Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis kaunietis Vidas Kupčinskas – tikras mūsų šalies baidarių irklavimo rekordininkas, jis net 43 kartus tapo Lietuvos čempionu, irkluojant vienvietę (1989-2018 m.), dvivietę (1989-1999 m.) ir keturvietę (1987-2018 m.) baidares.
Jis – ir šešis kartus (1991–1994 m.) Baltijos šalių čempionas. Lietuvai atstovavo dviejuose Europos (1997, 1999 m.) ir penkiuose pasaulio (1994, 1995, 1997, 1998 ir 1999 m.) čempionatuose.
Sausio 24 d. savo 50 metų jubiliejų švenčiantis V. Kupčinskas pastaraisiais metais ryžtasi ir ambicingiems išbandymams.
„Savo idėjomis ir ištverme mane stebino Geležiniu žmogumi pramintas pasaulio ultratriatlono čempionas ir rekordininkas panevėžietis Vidmantas Urbonas. Jo įspūdingų pasiekimų paskatintas, ir aš ryžausi iššūkiams, irkluodamas baidarę.
2012-aisiais vienviete baidare per keturias dienas perplaukiau Nemuną, o su klaipėdiečiu Stanislovu Bulovu tais pačiais metais Vohandu (Estija) per tradicines maratono varžybas įveikiau 100 km nuotolį“, – savo jubiliejaus išvakarėse prisiminė V. Kupčinskas.
Jis yra išbandęs jėgas ir „Vilnius Challenge“ varžybose, kur su kitu baidarininku Arūnu Dubausku rungtyniavo elito grupėje, dalyvavo tradiciniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“.
Atlantos olimpietis iki šių dienų ypač sėkmingai dalyvauja pasaulio ir Europos senjorų čempionatuose, nuolat pelno medalių.
Sulaukėte ir savo penkiasdešimtojo gimtadienio, bet vis dar aktyviai treniruojatės, dalyvaujate įvairiose irklavimo varžybose, čempionatuose. Tad sveikata jūsų gera, irgi esate geležinis?
Galėtų būti mažiau žilų plaukų ant galvos, nes solidžiu penkiasdešimtmečiu nesijaučiu.
Vis dar esu atviras naujovėms, mėgstu naujus iššūkius ir, kiek galėdamas, stengiuosi atitolinti ramų ir sėslų gyvenimo būdą.
Mano manymu, vienintelis būdas pažaboti laiką – jaustis jaunam ir propaguoti aktyvią gyvenseną. Juk ne veltui sakoma, kad stovintis vanduo greičiau genda.
Nors jau senokai atsisveikinau su didžiuoju sportu, tačiau kasdien po darbo bent valandą skiriu aktyviam sportui.
Mano darbinė veikla taip pat neapsiriboja sėdėjimu biure – dirbu medicinos atstovu tarptautinėje farmacijos įmonėje „Zentiva“. Darbas patinka, nes nėra monotoniškas, tenka daug keliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis.
Užklupusi pandemija mano aktyvaus gyvenimo ritmo pernelyg nepakeitė. Žinoma, tenka dirbti nuotoliniu būdu, tačiau po darbų skubu į treniruotę.
Baidarių sportas palankus tuo, kad irkluojama atvirame ore, taigi nėra didelių saugumo suvaržymų.
Koks jums buvo 2020-ųjų sezonas ir ko tikitės iš šiemetinio?
Pernai dėl palankių oro sąlygų vandens telkiniai nebuvo užšalę, todėl irklavimo sezonas truko visus metus ir ant vandens buvo galima sukti daug kilometrų.
Tikėjausi gerų sezono rezultatų, tačiau dėl viruso beveik visos varžybos buvo atidėtos. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi…
Ir nors mano aukštų rezultatų siekimas jau praeityje, didžiausias 2020-ųjų laimėjimas – per Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo čempionatą pelnyti du medaliai: bronzą laimėjau irkluojant dvivietę baidarę su Elviu Sutkumi 1000 m distancijoje, o vienviečių baidarių varžybose 5000 m nuotolyje buvau trečias.
Manau, man, kaip pagyvenusiam jaunuoliui, tai išties geras rezultatas.
Labai tikiuosi, kad pasauliui kirtusi pandemija šiemet bus suvaldyta ir varžybos vėl įgaus pagreitį.
Šį sezoną itin aukštų rezultatų nesu išsikėlęs – tiesiog pasiryžęs gyventi aktyviai.
Žinoma, irklo į šalį padėti neketinu, tačiau, manau, jog jau pats metas didelį tempą mažinti.
Niekam ne paslaptis, kad irklavimas – daug jėgų atimanti sporto šaka. Aukštų rezultatų siekimas ir rungtyniavimas su jaunaisiais sportininkais, kurie už tave jaunesni beveik trisdešimčia metų, reikalauja milžiniškų pastangų.
O kai sulauki tokio amžiaus, supranti, kad apsukas reikia mažinti, juolab kad ir federacijos vadovai baiminasi dėl vyresnio amžiaus sportininkų dalyvavimo Lietuvos čempionatuose.
Teko girdėti, kad artimiausiu metu net ketinama įvesti amžiaus limitą. Savo sportinę ateitį dabar sieju su veteranų varžybomis, kurios taip pat reikalauja aktyvaus pasirengimo ir nemažo nuirkluoto kilometražo.
Dalyvaujate pasaulio ir Europos senjorų čempionatuose, žaidynėse, kaip sekasi?
Be nuolatinių alinančių treniruočių užlipti ant nugalėtojų pakylos pasaulio veteranų čempionatuose neverta nė svajoti.
Ypač didelė konkurencija vyksta vienviečių baidarių ir kanojų rungtyse, kuriose pasiektas nugalėtojų finišo laikas prilygsta Lietuvos čempionatų prizininkų rezultatams.
Tokio lygio varžybose dalyvauju jau gerą dešimtmetį ir, prisipažinsiu, geriausias jausmas apima, laimėjus būtent vienviečių baidarių distancijoje.
Tačiau vis dėlto maloniausios būna tos akimirkos, kai tave atvažiuoja palaikyti saviškiai su trispalve rankose ir specialia tau skirta atributika.
Jų palaikymas man yra didžiausia motyvacija nugalėti, dėl to verta pasistengti.
Pats didžiausias jūsų pasiekimas – dalyvavimas Atlantos olimpinėse žaidynėse, kur su Vaidu Mizeru dviviečių baidarių varžybose 500 m bei 1000 m distancijose užėmėte 15-ąsias vietas. Kas išliko atmintyje iš žaidynių?
Tikriausiai kiekvienas sportininkas pasakys, jog didžiausias jo siekis – kelialapis į olimpines žaidynes.
Džiaugiuosi, kad ir man teko garbė atstovauti Lietuvai prestižiškiausiose pasaulio varžybose.
Žinoma, pasiekti rezultatai galėjo būti ir geresni, tačiau iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, jog tuomet pasirengti olimpiadai trūko patirties ir mums, ir treneriui.
Norint tinkamai pasirengti tokio lygio varžyboms, turi būti sutelktos ne tik sportininkų, bet ir pasirengimo komandos pajėgos – nuo gydytojų, masažuotojų iki psichologų.
Apie tai mes galėjome tik pasvajoti. Irklavimo sporte stebuklų nebūna – sportininką parengti reikalinga speciali sistema, apimanti pažangiausią atleto pasirengimo metodiką ir atsigavimo priemonių taikymą.
Visa tai turėjusios komandos pasiekė išties aukštų rezultatų.
Šiaip ar taip, Atlantos olimpinės žaidynės niekada neišdils iš atminties. Ypač malonu prisiminti, kai visa Lietuvos olimpinė komanda šventė Lietuvos krepšinio komandos iškovotus bronzos medalius.
Juk ne kasdien gali akis į akį bendrauti su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu, Andrejumi Zadneprovskiu, Virgilijumi Alekna, Raimondu Rumšu.
Esate daugkartinis Lietuvos vienviečių bei dviviečių baidarių čempionas, sėkmingai irklavote ir keturvietę. Buvote ryškūs lyderiai mūsų ežeruose, neturėjote rimtų varžovų, ko gero, nebuvo įdomu rungtyniauti?
Kalbant apie konkurenciją, varžytis tikrai turėjome su kuo: Alvydas Duonėla, Egidijus Balčiūnas, Romas Petrukanecas…
Žinoma, Alvydas tada dar tik skynėsi kelią į sportines aukštumas ir neirklavo dvivietės su Egidijumi, tačiau šie sportininkai jau tuomet sugebėdavo mums pasipriešinti.
Irkluoti pradėjote 1985-aisiais, vadovaujant treneriui Vladimirui Siakkiui, kaip susidomėjote šia sporto šaka, nes visi kauniečiai puola į krepšinį?
Prisipažinsiu, ir aš nebuvau išimtis – ketvirtoje klasėje lankiau krepšinio treniruotes. Tačiau savęs krepšinyje neatradau, nes tikriausiai komandinės sporto šakos buvo ne man.
Norėjosi būti atsakingam už save ir siekti rezultatų savarankiškai. Nuo vaikystės traukė vanduo, nes gyvenau visai greta Kauno marių.
Baidarių ir kanojų irklavimo treneriui Vladimirui Siakkiui, tuomet vaikus treniravusiam Jachtklube, pasiūlius apsilankyti treniruotėje, nedvejodamas sutikau.
Ir nė karto nepasigailėjau. Jaučiu didžiausią pagarbą ir dėkingumą savo pirmajam treneriui, kuris sugebėjo taip sudominti šia sporto šaka ir motyvuoti.
Trenerio reiklumas ir kryptingas darbas jau netrukus davė rezultatų – nepraėjus keleriems metams tapau Lietuvos čempionato prizininku.
Labai gaila, kad dėl neapibrėžtumo sporto sistemoje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę V. Siakkiui teko palikti trenerio darbą, o aš pakliuvau pas trenerį Juozą Gedminą.
Visą laiką irklavote vienvietę, o kaip atsitiko, kad susėdote į dvivietę su Vaidu Mizeru?
Susėdome 1991-aisiais ir iš karto tapome Lietuvos čempionais. Nuo tada ir prasidėjo suburtos mūsų įgulos kelias.
Su pavydu žvelgiu į dabartinius sportininkus, turinčius visą aukščiausio lygio sportinį inventorių, kurio mums anuomet taip trūko.
Net nesinori ir prisiminti, kai per tarptautines varžybas mūsų federacijos atstovams tekdavo prašyti kitų komandų paskolinti naujesnę valtį.
Tačiau net neturint tvirtos materialinės bazės, mūsų rezultatai kasmet vis gerėjo.
Dvivietės tobulėjimui nemažai įtakos turėjo Arūno Tomkevičiaus, visame pasaulyje žinomų irklų gamintojo, parama ir 1995 –aisiais suteikta galimybė treniruotis su stipriausiais pasaulyje Vengrijos baidarininkais.
Tais pačiais metais patekome į pasaulio čempionato 1000 m finalą. Tai vienas didžiausių mūsų pasiekimų.
Reikia pripažinti, kad mūsų su Vaidu įgula buvo universali. Nepamenu, kad kuris nors ekipažas per pasaulio čempionatus būtų startavęs ir 1000 m, ir 200 m nuotolių finaluose.
Kuriais metais ir kodėl atsisveikinote su didžiuoju irklavimu?
1999 metais vyko atranka į Sidnėjaus olimpines žaidynes, į kurias mes nepatekome. Po šios nesėkmės, pagal galiojusią to meto tvarką, netekome finansavimo.
Tapo aišku, jog tolesnis aukštų rezultatų siekimas be paramos ir treniruočių stovyklų yra neįmanomas.
Nutraukus profesionalaus sportininko karjerą, teko iš pagrindų keisti savo gyvenimą.
Iš pradžių adaptuotis buvo sunkoka, mat iki tol dienotvarkė buvo sustyguota (miegas, pratybos, maistas ir t. t.), o baigus karjerą apėmė nežinomybė dėl tolesnės veiklos.
Nors 1994-aisiais baigiau Lietuvos valstybinį Kūno kultūros institutą ir turiu trenerio diplomą, galėjau imtis šio darbo, tačiau menkas trenerio atlyginimas neviliojo, maža to, sportu jau buvau pasisotinęs. Nusprendžiau tęsti podiplomines studijas Vytauto Didžiojo universitete ir pasukti į kitą – farmacijos – veiklą.
Ar dabar palaikote ryšius su savo valties draugu Vaidu Mizeru?
Mano buvęs dvivietes porininkas su šeima senokai gyvena Amerikoje, tad ryšio beveik nepalaikome.
Prieš kelerius metus jis buvo užsukęs į varžybas Trakuose. Prisimenu, buvo gana neįprasta gauti medalį iš tuomet apdovanojamo ceremonijoje dalyvavusio mano porininko Vaido Mizero.
Rodos, dar visai neseniai abu sėdėjome vienoje valtyje ir laukėme starto.
Irklavimo trauka buvo tokia didelė, kad irklų iš rankų nepaleidžiate iki šių dienų. Kada įvyko jūsų debiutas senjorų čempionatuose?
Praėjus keleriems metams be intensyvaus sporto, pastebėjau, jog pradėjo didėti svoris – buvau pasiekęs net 120 kilogramų ribą.
Nusprendžiau jų atsikratyti bėgiodamas, bet dėl didelio svorio ėmė mausti sąnarius.
Tada prisiminiau, kad kažkada irklavau, taigi pasiėmiau irklą ir sėdau į valtį. Tai buvo savotiškas mano sugrįžimas į sportą.
Tikslas tada buvo vienintelis – numesti svorio. Tačiau ilgainiui kilo noras kasdien gerinti savo irklavimo rezultatus, o pagrindiniu treneriu tapo laikrodis.
Po kurio laiko kilogramai ėmė tirpti, padidėjo valties greitis. Pagerėjusi savijauta kėlė norą siekti kažko daugiau – nusprendžiau vienviete baidare perplaukti Nemuną.
Savo tikslą pasiekiau per 4 dienas. Žinoma, tai buvo didelis savęs išbandymas, nes per dieną tekdavo įveikti daugiau nei po 100 kilometrų.
Sunkiausia buvo iškęsti paskutiniąją dieną, pakilus priešiniam vėjui – valtis tiesiog stovėdavo vietoje, teko kas pusvalandį lipti į krantą išsipilti vandenį.
Neslėpsiu: ne vieną kartą buvo apėmęs noras viską nutraukti ir grįžti namo, bet iš prigimties esu kovotojas ir visada žūtbūt siekiu tikslo.
Ką galite pasakyti apie šiandienos Lietuvos baidarininkus, kuris jų labiausiai žavi, yra techniškiausias?
Lietuvoje vis atsiranda perspektyvių irkluotojų, tačiau norėtųsi, kad jų būtų daugiau.
Šių dienų baidarininkams yra sudarytos visos sąlygos augti ir tobulėti, tačiau irklavimo rezultatas pasiekiamas tik per kelerius metus trunkančio sunkaus darbo.
Tik nedaugelis yra pasiryžęs tokioms alinančioms treniruotėms. Varžybose neretai tenka stebėti jauną perspektyvų sportininką, kuris savo amžiaus grupėje finišuojant būna keliais korpusais priekyje, tačiau, patekęs į suaugusiųjų grupę, staiga dingsta.
Dėl to, galbūt, kalta ir mūsų sporto sistema, kuri neišlaiko jaunojo irkluotojo.
Siekiant gauti finansavimą varžyboms pasirengti ir varžyboms, jis turi rodyti aukštą rezultatą, o tai padaryti jaunam sportininkui suaugusiųjų grupėje praktiškai neįmanoma.
Ką galėtumėte patarti jaunimui?
Nors treneriu nedirbu, tačiau paprašytas visada noriai dalijuosi savo patirtimi su jaunaisiais baidarininkais, drauge treniruojamės Lampėdžių ežere.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vienam kur kas sunkiau save motyvuoti, o kai šalia yra treniruočių partneris, nusiteikti sunkiam darbui kur kas lengviau.
Ar turėsime olimpiečių Tokijuje?
Manau, kad bent pora Lietuvos ekipažų olimpinėse žaidynėse Tokijuje dalyvaus. Sprinto rungtyje galime sulaukti ir medalių. To ir linkiu mūsų irkluotojams.
