Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis metų pradžioje prisiminė ir įvertino praėjusius metus bei pažvelgė į 2026-uosius. Interviu ne tik pasidžiaugta puikiais Lietuvos lengvaatlečių rezultatais, įskaitant Pasaulio čempionate disko metiko Mykolo Aleknos iškovotą sidabrą bei krūvą nacionalinių rekordų, bet ir negailėta kritikos Seime svarstomai sporto reformai bei kitoms aukšto meistriškumo sporto bėdoms.
Pradėkime nuo žvilgsnio į neseniai pasibaigusius 2025-uosius. Kokie jie buvo lengvajai atletikai? Kuriais rezultatais džiaugiatės labiausiai?
Džiaugtis tikrai yra kuo. Pernai pagerinti net 25 Lietuvos rekordai. Dar įspūdingiau – disko metikas Mykolas Alekna dukart gerino pasaulio rekordą. Lietuvoje turbūt nėra kitos sporto šakos, kurios atstovams priklausytų net trys pasaulio rekordai. Be Mykolo tuo gali džiaugtis ultramaratonininkas Aleksandras Sorokinas ir dešimtkovės žvaigždė Austra Skujytė – jai priklausančio pasaulio rekordo niekam nepavyksta pagerinti jau 20 metų! Tokia maža šalis tokioje didelėje sporto šakoje… Sunkiai protu suvokiami pasiekimai, apie kuriuos dalis lietuvių net nežino.
Tokijuje vykusiame Pasaulio čempionate turėjome gausią lengvaatlečių komandą, o labiausiai širdis dainavo stebint vyrų disko metimo finalą. Iš aštuonių sportininkų net trys – lietuviai. To iki šiol nėra buvę. Mykolas pasipuošė sidabru, jo brolis Martynas užėmė septintą vietą, o Andrius Gudžius – šeštą.
Dar viena nuostabiausių praėjusių metų akimirkų – birželį Madride vykęs Europos komandinis čempionatas. Mūsų šalies rinktinė varžėsi vadinamojoje „superlygoje“ – tarp 16 stipriausių Senojo žemyno komandų. Pasirodėme tikrai gerai – ieties metikai Liveta Jasiūnaitė ir Edis Matusevičius užėmė trečią vietą, A. Gudžius – penktą, dviejose distancijose startavusi bėgikė Gabija Galvydytė – ketvirtą ir penktą. Džiugina, kad aukštų rezultatų pasiekiame daugelyje skirtingų rungčių.
Ko gero, negalima nepasidžiaugti ir Lietuvoje pradėtomis organizuoti „World Athletics“ bronzinio lygio „Cosma“ taurės varžybomis. Tai – pavyzdys, kaip patys klubai prisideda prie sportininkų pasiekimų. Juk neretai lengvaatlečiams sudėtinga rasti gerų startų, o čia aukšto lygio varžybos rengiamos tiesiog namuose.
Tikrai taip. Tai – pirmoji kregždė mūsų varžybų kalendoriuje. Apskritai istoriškai „Cosma“ klubas jau 25 metus yra lyderis šalyje, jis investuoja į sportininkus, trenerius, mediciną, o dabar, surengdamas tokias varžybas kartu su LLAF, viską kilstelėjo į naują lygį.
Nors kainuoja tikrai nemažai, tai pirmiausia suteikia galimybę pritraukti į mūsų šalį labai aukšto lygio užsieniečių. Konkurencija svarbi siekiant aukštų rezultatų. Pirmosiose „Cosma“ taurės varžybose birželį Kaune dalyvavo apie 30 šalių atstovai, tarp jų – ir vėliau pasaulio čempionu tapęs disko metikas Danielis Stahlis. Antra – tai galimybė Lietuvos lengvaatlečiams startuoti savo šalyje, savo stadione, savų žiūrovų akivaizdoje. Galiausiai, taip šalyje populiarinama pati lengvoji atletika.
Prie sporto šakų populiarinimo neretai prisideda ir verslas. Ar lengvoji atletika iš jo sulaukia pakankamai dėmesio? Ar vis dar dominuoja krepšinis ir futbolas, o lengvaatlečiai lieka kažkur kampelyje?
Kampelyje gal ne, bet lengvoji atletika tikrai nepelnytai pamirštama. Ne taip matoma, ne taip girdima, ne taip žinoma. Ar tai būtų futbolas, ar krepšinis, tenisas, kitos komercinės sporto šakos, tai nėra sporto akimirka. Varžybos trunka ilgai, per sezoną jų būna daug, tad ir matomumas didelis. Lengvojoje atletikoje viskas kitaip – varžybos trumpos, kartais pasirodymas trunka vos kelias sekundes, startai dažnai būna ne Lietuvoje, tad natūralu, kad ir rėmėjams kaip komercinis objektas yra mažiau patrauklus.
Norint tai pakeisti, mums reikia daugiau pasiekimų, o tai lengvojoje atletikoje labai sunku. Konkurencinė aplinka – viena didžiausių pasaulyje. Nepaisant to, vis tiek turime žvaigždžių, žvaigždelių. Žinoma, reikia ne vienos, o trijų, penkių ar aštuonių. Svarbus ir žiniasklaidos grupių bei verslininkų geranoriškumas, nes vien tik komercijos neužteks.
Nepaisant tokios gausos sportininkų pasiekimų, naujų varžybų Lietuvoje, 2025-aisiais buvo ir mažiau džiugių nuotaikų – kalbu apie Seime svarstomą sporto reformą. Nors kritiką žeria Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė ir pati sporto bendruomenė, pokyčiai toliau stumiami. Kaip tai vertinate? Kokio galutinio rezultato tikisi LLAF?
Vadinti tai reforma būtų neteisinga. Tai – veikiančios sporto sistemos griovimas. Grupė žmonių siekia užvaldyti biudžetinių sporto lėšų skirstymą. Visus pinigus tikimasi valdyti per marionetes, pavaldžias realiai vienai visuomeninei organizacijai prie Neries. Nacionalinė sporto taryba skamba gražiai, tačiau tai yra gana apgaulinga, gražus tik įpakavimas. Šių planų griežtai nepalaikome, tai, mano nuomone, tiesiog nusikaltėliška veikla. Istorijoje jau turime daug pavyzdžių, kai visuomenininkai, nenešantys jokios atsakomybės, spręsdavo, kam ir kiek pinigų skirti. Nuo to kentėdavo tik Lietuvos sportas, tai paliesdavo ir svarbiausius šalies sporto produktų kūrėjus – sportininkus, trenerius, federacijas.
Nesakau, kad šiandieninė sporto sistema su Nacionaline sporto agentūra yra tobula. Tikrai ne. Ją būtina tobulinti. Bet labiausiai stebina, kad tariami sporto specialistai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nenori kalbėti su tikra sporto bendruomene. Tiek mes, tiek kitos strateginės sporto federacijos, šaliai iškovojančios daugiausiai pergalių, turi nemažai racionalių ir svarbių siūlymų, bet jų niekas nenori girdėti. Vietoj to vadinamoji reforma buldozeriu toliau stumiama į priekį. Visgi neabejoju, kad tas baltarusiškas buldozeris užstrigs ant didelio akmens ir reformos žlugs, nes dyzelinas, kuriuo šis buldozeris varomas, smirda. Kitu atveju tai būtų garbingos, sąžiningos sporto politikos pabaiga.
Nors nesinori galvoti apie scenarijų, kai toji reforma būtų priimta, gal galite paaiškinti skaitytojams, nežinantiems visų peripetijų, kas tokiu atveju nutiktų praktiškai?
Visi žmonės, ypač sportininkai, nori planuoti. Iš atletų prieš kiekvieną sezoną prašoma planų, žingsnių, kaip jie bus pasiekti. Šiandien yra aiški sistema, kokio finansavimo gali tikėtis federacijos, sportininkai, treneriai. To stabilumo nebeliktų. Nebūtų aišku, pagal kokius kriterijus skirstomi pinigai, ar sportininkai gali tikėtis išvykti į treniruočių stovyklas, ar turės už ką dalyvauti varžybose. Negali būti „patinka – nepatinka“, būtina atsižvelgti į konkrečius pasiekimus, sporto šakos potencialą, olimpinės komandos dydį.
Kalbant apie sportininkų finansavimą, ko gero, negalima nepaminėti ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK).
Tikrai taip. Jis turėtų būti jungianti ir vienijanti sporto grandis, bet dabar taip tikrai nėra. Viešumoje garsiai nuskambėjo 2025-ųjų pradžioje LTOK generalinės asamblėjos priimtas absurdiškas ir jokio teisinio pagrindo neturintis sprendimas keturioms sporto šakoms – lengvajai atletikai, dviračių sportui, tenisui ir biatlonui – neskirti po 40 tūkstančių eurų paramos už išsakytą nuomonę. Visos šios federacijos priklauso Nacionalinei sporto federacijų asociacijai (NSFA). Pastaroji 2024-aisiais Seimui priimant naują Sporto įstatymo redakciją siūlė nepalikti išimčių dėl reikalavimo riboti sporto organizacijų vadovų kadencijas – LTOK nėra nustatęs tokių limitų.
2026-ieji prasidėjo džiugiomis naujienomis – jau turime tris naujus nacionalinius rekordus. Antra gera žinia – Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) pripažino, kad minėtas LTOK sprendimas yra diskriminacinis ir neteisėtas bei privalo būti panaikintas. Sporto organizacijos ir sportininkai negali būti baudžiami už tai, kad gina skaidrumą, gerąja valdysena ir vertybėmis grįstą sporto sistemą. Oficialiame teismo sprendime nurodoma, kad keturių federacijų eliminavimas skirstant paramą turi diskriminacinį, baudžiamąjį ir keršto pobūdį. Tai, be kita ko, reiškia, kad LTOK vykdomasis komitetas ir generalinė asamblėja privalės iš naujo svarstyti 2025 metų biudžetą be teisės diskriminuoti keturias federacijas. Ne kartą sakiau ir darsyk pakartosiu – tik atviras dialogas gali stiprinti visą Lietuvos sporto sistemą.
Aptarėme visą gausą 2025 metų pasiekimų. Ko tikitės iš 2026-ųjų?
Labai norėčiau, kad tos žvaigždės, kurios jau įsižiebė, toliau ilgai ir ryškiai šviestų, rodydamos kelią kitoms. Norėčiau, kad tos jaunesnės žvaigždelės, kurių jau yra ne viena, taip pat kryptingai rastų savo kelią. Tegul lengvosios atletikos žvaigždynas būna didelis ir ryškus, tegul jame šviečia ne viena, o daugybė žvaigždžių.
Kaip manote, ar tas žvaigždynas galėtų būti paskata ir vaikams bei jaunimui rinktis lengvąją atletiką?
Tikrai taip. Bet yra vienas „bet“. Kaip plaukikams reikia baseinų, kurių dabar Lietuvoje jau pristatyta, taip lengvaatlečiams reikia stadionų ir maniežų. Turėtų būti gėda tiems, kurie atsakingi už Lietuvos sporto arenų plėtrą. Vilnius laukia jau 40 metų… Bet laukia ne Nacionalinio stadiono, kuriame beveik nebus vietos lengvajai atletikai, o naujo maniežo Žirmūnuose. Tikiuosi, kad jis kokybe bus bent jau panašus į naująjį Prezidento Valdo Adamkaus lengvosios atletikos maniežą Kaune. Jeigu tai būtų įvykę prieš 30 metų, tų žvaigždžių būtų buvę dar daugiau.
Kaip tik vasario 28 – kovo 1 d. naujajame Kauno manieže vyks pirmasis Lietuvos čempionatas. Ar tai džiugina?
Vienareikšmiškai. Tik tokiame manieže ir ne prastesniame turi vykti ne tik svarbiausios šalies varžybos, bet ir kasdienės treniruotės. Kad nuvažiavę į kitų šalių sporto arenas, nesijaustume nustebę, kad kažkas mums neįprasta. O taip yra buvę ne kartą. Net Paryžiaus olimpinėse žaidynėse – kai lietuviai, įpratę varžytis prastesnėmis sąlygomis, praktiškai ant samanų, ateina ant fantastiškos, modernios stadiono dangos ir arba traumuojasi, arba nepasiekia tokių rezultatų, kokiems yra pasiruošę. Paradoksas, bet tai tiesa.
lengvoji.lt
