pergalės ir pralaimėjimai yra dienai, bet vertybės lieka visam gyvenimui.
Kaip įsivaizduojate MKL ateitį po dešimties metų ir kiek toli, Jūsų manymu, mes galėtume nueiti?
Aš MKL ateitimi tikiu. Tikiu, kad lyga gali dar labiau augti, tapti dar stipresne platforma merginų krepšiniui. Norėčiau, kad po dešimties metų MKL būtų vieta, kurioje merginos ne tik žaidžia, bet ir realiai mato savo kelią į aukštesnį lygį.
Manau, kad galime nueiti labai toli, jei bus nuoseklumas. Jei bus palaikymas klubams, trenerėms, regionams. Jei bus daugiau dėmesio merginų krepšiniui ne tik per finalus, bet ir per kasdienybę. Tada auga ne tik žaidimo lygis, bet ir pasitikėjimas.
Pabaigai, Jūsų palinkėjimas MKL bendruomenei 25 jubiliejaus proga?
Linkiu MKL bendruomenei išlaikyti tai, kas svarbiausia – meilę krepšiniui, bendruomeniškumą ir tikėjimą jaunomis sportininkėmis. Linkiu, kad kiekviena mergaitė, atėjusi į salę, jaustų, kad ji čia laukiama, kad ji čia gali augti, kad jos kelias svarbus.
Ir linkiu kantrybės. Nes dideli dalykai gimsta ne per vieną sezoną. Jie gimsta iš kasdienio darbo, iš žmonių, kurie nesustoja, iš trenerių, sportininkių, tėvų, sirgalių. Jei tai išliks, ateitis tikrai bus graži ir prasminga.
