Robertas Trakys (LBF)
„Norisi keturmečio pasirengimo ciklą baigti olimpinėmis žaidynėmis, bet jei neatsirinksiu, vadinasi, kiti yra stipresni ir labiau to verti“, – ištarė į ketvirtąsias žiemos olimpines žaidynes besitaikantis Tomas Kaukėnas. 35-erių biatlonininko karjera klostosi permainingai, tačiau rinktinės veteranas žibėjo visose žaidynėse, kuriose dalyvavo.
2014-aisiais Sočyje lietuvis save pristatė pasaulio elitui, kovojęs dėl medalio 20 km asmeninėse lenktynėse: tąkart trys netaiklūs šūviai paskutinėje šaudykloje iš antrosios pozicijos jį stumtelėjo į 23-iąją. Po ketverių metų Pjongčange Tomas padovanojo Lietuvai iki šiol aukščiausias iškovotas vietas olimpinėse žaidynėse nepriklausomos šalies istorijoje: sprinte buvo 17-as, o persekiojime – 13-as.
Blankias 2022-ųjų žaidynes Pekine praskaidrino vyrų 4×7,5 km estafetės ketveriukė, sugebėjusi palypėti iki 14 pozicijos. Būtent pastarasis startas T. Kaukėnui įsiminė labiausiai.
„Visos olimpinės žaidynės savotiškai įsimintinos, gal dėl to, kad labai retai vyksta. Daugiausiai džiaugsmo suteikė Pekino olimpinės žaidynės, kadangi džiaugėmės visi keturi, stebėjome vienas kito startus ir matėme, kad galime padaryti tikrai neblogą rezultatą. Po finišo jautėsi komandinė dvasia, komandinis džiaugsmas, kurio dažnai nebūna, nes komandinių pergalių nėra daug“, – sakė T. Kaukėnas.
Lietuvos biatlonininkai į vasarį vyksiančias Milano-Kortinos žiemos olimpines žaidynes deleguos rekordinę delegaciją: teisę dalyvauti iškovojo pilnos vyrų ir moterų komandos, kurias sudaro po 4 sportininkus. Vietas rinktinėje jau praktiškai užsitikrino į 20-ukus pasaulio taurės varžybose patekę Vytautas Strolia ir Maksimas Fominas, tuo tarpu dėl likusių dviejų kelialapių tarp vyrų varžosi T. Kaukėnas, Karolis Dombrovskis, Nikita Čigak, Jokūbas Mačkinė bei Darius Dinda.
Galutinė olimpinės rinktinės sudėtis paaiškės už mažiau nei 3 savaičių – sausio 19-ąją.
„Žinoma, kad yra noras patekti į olimpines žaidynes ir taip baigti tą keturmečio pasirengimą. Šie pasiruošimo metai buvo vieni geriausių mano karjeroje, kalbant apie sąlygas. Galbūt jei tokias sąlygas būčiau turėjęs prieš 10 metų, tai tie rezultatai būtų visai kiti. Tą formą šiai dienai kelti jau yra sunku, bet ir neturėjau tikslo užforsuoti vien tam, kad atsirinkti į olimpines žaidynes, o tada, ten nuvykus, būti ne pačios geriausios formos. Asmeniškai tikrai negalėčiau iškelti dviejų pikų per sezoną. Planas toks, kad po Naujųjų metų turėtų pradėti kilti rezultatai, o aukščiausia forma būtų per olimpines žaidynes“, – teigė T. Kaukėnas.
Prie sostinės klubui „Instinktas“ atstovaujančio biatlonininko pasirengimo ženkliai prisidėjo Vilniaus miestas. Dėka projekto „Aukšto meistriškumo biatlonininkų
ugdymas“, kurį bendrai finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, T. Kaukėnas galėjo olimpiniam sezonui rengtis pagal individualų planą bei su dviejų trenerių – dr. Stanislav Sabaliausko bei penkerių olimpinių žaidynių dalyvės Dianos Rasimovičiūtės – pagalba.
„Stanislavas buvo ir mano treneris, ir mano mokslinių darbų vadovas, yra mano draugas ir puikiai mane pažįsta, kas palengvina manęs treniravimą. Buvo galima eiti pramintu taku ir turėti panašius rezultatus, bet šiek tiek pakeitėme metodiką tikėdamiesi, kad galbūt pavyks padaryti didesnį proveržį ir tapti greitesniu. Tuo tarpu Diana buvo atsakinga už šaudymą – ji puikiai tinka šiam darbui, nes yra labai rami, ko būtent ir reikia šaudymui. Diana labai pastabi, orientuota į smulkmenas, kas šaudyme yra labai svarbu: šaulio milimetrinė klaida prie taikinio virsta centimetru ir daugiau“, – komandą apibūdino T. Kaukėnas.
Su D. Rasimovičiūte iš Ignalinos kilęs vilnietis drauge atstovavo Lietuvos rinktinei daugiau nei dešimtmetį bei dalyvavo Sočio ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse.
„Tas laikas, kai kartu treniruodavomės, buvo labai smagus. Mūsų nuomonės dažnai sutapdavo tiek kalbant apie sportą, tiek apie tikslus. Bendradarbiavimo pradžia išsivystė natūraliai, kai Tomas su šeima atvažiavo pas mus pavasarį į Ispaniją, kur šiuo metu gyvenu. Čia Tomas turėjo treniruočių stovyklą su dviračiu ir gyveno visai šalia manęs. Tada Tomas pasiūlė, kad padėčiau jam, o aš bejuokaudama atsakiau „padėsiu, padėsiu“ ir kažkaip prisikalbėjome. Jei aš galiu kažką padėti iš savo praktikos, tai kodėl ne“, – pasakojo D. Rasimovičiūtė.
Lietuvos biatlono legenda su T. Kaukėnu dalyvaudama mokomosiose treniruočių stovyklose sugrįžo ten, kur pati suko tūkstančius kilometrų sportuodama.
„Pojūčiai keisti, viskas labai pažįstama. Sugrįžus viską žinau, šiaip smagu, bet po tiek laiko kažkaip ir keista. Tiesiog dirbame ir žiūrime, ką galime padaryti geriausio. Ar įsivaizduočiau save dirbančia trenere? Su profesionalais taip, man tai daug labiau įsivaizduojama nei darbas su vaikais. Profesionalas siekia savo tikslų, yra tuo sudomintas ir iš karto turiu daug didesnį norą jam padėti“, – šyptelėjo buvusi biatlonininkė.
D. Rasimovičiūtė per karjerą dalyvavo penkeriose olimpinėse žaidynėse, tačiau T. Kaukėnas abejoja seksiantis buvusios bendražygės pėdomis.
„Iš tikrųjų vis dažniau aplanko mintis, kad jau pakanka, juolab, kad užaugo nauja karta, galinti mus pakeisti. Nesakau, kad būtent po šių olimpinių žaidynių baigsiu karjerą, nes mums vis dar trūksta sportininkų, bet abejoju, kad siekčiau patekti į penktąsias žaidynes, jei išvažiuosiu į ketvirtąsias. Kūnas sako, kad pakanka sporto, nes 25-26 metai be normalaus poilsio galimai buvo mano klaida. Galbūt reikėjo kažkurį sezoną padaryti pertrauką atsistatymui? Noras kiekvieną sezoną būti geresniu privedė prie to, kad rezultatai dabar nėra patys geriausi. Dabar visos mintys – apie ketvirtą olimpiadą“, – sakė T. Kaukėnas.
