Ramūnas Šerpatauskas
Visi nori pergalės, bet niekas nenori „skausmo urvo“. Visi nori medalių, bet niekas nenori bėgti, tada kai šerkšnas ir šaltis traukia tavo veidą, o nugaroje jauti kiekvieną iš 4 varžtų. Aš čia ne tam, kad pasigirčiau. Aš čia tam, kad parodyčiau – visos mūsų ribos yra tik galvoje, klausimas ar Tu išdrįsi jas sulaužyti ?
Ši mano istorija prasidėjo ne bėgimo trasoje, o ant operacinio stalo. Kadaise buvau stiprus ir fiziškai aktyvus, sportavau kovinę savigyną, kikboksą, nuo 1996 m tarnavau SKAT (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba) , 1999-2000 – nuolatinė privalomojo karo tarnyba Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų batalionas , po to nuo 2000- iki 2004 m vėl tarnyba KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgose) , darbas saugos tarnybose , visą tai manyje ugdė kario, kovotojo dvasia, ugdė disciplina.
Kažkuriuo metu gyvenimas mane nubloškė į Airiją, kur teko dirbti mėsos fabrike ir tada bam ……gyvenimas apsisuko 180° kampu . Darbe patiriu stuburo traumą, po jos sekė keli metai gydymo , gyvenimas nuolatiniame skausme , po to – 2010 m viena stuburo operacija , 2011- antroji stuburo operacija, stuburo L5-S1 dalies fiksacija, keturi metaliniai varžtai ir verdiktas: „Sportas tavo gyvenime sušluotas po kilimu“ ( kaip atrodo mano stuburas po operacijų- galite pamatyti prie šio įrašo esančioje galerijoje). Aš tada tuo patikėjau. Gydytojas sakė jog aplamai turėčiau džiaugtis jog vaikštau į ne sėdžiu beįgaliojo vežimėlyje …..
Dvylika metų gyvenau saugodamas nugarą, kol nepastebimai mano svoris užaugo iki triženklio skaičius – 115 kg. Tapau savo kūno įkaitu, kol vienas eilinis sveikatos patikrinimas tapo žadintuvu: gydytojo žodžiai „Jei nieko nekeisi – gresia insultas arba infarktas“ tapo tarsi varpų skambėjimas …….
Tą akimirką mano pasąmonėje įvyko trumpas jungimas. Supratau: protas yra vienintelis mano saugiklis, o aš pats esu vienintelis atsakingas už tai, kas bus toliau.
Strategija kuri viršija baimę. Arba kaip pradėjau pokyčius.
Atsakomybės veidrodis ……
Daug kas klausė ar nebijojau pradėti bėgti ? Atsakymas čia yra paprastas : Aš nenėriau į pokyčius stačia galva – tai būtų buvusi savižudybė. Konsultacijos su sveikos gyvensenos specialiste ir kineziterapeute tapo mano „mūšio planu“. Tai nebuvo vien tik motyvacija – tai buvo apgalvoti žingsniai , kantrybė ir galiausiai – geležinė disciplina. Konsultacijos su profesionalais man davė įrankius , o sunkus darbas sporto salėje ir bėgimo trasoje tuos įrankius pavertė rezultatais kuriais šiandien galiu džiaugtis.
Pirmieji metai grįžus į sportą– tai buvo savo baimių nugalėjimas. Kiekvienas svarmuo, kiekviena kardio treniruotė buvo laboratorinis bandymas: kiek gali pakelti mano operuotas stuburas? Per keturis mėnesius atsikračiau 33 kg. Drabužiai sumažėjo dviem dydžiais, o medikai trynė akis – tyrimų rezultatai nustebino net didžiausius skeptikus. Vizitas pas kardiologus – pradžioje atrodė tarsi mirties nuosprendis tačiau atlikus tyrimus – paaiškėjo jog esu teisingame kelyje . Šiandien savo sveikatą seku nuolat , kraujo tyrimai atliekami ne rečiau kaip kartą per pusmetį, kūno masės analizė…… Visa tai rodo mano atsakingą ir brandų požiūrį į save, sportą ir sveikatą…..
Ketveri metai „skausmo urve“ ir geležinė disciplina
Žinote – juokingiausia yra tai, kad Davidą Gogginsą ir jo knygą „Manęs nepalauši“ perskaičiau tik prieš kelias savaites. Pasirodo, aš jau keletą metų intuityviai gyvenau jo filosofija net nežinodamas jo vardo. Kol kiti ieško motyvacijos knygų puslapiuose, aš ją radau apledėjusiame stadione ir savo nugaros skausme kuris atrodė niekada nesibaigs . Aš neperskaičiau apie „skausmo urvą“ – aš jame pasistačiau namus.
Mano diena prasideda 3:10 val .
Manęs nestabdo jokios oro sąlygos: Bėgu rytais, kai spaudžia -18°C šaltis arba lyg iš kibiro pliaupia lietus ar svilina beprotiška vasaros kaitra . Nėra blogo oro, yra tik silpnas protas.
Papildoma našta: Treniruotės su 6-12 kg svorių liemene moko ištvermės, kurios nepakeis jokia teorija.
Šiandien – per savaitę – įveikiu 100-117 km ,stengdamasis daryti ne tik paprastą bėgimą bet ir tempo ( pvz bėgant 15-18 ar daugiau km viduryje ir paskutinius kilometrus bėgti maksimaliu tempu kokių galiu )
6 dienos jėgos treniruočių . Ir taip mano tikslas ne tapti kultūrizmo čempionu – mano tikslas ieškoti naujų ribų, jas laužyti ir įkvepti kitus sekti mano pavyzdžiu . Būti geresnė savo paties versija tada kai atrodė jog tai yra neįmanoma.
Mes dažnai sustojame pajutę pirmą skausmą ar gavę pirmąją traumą – tačiau tuomet mes būname išnaudoje viso labo tik 40% savo galimybių. Perženk skausmo slenkstį ir pamatysi kad gali kur kas daugiau nei manei . Neleisk kūnui valdyti proto – leisk protui valdyti tavo kūną……
Čempionas be išlygų: Atleto rato triumfas
Būdamas 46-erių, stojau į „Atleto rato“ varžybas. Į varžybas ėjau nesitikėdamas pergalės, bet vos nuskambėjus starto švilpukui, protas persijungė. Dingo skausmas, dingo baimė dėl varžtų. Po 45 minučių brutalaus darbo aš stovėjau ant aukščiausio laiptelio. 1-oji vieta. Čempionas – be jokių išlygų pralenkdamas jaunesnius ir fiziškai pajėgesnius varžovus – tai buvo sielų užvaldymas .
Vėliau sekė kitas išsikeltas tikslas – nubėgti ne mažiau kaip – 20 pusmaratonių per metus, bėgimai į Europos dangoraižį ir Birštono apžvalgos bokštą. Kiekvienas medalis – tai įrodymas, kad metalas nugaroje nėra kliūtis, jei turi geležinę valią.
2026-ieji: „Viską kartosiu“
Sportas ir traumos visada eina greta , ypač kai spaudi save iki ribos. 2025 m. sausį mane pristabdė treniruotės metu gauta kelio trauma. Tačiau net ir tada nesustojau – kol negalėjau bėgti ir gydžiausi traumą, sporto salėje nesustojau daryti kojų treniruočių, nors gydytojo rekomendacijos tam griežtai prieštaravo . Traumatologas rekomendavo visišką ramybę, tačiau mano „šarvuotas” protas jau buvo per stiprus , kad tiesiog sedėčiau ant sofos. Aš niekada neieškau lengvo kelio. Po mėnesio intensyvaus gydymo ir savo valios pastangų aš vėl grįžau į trasą – pradėjau iš lėto, atsargiai nuo 5 km tada 10,15 ,20 km ……
Šiandien aš nebesižvalgau atgal . Mano 2026 m. planas – ne mažiau 18 startų ir bent 3 maratonai (Kaunas, Druskininkai, Vilnius). Aš renkuosi kokybę, renkuosi ilgaamžiškumą ir renkuosi niekada nebegrįžti į tą žmogų, kuris bijojo pajudėti. Mano šūkis paprastas – Viską kartosiu
Mano žinutė Jums skaitantiems šį įrašą/ manifestą :
Nustokit ieškoti motyvacijos išorėje. Susitikite su savimi veidrodyje ir nustokite sau meluoti. Jei aš – 46-erių metų vyras su suvaržytu stuburu – galiu tapti čempionu ir bėgti per didžiausią speigą, tai Tavo vienintelis pasiteisinimas yra Tavo paties baimė.
Išeik į šaltį. Išeik į lietų. Lik nepatogus. Nes tavo ribos yra tik tavo galvoje, sulaužyk jas …..
Motyvacija praeina – disciplina laimi. Tai mano moto kuriuo kasdien vadovaujuosi
