Vokietijoje ir Nyderlanduose šiuo metu vykstančiame 2025 m. pasaulio moterų rankinio čempionate liko lemiamos kovos. XXVII kartą vykstančio pasaulio čempionato finale sekmadienį Roterdame dėl aukso kovos Vokietijos ir Norvegijos rinktinės, o dėl bronzos – prancūzės ir olandės.
Lygiai prieš 50 metų, 1975 m. gruodžio 13 d., baigėsi ir Lietuvos sostinėje vykęs VI pasaulio moterų rankinio čempionatas. Jame medalį laimėjo legendinė Lietuvos rankininkė ir viena labiausiai tituluotų Lietuvos sportininkių per visą istoriją Aldona Česaitytė-Nenėnienė.
Pasaulio čempionate turėjo žaisti ir garsaus Lietuvos krepšininko bei trenerio Šarūno Jasikevičiaus mama Rita Zailskaitė-Jasikevičienė, laimėjusi bronzos medalį prieš tai vykusiame 1973 m. pasaulio čempionate Jugoslavijoje. Tačiau tuo metu ji jau laukėsi mūsų šalies krepšinį garsinančio sūnaus ir daug žadančią karjerą iškeitė į šeimyninę laimę.
Iki šiol Lietuvoje yra vykę vos du komandinių olimpinių sporto šakų pasaulio čempionatai. 1986 m. Vilniaus sporto rūmuose buvo surengtas ir pasaulio moterų krepšinio čempionatas.
Vilniaus sporto rūmuose žaidė net du trečdaliai čempionato dalyvių
1975 m. pasaulio moterų rankinio čempionatas gruodžio 2-13 d. vyko trijuose tuometės Sovietų Sąjungos miestuose – Vilniuje (Lietuva), Kyjive (Ukraina) ir Rostove prie Dono (Rusijos federacija). Pasaulio čempionatas tapo istoriniu ir dėl to, jog 12 stipriausių pasaulio rinktinių kovojo ne tik dėl medalių, bet ir dėl kelialapių į 1976 m. Monrealio olimpines žaidynes.
Pirmą kartą Tarptautinė rankinio federacija (IHF) nusprendė, kad pasaulio čempionato geriausiųjų rinktinių ketvertukas užsitikrins vietas olimpinėse žaidynėse be papildomo atrankos turnyro.
Iki šiol stovinčiuose ir į kultūros vertybių registrą įtrauktuose, deja, bet šiuo metu beviltiškai apleistuose Vilniaus sporto rūmuose, čempionato pradžioje vyko A grupės varžybos. Vėliau Vilniuje galutines vietas pasidalijo dėl 7-9 ir dėl 10-12 kovojusios komandos. Iš viso Vilniuje rungtyniavo net 8 valstybių rinktinės: Norvegijos, Danijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Japonijos, Tuniso ir JAV.
Pastaroji paliko neišdildomą įspūdį prie čempionato organizavimo prisidėjusiems lietuviams. Tuo tarpu amerikiečiai neslėpė susižavėjimo Lietuva ir mūsų rankininkėmis.
Vilnius pasirinktas dėl rankinio populiarumo
„Kodėl pasaulio čempionatas vyks Kyjive – aišku. Vietos „Spartakas“ šiuo metu tapo grėsminga jėga Europoje, kuris penkis kartus laimėjo Europos Čempionių taurę. Kijeviečių treneris Igoris Turčinas yra ir rinktinės strategas.
Lietuvoje rankinis yra labai populiarus ir nėra abejonių, kad sulauks sirgalių dėmesio“, – rašė tuometė spauda, pabrėždama ir tai, kad Kauno „Žalgirio“ rankininkės dukart iš eilės 1967 ir 1968 m. laimėjo stipriausią to meto Europos klubų turnyrą Čempionių taurę (dabartinė EHF Čempionių lyga) ir tuometėje Sovietų Sąjungos rinktinėje beveik visada žaisdavo bent viena, o kartais net ir kelios lietuvės.
Tuo metu okupuotoje Lietuvoje ir visoje komunistinėje Sovietų Sąjungoje buvo slepiamas mažai kam žinomas faktas, kad tai jau antras SSRS bandymas surengti pasaulio moterų rankinio čempionatą. Okupuotų valstybių sąrašą siekiančiai plėsti Sovietų Sąjungai buvo patikėta teisė surengti ir 1968 m. planetos pirmenybes.
Tačiau dėl 1968 m. rugpjūtį rusų paskleisto neva siekio „atstatyti socialistinę santvarką“, jie į Čekoslovakiją įvedė net 200 tūkst. sovietų karių bei 2 tūkst. tankų ir jėga nuslopino „Prahos pavasarį“.
Dėl to sovietai neteko teisės organizuoti pasaulio rankinio čempionatą. Daugelis pasaulio čempionate turėjusių dalyvauti valstybių, kaip sovietai tuo metu įvardijo kapitalistinių, boikotavo pasaulio čempionatą ir IHF nusprendė jį atšaukti. Kitas pasaulio čempionatas įvyko tik po trejų metų 1971 m.
Vilniuje – didžiulė šventė, paženklinta tautiniais motyvais
1975 m. pasaulio čempionatas Vilniuje prasidėjo įspūdinga atidarymo ceremonija. Komplimentų mūsų sostinei negailėjo ir vėlesniuose pasaulio čempionato etapuose Vilniuje žaidusios rinktinės.
„Šventė Vilniuje – miniatiūrinė olimpiados atidarymo kopija. Kokią aš ją įsivaizduoju. Labai gražiai pasirodė vaikučiai, patiko choreografija, liaudies šokiai. Sėkmingai panaudoti kino kadrai. Ir dar – viskas vyko greitai ir sklandžiai. Trumpai tariant, uvertiūra buvo įspūdinga“, – 2005 m. išleistoje knygoje „Lietuvos rankinio federacijai 50 metų“ cituojamas IHF renginių komisijos narys Zigfridas Perėjus.
Tuometėje spaudoje buvo daug dėmesio skiriama atidarymo ceremonijoje vyravusiems lietuviškiems tautiniams kostiumams.
„Visus labai nustebino atidarymo ceremonija, kurios scenarijaus autorius ir įgyvendintojas buvo Algis Matulevičius. Per atidarymo ceremoniją, tam metui, buvo neįtikėtina šviesų gama Vilniaus sporto rūmuose. Smagu, kad pasaulio čempionatą Vilniuje stebėjo daug žiūrovų. Negalim teigti, kad per kiekvienas pasaulio čempionato rungtynes Sporto rūmai būdavo sausakimši, bet rinkdavosi tikrai daug sirgalių“, – rankinis.lt sakė tuo metu prie pasaulio čempionato organizavimo prisidėjęs Antanas Skarbalius.
Amerikiečių komplimentai ir stebuklai
Ilgametis treneris ir rankinio organizacijų vadovas A. Skarbalius prisimena, kad antrame pasaulio čempionato etape į Vilnių atvykusi JAV rinktinė nustebino ne žaidimo kokybe, o techninėmis galimybėmis ir pagyromis lietuviams.
„Pirmiausia kas strigo į atmintį, tai įpusėjus pasaulio čempionatui, iš Kyjivo į Vilnių persikėlusių amerikiečių rankininkių komplimentai, kad pas mus, čia Lietuvoje, viskas yra labai panašu į jų gimtinę. Visos amerikietės, pamačiusios Vilnių, sakė: „Čia – Amerika“! Joms viskas pas mus patiko: Sporto rūmai, viešbutis, patiekiamas maistas ir tvarka bei organizavimas. Ir aišku, lietuvių nuoširdumas“, – prisiminė A. Skarbalius.
1975 m. pasaulio čempionate už informacinės medžiagos pateikimą organizaciniam komitetui atsakingas A. Skarbalius prisiminė ir tuo metu neįtikėtinas amerikiečių technines galimybes.
„Į Vilnių atvykusi JAV rankinio rinktinė atsivežė video kamerą. Jie viską filmavo ir iškart galėjo peržiūrėti tai, ką užfiksavo. Visiems tai buvo neįtikėtina – kas čia per technologija, kad ką tik nufilmavai ir iškart gali peržiūrėti bei pritaikyti treniruotėse“, – pasakojo A. Skarbalius.
Lietuvių studentės davė pamokų Vilniuje viešėjusioms amerikietėms
JAV rinktinei pasaulio čempionatas buvo labai svarbus ir tuo, kad, tik neseniai Šiaurės Amerikos žemyne pradėtą propaguoti sporto šaką, amerikiečiai norėjo populiarinti ir kaimyninėse valstybėse. Tuo pačiu, amerikietės labai norėjo patekti į kaimyninėje Kanadoje vyksiančias 1976 m. Monrealio olimpines žaidynes.
„Kaip užjūrio stebuklu (prisiminkime sovietmečio požiūrį) žiūrovai domėjosi pirmą kartą Lietuvoje žaidžiančia JAV moterų komanda. Pasisekė Vilniaus universitetui, kuris šefavo JAV rinktinę. Studentai amerikietėms ne tik aprodė Alma mater rūmus, koncertą surengė liaudies dainų ir šokių ansamblis, bet ir pasitaikė „Mokslo“ komandai unikali proga Sporto rūmų aikštelėje susitikti su JAV rinktine. Draugiškas rungtynes 17:12 laimėjo studentės“, – rašoma knygoje „Lietuvos rankinio federacijai 50 metų“.
Po šių rungtynių JAV rinktinės treneris P. Bueningas pareiškė: „O, kad mes turėtume tokias partneres kontrolinėms rungtynėms savo žemyne“.
„Lietuvos rankinis tuo metu buvo tarptautinio lygio. Kitų žemynų komandoms buvo sunku su mumis lygintis“, – prisiminė A. Skarbalius.
Pasaulio vicečempione tapo ir legendinė lietuvė
1975 m. pasaulio čempionių titulą apgynė Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) rankininkės. Rytų Vokietijos rinktinė aplenkė antroje vietoje likusią ir sidabro medalius iškovojusią Sovietų Sąjungos rinktinę, kuriai atstovavo Aldona Česaitytė-Nenėnienė.
A. Nenėnienė (1949-1999) yra viena labiausiai tituluotų Lietuvos sportininkių per visą istoriją. Kauno „Žalgirio“ komandoje žaidusi A. Nenėnienė su SSRS rinktine dukart tapo olimpine čempione – 1976 m. Monrealio ir 1980 m. Maskvos žaidynėse, pastarosiose triumfavusi kartu su kita lietuve Sigita Mažeikaitė-Strečen.
Be dviejų olimpinių aukso medalių, A. Nenėnienė laimėjo ir du pasaulio čempionato medalius – 1975 m. sidabrą ir 1978 m. – bronzos. Europos čempionatai tuo metu dar nebuvo organizuojami.
Į pergales vedė legendiniai ukrainiečiai
Sovietų Sąjungos rinktinę tuomet į priekį vedė legendinis treneris Ihoris Turčinas. „1936 m. gimusį trenerį pavadinti „Legendiniu“, tai yra… nepasakyti nieko“, – tokių apibūdinimų Ukrainoje ir Sovietų Sąjungos pasiekimus sporte perėmusioje Rusijos Federacijoje išgirstame iki šiol.
I. Turčinas, kaip treneris, per savo karjerą laimėjo net tris olimpinius medalius: dukart auksą 1976 m. Monrealyje ir 1980 m. Maskvoje bei bronzą 1988 m. Seule ir net penkis pasaulio čempionatų medalius: 1982 ir 1986 m. auksą, 1975 ir 1978 m. sidabrą, 1973 m. bronzą.
1965 m. treneris I. Turčinas vedė 10 metų jaunesnę legendine tapusią Ukrainos rankininkę Zinaidą Stolitenko-Turčiną. Ji, ko gero, yra labiausia tituluota pasaulio rankininkė.
Per savo karjerą Z. Turčina su SSRS rinktine, kaip ir jos vyras bei treneris iškovojo tris olimpinius bei penkis pasaulio čempionatų medalius, o su Kyjivo „Spartak“ klubu net 13 kartų laimėjo Čempionių taurę. Tai yra iki šiol nepagerintas šiuolaikinės Čempionių lygos rekordas. 2000 m. vykdytoje IHF apklausoje, Z. Turčina buvo pripažinta geriausia XX amžiaus pasaulio rankininke.
Treneris įvykdė pažadą – laimėjo olimpines žaidynes
Pasibaigus 1975 m. pasaulio čempionatui, atsisveikinimo bankete Kyjive esančiame „Maskva“ viešbutyje, kai komandos keitėsi dovanomis, pasaulio čempione tapusios Rytų Vokietijos rinktinės treneris Peteris Kretzschmaras padovanojo SSSR treneriui I. Turčinui gairelę su užrašu: „Nuo pasaulio čempionių“.
Į tai I. Turčinas atsakė: „Peteri, tu taip nesidžiauk. Pažadu, kad po olimpinių žaidynių aš tau taip pat padovanosiu gairelę: „Nuo olimpinių čempionių“! Ir po metų savo pažadą, SSSR rinktinę treniravęs ukrainietis, tuomet rinktinėje turėjęs dvi lietuves, įvykdė.
Rusai ukrainiečius kaltino nacionalizmu dar prieš pusę amžiaus
1975 m. trijuose miestuose, tarp jų ir okupuotų šalių sostinėse vykusiame pasaulio čempionate, nebuvo išvengta ir rusų bei ukrainiečių priešpriešos.
Po čempionato logotipo išleidimo jis iškart buvo išimtas iš apyvartos ir už kelių dienų buvo sukurtas naujas. Pirminėje emblemoje dominavo geltona ir mėlyna spalvos ir tai buvo įvertinta kaip Ukrainos nacionalizmo propaganda, nors čempionatas vyko Sovietų sąjungoje.
