Kad sportas net karo akivaizdoje gali tapti tiltu, jungiančiu šalis, žmones ir vertybes, liudija iš Ukrainos kilusių brolių dviratininkų Pavlo ir Heorhijaus Antonenkų istorija. Karas iš jų atėmė namus, kasdienį saugumą ir patį artimiausią žmogų – tėtį. Tačiau kartu užgrūdino ir dar labiau sustiprino tikėjimą, ryžtą bei meilę dviračių sportui.
Pastaruosius kelerius metus Šveicarijoje gyvenantys dviratininkai šių metų pradžioje prisijungė prie profesionalios lietuvių dviračių komandos „Energus“ ir sako, kad ši komanda jiems tapo antraisiais namais.
Broliai sutiko pasidalyti savo mintimis apie karo išugdytą brandą, skaudžias netektis ir didžiule atrama jiems tapusį sportą.
Dviračių sporte – per smalsumą
Kijeve augę broliai Pavlas ir Heorhijus nuo vaikystės buvo labai aktyvūs ir smalsūs, tad nenuostabu, jog išbandė daugybę sporto šakų – plaukimą, šaudymą, kovos menus.
„Tėvai niekada mūsų nevertė sportuoti, o dviračių sportas Ukrainoje apskritai nėra labai populiarus. Visgi vedami smalsumo pabandėme – ir likome“, – prisimena Pavlas.
Kijevo velodrome broliai pirmąsias treko treniruotes pradėjo lankyti prieš devynerius metus – Pavlui tuomet buvo dešimt, Heorhijui – dvylika. Iš pradžių treniravosi treke, vėliau – plente.
„Šiame sporte atsidūrėme būdami jau šiek tiek vyresni, todėl galėjome geriau suprasti, kas mums patinka, o kas ne. Dviračių sporte mums patiko treneris, buvo smagu sportuoti kartu su kitais vaikais, džiugino atmosfera. Tai buvo bendruomenė, kur jautėmės savi ir į kurią buvo gera sugrįžti“, – sako Heorhijus.
Jis atkreipia dėmesį, kad dažnai būtent tai ir tampa svarbiausiu veiksniu, skatinančiu vaikus sportuoti. Tą patį komanda stebi ir „Energus“ dviračių komandos įkurtoje vaikų Talentų akademijoje.
Paklaustas, kaip nutiko, kad abu pasirinko tą pačią sporto šaką, Pavlas šypsosi: „Kaip jaunesnysis brolis visada sekiau Heorhijų. Jei jis bandė – bandžiau ir aš“.
Karas atskyrė nuo šeimos
2022-ųjų vasarį, broliams grįžus iš stovyklos ir pradėjus ruoštis nacionaliniam treko čempionatui, Ukrainoje prasidėjo plataus masto Rusijos invazija.
„Per kelias dienas atsidūrėme visiškoje nežinomybėje – neturėjome jokio aiškaus plano, mūsų anglų kalbos žinios buvo minimalios. Kai išvykome, net nežinojome, kur tiksliai važiuojame – viskas buvo nuspręsta už mus“, – karo pradžios prisiminimais dalijasi Heorhijus.
Broliams, kaip ir dar dvidešimčiai Ukrainos dviratininkų, pagalbą suteikė Šveicarijos dviračių federacija – taip jie kartu su kitais sportininkais išvyko į šią šalį. Čia jiems buvo sudarytos sąlygos gyventi ir treniruotis.
Beveik dvejus metus dviratininkai dalyvavo daugumoje Šveicarijos nacionalinio kalendoriaus lenktynių, tačiau mintys nuolat sukosi apie namus.
„Buvo labai sunku suvokti, kad esame saugūs, kai mūsų šeima liko karo zonoje. Tai, kad buvome kartu, padėjo išlikti stipriems ir nepalūžti. Kaip jaunesnysis brolis visuomet bandau pasivyti Heorhijų. Dažniausiai jis pabėga, bet tai mus abu stumia pirmyn. Net ir sunkiausiais laikotarpiais turėjome vienas kitą – ir tai buvo didžiausia mūsų stiprybė“, – pasakoja Pavlas.
Abu vaikinų tėvai pirmosiomis karo dienomis kaip savanoriai prisijungė prie kariuomenės, kad paremtų Ukrainos armiją.
„Kalbėti apie tai vis dar labai sunku“, – su ašaromis akyse sako Pavlas.
„Mūsų tėtis prie kariuomenės buvo prisijungęs dar anksčiau, 2014–2015 metais, prasidėjus Krymo aneksijai. Jis dirbo instruktoriumi mokymų centre kartu su Kanados ir kitų šalių karininkais. 2024-aisiais per karinį Rusijos išpuolį jis buvo nužudytas. Mūsų mama kariuomenėje liko tarnauti iki tėčio žūties, o tuomet nusprendė iš jos pasitraukti ir grįžti į civilinį darbą.
Absoliuti dauguma vyrų iš mūsų artimos aplinkos kovoja kasdien. Žiemą, siaučiant šalčiams, Rusija naikino kritinę infrastruktūrą, situacija buvo itin sudėtinga: kai elektra yra vos porą valandų per dieną, o kai kur nėra ir centrinio šildymo, ypač sunku seneliams, tėvams. Tai labai nelengva, bet tikiu, kad kažkaip prasimušime“, – apie sudėtingą situaciją pasakoja Pavlas.
Šiandien broliai su Ukrainoje likusia mama matosi retai.
„Susitinkame du kartus per metus. Kai vykstame į Ukrainos čempionatą vasarą, taip pat pavyksta rudenį. Kartą mama mus aplankė Šveicarijoje. Tačiau dažniausiai bendraujame nuotoliu – skambiname vieni kitiems, kai tik turime galimybę pasikalbėti“, – dalijasi Pavlas.
Gyvenimas svetur užgrūdino
Pirmieji metai Šveicarijoje broliams tapo savarankiškumo mokykla.
„Tapome patys atsakingi už viską – treniruočių planavimą, registraciją į varžybas, logistiką, mitybą. Lenktynės dažnai vykdavo už šimto kilometrų, tad viską organizuodavomės patys“, – pasakoja Pavlas.
Pasak jų, iš maždaug dvidešimties į Šveicariją kartu su broliais išvykusių jaunų Ukrainos dviratininkų šiame sporte liko vos keli.
„Tai buvo natūrali atranka: jei nori – dirbi, jei nenori – niekas tavęs nestums ir nemotyvuos. Viskas priklauso nuo tavęs. Priverstinis išėjimas iš komforto zonos mums leido suprasti, kad sportas – mūsų kelias ir dėl jo turime padaryti viską.
Karas mus privertė anksti suaugti. Jei nebūtume išvykę iš Ukrainos, šiandien turbūt net neturėtume galimybės lenktyniauti aukšto lygio dviračių varžybose“, – sako Pavlas.
„Energus“ komanda tapo antrąja šeima
Brolius į „Energus“ dviračių komandą atvedė komandos vadovas Ignatas Konovalovas. Pasak jo, aplinkiniai brolius apibūdino kaip itin disciplinuotus, darbščius ir komandos tikslams atsidavusius sportininkus. Ir nors iš pradžių sprendimą komandą buvo priėmusi dėl Pavlo, sužinojus apie jo brolį, komanda nusprendė kontraktus pasiūlyti abiems.
Per beveik dešimtmetį sporto karjeros broliai demonstravo stiprius rezultatus. 20-metis Heorhijus yra Ukrainos plento dviračių čempionas. 2024 m. jis atstovavo Šveicarijos komandai „Obor Bike-Aid“, o 2025 m. – Austrijos kontinentinei komandai „Arbö Kärnten Sport“. 18-metis Pavlas yra iškovojęs trečią vietą Ukrainos jaunių plento čempionato grupinėse lenktynėse.
Vis dėlto broliai pabrėžia, kad „Energus“ komanda jiems tapo tramplynu į kitą sporto lygį.
„Tikimybė patekti į komandą sezonui jau įsibėgėjus nėra didelė, todėl iš komandos vadovo gavęs teigiamą atsakymą buvau labai laimingas. „Energus“ – mano pirmoji kontinentinė komanda“, – džiaugiasi Pavlas.
Jis produria: „Mes labai vertiname viso komandos personal darbą, kuris dažnai lieka nepastebėtas, tačiau be jų tai nebūtų įmanoma, nes tam, kad komanda galėtų veikti tokiame lygyje, reikia pasirūpinti daugybe detalių. Taip pat labai motyvuoja būti komandoje, kurios vadovas yra Ignatas Konovalovas – visa jo perduodama patirtis sportininkams yra itin vertinga“.
Heorhijus sako, kad komandoje nuo pat pradžių jautėsi savas: „Po visko, ką išgyvenome, labai svarbu būti komandoje, kurioje jauti pasitikėjimą ir palaikymą. Tikiu, kad tai padės man siekti aukščiausių rezultatų.“
Abu broliai neslepia – jų svajonės didelės, tačiau svarbiausia jiems nuoseklus augimas.
„Dar prieš penkerius metus nieko nežinojau apie dviračių sportą už Ukrainos ribų, o šiandien esu „Energus“ kontinentinės komandos dalis. Tai leidžia suprasti, kad teisingi pasirinkimai ir sunkus darbas gali atverti kelią į aukščiausią lygį – kad galime siekti ir „Grand Tour“, ir „WorldTour“ lenktynių“, – sako Heorhijus.
„Energus“ komandos informacija
